- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-26
- Bylos Nr.
- eI2-3240-983/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09054-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Aušrelės Mažrimienės,
žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas K. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį teismo posėdžio metu patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 23S157172 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kuria nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pažymi, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 18-9830 (toliau – ir Išvada, Raštas). Pareiškėjas nurodo, jog minėtoje Išvadoje jis buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes 2013-2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pasak VSD, pareiškėjo buvusi darbovietė - Baltarusijos valstybinė visuomeninė sąjunga „Baltarusijos gelbėjimo vandenyje organizacija“, betarpiškai pagal savo kompetenciją dirba išvien su Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija (kartu švenčia profesinę dieną). Pareiškėjas nesutinka su tokia išvada, kadangi jis nėra dirbęs Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o taip pat neturi jokių ryšių su Baltarusijos Respublikos institucijomis.
Nurodo, jog pareiškėjo pateiktas organizacinės struktūros respublikinio valstybinio- visuomeninio susivienijimo pažymėjimas Nr. rM 040080, patvirtina, kad minėta institucija yra „draugija“, kuri neturi jokių sąsajų su valstybinėmis struktūromis, t. y. tai nėra karinės struktūros dalis ar organizacija, kuri priskiriama prie teisėsaugos ar kitų institucijų. Be to, pareiškėjas šioje organizacijoje 2013 m. kovo 21 d. buvo paskirtas į „jūreivio–gelbėtojo“ pareigas ir 2018 m. balandžio 30 d. iš jų buvo atleistas. Pareiškėjas dirbdamas organizacijoje buvo eilinis darbuotojas, neturėjo jokio karinio (ar kito) laipsnio, nebuvo susijęs su žvalgybos institucijomis, neatliko jokių administracinių ar kitų funkcijų, neturėjo teisės duoti įsakymų kitiems darbuotojams, jam nėra galimybės išeiti į pensiją, kaip kitoms statutinėms organizacijoms. Teigia, jog „Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos Gomelio srities valdybos“ pažyma Nr. 06/1204 patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo iki 2018 m. gegužės netarnavo nepaprastųjų situacijų institucijose ir jos padaliniuose. Be to, pareiškėjo karinis bilietas HK Nr. 0042610 taip pat patvirtina, kad pareiškėjas niekada netarnavo Baltarusijos pajėgose ir dėl savo sveikatos būklės yra įrašytas į atsargą.
Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje bei sieja savo ateitį būtent su Lietuva. Pareiškėjas yra prieš Baltarusijos Respublikoje vykstančius procesus bei požiūrį į vykdomą politiką, karą, dėl ko Baltarusijos Respublikoje nenori nei gyventi, nei dirbti. Nei atsakovas, nei VSD nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos Respublikai. Byloje nėra duomenų, jog jis pasinaudodamas savo buvusia darboviete ar pažintimis, bandytų skleisti dezinformaciją ar kitaip skatintų neapykantą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neužsiima jokia politine veikla. Pareiškėjo nuomone, grėsmė valstybės saugumui neturėtų būti suprantama vien tik per pareiškėjo darbinius teisinius santykius. Priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus. Be to, Migracijos departamentas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje ne kartą konstatuota, jog tokio pobūdžio sprendimai privalo būti išsamūs ir motyvuoti.
Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dėl uždraudimo atvykti jam 5 metus į Lietuvos Respubliką iš esmės nemotyvuotas. Toks terminas parinktas formaliai, netaikant jokių aiškių kriterijų, pagrindžiančių tokio termino proporcingumą. Pareiškėjo nuomone, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas gavęs VSD Raštą, neatliko aplinkybių vertinimo savo nuožiūra, nevertino, ar tikrai yra teisinis pagrindas priimti tokį Sprendimą būtent Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, o tiesiog formaliai perkėlė VSD Rašte nurodyto prašymo rezoliucinę dalį.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Nurodo, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nuomone, pareiškėjo nurodyta darbovietė priklauso Baltarusijos valstybinei visuomeninei sąjungai „Baltarusijos gelbėjimo vandenyje organizacija“, betarpiškai pagal savo kompetenciją dirbančiai drauge su Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija. Pagal minėtos organizacijos statutą, patvirtintą Baltarusijos Respublikos prezidento, jos bendrą veiklos koordinavimą vykdo Baltarusijos Respublikos ministrų taryba, pagal savo kompetenciją Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija, todėl nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jo darbas nebuvo susijęs su Baltarusijos valdžios organais ar struktūromis.
Nesutinka, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą veikė savo kompetencijos ribose nepažeisdamas jokių Įstatyme numatytų reikalavimų, taisyklių ar principų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento priimtu ginčijamu Sprendimu ir išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, kad buvo pažeisti lygiateisiškumo ar nediskriminavimo principai.
Mano, jog aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba ir gyvena nuo 2018 m. bei kitos skunde nurodomos aplinkybės, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pažymi, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo individualų vertimą, į kuri atsižvelgė priimdamas Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Vertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas skunde, terminas draudimui atvykti į Lietuvos Respublika nebuvo pasirinktas formaliai ar netaikant kriterijų, kurie pagrindžia ginčijamo Sprendimo proporcingumą. Nesutinka, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis spėjimais ir įtarimais bei pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad VSD įsitikinimu, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), dirbdamas organizacijoje, kurios veiklą pagal Baltarusijos Respublikos prezidento patvirtintą statutą pagal savo kompetenciją koordinuoja Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
Pažymi, kad VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis.
Teigia, jog LVAT nagrinėdamas analogiškas bylas pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip leidimo laikinai gyventi panaikinimas, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, yra mažiausią represinį, o daugiau prevencinį elementą turinti priemonė, todėl siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga.
Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta ABTĮ nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 23S157172 dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2023 m. kovo 10 d. Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. kovo 9 d. raštą Nr. 18-2655, kuriame nurodoma, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi bei SIS reglamento 24 straipsniu, siūlė užsieniečiui (pareiškėjui) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams.
Migracijos departamentas 2023 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S36541 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 22 d. per MIGRIS užpildė prašymą dėl draudimo atvykti panaikinimo. Užsienietis savo prašymą motyvavo tuo, kad jis nedirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Taip pat prie prašymo pridėjo dokumentus.
Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į VSD, kuris 2023 m. rugsėjo 19 d. Išvadoje nurodė, jog atsižvelgus į 2023 m. kovo 9 d. VSD rašte Nr. 18-2655 išdėstytą informaciją, įvertinus pareiškėjo pateiktus prie prašymo pridėtus dokumentus, šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliama grėsmė valstybės saugumui išlieka.
Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes nustatyta, kad nebeliko SIS reglamento 24 str. nurodyto pagrindo taikyti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo į Šengeno erdvę, tačiau išlieka pagrindas drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamo Sprendimo dalimi dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. LVAT išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo turėtus darbinius santykius, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra dirbęs Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pareiškėjas pažymi, jog byloje pateiktas organizacinės struktūros respublikinio valstybinio-visuomeninio susivienijimo pažymėjimas Nr. rM 040080, patvirtina kad ši institucija yra „draugija“, kuri neturi jokių sąsajų su valstybinėmis struktūromis. Be to, šiuo atveju atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturėjo jokio karinio (ar kito) laipsnio, nebuvo susijęs su žvalgybos institucijomis, neatliko jokių administracinių ar kitų funkcijų, neturėjo teisės duoti įsakymų kitiems darbuotojams.
Pažymėtina, jog Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nėra dirbęs Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Kaip matyti, pats pareiškėjas teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB ”LTU transportas” ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir 2023-01-24 pildydamas klausimyną nurodė (atsakant į 2 klausimą), kad 2013-2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje gelbėtoju. Šiuo aspektu paminėtina, jog VSD 2023 m. rugsėjo 19 d. pateiktoje išvadoje pripažįstama, kad pareiškėjo nurodyta darbovietė priklauso Baltarusijos valstybinei visuomeninei sąjungai „Baltarusijos gelbėjimo vandenyje organizacija“ (rus. OSVOD), betarpiškai pagal savo kompetenciją dirbančiai drauge su Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija. Pagal minėtos organizacijos statutą, patvirtintą Baltarusijos Respublikos prezidento, jos bendrą veiklos koordinavimą vykdo Baltarusijos Respublikos ministrų taryba, pagal savo kompetenciją Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija. Be to, pats pareiškėjas į bylą pateikė Gomelio srities organizacijos Respublikinio valstybinio-visuomeninio susivienijimo „Baltarusijos respublikinė gelbėjimo vandenyse draugija“ (OSVOD) pažymą Nr. 1-42/69, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas 2013 m. kovo 21 d. buvo paskirtas į jūreivio-gelbėtojo pareigas ir 2018 m. balandžio 30 d. atleistas. Minėtoje pažymoje pateikta papildoma informacija, jog respublikinis valstybinis-visuomeninis susivienijimas „Baltarusijos respublikinė gelbėjimo vandenyse draugija“ (OSVOD) yra savanoriška, nekomercinė organizacija turinti respublikinio-visuomeninio susivienijimo formą, įsteigta juridinių ir fizinių asmenų, savo veiklą vykdanti visoje Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Taigi, prieš tai nurodyta informacija patvirtina, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.
Dar daugiau, pareiškėjo pateiktas dokumentas, t. y. Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos Gomelio srities valdybos pažyma Nr. 06/1204, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas nuo 2013 m. kovo iki 2018 m. gegužės netarnavo nepaprastųjų situacijų institucijose ir padaliniuose, nepatvirtina, jog pareiškėjas neatliko darbinių funkcijų šioje įstaigoje (nors jis ten netarnavo). Kaip jau buvo minėta, pats pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, jog dirbo valstybinėje visuomeninėje sąjungoje „Baltarusijos gelbėjimo vandenyje organizacija“, kurios veiklą betarpiškai koordinuoja Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija.
Nors pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nuolat akcentavo, jog tai yra visuomeninė organizacija (draugija), kuri nėra susijusi su valstybinėmis institucijomis, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog pilnas draugijos pavadinimas yra Respublikinio valstybinio-visuomeninio susivienijimo draugija („Baltarusijos gelbėjimo vandenyje organizacija“), kas patvirtina, jog ji yra pavaldi valstybinei Baltarusijos institucijai (Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijai).
Šiuo aspektu, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymėtina, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktai, jog pareiškėjas (2013–2018 m.) dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ar buvo eilinis darbuotojas, neturėjo jokio karinio (ar kito) laipsnio, nebuvo susijęs su žvalgybos institucijomis, neatliko jokių administracinių ar kitų funkcijų, neturėjo teisės duoti įsakymų kitiems darbuotojams (pareiškėjas teigė, jog dirbo jūreiviu–gelbėtoju), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023).
Teismas pažymi, jog Migracijos departamentas atliko ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti, šiuos ryšius atsakovas vertino priimdamas 2023 m. kovo 27 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Tačiau ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė pakeisti dalį 2023 m. kovo 27 d. sprendimo, t. y. atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui, tačiau paliko pagrindą drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Kaip matyti, byloje nėra (nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė) duomenų apie pareiškėjo minėtų ryšių pasikeitimus, todėl teismo įsitikinimu, papildomo vertinimo dėl šeimyninių, socialinių bei ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje atsakovas ginčijame Sprendime neprivalėjo atlikti.
Vertindamas pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. ir nuo 2019 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. liepos 18 d. turėjo galiojusias nacionalines vizas. 2019 m. gegužės 14 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, kuris 2021 m. kovo 19 d. pakeistas į leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2023 m. kovo 19 d. Pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki dabar dirba UAB „LTU Transportas“. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Be kita ko, Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y. apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime rėmėsi tik VSD pateikta Išvada bei nevertino jo situacijos individuliai, atmetami kaip nepagrįsti.
Aplinkybė, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jis dirbo Lietuvos Respublikoje, bei sieja savo ateitį būtent su Lietuva, savaime nėra reikšmingesnė nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo neproporcingumas.
Šiuo aspektu paminėtina, jog atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis surinkta informacija apie pareiškėją.
Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra konstatavęs, jog asmenys dirbę Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, potencialiai gali būti išnaudoti Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys, ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023, 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-463/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2344-442/2023).
Pareiškėjas taip pat nesutinka su Migracijos departamento Sprendime nurodytu uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu (nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus)). Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).
Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).
Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į tai, jog byloje pateikta kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl grėsmės valstybės saugumui ir nebuvo nustatyta pareiškėjo šeiminių, ekonominių (socialinio pobūdžio) ryšių su Lietuvos Respublika, nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamo atsakovo Sprendimo išvada, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis). Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, jog Sprendime taikytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 m. terminas parinktas formaliai, netaikant jokių aiškių kriterijų, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Nustačius, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.