Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Ainoros Kornelijos Macevičienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė – 4 metams 5 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo Ž. Š. civilinio ieškinio klausimas paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. B. nuteistas už tai, kad panaudodamas šaunamąjį ginklą pagrobė svetimą turtą, o būtent, 2013 m. liepos 5 d., apie 2 val., veikdamas bendrininkų grupėje su S. M. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, turėdamas vieningą tikslą pagrobti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens suteikta priemone – vairuojamu automobiliu „Audi“, kurio valstybiniai numeriai nenustatyti, atvažiavo į (duomenys neskelbtini), pastarajam pasilikus laukti automobilyje, A. B. kartu su S. M. nuėjo iki namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atspaudę langą įsibrovė į vidų, kur abu grasindami Ž. Š. šaunamuoju ginklu ir peiliu, pagrobė pastarajam priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA C3“ – 28,96 eurų vertės, TV priedelį – 20,27 eurų vertės, 2800 Lt (kas atitinka 810,94 eurų), automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1158,48 eurų vertės, UAB „G“ priklausančius benzininius pjūklus – 656,09 eurų vertės, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje.

2. 2016 m. spalio 27 d. nuosprendžiu Vilniaus rajono apylinkės teismas pripažino A. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį. Teismas nurodė, kad A. B. neigia plėšimo būdu, panaudojus šaunamąjį ginklą ir peilį, užvaldęs svetimą turtą. A. B. argumentus apylinkės teismas įvertino kaip nepagrįstus, kuriuos paneigia byloje nustatytos neginčytinos faktinės aplinkybės: kaltinamojo pateiktą įvykio versiją paneigia nuo pat pradžių nuoseklūs nukentėjusiojo Ž. Š. parodymai, kuris tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jį užpuolė ir apiplėšė du asmenys, grasindami peiliu ir šaunamuoju ginklu. Apklausiamas teisme nukentėjusysis Ž. Š. paaiškino, kad vienas vyras buvo su savadarbiu pistoletu, kitas – su peiliu, jie klausė jo kur pinigai ir pjūklai, pinigus paėmė patys iš krepšio, jį nusivedė prie sandėliuko, vedė vyras, kuris turėjo pistoletą, šis vyras buvo aukštesnio ūgio, raktelius nuo jo automobilio „Ford Galaxy“, buvusius pirmame aukšte, vyrai patys pamatė ir paėmė, be to, paėmė prie lovos gulėjusį jo mobilųjį telefoną NOKIA C3, tuo metu mažesnis vyras stovėjo, nukreipęs į jį peilį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad vienas vyras buvo su savadarbiu pistoletu (t. 1, b. l. 20), kitas su peiliu, kuriuos jis pamatė, peilis buvo apie 25 cm ilgio geležte, pistoletas buvo juodos spalvos (t. 1, b. l. 23). Ta aplinkybė, kad Ž. Š. su kaltinamuoju A. B. ir nuteistuoju S. M. važiavo savo noru ir paprašytas be prievartos, paneigta ir ta aplinkybe, kad nukentėjusysis buvo įbaugintas pastarųjų grasinimais, dėl ko ir iššoko iš važiuojančio automobilio. Be to, automobilio „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu ant priekinės automobilio sėdynės buvo rastas peilis. Liudytojas A. N. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis Ž. Š. jam papasakojo apie įvykusį apiplėšimą ir nurodė, kad į jo namus įsibrovė du vyrai ir grasino jam ginklu – pistoletu bei peiliu. Panašias aplinkybes patirtino ir liudytojas R. V.. Apylinkės teismas atsižvelgė ir įliudytojo A. M. parodymus, kad brolis (S. M.) jam pasakė, jog gali nuvažiuoti ir pakabėti ,,kitu būdu“, nors koks tas kitas būdas – jis nežino, visgi paprašė, kad nereikia jokio kriminalo.

3. S. M. nuteistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį, jo atžvilgiu minėtas nuosprendis įsiteisėjęs.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš LR BK 180 str. 3 d. į 180 str. 2 d., atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, arba paskirti švelnesnę bausmę, jei paskirtos bausmės vykdymas nebus atidėtas. Skunde teigia, kad veikos darymo metu nei jis, nei jo bendrininkas neturėjo šaunamojo ginklo. Pažymi, jog gali būti, kad jo bendrininkas rankoje laikė telefoną ar kitą daiktą, kuris nukentėjusiajam galėjo pasirodyti panašus į ginklą. Teigia, kad yra netikslinga remtis vien nukentėjusiojo parodymais, nes joks ginklas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas. Remdamasis šiais argumentais prašo perkvalifikuoti jo padarytą veiką pagal LR BK 180 str. 2 d. Be to pažymi, kad praeityje nebuvo teistas, dirbo, turi sūnų ir būtų naudingesnis visuomenei būdamas laisvėje.

5. Teismo posėdžio metu tiek nuteistasis A. B., tiek jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o į jam paskirtos bausmės laiką įskaityti užsienio valstybėje išbūtą suėmimo laiką.

6. Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

7. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį nėra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis prieštaringas.

7.1. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį yra numatyta asmeniui, kuris apiplėšė be kita ko, panaudojęs šaunamąjį ginklą.

7.2. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad plėšimo metu apeliantas A. B., veikdamas bendrininkų grupėje su jau nuteistu S. M., panaudojo du daiktus, kuriuos nukentėjusysis Ž. Š. įvardijo buvus peilį bei savadarbį pistoletą. Pirmosios instancijos teismas tokią savo išvadą grindė nukentėjusiojo Ž. Š. parodymais, kuriuos teismas vertino kaip nuoseklius, tokiai teismo išvadai kolegija pritaria. Nukentėjusysis Ž. Š. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu teigė matęs pas vieną iš užpuolikų peilį, o pas kitą – pistoletą bei, kad jie jam grasino šiuo ginklu. Apeliantas A. B. pastarąją aplinkybę neigia, sakydamas, kad nei jis, nei bendrininkas jokio šaunamojo ginklo neturėjo, o nukentėjusysis galimai klydo mobiliojo ryšio telefoną palaikydamas pistoletu. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kaip nėra pagrindo tikėti nuteistojo A. B. parodymais, nes pastarasis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

7.3. Apeliaciniame skunde nekeliama versija dėl peilio panaudojimo plėšimo metu, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakys.

7.4. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltininko veiksmai kvalifikuojami tada, kai šaunamasis ginklas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichologinio smurto priemonė. Tą skundžiamame nuosprendyje akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau tuo pačiu byloje surinktais įrodymais nenustatė, koks šaunamasis ginklas buvo panaudotas darant plėšimą. BK 180 straipsnio 3 dalies prasme konkrečių daiktų priskyrimas šaunamųjų ginklų kategorijai paprastai nustatomas remiantis eksperto ar specialisto išvada. Nagrinėjamu atveju byloje tokios išvados nėra, kadangi nukentėjusiojo nurodytas savadarbis pistoletas po nusikaltimo nebuvo rastas, dėl ko nenustatyta ginklo rūšis, jo konstrukcijos ypatumai, panaudojimo savybės, kas pirmosios instancijos teismui pagrįstai neleido vienareikšmiškai spręsti, kad ginklas buvo šaunamasis. Tokiu atveju, teismas, neturėdamas galimybės nustatyti, ar šis nusikaltimo metu panaudotas, nukentėjusiojo teigimu, į savadarbį pistoletą panašus daiktas buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, negalėjo pripažinti šaunamuoju ginklu ir inkriminuoti apeliantui kaip kvalifikuojančio požymio BK 180 straipsnio 3 dalies prasme. Kita vertus, pripažintina, kad plėšimo metu šis daiktas, buvęs panašus į šaunamąjį ginklą, buvo panaudotas kaip psichinio smurto priemonė prieš nukentėjusįjį Ž. Š., kadangi pastarasis būdamas įbaugintas užpuolikų, iššoko iš važiuojančio automobilio.

7.5. Taigi, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-244-298/2015 nustatytomis šioje byloje nagrinėto įvykio faktinėmis aplinkybėmis, nurodydamas, kad tos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir nagrinėjamu atveju nereikėjo jų įrodinėti. Atkreipiamas dėmesys, kad jokie įrodymai neturi prejudicinės galios BPK 20 straipsnio prasme, kadangi teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7.6. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, nuteistojo A. B. nusikalstami veiksmai iš BK 180 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotini į BK 180 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegijai nustačius, kad: A. B., panaudodamas peilį, pagrobė svetimą turtą, o būtent – jis 2013 m. liepos 5 d., apie 2 val., veikdamas bendrininkų grupėje su S. M. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, turėdamas vieningą tikslą pagrobti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens suteikta priemone – vairuojamu automobiliu „Audi“, kurio valstybiniai numeriai nenustatyti, atvažiavo į (duomenys neskelbtini), pastarajam pasilikus laukti automobilyje, A. B. kartu su S. M. nuėjo iki namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atspaudę langą įsibrovė į vidų, kur abu grasindami Ž. Š. peiliu bei daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, pagrobė pastarajam priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA C3“ – 28,96 eurų vertės, TV priedelį – 20,27 eurų vertės, 2800 Lt (kas atitinka 810,94 eurų), automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1158,48 eurų vertės, UAB „Gintlita“ priklausančius benzininius pjūklus – 656,09 eurų vertės.

8. Kolegijai pripažinus, kad apelianto A. B. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, keistinas ir teismo sprendimas dėl bausmės paskyrimo.

Kolegija, skirdama bausmę, atsižvelgia į nuteistojo A. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, konkrečias nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistojo A. B. padarytas nusikaltimas yra sunkus (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 5d.), savanaudiškais tikslais, tiesiogine tyčia. Apeliantas ne kartą baustas administracine tvarka (2 t., b.l. 62-67), praeityje vieną kartą teistas, teistumas nusikaltimo padarymo metu buvo išnykęs (2 t., b.l. 72-78), į narkologinę įskaitą neįrašytas (2 t. b.l. 84-86), dirba. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Tokiu būdu, atsižvelgus į visas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, įtvirtintas BK 54 straipsnio 2 dalyje, nuteistajam A. B. skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant daugiau nei įstatymo sankcijoje numatytas vidurkis.

8.1. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantui A. B. 2015-01-21 buvo paskelbta paieška, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotas Europos arešto orderis, pagal kurį pastarasis 2016-02-05 sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir tik 2016-05-27, 22.10 val. perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams (2 t., b.l. 5, 16, 22, 24).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę šio suėmime pagal Europos arešto orderį išbūto laiko neįskaitė į bausmę laiką, nors turėjo tą padaryti (BK 66 straipsnis).

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, į A. B. skiriamą laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas suėmime nuo 2016-02-05 iki 2016-05-27, vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai (BK 66 straipsnis).

9. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

9.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nors apelianto A. B. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri nenumatė galimybės atidėti bausmės vykdymo asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu už sunkius nusikaltimus, tačiau naujoji įstatymo redakcija, palengvinanti nuteistųjų padėtį, BK 3 straipsnio 2 dalies normų kontekste, gali būti suprantama kaip turinti grįžtamąją galią.

Kita vertus, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

9.2. Nagrinėjamu atveju vertinant BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam A. B. galimybes, atsižvelgiama į tai, kad apeliantas, gyvendamas Anglijoje, dirbo, laikytinas neteistu, kadangi teistumas išnykęs, taip pat nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos padarymo, už kurią skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas, praėjus daugiau nei 3 metams, jis būtų padaręs naujus nusikaltimus, kas iš esmės patvirtina jo ryžtą pakeisti gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio redakciją (2015-03-19 įstatymas Nr. XII-1554, įsigaliojęs nuo 2015-03-24), kuri šiuo metu numato galimybę bausmės vykdymą atidėti ir asmenims, padariusiems tyčinius sunkius nusikaltimus, jeigu už juos paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai apeliantui A. B. bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Todėl sutinkamai su BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas.

9.3. Atidedant nuteistajam A. B. skiriamos bausmės vykdymą, jam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas) bei pareigos – 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas), 2) pradėti dirbti (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priemonių, ribojančių A. B. elgesį ir kartu turinčių pataisomąjį poveikį, taikymas yra pakankamas jo asmenybei taisyti.

10. Apibendrinus aukščiau išdėstytus motyvus, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, kitą nuosprendžio dalį paliekant nepakeistą.

11. Vilniaus apygardos teisme 2017-02-06 buvo gauta Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, jog iš nuteistojo A. B. valstybės naudai priteistinos 81,06 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

11.1. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

11.2. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo A. B. valios. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmestinas.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsniu 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 333straispniu 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti.

A. B., pripažinto kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį, veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 4 (ketverius) metus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaityti A. B. suėmime pagal Europos arešto orderį išbūtą laiką nuo 2016-02-05 iki 2016-05-27, vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija), A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskirti 10 MGL (377,66 Eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigoti A. B. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti.

Paskelbus nuosprendį, A. B. paleisti iš suėmimo. Nuosprendžio nuorašą vykdymui po jo paskelbimo išsiųsti į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. B..

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.