- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-07
- Bylos Nr.
- e2S-639-889/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Skersienė
- Atsakovas
- I. S.
- Ieškovas
- V. J.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-3330-494/2025 pagal ieškovo V. J. (V. J.) ieškinį atsakovei I. S. dėl nuosavybės bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. S., kuriuo prašė: 1) nustatyti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), ir pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas), esančių adresu (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kurių bendra vertė – 35 893 Eur, natūra priteisti atsakovei, o iš atsakovės ieškovui priteisti 17 946,50 Eur kompensaciją už atsakovei tenkančią ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo; 3) skirti byloje žemės sklypo ir gyvenamojo namo, turto vertės nustatymo ekspertizę, suteikiant galimybę pasiūlyti eksperto kandidatūrą ir suformuluoti klausimus ekspertui.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nepranešus atsakovei, padaryti įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovei perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
3. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė nesusituokę gyvena kartu kaip šeima ir veda bendrą ūkį nuo 2004 m. Gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, pasistatė namą. Ieškovas ir atsakovė naudojosi ieškovo vardu atidaryta banko sąskaita. Atsakovei buvo patikėta banko kortelė, iš kurios ji išsigrynindavo pinigus ir naudojo bendriems ir asmeniniams poreikiams. Nurodė, kad šalys notariškai patvirtintos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu 2005 m. liepos 29 d. iš bendrų lėšų už 16 000 Lt. įsigijo žemės sklypą. Tiek žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, tiek perdavimo–priėmimo aktas buvo sudarytas atsakovės (tuo metu – I. S.) vardu. Ieškovas ir atsakovė iš bendrų lėšų įsigytame žemės sklype pasistatė gyvenamąjį namą, kurio statyba buvo užbaigta 2015 m. gruodžio 17 d.
4. Teigė, kad tarp atsakovės ir ieškovo 2021 m. prasidėjo konfliktai. Pastatytame name asmenys gyveno po vienu stogu, tačiau kiekvienas sau vedė savo ūkį, tik prisidėjo prie bendrų poreikių, tokių kaip paskolos bankui mokėjimas. Jei ieškovas duodavo pinigų paskolos mokėjimui tiesiog juos patikėdamas atsakovei, tai nuo 2021 m., kilus konfliktui, ieškovas pinigus pervesdavo atsakovei bankiniais pavedimais. Atsakovė 2025 m. sausio 9 d. pateikė ieškovui reikalavimą, kuriuo iš ieškovo pareikalavo išsikelti iš gyvenamojo namo. Atsakovė reikalavime nurodė, jog gyvenamasis namas priklauso jai nuosavybės teise, o ieškovas nuo 2018 m. neva gyvena šiame name be atsakovės, kaip namo savininkės, sutikimo, t. y. savavališkai užėmė gyvenamąją patalpą. Ieškovas nesutinka, kad neva turtas nuosavybės teise priklauso tik atsakovei. Šalys, gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, savo gaunamas pajamas, darbą ir kitus įnašus kooperavo ir išskirtinai naudojo būtent namui pastatyti ir įrengti, kad kartu, kaip faktinė šeima, galėtų persikelti į jį gyventi ir vesti bendrą ūkį. Visą ieškovo ir atsakovės gyvenimo name laikotarpį namas buvo išlaikomas ir prižiūrimas taip pat iš abiejų asmenų pajamų. Savo bendrą tikslą asmenys pasiekė – abu yra deklaravę savo gyvenamąją vietą būtent bendromis jėgomis ir ištekliais sukurtame gyvenamajame name ir abu nuolat ir nepertraukiamai gyveno šiame name daugiau nei 10 metų.
5. Teigė, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, kadangi yra pakeitusi gyvenamojo namo spynas, todėl ieškovas nebegali patekti į savo gyvenamąją vietą ir naudotis name paliktais jam priklausančiais daiktais. Ieškovas iš kaimynų sužinojo, kad atsakovė tvarko dokumentus perleisti nuosavybę kitiems asmenims, kad ieškovas negalėtų reikšti reikalavimų į sklypą ir namą. Atsakovė akivaizdžiai nesąžininga, todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas Vilniaus rajono rūmai 2025 m. vasario 17 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atliko įrašą viešame registre, draudžiantį atsakovei perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).
7. Teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – ieškovo reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.
8. Ieškovas ieškiniu siekia nustatyti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir pastato – gyvenamojo namo, bei žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, kurių bendra vertė – 35 893 Eur, natūra priteisti atsakovei, o iš atsakovės ieškovui priteisti 17 946,50 Eur kompensaciją už atsakovei tenkančią ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį pastato – gyvenamojo namo. Kilusio ginčo pobūdis lemia tai, kad ginčo turtą perleidus sąžiningiems tretiesiems asmenims, operatyvus teismo sprendimo įgyvendinimas nebūtų įmanomas, nes kiltų nauji teisiniai ginčai dėl restitucijos taikymo, t. y. nekilnojamojo turto sugrąžinimo iš šioje byloje nedalyvaujančių asmenų ar pan. Teismo vertinimu, kyla būtinybė sureguliuoti ginčo teisinius santykius bylos nagrinėjimo metu taip, kad būtų išsaugotas ir nepasikeistų ginčo objektas, t. y. žemės sklypo ir jame esančio pastato – gyvenamojo namo – teisinis statusas iki ginčo išnagrinėjimo teisme.
Šalies argumentai
9. Ieškovas nurodė, jog jis iš kaimynų sužinojo, kad atsakovė tvarko dokumentus perleisti nuosavybę kitiems asmenims, kad ieškovas negalėtų reikšti reikalavimų į sklypą ir gyvenamąjį namą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė elgiasi nesąžiningai, kadangi yra pakeitusi namo spynas, todėl ieškovas nebegali patekti į savo gyvenamąją vietą ir naudotis name paliktais jam priklausančiais daiktais. Teismas padarė išvadą, kad, neuždraudus atsakovei disponuoti ginčo turtu, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti. Teismas konstatavo, kad egzistuoja antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – jų nesiėmus būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atskiruoju skundu atsakovė I. S. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Atsakovės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name ieškovas gyveno nuo 2013 m. iki 2025 m. sausio 10 d., šalims sudarius žodinę nuomos sutartį. Ieškovo gyvenamoji vieta atsakovei priklausančiame name buvo deklaruota jo paties prašymu dėl pažymos darbinantis. Atsakovė ir ieškovas niekada nebuvo susituokę, bendro ūkio nevedė, bendro gyvenimo neplanavo ir artimo asmeninio ryšio nepalaikė. Šalys gyveno atskirai – ieškovas užėmė miegamojo kambarį, atsakovė – svetainę, buvo naudojamos bendro naudojimo patalpos. Atsakovė ne kartą žodžiu prašė ieškovo išsikelti, o 2025 m. sausio 9 d. šį prašymą pateikė ir raštu (el. paštu). Tačiau ieškovas atsisakė išsikelti, nereagavo į atsakovės raginimus, elgėsi agresyviai, šiurkščiai, dažnai ją įžeidinėjo, grasino ir smurtavo tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Atsakovė gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, patyrė emocinį sukrėtimą, sveikatos sutrikimus – autoimuninę ligą, neorganinę nemigą, depresijos epizodus, buvo priversta vartoti raminamuosius vaistus.
10.2. Teigia, kad nuo 2018 m. tarp šalių kildavo vis dažnesni konfliktai dėl ieškovo alkoholio vartojimo, smurto, atsisakymo laikytis tvarkos, nesirūpinimo patalpomis ir turto gadinimo. Pažymi, kad ieškovas nevykdė jokių statybos darbų, neprisidėjo prie būsto išlaikymo, nesumokėjo paskolų ar kitų su būstu susijusių išlaidų. Priešingai – nuolat skolinosi, turėjo įsiskolinimų, o atsakovei pareikalavus mokėti už nuomą, pinigus pervedė pavieniais pavedimais – 250 Eur, vėliau 300 Eur. Teigia, kad 2025 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad dėl ieškovo galbūt padarytų nusikalstamų veikų pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą arba terorizavimas) ir 178 straipsnio 1 dalį (vagystė). Ieškovui pareikšti įtarimai, atsakovė pripažinta nukentėjusiąja.
10.3. Nurodo, kad, nepaisant ilgalaikių atsakovės reikalavimų išsikelti, ieškovas savavališkai užėmė gyvenamąsias patalpas, nepaisė atsakovės nuosavybės teisių, negerbė jos, kaip asmens, vartojo smurtą, pasisavindavo atsakovės pinigus. Teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie savo indėlį į nekilnojamojo turto įsigijimą ar pagerinimą. Pateikti dokumentai apie tariamus statybos ar turto gerinimo darbus buvo laikomi name, tačiau ieškovas išsikeldamas juos pasiėmė. Šių dokumentų turėjimas nereiškia, kad visi juose užfiksuoti duomenys patvirtina jo indėlį į turtą.
10.4. Teigia, kad ieškovas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė jokiais įrodymais. Vien abstrakti baimė, kad atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, nėra pakankamas pagrindas taikyti turto apribojimus. Pažymi, kad turtas buvo įsigytas išskirtinai už atsakovės asmenines lėšas, nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų prisidėjęs prie šio turto įsigijimo, išlaikymo ar pagerinimo. Nurodo, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Tokių priemonių taikymas šiuo atveju ne tik nepagrįstas, bet ir suvaržo atsakovės, kaip teisėtos turto savininkės, teises. Teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimas nėra pagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, todėl ir pirmosios instancijos teismo argumentai dėl tariamo status quo išsaugojimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas V. J. prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teigia, kad nepritaikius pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – neatlikus įrašo viešame registre, draudžiančio atsakovei perleisti nuosavybės teisę į turtą – galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas neabejotinai pasunkėtų arba net taptų neįmanomas. Tokiu atveju atsakovė galėtų ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas užtruktų neproporcingai ilgą laiko tarpą. Kadangi, ieškovo žiniomis, atsakovė ketina perleisti nuosavybės teisę į turtą kitiems asmenims, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad atsakovė negalėtų atlikti būtent šių veiksmų. Ieškovas jau yra pasisakęs ieškinyje, kad atsakovės veiksmai nedera su sąžiningo elgesio standartu. Atsakovė yra pakeitusi namo spynas, todėl ieškovas nebegali patekti į savo gyvenamąją vietą ir naudotis name paliktais jam priklausančiais daiktais.
11.2. Pažymi, jog atskirajame skunde atsakovės minimas pradėtas ikiteisminis tyrimas yra neaktualus nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi dėl ieškovo nėra priimtas joks ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos nutarimas, kuriuo ieškovas būtų pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas. Priešingai, nei teigia atsakovė, ieškovas yra įrodęs esant visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
13. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
Dėl naujų papildomų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui
14. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus: ikiteisminio tyrimo duomenis; buto nuomos sutartis; ištuokos liudijimo įrašą; buto pardavimo dokumentus; banko „Snoras“ paskolos dokumentus; akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko vartojimo kredito dokumentus; AB SEB banko kreditų dokumentus; UAB „Budomix Rol“; žemės sklypo įsigijimo sutartį; buto Raseinių g. pardavimo dokumentus; palėpės Raseinių g. pardavimo dokumentus; pardavimo sutartį. Apeliantė, teikdama šiuos papildomus įrodymus, siekia pagrįsti savo poziciją, kad ginčo nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso jai, ir remiasi jais kaip atskirojo skundo argumentų pagrindu.
15. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 ir 55 punktai).
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dalis apeliantės teikiamų dokumentų, tokių kaip AB SEB banko vartojimo kredito sutartis, AB SEB banko kreditų dokumentai, UAB „Budomix Rol“ dokumentai bei žemės sklypo įsigijimo sutartis, jau yra byloje, todėl nėra pagrindo jų priimti. Likusieji įrodymai, kuriais apeliantė siekia pagrįsti savo poziciją dėl nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą, dėl ieškovo alkoholio vartojimo, dėl bendro šalių ūkio ir kt., nėra reikšmingi sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Šiame proceso etape ginčas iš esmės nesprendžiamas – vertinama tik tai, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ir ar egzistuoja būtinybė užtikrinti tikėtino palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas priimti papildomus įrodymus netenkinamas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise įregistruotas šis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 48).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumo
18. Ieškovas pareikštu ieškiniu atsakovei prašė: 1) nustatyti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir pastato – gyvenamojo namo, esančių adresu (duomenys neskelbtini) sav.; 2) žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kurių bendra vertė – 35 893 Eur, natūra priteisti atsakovei, o iš atsakovės ieškovui priteisti 17 946,50 Eur kompensaciją už atsakovei tenkančią ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovei, padaryti įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovei perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini).
19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pagrįstos abi būtinos sąlygos: pirma – ieškovo reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, antra – nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
20. Atsakovė atskirajame skunde iš esmės nesutinka su ieškovo reikalavimu pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę; nepritaria laikinųjų apsaugos priemonių taikymui; akcentuoja, kad visas ginčo nekilnojamasis turtas įsigytas tik iš jos asmeninių lėšų; nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie bendrą šalių gyvenimą.
21. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir atitinka proporcingumo ir sąžiningumo principus.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017).
24. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, mano, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus atsakovei – aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką ir pateikė reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad egzistuoja pirmoji būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.
25. Sprendžiant klausimą dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, pažymėtina, kad tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020).
26. Bylose, kuriose yra ginčijama nuosavybės teisė, Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta galimybę taikyti tam tikrus apribojimus disponavimui ginčo objektu, siekiant užtikrinti status quo (esamos) situacijos nepasikeitimą iki ginčo teisme išnagrinėjimo pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020, 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1597-1120/2020). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisiniu režimu, jo tolesnio statuso pasikeitimu, kai ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-998-516/2018, 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-790/2020).
27. Konkrečiu atveju tarp šalių kilęs ginčas susijęs su ieškovo siekiu nustatyti nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo. Ieškovas prašo ginčo objektą – žemės sklypą ir gyvenamąjį pastatą, kurių bendra vertė sudaro 35 893 Eur, – natūra priteisti atsakovei, o iš atsakovės ieškovui priteisti 17 946,50 Eur kompensaciją už ½ dalį minėto turto. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčas yra turtinio pobūdžio ir susijęs su nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nustatymu.
28. Šiame kontekste pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, gali turėti konservacinę paskirtį, t. y. jomis galima užtikrinti bylos šalių ar ginčo objekto status quo nepasikeitimą ar siekti užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui bei padidėjimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020).
29. Atsižvelgiant į šio ginčo pobūdį ir aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikėtinas turto perleidimas tretiesiems asmenims galėtų objektyviai apsunkinti arba netgi padaryti neįmanomą būsimo ieškovui galimai palankaus sprendimo įgyvendinimą – kiltų papildomi teisiniai ginčai dėl restitucijos ar kitų teisinių padarinių. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad iš kaimynų sužinojo apie atsakovės ketinimus perleisti ginčo turtą, taip pat, kad atsakovė yra pakeitusi namo spynas, todėl ieškovas nebeturi galimybės patekti į jam svarbią gyvenamąją vietą ar naudotis joje paliktais daiktais. Byloje taip pat yra duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovė save laiko vienintele ginčo turto savininke. Tai patvirtina atsakovės 2025 m. sausio 9 d. ieškovui pateiktas rašytinis reikalavimas dėl iškeldinimo, kuriame nurodoma, kad ieškovas gyvena name be jos sutikimo, kad jokia nuomos ar kita sutartis su ieškovu nėra sudaryta ir nėra registruota viešame registre (ieškinio priedas Nr. 5).
30. Nors atsakovė neigia aplinkybes dėl ketinimų perleisti nekilnojamąjį turtą, tačiau ji neneigia fakto, kad yra pakeitusi gyvenamojo namo spynas, tvirtina, kad ji vienintelė yra teisėta ginčo nekilnojamojo turto savininkė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą lemia realią būtinybę laikinai sureguliuoti šalių teisinius santykius, užtikrinant ginčo objektų – žemės sklypo ir gyvenamojo namo – teisinio statuso stabilumą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
31. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką konstatuotina, kad egzistuoja antroji būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
32. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad ieškovas, prašydamas teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo nekilnojamajam turtui, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir siekė nepagrįstai apriboti jos, kaip savininkės, teises disponuoti turtu.
33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir galimos tokio elgesio teisinės pasekmės įtvirtintos CPK 95 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti įpareigotas atlyginti kitam asmeniui jo patirtus nuostolius.
34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra pagrindo manyti, jog ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ar siekė nesąžiningai suvaržyti atsakovės teises. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra motyvuotas, susijęs su ieškinio dalyku ir nėra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl atskirojo skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.