- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-03
- Bylos Nr.
- 2-1648-330/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00960-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4177-590/2015, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIPP Sprendimai“ 2015 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas AB DNB bankas pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu prašė panaikinti 2015 m. vasario 11 d. vykusiame BUAB „VIPP Sprendimai“ kreditorių susirinkime priimtus nutarimus 11-uoju, 12-uoju, 13-uoju, 14-uoju ir 15-uoju darbotvarkės klausimais bei grąžinti klausimus dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos bei bankroto administratoriaus atlyginimo patvirtinimo BUAB „VIPP Sprendimai“ kreditorių susirinkimui svartyti iš naujo. Nurodė, kad 2015 m. vasario 11 d. vykusiame BUAB „VIPP Sprendimai“ kreditorių susirinkime buvo priimti tokie nutarimai: 11-uoju darbotvarkės klausimu „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ priimtas nutarimas patvirtinti 2 904,89 Eur per mėnesį administravimo išlaidų sąmatą ( kuras, patalpų nuoma, pašto išlaidos, parkingas, ryšio paslaugos, kanceliarinės prekės nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro); 12-uoju darbotvarkės klausimu „Atlyginimas 2 finansininkams“ buvo priimtas nutarimas pasamdyti dvi finansininkes arba buhalterines paslaugas teikiančią bendrovę ir skirti 1 158,48 Eur per mėnesį nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro; 13-uoju darbotvarkės klausimu „Atlyginimas teisininkams“ buvo priimtas nutarimas pasamdyti kompetentingus teisininkus ir skirti jiems 30 procentų dydžio sėkmės mokestį nuo išieškotų sumų; 14-uoju darbotvarkės klausimu „Nenumatytų išlaidų tvirtinimas“ buvo priimtas nutarimas skirti 2 896,20 Eur nenumatytoms išlaidoms; 15-uoju darbotvarkės klausimu „Administratoriaus atlyginimo tvirtinimas“ buvo priimtas nutarimas patvirtinti 7 240,50 Eur atlyginimą (be mokesčių), kurį administratorius turi teisę naudoti nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Pareiškėjas nurodė, jog tuo atveju, jei BUAB „VIPP Sprendimai“ bankroto procedūros vyktų dvejus metus, bankroto administravimo išlaidų sąmata visam bankroto laikotarpiui sudarytų virš 100 417,08 Eur. Įvertinus planuojamų administravimo išlaidų ir įmonės turto vertės santykį, bankroto procese gali susiklostyti situacija, kad iš BUAB „VIPP Sprendimai“ turto pardavimo ir debitorinių skolų išieškojimo gautų lėšų gali neužtekti net skundžiamais nutarimais patvirtintų bankroto administravimo išlaidų bei administratoriaus atlyginimo apmokėjimui, jau nekalbant bent apie dalinį kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą. Pareiškėjo nuomone, bankroto administratorius nepagrindė skundžiamais nutarimais, priimtais 11-uoju, 12-uoju, 13-uoju ir 14-uoju darbotvarkės klausimais, patirtintų bankroto administravimo išlaidų poreikio ir jų dydžio. Taip pat pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad BUAB „VIPP Sprendimai“ po bankroto bylos iškėlimo jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, nekilnojamojo turto neturi, o jai nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis turtas yra labai nusidėvėjęs ir blogos būklės, taip pat į tai, kad tikslus BUAB „VIPP Sprendimai“ debitorių sąrašas iki šiol administratoriaus neparengtas, bankroto administratorius ataskaitoje nenurodė, jog BUAB „VIPP Sprendimai“ dalyvautų bent viename teisminiame ginče bei nepateikė konkrečių duomenų, jog būtų pagrindas inicijuoti teisminius ginčus dėl įmonės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių ginčijimo, darytina išvada, kad bankroto administratoriaus darbo apimtys BUAB „VIPP Sprendimai“ bankroto byloje nėra didelės, todėl skundžiamu nutarimu bankroto administratoriui patvirtintas 7 240,50 Eur atlyginimas yra neproporcingai didelis.
Bankroto administratoriaus atstovaujama atsakovė BUAB „VIPP Sprendimai“ prašė AB DNB bankas skundą atmesti. Nurodė, kad pirmajam kreditorių susirinkimui buvo pateikta dabartinė situacija apie esamą turtą. Tačiau tai nereiškia, kad šie duomenys nesikeis, nebus ginčijami sandoriai. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai, esą įmonės turto gali neužtekti net administravimo išlaidoms padengti, yra skuboti ir nepagrįsti. Pažymi, jog kiekviena bankroto procedūra susijusi su tam tikrų išlaidų patyrimu. Paaiškino, kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita, kas iš esmės reiškia, kad kreditoriai pritarė administratoriaus atliktiems ir planuojamiems atlikti darbams. Veiklos ataskaitoje buvo detaliai nurodyta, kokius veiksmus administratorius atliko ir pagrindė, kuo ši bankroto procedūra yra sudėtinga. Nurodė, kad atsakovės bankroto procesas yra sudėtingas, ką patvirtina tai, jog pirmos eilės kreditorių yra apie 300, o jų finansiniai reikalavimai sudaro viršija 200 000 Eur. Vien šios aplinkybės pagrindžia buhalterinių žinių poreikį. Nurodė, kad sąmata dėl 30 procentų dydžio sėkmės mokesčio už teisines paslaugas yra pati naudingiausia tiek pačiai įmonei, tiek jos kreditoriams, kadangi teisininkams bus mokama tik už faktiškai atgautas sumas. Bankas šios naudos nesuvokia ir bando įrodinėti, kad administratorius pats turi atlikti visus teisinius veiksmus. Nurodė, kad bankroto proceso pradžioje visų išlaidų suplanuoti yra tiesiog neįmanoma. Paaiškino, kad šiuo metu visi BUAB „VIPP Sprendimai“ sandoriai nėra patikrinti, kadangi nėra perduoti visi įmonės dokumentai. Taigi neaišku, kiek veiksmų reikės dėl to atlikti ir pan. Taip pat yra neaišku, kokių problemų dar gali iškilti, todėl administratorius pasiūlė patvirtinti lėšų sumą nenumatytiems atvejams, t. y. tuomet, kai administratorius turi reaguoti greitai ir galimybės tokiu klausimu sušaukti kreditorių susirinkimą nėra. Administratoriaus nuomone, UAB „VIPP Sprendimai“ bankroto procedūra nebus labai greitai užbaigta ir pareikalaus iš administratoriaus pakankamai daug pastangų ir darbo, todėl administratoriui už šį darbą turi būti tinkamai atlyginta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi pareiškėjo AB DNB banko skundą dėl BUAB „VIPP Sprendimai“ 2015 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimų 11, 12, 13, 14, 15 darbotvarkės klausimais patenkino iš dalies. Panaikino BUAB „VIPP Sprendimai“ 2015 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimus 11-uoju darbotvarkės klausimu „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“, 12-uoju darbotvarkės klausimu „Atlyginimas 2 finansininkams“, 13-uoju darbotvarkės klausimu „Atlyginimas teisininkams“ bei 14-uoju darbotvarkės klausimu „Nenumatytų išlaidų tvirtinimas“, bei grąžino šiuos klausimus svarstyti iš naujo BUAB „VIPP Sprendimai“ kreditorių susirinkimui. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 11 patvirtinta 2 904,89 Eur administravimo išlaidų suma per mėnesį, į kurią įeina kuras, patalpų nuoma, pašto išlaidos, parkingas, ryšio paslaugos, kanceliarinės prekės nuo bankroto bylos išlėkimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (toliau – JAR), yra per didelė, ne visos į šią sumą įtrauktos išlaidos yra būtinos, tikslingos, realios ir užtikrinančios administratoriaus teisę ekonomiškai naudoti bankrutuojančios įmonės lėšas. Teismas pažymėjo, jog administratorius neįrodė būtent tokio dydžio minėtų išlaidų reikalingumo, taip pat teikdamas kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bei prašydamas patvirtinti 2 904,89 Eur sumą mėnesiui iki įmonės išregistravimo iš JAR, neįrodė, kad tokios išlaidos bus patiriamos reguliariai kiekvieną mėnesį iki pat bankroto proceso pabaigos. Teismas pažymėjo, kad administratorius, siūlydamas kreditorių susirinkimui tvirtinti 2 896,20 Eur sumą nenumatytoms išlaidoms (nutarimas 14-uoju darbotvarkės klausimu), neįrodė šių išlaidų būtinumo ir realumo, net nenurodė, kokio pobūdžio išlaidos tai galėtų būti.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nutarimo 12-uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta pasamdyti dvi finansininkes arba buhalterines paslaugas teikiančią bendrovę ir skirti 1 158,48 Eur per mėnesį nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš JAR, pagrįstumą ir teisėtumą, sutiko su administratoriaus pozicija, jog kreditorių skaičius sąlygoja buhalterinių paslaugų poreikį, tačiau samdyti du finansininkus ar buhalterines paslaugas teikiančią bendrovę iki pat bankroto proceso pabaigos nėra tikslo. Teismo vertinimu, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl atlyginimo finansininkams, tikslinga nustatyti, jog du finansininkai ar buhalterines paslaugas teikianti bendrovė samdoma iki atskiro kreditorių susirinkimo nutarimo dėl atlyginimo finansininkams pakeitimo priėmimo dienos. Dėl nutarimo 13-uoju darbotvarkės klausimu (sėkmės mokestis teisininkams) teismas pažymėjo, jog kiekvienas skolos išieškojimo atvejis yra skirtingas, todėl apmokėjimas teisininkui turi būti nustatomas, atsižvelgiant į konkrečios skolos išieškojimo sudėtingumą, teisininko darbo ir laiko sąnaudas, patirtas išieškant skolą, išieškotos sumos dydį, o šiuo atveju 30 proc. sėkmės mokesčio teisininkams dydis yra nepagrįstas, prieštaraujantis protingumo ir teisingumo principams bei pažeidžiantis kreditorių interesus.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodytus atliktus darbus, jų kiekį, kokybę bei sudėtingumą, taip pat planuojamus ateityje atlikti darbus, jų būtinumą, turimo turto vertę, skolų dydį ir kt., konstatavo, kad kreditorių susirinkime 15-uoju darbotvarkės klausimu patvirtintas 7 240,50 Eur atlyginimas administratoriui visam bankroto procesui atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus, nepažeidžia įmonės kreditorių ir administratoriaus interesų pusiausvyros, todėl pareiškėjo skundą dėl šio nutarimo panaikinimo atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas AB DNB bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl BUAB „VIPP Sprendimai“ 2015 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 15-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti 2015 m. vasario 11 d. vykusiame BUAB „VIPP Sprendimai“ kreditorių susirinkime priimtą nutarimą 15-uoju darbotvarkės klausimu bei grąžinti klausimą dėl bankroto administratoriaus atlyginimo patvirtinimo BUAB „VIPP Sprendimai“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog įmonė po bankroto bylos iškėlimo ūkinės komercinės veiklos nevykdo, jog neturi nekilnojamojo turto, o kilnojamasis turtas labai nusidėvėjęs ir blogos būklės, jog tikslus debitorių sąrašas neparengtas, jog administratoriaus veiklos ataskaitoje nenurodyta apie dalyvavimą teisminiuose ginčuose. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog bankroto administratoriaus darbų apimtys šiame procese yra didelės. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-419/2012, pateiktu aiškinimu, kuris aktualus ir sprendžiamam klausimui, kadangi ir šioje byloje administratorius iš esmės visas funkcijas delegavo pasamdytiems specialistams, o sau pasiliko tik specialistų koordinavimo funkciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Byloje sprendžiama, ar BUAB „VIPP Sprendimai“ 2015 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkime priimtas nutarimas 15-uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta patvirtinti 7 240,50 Eur (be mokesčių) atlyginimą administratoriui už visą bankroto procesą, yra teisėtas.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnyje įtvirtintos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, numato, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtiems interesams, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
Apeliacinis teismas pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant ginčijamus nutarimus buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenys parodo, kad kreditorių susirinkimas 15-uoju darbotvarkės klausimu „Administratoriaus atlyginimo tvirtinimas“ priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino bankroto administratoriui 7 240,50 Eur atlyginimą (plius mokesčiai), kurį administratorius turi teisę naudoti nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš JAR (b. l. 13).
Pažymėtina, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą, keitimą, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymą Įmonių bankroto įstatymas priskiria bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl minėtų klausimų, yra konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams), ribas. Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009).
Teismas, nagrinėdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų klausimu teisėtumo, turi įvertinti, ar patvirtintoje sąmatoje nurodytos išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar išlaidų dydžiai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, ar nutarimas neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taip pat visais atvejais teismas turi patikrinti, ar laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).
Žemesnės instancijos teismas
ĮBĮ 23 straipsnyje, be kita ko, nustatyta kreditorių susirinkimo teisė nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 straipsnio 9 punktas). ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti – t. y. administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).
Pareiškėjas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamu nutarimu patvirtintas administratoriaus atlyginimas yra nepagrįstas ir neproporcingai didelis, o nustatant atlyginimo dydį nebuvo atsižvelgta į ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą administratoriaus atlyginimo nustatymo dalyje, pažymėjo, jog administratoriaus atlyginimas, įvertinus administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodytus atliktus darbus, jų kiekį, kokybę bei sudėtingumą, taip pat planuojamus ateityje atlikti darbus, jų būtinumą, turimo turto vertę, skolų dydį, nepažeidžia įmonės kreditorių ir administratoriaus interesų pusiausvyros. Apeliacinio teismo vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra išsamiai motyvuota, tačiau pareiškėjo tiek pirmosios instancijos teisme nurodyti, tiek atskirajame skunde iš esmės atkartoti argumentai apeliacinio teismo neįtikina, kad ginčijamas kreditorių nutarimas yra nepagrįstas.
Abstrakčiai vertinant administratoriaus atlyginimo dydį pagal bankroto proceso trukmės kriterijų, apeliacinis teismas negali pritarti apelianto pozicijai, jog kreditorių patvirtintas atlyginimas savaime yra pernelyg didelis. Kaip minėta, skundžiamu nutarimu patvirtintas 7 240,50 Eur (be mokesčių) atlyginimas už visą bankroto procesą. Pritariant apelianto išsakytai prielaidai, jog įmonės bankroto procesas galėtų tęstis dvejus metus, konstatuotina, kad tokiu atveju kasmėnesinių mokėjimų dydžiais atlyginimas administratoriui sudarytų apie 300 Eur sumą (7 240,50 : 24 mėn.). Apeliacinio teismo vertinimu, toks atlyginimas nelaikytinas dideliu.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą analizuojamo kreditorių nutarimo dalyje, pagrįstai teikė nuorodą į kreditorių susirinkime patvirtintą administratoriaus veiklos ataskaitą, kurios turinys ne tik atspindi atliktų esminių darbų sąrašą, bet ir leidžia prognozuoti UAB „VIPP Sprendimai“ bankroto proceso sudėtingumo laipsnį, galimą trukmę, perspektyvumą ir kitas aplinkybes, turinčias įtakos sprendžiamam administratoriaus atlyginimo dydžio nustatymo klausimui.
Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, esą pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog įmonė po bankroto bylos iškėlimo ūkinės komercinės veiklos nevykdo, jog neturi nekilnojamojo turto, o kilnojamasis turtas labai nusidėvėjęs ir blogos būklės, jog tikslus debitorių sąrašas neparengtas, jog administratoriaus veiklos ataskaitoje nenurodyta apie dalyvavimą teisminiuose ginčuose. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamios administratoriaus veiklos ataskaitos analizės, be kita ko, ir ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytų kriterijų kontekste, neleidžia daryti išvados, jog teismas šių aplinkybių apskritai nevertino.
Bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos už laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki 2015 m. vasario 10 d. (pirmojo kreditorių susirinkimo) turinys iš tiesų patvirtina, kad įmonė veiklos nebevykdo, o darbo sutartys su įmonės darbuotojais nutrauktos. Tačiau ši aplinkybė savaime neriboja administratoriaus teisės gauti atlyginimą ir nelemia išvados, jog bankroto procesas yra nesudėtingas. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja nuostatą, jog veiklos (ne) vykdymas vertintinas kitų sąlygų kontekste. Iš kreditorių susirinkime patvirtintos ataskaitos nustatyta, kad bendra patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia 1 992 466,97 Lt (577 058,32 Eur). Įmonė turi net 313 kreditorių (2 kreditoriai, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu, 284 pirmos eilės kreditoriai, 3 antros eilės kreditoriai, 24 trečios eilės kreditoriai). Toks kreditorių skaičius leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog aptariamu atveju bus pareikalauta ne tik daug sąnaudų, bet ir darbo analizuojant bei vertinant finansines pretenzijas, apskaičiuojant reikalavimų sumas ir reikalingą lėšų kiekį kreipiantis į Garantinį fondą dėl 1 eilės kreditorių reikalavimų, vėliau tikslinant ir tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus, organizuojant kreditorių susirinkimus, juose sprendžiant esminius bankroto proceso klausimus, informuojant apie bankroto proceso eigą ir vykdant kitas funkcijas, susijusias su kreditorių interesais.
Apelianto nuomone, aplinkybę, kad UAB „VIPP Sprendimai“ bankroto procesas nėra sudėtingas, patvirtina tai, jog administratoriaus ataskaitoje nėra duomenų apie teisminius procesus, ginčytinus įmonės sudarytus sandorius. Apeliacinis teismas šį argumentą pripažįsta nepagrįstu. Ataskaitos turinys patvirtina aplinkybę, jog įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės vadovas bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų. Nors šiuo metu dokumentų perdavimas vyksta (įmonės dokumentai perduodami dalimis), visgi administratoriaus žinioje dar nėra visų dokumentų. Todėl nors bankroto procesą reguliuojančios teisės normos bankroto administratorių įpareigoja kreditorių susirinkimui pateiktoje tvirtinti veiklos ataskaitoje, be kita ko, nurodyti įmonės sudarytus sandorius bei atlikti jų teisėtumo analizę, tačiau aptariamu atveju nustatytos objektyvios kliūtys pateisina neturėjimą galimybės pateikti tokią informaciją jau pirmajame kreditorių susirinkime. Todėl apelianto išvada, jog bankroto administratorius šiame bankroto proceso etape dar neišaiškino (nenustatė) ginčytinų įmonės sandorių ir nesikreipė į teismą dėl bylų iškėlimo, laikytina skubota ir pateikta nevertinant tikrosios faktinės padėties, kuri buvo atskleista pirmojo kreditorių susirinkimo metu pateikiant administratoriaus veiklos ataskaitą.
Apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog administratorius neparengė įmonės debitorių sąrašo. Pažymėtina, jog aptariamu atveju sprendžiamas administratoriaus atlyginimo ne vien už atliktus, bet ir už ateityje atliktinus darbus, t. y. už veikimą viso bankroto proceso eigoje. Nesavalaikis ar nepakankamai neišsamus tam tikrų funkcijų įvykdymas pradinėje bankroto proceso stadijoje nelemia atlyginimo nustatymo. Kita vertus, bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje pateiktas pirkėjų (debitorių) sąrašas (net pagal 91 poziciją) leidžia numatyti ne tik būsimo darbo apimtis tikrinant pirkėjų skolų egzistavimą, tikslinant jų sumas, bet ir tai, jog įmonė tikėtinai turės teisminių procesų.
Nepritartina apelianto argumentui, jog bankroto proceso sudėtingumo laipsnį (aiškinant, kad procesas bus nesudėtingas) patvirtina aplinkybė, kad įmonė neturi nekilnojamojo turto, o jai priklausantis kitas turtas gali būti nevertingas arba nudėvėtas. Apelianto nuomone, ši aplinkybė lemia tikimybę, jog turto realizavimo procese gautų lėšų nepakaks net administravimo išlaidoms padengti. Apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjas tokias aplinkybes ir prielaidas sieja ne su bankroto proceso sudėtingumo laipsniu, o su jo paties suinteresuotumu dėl finansinio reikalavimo patenkinimo perspektyvų. Pažymėtina, jog tai, kad įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai bus patenkinti mažesne dalimi, nėra tiesiogiai proporcinga administratoriaus veikimo pastangoms ir jo atlyginimo dydžiui. Kaip ir aplinkybė, jog įmonė turi nekilnojamojo turto, visiškai nelemia išvados, jog tokios įmonės bankroto procesas būtų sudėtingesnis. Administratoriaus ataskaitos turinys patvirtina, kad įmonei priklauso 45 kilnojamojo turto objektai (transporto priemonės, kompiuterinė įranga, patalpų valymo įrengimai, biuro baldai). Iš pateikto sąrašo matyti, kad dalis turto yra specifinės paskirties, ataskaitoje pateikti duomenys apie blogą transporto priemonių būklę. Šios aplinkybės leidžia prognozuoti, kad šio turto pardavimas gali būti komplikuotas, pareikalauti papildomų pastangų, sąnaudų, galbūt ir nestandartinių sprendimų. Pažymėtina ir tai, jog bankroto administratorius dar iki šio turto realizavimo proceso pradžios ėmėsi veiksmų kiekvieno turto objekto buvimo vietai nustatyti (administratorius nurodė, kad įmonės turto buvo keliuose miestuose), šiuos daiktus surinkti, pasirūpinti jiems saugoti tinkamomis patalpomis.
Apibendrindamas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes (įmonės kreditorių skaičių ir jų finansinių reikalavimų sumas, poreikį vertinti įmonės sudarytus sandorius, įmonės debitorių sąrašą, poreikį nustatyti jų egzistavimą ir tikslinti įsiskolinimų sumas, teisminių procesų tikimybę, įmonės bankroto procese realizuotinų turto objektų skaičių, turto specifiškumą) apeliacinis teismas konstatuoja, kad UAB „VIPP Sprendimai“ (kuri pagal čia nurodytas aplinkybes laikytina vidutinio didumo įmone) bankroto procesą laikyti nesudėtingu ir/ar reikalaujančiu tik minimalių sąnaudų, nėra pagrindo.
Atskirajame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-419/2012, pateiktu aiškinimu: „kadangi administratorius visas bankroto proceso funkcijas paskirstė atitinkamų sričių specialistams (teisininkui, buhalterei, sandėlininkui ir kt.), sau iš esmės pasilikdamas tik specialistų koordinavimo funkciją, tiek kreditorių susirinkimas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl paties administratoriaus darbo užmokesčio sumažinimo“. Apelianto vertinimu, nurodytas išaiškinimas taikytinas ir aptariamu atveju, kadangi nagrinėjamos bylos aplinkybės yra panašios.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinis teismas įvertinęs pareiškėjo nurodyto precedento turinį nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, konstatuoja esminę ratio decidendi neatitiktį, kas neleidžia šio precedento taikyti analizuojamu klausimu. Apelianto nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ne atlyginimo administratoriui nustatymo, o sumažinimo klausimas, nurodytoje byloje bankrutuojanti įmonė turėjo tik 14 kreditorių ir vos 1 debitorių, kai čia nagrinėjamu atveju įmonė turi 313 kreditorių ir tikėtina apie 90 debitorių. Apelianto nurodytoje kitoje byloje įmonė bylų teismuose neturėjo, įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo vienoje vietoje ir sudarė vientisą turto kompleksą, kai nagrinėjamu atveju konstatuota teisminių procesų tikimybė, komplikuotas pakankamai sąnaudų, pastangų ir net nestandartinių sprendimų pareikalausiantis kitokios rūšies ir būklės bei specifinės paskirties turto realizavimo procesas. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės yra pakankamos apelianto nurodytos kitos bylos ir nagrinėjamos bylos esminei ratio decidenti neatitikčiai konstatuoti, kas sudaro pagrindą tokiu teismo precedentu šiuo atveju nesiremti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad kreditorių susirinkime patvirtintas atlyginimas bankroto administratoriui atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus, nepažeidžia įmonės kreditorių ir administratoriaus interesų pusiausvyros, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 15-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo atmestas pagrįstai.
Kiti atskirajame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė pareiškėjo apskųstoje dalyje teisėtą bei pagrįstą nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko skundo reikalavimas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIPP Sprendimai“ 2015 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 15-uoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo, palikti nepakeistą.