Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-995-638/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-21
Bylos Nr.: e2A-995-638/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-13716-2017-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintautas Koriaginas, Žibutė Budžienė, Diana Labokaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „EurAz“
Ieškovas: D. K.

Kategorijos

1.3.2.9.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-995-638/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13716-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.; (S) 1.3.7.2.4.

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gintauto Koriagino,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EurAz“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1436-1043/2018 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EurAz“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė D. K. prašė panaikinti atsakovės UAB „EurAz” 2017 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 170602-01 skirti ieškovei D. K. drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; pripažinti ieškovės D. K. atleidimą iš UAB „EurAz” komercijos direktorės pareigų pagal DK 235 straipsnio 7 dalį ir 237 straipsnio 3 dalį neteisėtu; priteisti ieškovei D. K. iš atsakovės UAB „EurAz“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2017 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 500 Eur neturtinę žalą, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.Ieškovė nurodė ir paaiškino, kad 2016 m. liepos 25 d. sudarė su atsakove žodinę darbo sutartį, pagal kurią nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti komercijos direktorės pareigose. Atsakovės įmonės veikla – išmaniųjų mobiliųjų telefonų ir elektroninių išmaniųjų laikrodžių prekyba. Atsakovė pagal žodinę darbo sutartį įsipareigojo kartą per mėnesį mokėti ieškovei 400 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį. Ieškovė ir atsakovė nesudarė jokių rašytinių dokumentų, kurie apibrėžtų ieškovės pareigas, atsakomybę ir kt. Šalys žodine sutartimi sulygo dėl tokių ieškovės darbo funkcijų: ieškovė turėjo priimti atsakovo siuntas su prekėmis savo namuose, adresu(duomenys neskelbtini), arba šalia jos namų esančiame siuntų terminale(duomenys neskelbtini), taip pat kituose terminaluose, bei sau patogiu metu, nenustatytu darbo grafiku, prekes išsiųsti arba nuvežti savo automobiliu pagal klientų užsakymus į klientų prekybos vietas. Taip pat ieškovė turėjo siųsti ar vežti prekes pagal atsakovės direktoriaus nurodymus, kuriuos jis dažniausiai ieškovei duodavo telefonu ar trumposiomis „Skype“ programos žinutėmis. Nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė savo namų adresu priimdavo atsakovės siuntas, kuriuose būdavo šios prekės – elektroniniai išmanieji laikrodžiai bei išmanieji mobilieji telefonai. Taip pat nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė ir atsakovės direktorius susitikdavo ir perduodavo vienas kitam dalį prekių, tokiu būdu pasikeisdavo asortimentu, kad galėtų vykdyti klientų užsakymus skirtinguose miestuose. Jei ieškovė ar atsakovės direktorius negalėdavo atvažiuoti ir perduoti vienas kitam prekių, prekės būdavo perduodamos per trečiuosius asmenis – atsakovės direktoriaus tėvus, atsakovės direktoriaus žmoną, ieškovės seserį. Atsakovė 2017 m. kovo 30 d. pateikė ieškovei pranešimą Nr. 170330-01 apie darbo sutarties nutraukimą, kuriuo informavo ieškovę apie tai, kad vienintelio akcininko 2017 m. vasario 16 d. sprendimu Nr. 170216-01 buvo panaikinta komercijos direktoriaus pareigybė, dėl šių priežasčių ieškovė turėjo būti atleista 2017 m. liepos 31 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Pranešimu atsakovė pareikalavo pristatyti visą ieškovės žinioje esantį atsakovo turtą (prekes, kompiuterį ir pan.) inventorizacijai. Ieškovė su šiuo pranešimu sutiko, neprieštaravo būti atleista pranešime nurodytu terminu ir sąlygomis, pradėjo organizuoti atsakovės turto perdavimą atsakovei. Ieškovė 2017 m. balandžio 4 d. visą turėtą atsakovės turtą (prekes ir kompiuterį) nuvežė nurodytu atsakovės adresu. Direktorius pasiėmė visas prekes bei ieškovės atvežtą kompiuterį. Tokiu būdu ieškovė grąžino atsakovės turtą, kaip ir prašė atsakovė. Atsakovė 2017 m. gegužės 15 d. pateikė ieškovei prašymą grąžinti įmonės turtą ir pasiaiškinti, jame nurodė, jog atsakovės turtas nėra grąžintas. Atsakovės teigimu, 2017 m. vasario 13 d. atliktos inventorizacijos metu buvo nustatyta, jog ieškovė turi 155 vnt. mobiliųjų telefonų ir 141 vnt. išmaniųjų laikrodžių, o 14 vnt. telefonų buvo perduoti kaip pavyzdžiai, kurie turėjo būti grąžinti arba nupirkti. Apie atliktą inventorizaciją ieškovė nežinojo, nebuvo supažindinta ir nepasirašė ant jokių inventorizacijos dokumentų. Atsakovė 2017 m. gegužės 22 d. pateikė ieškovei įsakymą Nr. 170522-01 dėl drausminės nuobaudos skyrimo, kuriame buvo nurodyta, jog ieškovė netinkamai padarė telefonų specifikacijų lenteles, su akivaizdžiomis klaidomis, darbas atliktas nerūpestingai ir atsainiai, šiuo įsakymu skyrė ieškovei drausminę nuobaudą-pastabą. Drausminė nuobauda buvo skirta nepagrįstai, ieškovė su ja nesutiko. Atsakovė 2017 m. birželio 2 d. pateikė ieškovei įsakymą Nr. 170602-01, kuriame nurodė, jog ieškovė negrąžino atsakovės turto – 62 vnt. telefonų ir 72 vnt. išmaniųjų laikrodžių, todėl vadovaujantis DK 235 straipsnio 7 dalimi, 237 straipsnio 3 dalimi, ieškovei skiriama drausminė nuobauda-atleidimas iš darbo. Atsakovė pranešimu ieškovei pareikalavo grąžinti 62 vnt. telefonų ir 72 vnt. išmaniųjų laikrodžių, kompiuterį DELL E5440, telefoną Doogee Y100, 327,55 Eur per avansinę apyskaitą ūkio išlaidoms išduotų piniginių lėšų. Ieškovė atsakovei visą turtą grąžino laiku, pagal atsakovės reikalavimą, todėl ieškovei drausminė nuobauda-atleidimas iš darbo, skirta nepagrįstai, neteisėtai, nesant tam objektyvių priežasčių, praleidus drausminės nuobaudos skyrimo terminą. Ieškovė buvo atleista itin kompromituojančiu pagrindu-dėl atsakovės turto pasisavinimo. Taip buvo pakenkta ieškovės dalykinei reputacijai. Dėl šios priežasties ieškovė šiuo metu atidėjusi kito darbo paieškas, kadangi, esant tokiam atleidimo pagrindui, ji gali prarasti galimybę įsidarbinti pageidaujamose darbovietėse. Potencialiems darbdaviams ieškovė šiuo metu atrodo nepatikima, nelojali, neturinti reikiamų asmeninių savybių, formuojasi neigiama nuomonė apie ieškovę. Dėl atsakovės kaltės sumažėjo ieškovės galimybės konkuruoti darbo rinkoje. Tokiu būdu ieškovė patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 500 Eur. Atsakovė atsiliepime nurodė ir paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Ieškovė 2016 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti įmonėje komercijos direktore. Pagal iš anksto suderintą grafiką kurjeriai pristatydavo atsakovės nupirktus išmaniuosius laikrodžius ir telefonus. Gautus telefonus ir/ar laikrodžius ieškovė buvo įgaliota pristatyti mažmeninės prekybos įmonėms ir/arba tiesiogiai parduoti klientams. Pardavusi telefonus ieškovė atsakovei pateikdavo informaciją apie įvykdytus pardavimus, pristatydavo tai patvirtinančius dokumentus. Visos prekės, kurios būdavo perduodamos klientams ar perduodamos bendrovės direktoriui, taip pat būdavo apskaitomos „GoogleDrive“ serveryje. Ieškovei buvo suteikta prieiga prie šio serverio ir pagal nustatytą tvarką visi jos įvykdyti perdavimai, taip pat pardavimai pagal išrašytas sąskaitas, būdavo užfiksuojami duomenų serveryje. Periodiškai būdavo atliekami sutikrinimai, kurių metu taip pat būdavo inventorizuojami pas darbuotoją esančių duomenų kiekiai su užfiksuotas kiekiais dokumentuose ir serverio duomenų bazėje. Tuo pačiu tikslu 2017 m. vasario 13 d. taip pat buvo atliktas sutikrinimas, kurio metu nustatyta, jog pas darbuotoją yra neparduotų 155 vnt. telefonų ir 141 vnt. išmaniųjų laikrodžių. Dar 14 vnt. telefonų ieškovė buvo perdavusi kaip prekės pavyzdžius mažmeninės prekybos atstovams. Pastarieji šiuos telefonus turėjo nupirkti arba grąžinti tinkamos būklės. Perskaičiavus vėliau įvykusius pardavimus bei ieškovės atsiųstas prekes į Vilnių, į įmonės ofisą, buvo sudarytas atnaujintas pas ieškovę likusių prekių sąrašas, ir buvo pareikalauta grąžinti visus likusius telefonus bei išmaniuosius laikrodžius, grąžinti įmonės kompiuterį. Darbuotoja 2017 m. balandžio 4 d. atvyko į įmonės ofisą ir atvežė tik dalį pas ją buvusių prekių. Susitikimo metu darbuotojai buvo išaiškinta, kad ji neatvežė kitų telefonų ir laikrodžių. Pagal 2017 m. vasario 13 d. pateiktus duomenis buvo aišku, kiek pas darbuotoją turėjo būti laikrodžių ir telefonų. Po 2017 m. balandžio 4 d. darbuotoja atsakovei atsiuntė telefonų, o po balandžio 11 d. atsakovė negavo daugiau jokių siuntų iš ieškovės su laikrodžiais ar telefonais. Atsakovė 2017 m. gegužės 15 d. sudarė galutinį pas darbuotoją likusių prekių sąrašą ir pareikalavo grąžinti visus 63 vnt. telefonų, 72 vnt. laikrodžių bei įmonės kompiuterį. Darbuotojai neįvykdžius reikalavimo, piktybiškai negrąžinus įmonės turto 2017 m. birželio 2 d. įsakymu ji buvo atleista iš darbo. Ieškovei 2017 m. gegužės 22 d. įsakymu pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda-papeikimas, kadangi pavestoms užduotims nebuvo reikalingi specialūs gebėjimai, o užduotys buvo atliktos netinkamai. Atsakovė nepraleido senaties termino drausminės nuobaudos skyrimui, kadangi ieškovės padarytas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, ji iki šiol negrąžina įmonės turto. Be to, 2017 m. gegužės 15 d. pateikus darbuotojai prašymą grąžinti turtą, ji turto negrąžino, dėl ko 2017 m. birželio 2 d., nepraėjus vieno mėnesio terminui, jai buvo paskirta drausminė nuobauda. Kadangi ieškovė pagrįstai atleista iš darbo, nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, be to, ieškovei buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo nuo 2017 m. liepos 31 d. Bendrovei buvo padaryta žala dėl pasisavinto turto, dėl to bendrovė ir reiškia reikalavimus darbuotojai dėl padarytos žalos pasisavinus bendrovės turtą (telefonus, laikrodžius ir kompiuterį) ir negrąžinus jai išmokėtų lėšų per avansinę apyskaitą. Tai, kad ieškovė nurodė, jog neva ji specialiai atideda darbo paieškas, tai yra tik dar vienas patvirtinimas, jog ji manipuliuoja situacija ir siekia gauti kuo daugiau nepagrįstos naudos iš bendrovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pripažino, kad tarp ieškovės D. K. ir atsakovės UAB „EurAz“ sudaryta darbo sutartis darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nutraukta neteisėtai. Teismas laikė, kad ieškovės D. K. darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas negrąžino ieškovės D. K. į darbą. Teismas priteisė ieškovei D. K. iš atsakovės UAB „EurAz“ vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 413,26 Eur, 1653,04 Eur (išmokėtina suma) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos po atleidimo iš darbo dienos (2017 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2018 m. vasario 15 d.) ir po 19,68 Eur (išmokėtina suma) už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo kitos po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos. Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 413,26 Eur (išmokėtina suma) priteisimo ieškovei D. K. iš atsakovės UAB „EurAz“ teismas nurodė vykdyti skubiai. Teismas priteisė ieškovei D. K. iš atsakovės UAB „EurAz“ 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įmonėje nebuvo parengta pareiginių nuostatų, net darbo sutartis nebuvo sudaryta raštu. Ieškovė nebuvo raštu supažindinta su jos darbo funkcijomis, pareigomis bei atsakomybe. Iš šalių paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovės veiklos sritis – išmaniųjų mobiliųjų telefonų ir elektroninių išmaniųjų laikrodžių prekyba. Darbdavys (atsakovė) neperdavė darbuotojui (ieškovei) materialinių vertybių pasirašydamas perdavimo-priėmimo aktus, kuriame būtų užfiksuotos konkrečios darbuotojui perduodamos prekės. Ieškovės darbo metu įmonėje nebuvo objektyviais duomenimis fiksuojama pas ieškovę esančių materialinių vertybių sudėtis ir kiekis. Įmonėje nebuvo vykdoma tinkama materialinių vertybių apskaita, materialines vertybes ieškovei pristatydavo kurjeriai, atsakovės direktorius ar tretieji asmenys. Perduodant ieškovei materialines vertybes jos nebūdavo skaičiuojamos, nebūdavo pasirašomi jokie perdavimo–priėmimo dokumentai. Šioje byloje materialinių vertybių perdavimo ieškovei faktą atsakovė įrodinėjo ne jų perdavimą ieškovei pagrindžiančiais dokumentais (nes tokie dokumentai įmonėje sudarinėjami nebuvo), o kitais įrodymais, t. y. kurjerių pažymomis, pačios atsakovės vienašališkai parengtais raštais, sukurtais dokumentais bei atsakovės atstovo (direktoriaus) paaiškinimais. Byloje nėra pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kokios konkrečiai atsakovės materialinės vertybės buvo perduotos ieškovei, ir koks šių materialinių vertybių judėjimas. Teismas nurodė, kad inventorizacija nebuvo atliekama nei ieškovei pradėjus dirbti, nei atsakovei nusprendus nebetęsti darbo santykių su ieškove dėl pareigybės panaikinimo, nei turto perdavimo metu, nei nustačius galimą turto pasisavinimo faktą. Turto perdavimo aktas buvo pasirašytas 2017 m. balandžio 4 d. tik atsakovės direktoriaus. Į bylą pateiktuose visuose įmonės direktoriaus vienašališkai parengtuose dokumentuose, elektroniniuose laiškuose yra nurodomi skirtingi pas darbuotoją esančių materialinių vertybių kiekiai. Turto perdavimo akte, surašytame 2017 m. balandžio 4 d., užfiksuota, kad pas darbuotoją yra likę 62 vnt. telefonų ir 72 vnt. laikrodžių, po šios datos siųstame laiške jau nurodoma, kad pas darbuotoją yra likę 52 vnt. (el. b., 1 t., b. l. 89), 2017 m. gegužės 15 d., jau nurodoma, kad pas darbuotoją likę 65 vnt. telefonų ir 72 vnt. laikrodžių (el. b., 1 t., b. l. 16-17) Atsakovės direktoriaus teigimu, toks pokytis buvo dėl to, kad po balandžio 4 d. ieškovė dar dalį turto perdavė kitiems asmenims, o dalį atsiuntė vadovo reikalavimu į Vilnių. 2017-02-13 datuojamas prekių (skirtų parduoti), esančių pas atskaitingus asmenis, sąrašas (el. b., 1 t., b. l. 72) taip pat yra sukurtas įmonės direktoriaus, jokių pirminių dokumentų, patvirtinančių šių duomenų įrašymo į sąrašą tikrumą, į bylą nėra pateikta, kaip ir duomenų, kad šis sąrašas sudarytas, kaip nurodė direktorius, remiantis pačios ieškovės pildytais duomenimis „GoogleDrive“ serveryje. Teismas nurodė, kad į bylą yra pateiktas tik vienintelis objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovei darbo funkcijoms atlikti buvo perduotas nešiojamas kompiuteris. Ieškovė teigia kompiuterį grąžinusi 2017 m. balandžio 4 d., atsakovė teigia, kad jis nebuvo perduotas. Sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė pasisavino šį įmonės turtą, teismas pažymėjo, kad atsakovė, teigdama, jog ieškovė negrąžino kompiuterio ir teigdama, kad tą dieną buvo sudaromas aktas dėl materialinių vertybių, kurių ieškovė negrąžino, nešiojamo kompiuterio į šį aktą neįtraukė. Priešingai, nei teismo posėdžio metu teigė atsakovės atstovas, aplinkybė, kad nebuvo surašytas kompiuterio perdavimo – priėmimo aktas nepatvirtina, kad kompiuteris nebuvo perduotas. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs nusistovėjusią praktiką tarp ieškovės ir atsakovės dėl daiktų perdavimo – priėmimo. Ieškovei perduodant įmonės turtą niekada nebuvo pasirašomas perdavimo – priėmimo aktas, įmonėje net nebuvo nustatyta jokios turto perdavimo tvarkos. Pats nešiojamas kompiuteris ieškovei taip pat nebuvo perduotas pasirašant perdavimo priėmimo aktą, jį žodiniu atsakovės direktoriaus nurodymu ieškovė pasiėmė iš pardavėjo UAB „Net septyni“. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės pareigos buvo komercijos direktorė, tačiau iš tiesų ieškovė nevykdė jokių vadovui būdingų funkcijų, nepriėmė jokių sprendimų, iš esmės ji vykdė direktoriaus įvairia forma (žodžiu, el. paštu, trumposiomis žinutėmis ar „skype“) duodamus nurodymus, kam ir kur pristatyti prekes, išrašinėjo sąskaitas, t. y. iš esmės atliko pardavėjo/vadybininko funkcijas. Teismas nurodė, kad pačiai atsakovei nesukūrus įmonėje jokios materialinių vertybių apskaitos, nefiksavus daiktų perdavimo, nėra pagrindo spręsti, kad perdavimo – priėmimo akto nesudarymas patvirtina daikto negrąžinimo faktą. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog ieškovė pasisavino įmonės nešiojamą kompiuterį.Teismas sprendė, kad atsakovė šioje byloje neįrodė, jog ieškovė padarė DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teismas taip pat pripažino, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta praleidus drausminės nuobaudos skyrimo terminą. Paties darbdavio teigimu, 2017 m. balandžio 4 d. darbdavys sutikrino darbuotojos atvežtas įmonės turėtas materialines vertybes su darbdavio turima informacija, kokios prekės buvo pas ieškovę ir konstatavo prekių trūkumą. Taigi, būtent 2017 m. balandžio 4 d. yra tas atskaitos taškas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti 1 mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. Drausminė nuobauda paskirta 2017 m. birželio 2 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą.Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad priverstinės pravaikštos laikotarpiu ieškovė neįsidarbino. Ieškovė pas atsakovę dirbo 10 mėnesių. Teismo vertinimu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą priverstinės pravaikštos laiką, beveik atitinkantį darbo santykių trukmę, nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo būtų nepagrįstai didelė sankcija darbdaviui ir leistų darbuotojai nepagrįstai praturtėti. Priešingu atveju, šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovei priklausančių darbo pajamų už jos išdirbtą laikotarpį ir priteistos sumos. Teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo pritarti atsakovės atstovo argumentams, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti skaičiuojamas iki 2017 m. liepos 31 d., kadangi ieškovė buvo įspėta dėl atleidimo iš darbo 2017 m. liepos 31 d., dėl jos pareigybės panaikinimo ir su būsimu atleidimu sutiko. Atsakovė, nors ir įspėjusi darbuotoją dėl atleidimo, kadangi naikinama jos pareigybė, nerealizavo teisės atleisti darbuotoją šiuo pagrindu. Įspėjimas dėl atleidimo iš darbo nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių, ir yra tik viena iš atleidimo procedūros sudedamųjų dalių. Atsakovei neatleidus darbuotojos dėl pareigybės naikinimo, nėra jokio teisinio pagrindo kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą susieti su atsakovės nurodomu momentu. Pasisakydamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teismas pažymėjo, jog CK 6.250 straipsnyje įtvirtinti kriterijai daugeliu atvejų yra itin subjektyvaus pobūdžio ir kiekvieno asmens išgyvenimai yra skirtingi. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo nepagrįstai paskirta pati griežčiausia drausminė nuobauda-atleidimas iš darbo, be to, vienu iš labiausiai neigiamą požiūrį sukeliančiu, kompromituojančiu pagrindu. Teismas, atsižvelgęs į ieškovei priteisiamas kompensacijas, į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ieškovės prašomą priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą pripažino pagrįstu, atitinkančiu protingumo kriterijus.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti naujus byloje teikiamus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

11.1. Teismas visiškai nevertino aplinkybės ir pateiktų įrodymų, jog ieškovė padarė veiką, turinčią vagystės - turto pasisavinimo požymių, todėl tai ir buvo pagrindas laikyti, jog buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padaryto nusikaltimo.

11.2. Teismas visiškai ignoravo faktą, jog ieškovė dirbo pakankamai savarankiškai, buvo komercijos direktorė, t. y. užėmė vadovaujamas pareigas ir iš esmės savo darbą pati kontroliavo bei organizavo. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė turėjo pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, gavusi prekes, jas sutikrinti, perduodama mažmeninės prekybos įmonių atstovams ar parduodama klientams - sudaryti prekių perdavimo aktą ir juos saugoti, kad reikalui esant būtų galima juos patikrinti.

11.3. Pagal iš anksto su ieškove suderintą darbo tvarką, kurjeriai ieškovei pristatydavo bendrovės nupirktus telefonus ir išmaniuosius laikrodžius. Visus gavimo dokumentus įmonės vardu ji kurjeriams patvirtindavo savo parašu. Savo parašą ir gavimo faktą ieškovė pradėjo ginčyti tik paskutinio teismo posėdžio metu, nors iki tol nebuvo jokių pretenzijų, kad ji nebūtų gavusi kokių nors prekių iš kurjerių. Teismas visiškai nevertino to fakto, jog visos prekės buvo pristatytos būtent ieškovės namų-gyvenamosios vietos adresu, todėl akivaizdu, jog niekas kitas, o būtent ji visas jos namų adresu pristatytas prekes gavo iš kurjerių.

11.4. Visos pardavimo sąskaitos yra ruoštos būtent „GoogleDrive” serveryje, todėl akivaizdu, jog ieškovė turėjo prieigą ir naudojosi „GoogleDrive” serveriu bei pildė atitinkamus duomenis jame. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų savo sprendime nepasisakė, nors jos yra svarbios vertinant ieškovės parodymų teisingumą.

15.5. Ieškovė nenuginčijo nei vieno bendrovės pateikto akto ir juose užfiksuotų duomenų tikrumo, todėl akivaizdu, jog teismas turėjo vadovautis šiais bendrovės pateiktais dokumentais - turto įsigijimo dokumentais, turto sutikrinimo, inventorizacijos, perdavimo aktais, buhalterine pažyma, tačiau juos visus nemotyvuotai atmetė konstatuodamas, jog jie sudaryti vienašališkai atsakovo.

16.6. Ieškovė kompiuterį gavo tiesiogiai iš kompiuterio pardavėjo, tai konstatuota jos parašu ant pardavimo sąskaitos. Todėl šiuo atveju kompiuterio pardavimo sąskaita kartu yra ir dvišalis priėmimo perdavimo aktas, kadangi pačiame dokumente konstatuota, jog ieškovė prekes gavo (sąskaitoje padaryta atžyma apie tai), tą ji patvirtino savo parašu. Kompiuterio gavimo fakto ieškovė neginčijo ir neneigė, todėl akivaizdu, jog šiuo įmonės kompiuteriu ieškovė naudojosi ir kadangi jo įmonei negrąžino, todėl jį pasisavino.

11.7. Turto kiekiai, kuriuos ieškovė perdavė, buvo užfiksuoti 2017 m. balandžio 4 d., jie nėra nuginčyti ar paneigti, o balandžio 11 d. bendrovės vadovas papildomai elektroniniu laišku išsiuntė telefonų ir laikrodžių kiekių lentelę. Jokių pastabų ar korekcijų dėl šio akto ieškovė nepateikė, tačiau teismas to apskritai nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

11.8. Teismas visiškai nepagrįstai priteisė 5 mėnesių dydžio kompensaciją. Teismui pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė buvo pagrįstai atleista iš darbo už jos padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą - turto pasisavinimą. Ieškovė buvo įspėta dėl atleidimo iš darbo 2017 m. liepos 31 d., dėl jos pareigybės panaikinimo ir su būsimu atleidimu sutiko, todėl ji negalėjo tikėtis, jog jai bus išmokėta didesnio dydžio kompensacija, t. y. už ilgesnį laiką.

11.9. Nėra jokio pagrindo priteisti 500 Eur dydžio neturtinę kompensaciją ieškovei, kadangi ieškovei nebuvo padaryta jokia neturtinė žala. Jokių duomenų apie tai, kad ieškovė patyrė kokių nors sunkumų ieškantis darbo, ji nepateikė. Duomenys apie ieškovės atleidimo pagrindą nėra vieši, jie neprieinami potencialiems darbdaviams, todėl savaime nesukelia jokių realių pasekmių. Atsakovė nepadarė jokios įtakos ieškovės darbo paieškoms ir netrukdė ieškovei įsidarbinti, tačiau, kaip matyti, ji pati nedėjo jokių pastangų susirasti naują darbą.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

12.1. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad vykstantis ikiteisminis tyrimas, įtarimo pareiškimas, pripažinimas civiliniu ieškovu yra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo padarytas nusikaltimas. Šiuo atveju, atsakovės nurodyti procesiniai sprendimai, ar faktai apie tokius sprendimus nepatvirtina nusikaltimo padarymo fakto.

12.2. Ieškovė neužėmė vadovaujančių pareigų pas atsakovę. Pareigų pavadinimas ir faktinės pareigos šiuo atveju nesutapo. Faktiškai ieškovė dirbo pardavimų vadybininke, tuo tarpu jos pareigos – komercijos direktorė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė net neįrodinėjo, kad ieškovė dirbo direktore, kad ieškovės pareigos susijusios su komercijos direktorės pareigomis – ieškovė nepriėmė nė vieno sprendimo ir neatliko jokių veiksmų, būdingų komercijos direktorei.

12.3. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, ir neįrodė, kad ieškovei buvo perduotos būtent tos prekės, kurių trūksta, ir atsakovė to negalėjo įrodyti, kadangi šis darbdavys nesukūrė jokios prekių perdavimo tvarkos ir nepaskirstė darbuotojams jokių teisių ir pareigų, susijusių su prekių priėmimu, tačiau apeliaciniu skundu siekia, kad darbuotojas atsakytų už betvarkę darbovietėje.

12.4. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad trūkstamų prekių kiekis apskaičiuotas remiantis ieškovės į „GoogleDrive“ serverį suvestais duomenimis.Atsakovė nesilaikė inventorizacijos atlikimo tvarkos ir atlikdavo ne prekių inventorizaciją įstatymų nustatyta tvarka, o paprasčiausiai suskaičiuodavo prekes. Inventorizacijos tvarkos nesilaikymas labai apsunkina prekių trūkumo nustatymo faktą ir gali padaryti jį negalimu.

12.6. Drausminė nuobauda buvo paskirta 2017 m. birželio 2 d., t. y. praėjus beveik 2 mėnesiams nuo tariamo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Darytina išvada, kad atsakovas praleido drausminės nuobaudos skyrimo terminą.

Žemesnės instancijos teismas

12.7. Teismo sprendimu buvo pagrįstai priteistas vidutinis darbo užmokestis ir išeitinė išmoka, kadangi įstatymas įsakmiai reglamentuoja darbo užmokesčio pritesimo tvarką ir sąlygas.

12.8. Priteistos neturtinės žalos dydis tik minimaliai kompensuoja ieškovės išgyvenimus, patirtus dėl atsakovės netinkamo elgesio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Iš SoDra registro informacijos matyti, kad ieškovė buvo įregistruota kaip UAB "Euraz“ darbuotoja laikotarpiu nuo 2016-08-01 iki 2017-06-02. Ieškinys Kauno apylinkės teismui buvo paduotas 2017 m. birželio 28 ( t.1, b.l. 1). Todėl ginčas yra sprendžiamas pagal Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d. nuostatas ( Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalis). Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą, kurį prašė prijungti prie bylos: Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato veiklos skyriaus 2018 m. vasario 22 d. nutarimą pripažinti M. P. civiliniu ieškovu dėl įtariamosios D. K. įvykdytos nusikalstamos veikos, kuria UAB „Euraz“ patyrė 7922,12 Eur turtinę žalą ( t.2, b.l. 87). Nurodė, kad nutarimą gavo jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl negalėjo pateikti anksčiau. Nutarimas, apeliantės teigimu, patvirtina, kad atsakovė pagrįstai laikė ieškovę padarius veiką, turinčią nusikaltimo požymių ir pagrįstai kvalifikavo ieškovės padarytą pažeidimą kaip šiurkštų. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus 2018-03-12 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta veika, numatyta LR BK 183 str. 1 d. ( t.2, b.l.102-107). CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju spręstina, kad šalių naujai pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis, kurias šalys jau įrodinėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl siekiant teisingai, visapusiškai ir pilnai išnagrinėti bylą, naujai pateikti įrodymai jungiami prie bylos ir vertinami nagrinėjant apeliacinį skundą kartu su kitais įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad net ir priėmus apeliantės ir ieškovės naujai pateiktus įrodymus, jokių naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių byloje nepaaiškėja. Nėra ginčo, kad ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės direktoriaus M. P. pareiškimą, pareikšti įtarimai, M. P. pripažintas civiliniu ieškovu, galiausiai ikiteisminis tyrimas nutrauktas, galimai atsakovė tą nutarimą apskųs. Tačiau ieškovės kaltumas baudžiamosios teisės prasme nėra patvirtintas. Konstitucijos 31 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (nekaltumo prezumpcija). Todėl vien tik ikiteisminio tyrimo atlikimo faktas ir pripažinimo civiliniu ieškovu faktas neįrodo atsakovės teisėtų, o ieškovės neteisėtų veikų darbo santykiuose.

Pažymėtina, kad teisme darbdaviui reikalaujant taikyti darbuotojui nuobaudą už darbo drausmės pažeidimą, darbdavio pareiga yra įrodyti, kad darbuotojas nevykdė darbo pareigų arba netinkamai jas vykdė dėl darbuotojo kaltės. Galioja bendroji darbuotojo nekaltumo prezumpcija, kurią paneigti (įrodyti priešingai) yra darbdavio pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).Nors ieškovė ir buvo įregistruota kaip UAB „Euraz“ socialiai draudžiama darbuotoja ( žr.14 pastraipą), tačiau darbo sutarties nė viena iš šalių nepateikė, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, darbo sutartis buvo sudaryta žodžiu. Darbo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje buvo imperatyviai nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, o 4 dalyje darbdaviui buvo nustatyta pareiga pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Apeliantė darbo sutarties raštu nesudarė, duomenų apie ieškovės supažindinimą su kokia nors darbo tvarka, pareigine instrukcija, nepateikė. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovė esą buvo priimta dirbti vadovaujantį darbą, komercijos direktore, ir turėjo iš anksto nustatytą darbo tvarką. Ta aplinkybė, kad atleisdama iš darbo atsakovė įvardino ieškovę kaip komercijos direktorę, niekuo nepatvirtina, kad jau priimant į darbą ieškovei buvo nurodytos jos pareigos ir pateikta pareiginė instrukcija. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai nurodė, kad visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes turėjo įrodyti darbdavys: kad ieškovei buvo perduotos materialinės vertybės, kad jos yra prarastos, kad vertybės prarastos dėl ieškovės kaltės. Tik įrodęs šių aplinkybių visetą darbdavys turi pagrindą paskirti darbuotojui drausminę nuobaudą, tame skaičiuje ir atleidimą iš darbo ( DK 235-237 str. str.).Atsakovė byloje neįrodė nei vienos iš paminėtų įrodinėtinų aplinkybių. Atsakovės pateikti DHL kurjerių tarnybos važtaraščiai ( t.1, b.l. 49-66), yra chaotiški, ne visuose yra ieškovės parašai, neaiškus pristatytų prekių kiekis (kartais nurodomi pavadinimai, kartais nurodomas dėžių skaičius). Atsakovės pateikti vadinamieji inventorizacijos dokumentai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neatitinka inventorizacijos taisyklių, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 „D. I. taisyklių patvirtinimo“, pirmiausia dėl to, kad inventorizacijoje nebuvo pakviesta dalyvauti ieškovė, jau nekalbant apie kitus trūkumus (nesudaryta komisija, neaiški skaičiavimo data, pradinis kiekis, apyvarta, buhalterijos nustatytas galutinis kiekis skaičiavimo metu ir faktiškai surastas daiktų kiekis ir t.t.) Atsakovės pateiktas susirašinėjimas su ieškove „Skype“ kompiuterine programa neatitinka jokių įrodymų, kurie būtų leistini tokios kategorijos bylose, nekeltų pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu, požymių (CPK 178, 179, 180 straipsniai). Vadinamieji pokalbiai (t.2, b.l.11-32) yra pašaliniam asmeniui nesuprantami, parašyti ne bendrine lietuvių kalba, o įvairiais trumpiniais, užsienietiškais žodžiais arba apskritai ne kalbiniais ženklais, nesuprantama, ką asmenys turi galvoje rašydami, pvz., „kiek tu išviso gavai s79 ir s8, ir s83?“, „ paskui dar pagalvosim, ką čia daryti su tuo persiuntimu man s365 gal pajungei?“, „ D., o tau tik 3+2 perdaviau s83? Man rodos, daugiau daviau, 2ia apie 6adienį kalbu avitela plungė turi 0, o PINK kam nors aš keičiau? Nepameni?“, „a6 S83 pataisiau pagal save, pas tave kiek yra?“ ir t.t. ir pan. Todėl kolegija konstatuoja, kad atsakovė savo bendrovėje nevedė jokios materialinių vertybių apskaitos, nekaupė jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, todėl teismas negali už atsakovę atlikti tų veiksmų, kuriuos atlikti buvo bendrovės administracijos pareiga. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad kompiuterio pardavimo sąskaita kartu yra ir dvišalis priėmimo-perdavimo aktas, todėl esą ieškovė gavo kompiuterį iš darbdavio ir jo negrąžino. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nešiojamas kompiuteris ieškovei taip pat nebuvo darbdavio perduotas pasirašant perdavimo-priėmimo aktą, ieškovė kompiuterį gavo iš kito asmens, UAB „Net septyni“. Tai tik patvirtina, kad ir kompiuterio atveju atsakovė jai tenkančias pareigas tinkamai organizuoti savo materialinių vertybių apskaitą perkelia kitiems asmenims.

Kasacinio teismo praktikoje yra nustatyta, kad tam, kad darbuotojas atsakytų materialiai, ir kad atitinkamai darbuotojui būtų galima taikyti drausminę atsakomybę už materialinių vertybių neišsaugojimą, svarbu, kad iš sutarties ( darbo sutarties ar materialinės atsakomybės sutarties) teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Toks darbuotojas paprastai turi vesti patikėtų vertybių apskaitą, dalyvauti atliekant jų inventorizacijas ir pan. Konkrečios materialinės vertybės jam perduodamos bei darbuotojas jas perduoda kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams) pagal pas darbdavį nustatytą tvarką (užpildant pasirašytinai tokių vertybių perdavimo–priėmimo aktus (pvz., važtaraščius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Taigi, viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013). Kasacinio teismo yra akcentuota ir tai, kad sudaryti materialinės atsakomybės sutartį ar bent jau tinkamai organizuoti materialinių vertybių apskaitą yra darbdavio pareiga. Sutarties nesudarymo arba netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos padariniai tenka darbdaviui ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovei nebuvo padaryta jokia neturtinė žala, nes jokių sunkumų ieškantis darbo ieškovė nepatyrė, duomenys apie ieškovės atleidimo pagrindą nėra vieši, jie neprieinami potencialiems darbdaviams, todėl savaime nesukelia jokių realių pasekmių, atsakovė nepadarė jokios įtakos ieškovės darbo paieškoms. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad atleidimas iš darbo šios teisės normos pagrindu ( dėl veikos, turinčios vagystės, turto pasisavinimo požymių) gali turėti rimtų padarinių dėl tolimesnės darbuotojo galimybės įsidarbinti, darbinės reputacijos ir kita. Taigi, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atleidimas tokiu pagrindu laikytinas teisėtu tik tokiu atveju, kai darbo pareigų pažeidimas, turintis nusikalstamos veikos požymių, yra įrodytas tokiu laipsniu, kad nelieka jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004). Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, surinktų įrodymų visetas nepatvirtina darbdavio įrodinėtos pozicijos, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, pasireiškusį patikėto turto neišsaugojimu, praradimu ir pan., ir priskirtiną prie šiurkščių DK 235 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties (sprendimo) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kadangi jų išsprendimas galutinio teisinio rezultato byloje nepakeis. Apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Ieškovė patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, šios išlaidos priteistinos ieškovei iš apeliantės ( t.2, b.l. 109, CPK 98 str. 1-3 dalys). Valstybės išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą yra mažesnės negu minimalus priteistinas dydis, todėl nepriteisiamos ( CPK 96 str. 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės „EurAz“, juridinio asmens kodas 300553032, 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėDiana LabokaitėGintautas Koriaginas