- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-78-319/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40727-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- D. B.
- Civilinis atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, L. K., I. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro atstovo D. Z. (toliau – Draudikų biuras, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (Jonavos rajono apylinkės teismas iki 2018-01-01) 2017 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalyje ir paskirta 45 MGL (1 694,70) Eur bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 30 MGL (1 129,80) Eur bauda.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš D. B. priteista civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai 642,54 Eur (šešis šimtai keturiasdešimt du eurai 54 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš D. B. priteista civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai 1 689,30 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai 30 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista L. K. iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 1 800 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista I. K. iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo (dalyje dėl išlaidų medikamentams) tenkintas ir priteista jai iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 42,09 Eur (keturiasdešimt du eurai 09 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Pripažinta nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. K. 175 Eur (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų) su byla susijusios išlaidos proceso išlaidomis ir priteista 175 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt penki eurai) iš D. B. L. K. naudai.
Pripažinta nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. K. 175 Eur (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų) su byla susijusios išlaidos proceso išlaidomis ir priteista 175 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt penki eurai) iš Dianos B. I. K. naudai.
Nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms I. K. ir L. K. pripažinta teisė į ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimo (dėl negautų pajamų), o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. nuteista už tai, kad, vairuodama kelių transporto priemonę būdama neblaivi, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nežymiai ir nesunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, o būtent: 2016 m. rugpjūčio 17 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) ribose, kelyje (duomenys neskelbtini) 12,100 km, būdama neblaivi, kraujyje rasta 1,55 promilės etilo alkoholio, neturėdama teisės vairuoti automobilį, vairuodama R. B. priklausantį automobilį „Honda CRV“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Jungtinės Karalystės valstybiniai numeriai), važiuodama nuo (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) kaimo kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9 punkto reikalavimų nurodymą, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (...)“, KET 14 punkto reikalavimų nurodymą, kad „Draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems (...)“, KET 127 punkto reikalavimų nurodymą, kad „Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas,“ ir nevykdydama šių reikalavimų, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio į kairę, dėl ko automobilis apsivertė. Eismo įvykio metu sužaloti kartu važiavę keleiviai: A. S., kuriam padaryta žaizda pakaušyje - tuo jam nežymiai sutrikdyta sveikata, T. U., kuriam padaryta muštinė galvos žaizda - tuo jam nežymiai sutrikdyta sveikata, I. K., kuriai padaryti galvos ir krūtinės sumušimai, poodinės kraujosrūvos ir odos nubrozdinimai krūtinėje, poodinė kraujosrūva kairiame žaste, trauminis oro susikaupimas kairėje krūtinplėvės ertmėje - tuo jai nesunkiai sutrikdyta sveikata, L. K., kuriai padarytas 6-7-8 stuburo krūtininių slankstelių keterinių ataugų lūžimai- tuo jai nesunkiai sutrikdyta sveikata.Kauno apylinkės teismas, priimdamas D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jos veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaltė įrodyta. Skirdamas bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Spręsdamas civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti klausimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatomis, baudžiamojo proceso tiesyklėmis ir nurodė, kad pagal minėto Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – biurui ar biuro atstovui. Pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Iš šių Įstatymo nuostatų teismas padarė išvadą, jog žalą kaltininkui naudojant neapdraustą transporto priemonę patyręs asmuo (nukentėjęs trečiasis asmuo) pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti pasirinktinai: arba kaltininkui, arba biurui. Ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo Įstatyme nustatyta tvarka ir terminu tiesiogiai nesikreipia į draudikų biurą su pretenzija, o baudžiamajame procese pareiškia civilinį ieškinį, nepanaikina draudikų biuro pareigos atlyginti žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2011, 2K-503-511/2015 ir kt.). Apeliaciniame skunde apeliantas prašo nuosprendžio dalį, kuriuo iš jo civilinėms ieškovėms (nukentėjusiosioms) priteista turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, panaikinti ir Draudikų biurui pareikštus civilinius ieškinius atmesti.
Šalies argumentai
2.1. Apelianto teigimu, teismas Draudikų biurą civiliniu atsakovu pripažino pažeisdami BPK 111 straipsnio nuostatas. Jo vertinimu, Draudikų biuras neturėjo objektyvios galimybės pažeisti eismo įvykio metu nukentėjusio asmens teisių, kurias būtų galima ginti teisme, kadangi nukentėjusysis į Draudikų biurą nesikreipė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Apeliantas pažymi, kad Draudikų biuro negalima tapatinti su draudiku, kuris sutartimi įsipareigoja atlyginti draudėjo (šiuo atveju, esant draudimo sutarčiai, – kaltinamojo) padarytą žalą (Įstatymo 2 str. 13, 18 d., IV skirsnis), nes Draudikų biuro statusas lemia, kad jo ir kaltinamojo nesieja teisinis ryšys, t. y. Draudikų biuro pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą nepriklauso nuo kaltininko valios. Draudikų biuras yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, kurio veiklos ribos yra nustatytos Įstatyme, kur įtvirtinti atvejai ir sąlygos, kurias tinkamai įvykdę eismo įvykio metu nukentėję asmenys turi diskreciją gauti draudimo išmoką iš Draudikų biuro, o ne reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusių asmenų (Įstatymo 12–19 str.), todėl apeliantas negali būti besąlygiškai laikomas materialiai atsakingu už kaltinamojo padarytą žalą asmeniui BPK 111 straipsnio prasme.
2.2. Skunde nurodoma, jog tam, kad Draudikų biuras turėtų teisinį pagrindą pradėti žalos administravimą ir spręsti jos atlyginimo klausimus, būtina aiški, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais išreikšta, žalą patyrusio asmens valia. Įstatymų leidėjas numatė, kad tokios valios vienintelė tinkama išraiška yra pretenzijos Draudikų biurui pareiškimas (Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalis). Apelianto teigimu, tokios praktikos laikomasi ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3- 144/2013, 3K-7-43-706/2016 ir kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2009). Nurodo, kad šioje byloje civiliniai ieškovai dėl eismo įvykio metu patirtos žalos, į Draudikų biurą ar jo atstovą su pretenzija nesikreipė, kaip to reikalauja minėtos įstatymo nuostatos, todėl apeliantas neturėjo ir iki šiol neturi pareigos ne tik mokėti draudimo išmoką, bet ir pradėti žalos administravimo procedūras. Taigi, apelianto vertinimu, eismo įvykio metu nukentėjusiųjų civilinių ieškovių subjektinė teisė į draudimo išmokų gavimą iš Draudikų biuro iki šiol nėra pažeista, todėl nebuvo ir nėra teisinio pagrindo ją apginti.
2.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad net jeigu civilinių ieškovių ieškinių pareiškimai Draudikų Biurui baudžiamajame procese būtų įvertinti kaip tinkami pretenzijos pateikimo pagal įstatymo nuostatas prasme, ieškiniai vis tiek negalėjo būti patenkinti. Tokį skundo teiginį apeliantas grindžia tuo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neįvertino to, kad civilinės ieškovės ieškiniais prašė žalą priteisti ne tik iš Draudikų biuro, tačiau ir iš nuteistosios. Apeliantas teigia, kad pagal Įstatymą, pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama Draudikų biurui, jei nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas. Pretenzija Draudikų biurui, pasak jo, tokiu atveju gali būti teikiama tik atsisakius eismo įvykio kaltininkui pareikšto civilinio ieškinio, jeigu šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės, reikšdamos reikalavimą Draudikų biurui, neatsisakė D. B. pareikštų civilinių ieškinių, ir prašė žalos atlyginimą priteisti iš jų solidariai. Skunde teigiama, kad ir teismų praktika vadovaujasi principu, kad civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens solidarioji prievolė atlyginti žalą Įstatyme nenustatyta ( kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
Atsiliepimais į apeliacinį skundą civilinės ieškovės L. K. ir I. K. prašo Draudikų biuro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nurodo, kad teismas teisingai vertino ir pritaikė teisės aktų nuostatas ir pagrįstai žalos atlyginimą priteisė iš Draudikų biuro ir žalą padariusio asmens. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė ir nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.Draudikų biuro apeliacinis skundas atmestinas.Apeliaciniame skunde apeliantas veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau skunde ginčijamas Draudikų biuro pripažinimas civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje pagrįstumo klausimas, teigiant, kad žalos atlyginimas iš apelianto teisme negalimas, civiliniams ieškovams nepareiškus Draudikų biurui neteismine tvarka tiesioginės pretenzijos. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką.
7.1.Aukštesnysis teismas, išanalizavęs skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl skunde išdėstytų prieštaravimų jo teisėtumui bei skundo argumentus, konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas tinkamai taikė baudžiamosios teisės, proceso ir šioje nutartyje nurodyto Įstatymo nuostatas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė ir į suformuotą teismų praktiką tapataus pobūdžio bylose. Nors skunde apeliantas savo teiginius grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose ir civilinėse bylose, tačiau nurodytose bylose buvo sprendžiamos netapačios situacijos ir klausimai, todėl, atsižvelgiant į nevienodas bylų aplinkybes, kurios turi reikšmės įstatymo skirtingam taikymui, nurodytose nutartyse suformuoti precedentai nagrinėjamu atveju netaikytini. Kaip jau minėta, teismų praktika aptariamoje situacijoje jau suformuota ir joje vienareikšmiškai išaiškinta, kad Draudikų biuro pripažinimas civiliniu atsakovu baudžiamajame procese ir teismo sprendimas iš jo priteisti žalos atlyginimą atitinka BPK 109, 111 straipsnių ir Įstatymo 13, 17 straipsnių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2011, 2K-503-511/2015, 2K-166-139/2016, 2K-281-942/2017 ir kt.).
7.2. Iš byloje nustatytų neginčijamų aplinkybių matyti, kad nuteistoji D. B. eismo įvykį, sukėlė vairuodama civiline atsakomybe neapdraustą automobilį. Jo metu buvo sužaloti trys žmonėms, dviejų iš jų – civilinių ieškovių I. K. ir L. K. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, ir ginčo dėl to nekyla, kad dėl autoįvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo, nukentėjusiosios patyrė fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, dėl negalavimų L. K. turėjo išlaidų vaistams, taigi, dėl patirtų sužalojimų šie asmenys patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos asmuo turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 111 straipsnyje nurodoma, kad civiliniu atsakovu gali būti įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs byloje esančią informaciją, kad eismo įvykio metu žala nukentėjusiesiems padaryta valdytojo civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone, 2017 m. birželio 29 d. nutartimi į bylą civiliniu atsakovu įtraukė Draudikų biurą. Realizuodamos savo procesines teises civilinės ieškovės bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė civilinius ieškinius, kuriuose kaip civilinius atsakovus nurodė avarijos kaltininkę D. B. ir Draudikų biurą, iš šio prašydamos priteisti nusikalstama veika patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Draudikų biuro atstovai pateikė raštą, kuriame nurodė, jog susipažinus su civilinių ieškovių byloje pateiktais ieškiniais, atliko žalos vertinimą ir nustatė, kad, atsižvelgus į jų patirtų sužalojimų mastą ir L. K. pateiktus dokumentus, patvirtinančius jos turėtas gydymosi išlaidas, nurodė, I. K. ir L. K. mokėtinas sumas neturtinei žalai atlyginti, ir šiai kompensuotina su gydymusi susijusi turtinė žala. Taip pat teikė raštus, kuriuose išdėstė savo poziciją dėl jo įtraukimo į bylą civiliniu atsakovu nepagrįstumo, prašė atsisakyti pripažinti jį civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje ir bylą nagrinėti nedalyvaujant jo atstovui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, D. B. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas civilinį ieškinį teismas sprendė, kad Draudikų biuro įtraukimas civiliniu atsakovu atitinka BPK ir Įstatymo nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas. Su tokia išvada aukštesnysis teismas visiškai sutinka.
7.3. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Draudikų biurui ar Draudikų biuro atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Kasacinėje praktikoje sprendžiant analogišką teisės taikymo problemą tapačiomis aplinkybėmis yra ne kartą išaiškinta, kad pagal Įstatymo nuostatas nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pareikšti vienam arba keliems iš išvardytų subjektų. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2011, 2K-166-139/2016).Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad pretenzijos pareiškimas dėl žalos atlyginimo yra kaip privalomas pretenzijos pareiškimas prieš kreipiantis į teismą, ir, be kita ko išaiškinama, kad įstatyme vartojama sąvoka „pretenzija“ negali būti aiškinama kaip nukentėjusio asmens pareigos nustatymas dėl žalos atlyginimo kreiptis į draudiką, ar kaip nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra, o ji turi būti suprantama kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Sąvoka „pretenzija“ teisine turinio prasme gali reikšti: kreditoriaus, pirkėjo, užsakovo, kliento ir kito asmens kreipimąsi sumokėti skolą, atlyginti žalą, pašalinti prekės ar darbų trūkumus ir kt. pareiškimą (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.162, 2,185, 6.321, 6.424 ir kt. straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 749 straipsnis); privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą (pvz., CK 6.821 straipsnis). Taigi, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiam asmeniui nustatyta teisė reikšti pretenziją dėl padarytos žalos pasirinktinai vienam iš joje nurodytų subjektų aiškintina ir kaip nukentėjusio asmens teisė teisme reikšti ieškinį eismo įvykio kaltininkui dėl žalos atlyginimo. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 punktą Draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog Draudikų biuras tokiu atveju yra BPK 111 straipsnyje numatyta įstaiga, atsakanti už nusikalstama veika kaltinamo asmens padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2017). Ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo Įstatymo 17, 18, 19 straipsnių nustatyta tvarka ir terminu tiesiogiai nesikreipia į Draudikų biurą, o baudžiamajame procese pareiškia civilinį ieškinį, nepanaikina Draudikų biuro pareigos atlyginti žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2011, 2K-503-511/2015, 2K-281-942/2017 ir kt.).
7.4. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu įvertinti teismų praktikos išaiškinimus dėl Draudikų biuro laikymu savotišku garantu draudimo išmokų išmokėjimu tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kaltininkas vairuoja neapdraustą transporto priemonę, pabėga iš eismo įvykio vietos ir nenustatomas, bei kitais Įstatyme nustatytais atvejais. Tokiu teisiniu reguliavimu ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (Įstatymo 23 str. 1 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-198/2009, 3K-3-255/2010, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2017). Atsižvelgiant į tokius išaiškinimus, įvertinus nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad Draudikų biuro pripažinimas civiliniu atsakovu ir sprendimas iš jo priteisti žalos atlyginimą atitinka BPK 109, 111 straipsnių ir Įstatymo 13, 17 straipsnių nuostatas.
7.5. Nors skunde apeliantas savo teiginius grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose ir civilinėse bylose, tačiau nurodytose bylose buvo sprendžiami kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, o analogiškų atvejų, kurie tiesiogiai sietųsi su Draudikų biuro teisine atsakomybe įvykus eismo įvykiui, kurio metu atsakingas asmuo nebuvo apdraudęs automobilio privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nebuvo pateikta, todėl, atsižvelgiant į nevienodas apeliaciniame skunde nurodytų bylų aplinkybes, kurios turi reikšmės įstatymo skirtingam taikymui, nurodytose nutartyse suformuoti precedentai nagrinėjamu atveju netaikytini. Kaip jau minėta, teismų praktika aptariamoje situacijoje jau suformuota ir joje vienareikšmiškai išaiškinta, kad Draudikų biuro pripažinimas civiliniu atsakovu baudžiamajame procese ir teismo sprendimas iš jo priteisti žalos atlyginimą atitinka BPK 109, 111 straipsnių ir Įstatymo 13, 17 straipsnių nuostatas. Pats apeliantas skunde nurodė kasacinę bylą Nr. 2K-281-942/2017, ir teisingai pažymėjo, joje yra sprendžiami analogiški teisės aiškinimo ir taikymo klausimai. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų argumentų, šioje byloje kasacinio teismo priimtas sprendimas tik patvirtino apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje tinkamą teisės nuostatų pritaikymą.
8. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų išvada dėl Draudikų biuro pripažinimo civiliniu atsakovu ir sprendimas iš jo priteisti žalos atlyginimą atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro atstovo D. Z. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2017 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.