- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-13
- Bylos Nr.
- I-319-505/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- G. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui G. Č., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. Č. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-10) nurodė, kad jis į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN) atvyko 2016 m. birželio 30 d. ir iki 2016 m. liepos 5 d. buvo patalpintas į karantino patalpą, kurioje trūko gyvenamojo ploto, neužtikrintas natūralus apšvietimas, netinkama vėdinimo sistema, tekdavo valgyti šaltą maistą, nes trūko vietos prie stalo. Nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurioje taip pat trūko gyvenamojo ploto, o jį dar labiau mažino esantys baldai. Teigė, jog gyvenamojoje patalpoje langai maži, nepakankamas vėdinimas, nebuvo stalo, neįrengtos rankšluosčių ir drabužių kabyklos. Pareiškėjas minėjo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys, nebuvo galimybės žiūrėti televizoriaus. Pažymėjo, jog buvo pažeistas privatumas sanitariniame mazge – klozetai atitverti apie 70 cm sienele iš šono, o iš priekio visai neatitverti, trūko kriauklių, unitazų, pisuarų. Bendroje virtuvėje įrengta tik viena skalbimo mašina, viena viryklė, viena kriauklė, o pati patalpa tik 15 kv. m, todėl tekdavo ilgai laukti, kol galės pasigaminti maisto ar išsiskalbti rūbus. Lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai maži, trūko ploto. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, garbės ir orumo pažeminimu, privatumo pažeidimu, emocinėmis, dvasinėmis kančiomis. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 19-27).
Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma tiek pareiškėjui būnant karantino patalpoje, tiek jį apgyvendinus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, išskyrus labai trumpą laikotarpį.
Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas didžiąją bausmės laiko dalį atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.
Atsakovės atstovas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių, koridorių plotų, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.
Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą.
Pažymėjo, jog dėl vietos stokos ne visuose būriuose įrengti poilsio kambariai. Virtuvėlių įrengimas neprivalomas, maistu nuteistieji aprūpinami, jie neprivalo gamintis maisto. Drabužių džiovinimui lokaliniuose kiemuose įrengtos džiovyklos. Nuteistieji aprūpinami skalbyklėmis ir skalbimo priemonėmis, pagal nustatytą grafiką gali atnešti norimus skalbinius išskalbti.
Pažymėjo, jog Visuomenės sveikatos centro periodiniai patikrinimai yra atliekami kas dvejus metus, o operatyvieji patikrinimai tik gavus skundus. Pareiškėjas visą Marijampolės PN buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Iš atliktų patikrinimų matyti, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje higienos normų reikalavimus atitiko ir apšvieta, ir vėdinimas. Yra įrengti 3 unitazai, 2 pisuarai, 1 dušas, unitazai atskirti sienelėmis.
Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovės atstovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog karantino patalpoje, 22 būrio, 2 gyvenamojoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto normos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 4 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-254 buvo paskirtas į 172 brigadą, kaip naujai atvykęs nuteistasis (b. l. 31).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 puntas numato, jog nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Sveikatos tikrinimo rezultatai įrašomi į Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę). Nuteistieji, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, uždaromi į karantino patalpas, o kalėjime – į kameras.
Iš byloje pateiktų atsakovės atstovo duomenų matyti, jog Marijampolės PN yra įrengtos dvi karantino patalpos – karantino patalpa (1-8) ir patalpa (1-13). Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kurioje konkrečioje karantino patalpoje buvo apgyvendintas pareiškėjas, tačiau iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. pažymos „Dėl karantino patalpose esančių miegamųjų vietų“ matyti, jog karantino patalpos (1-8) plotas yra 27,87 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,98 kv. m, karantino patalpos (1-13) plotas yra 35,85 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,98 kv. m (b. l. 85). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto karantino patalpose.
Pareiškėjo teigimu, karantino patalpose buvo neužtikrintas natūralus apšvietimas, netinkama vėdinimo sistema, tekdavo valgyti šaltą maistą, nes trūko vietos prie stalo.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN karantino patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas trumpą laiką, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl karantino patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, apšvietos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl karantino patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad karantino patalpoje buvo apsunkintas judėjimas, buvo nepakankamai vietos prie stalo, teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinamos kaip neatsiejamai susijusios su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. birželio 1 d. jis buvo apgyvendintas 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurioje taip pat trūko gyvenamojo ploto, o jį dar labiau mažino esantys baldai.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, atliekant bausmę 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas buvo 144,92 kv. m ir joje įrengtos 46 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m (b. l. 21, 86). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinat minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pažymėjo, jog buvo pažeistas privatumas sanitariniame mazge – klozetai atitverti apie 70 cm sienele iš šono, o iš priekio visai neatitverti, trūko kriauklių, unitazų, pisuarų.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 5.7 punkto nuostatas, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6 – 5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog 22 būryje įrengti 3 unitazai, 2 pisuarai, 1 dušas, praustuvės (b. l. 26). Iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. liepos 4 d. pažymos matyti, jog 22 būryje 2016 m. III ketvirtyje buvo 78 nuteistieji, 2016 m. IV ketvirtyje – 63 nuteistieji, 2017 m. I ketvirtyje – 64 nuteistieji, 2017 m. II ketvirtyje – 62 nuteistieji (b. l. 36).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, o tai sąlygojo privatumo stoką.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto nežemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsakovo pateiktos sanitarinio mazgo nuotraukos patvirtina, jog 22 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis (b. l. 63-64). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovo pateiktų 22 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų, tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.
Akcentavo, jog gyvenamojoje patalpoje langai maži, nepakankamas vėdinimas, nebuvo stalo, neįrengtos rankšluosčių ir drabužių kabyklos. Pareiškėjas minėjo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys, nebuvo galimybės žiūrėti televizoriaus.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai, apšvietai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28 oC, šaltuoju metų periodu – 18-22 oC, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos, kurioje jis buvo apgyvendintas netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės. Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12), kuriame nurodyta, jog 22 būryje dirbtinė apšvieta nustatyta 325 lx (atitinka HN 134:2015 14 p.), sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus (atitinka HN 134:2015 17 p. reikalavimus) (b. l. 37-38). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių ir rankšluosčių kabyklos, laisvalaikio kambario, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais. Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10. p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11. p.). Pareiškėjas pripažino, kad nuteistiesiems yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti, todėl minėtos teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Pažymėtina, kad nuteistiesiems yra teikiamos skalbyklos paslaugos, todėl patiems skalbti rūbus nėra būtinybės (b. l. 44-45). Atsakovės atstovas pateikė fotonuotraukas, kuriose matyti, jog 22 būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengti stalai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 55-59).
Pareiškėjas nurodė, kad lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai maži, trūko ploto.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, privatumo pažeidimą, emocines, dvasines kančias. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2017 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 55/04-535 (b. l. 53) nurodyta, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Iš byloje pateikto 2017 m. liepos 4 d. ambulatorinio ligonio medicininės kortelės išrašo Nr. 14/07-3140 matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl nusiskundimų sveikata kreipėsi du kartus: dėl kūno odos grybelio, dėl apatinės stuburo dalies skausmų (b. l. 54). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis (neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, trūkstant sanitarinių įrenginių, neįrengiant laisvalaikio kambario, drabužių ir rankšluosčių kabyklų) buvo kalinamas gana ilgą laiko tarpą (nepilnai metus), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, kiti pažeidimai byloje nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, sanitarinių įrenginių trūkumo, laisvalaikio kambario, drabužių ir rankšluosčių kabyklų neįrengimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 800 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo, o kita skundo dalis netenkintina (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (kodas (duomenys neskelbtini) ), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.