Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus dobilas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-6199-794/2015 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Aderosa“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarai akcinei bendrovei „Vilniaus dobilas“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Aderosa“ prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Vilniaus dobilas“. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. UAB „E.I.R International forwarding“ perleido jam 326,7 Eur reikalavimo teisę į atsakovą. Skola atsirado 2014 m. gruodžio 30 d. pagal išrašytą sąskaitą už pervežtą krovinį. Pareiškėjas į atsakovą dėl skolos sumokėjimo kreipėsi ne kartą, tačiau atsakovas į raginimus nereaguoja, todėl yra pagrindas išvadai, kad atsakovas yra nemokus.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus taip pat prašė iškelti atsakovui bankroto bylą. Tvirtino, kad atsakovo atsiskaitymai su VSDF biudžetu sutriko nuo 2015 m. gegužės mėn. 2015 m. rugsėjo 17 d. atsakovas yra skolingas 15 854,12 Eur VSD įmokų ir 13 532 Eur delspinigių. Įsiskolinimą buvo bandoma išieškoti priverstine tvarka teikiant kredito įstaigoms nurodymus nuskaičiuoti lėšas, tačiau nurodymai nebuvo įvykdyti, nes piniginių lėšų judėjimo draudėjo sąskaitose nėra. 2015 m. liepos 17 d. buvo areštuotas atsakovui priklausantis turtas, skolos išieškojimas priverstine tvarka buvo perduotas antstoliui, kuris skolos neišieškojo. Atsakovas turi 16 darbuotojų, kuriems yra skaičiuojamos įmokos, todėl įsiskolinimas ir toliau didėja.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė. Teismui buvo pateikti tik 2014 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai bei įmonės skolų ir ilgalaikio turto sąrašai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi iškėlė UAB „Vilniaus dobilas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė R. S..

Iš atsakovo vadovo pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad 2014 m. atsakovas turėjo turto už 590 883,34 Eur, iš kurių 334 768,88 Eur – ilgalaikis turtas, 256 114,46 Eur – trumpalaikis turtas; atsakovo skolos sudarė 796 083,18 Eur, įmonė patyrė 151 713,68 Eur nuostolių. Iš viešų registrų duomenų teismas nustatė, jog atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi, mokestinės nepriemokos suma valstybės biudžetui sudaro 18 750 Eur, įsiskolinimas VSD biudžetui nuosekliai augo nuo 2015 m. gegužės 18 d. (3 773,25 Eur) ir šiuo metu siekia 18 688,89 Eur, įmonės darbuotojų skaičius nuo 2011 m. rugsėjo 25 d. iki šiol sumažėjo nuo 78 iki 13. Susipažinęs su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad 2015 metais UAB „Vilniaus dobilas“ atžvilgiu buvo iškeltos 7 civilinės bylos dėl skolų išieškojimo. Nustatytų aplinkybių pagrindu pirmos instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovo įsiskolinimai įmonės turto vertę viršijo jau 2014 metais, atsakovas nemoka mokesčių, neatsiskaito su kreditoriais, todėl sprendė, jog atsakovas UAB „Vilniaus dobilas“ realiai yra nemokus, todėl jam keltina bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Vilniaus dobilas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį.

Nurodo tokius nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:

1. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad įmonės skolos sudaro 796 083,18 Eur, nepagrįstai prie įmonės skolų priskirdamas skolas įmonės tiekėjams, kurios sudaro 294 046 Eur, ir išankstinius apmokėjimus - 224 410 Eur. Atsakovas UAB „Vilniaus dobilas“ yra veikianti įmonė, todėl skolos tiekėjams laikytinos einamosiomis skolomis, kurios yra dengiamos pastoviai, o balanse yra fiksuojama skola, kuri buvo susidariusi balanso sudarymo momentu. Atsakovo teigimu, šių skolų negalima priskirti prie bendros įmonės skolos.

2. Pirmos instancijos teismas vadovavosi 2014 m. balansu, tačiau visai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad nuo balanso sudarymo iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo praėjo jau dešimt mėnesių. Per šį laikotarpį įmonė visiškai padengė įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas, kuriai buvo skolinga 27 313,64 Eur. Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė UAB „Swedbnak lizingas“ raštus, iš kurie patvirtina skolos padengimo faktą.

3. Iš bendros įmonės skolos atėmus skolas tiekėjams - 294 046 Eur, gautus išankstinius apmokėjimus - 294 046 Eur, ir 27 313,64 Eur įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, kuris jau yra padengtas, tampa akivaizdu, kad atsakovo skolos neviršija pusę įmonės turto, kurį sudaro 590 883 Eur, todėl atsakovui bankroto byla buvo iškelta nepagrįstai.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

1. Teismų praktikoje pažymima, jog įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė kurį laiką nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir 2-1665/2011).

2. Pirmos instancijos teismas, vertindamas įmonės nemokumą, neapsiribojo vien tik 2014 metų balansu, bet įvertino ir kitą informaciją bei taikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d. nuostatą, kad įmonės nemokumą apsprendžia „įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir 4 str. 3 p. nuostatą „įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų“. Bankroto bylos iškėlimo dienai įsiskolinimas VSDF biudžetui siekė 18 688,89 Eur, įmonė VSD įmokų nemoka daugiau kaip 6 mėnesiai, bendrovėje yra 13 darbuotojų, jiems skaičiuojamos įmokos, įsiskolinimas ir toliau didėja, šiuo metu jis yra 20 472, 43 Eur VSD įmokų ir 481,15 Eur delspinigių. Šios aplinkybės, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog įmonė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla.

Pareiškėjas UAB „Aderosa“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą taip pat nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsta atsakovo pozicija, kad skolos įmonės tiekėjams, kurios sudaro 294 046 Eur, ir išankstiniai apmokėjimai - 224 410 Eur, neturi būti įtraukti į bendrą atsakovo įsiskolinimų sumą. Iš bendros atsakovo skolos, t.y. 796 083,18 Eur, pagrįsta būtų minusuoti tik 27 313,64 Eur įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, kadangi ši skola buvo padegta. Į bylą pateiktų rašytinių visuma patvirtina, kad atsakovas yra nemokus, todėl jam pagrįstai buvo iškelta bankroto byla.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Vilniaus dobilas“ konstatavęs, kad įmonė yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 d. 8 p.). Atskirąjį skundą apeliantas iš esmės grindžia vieninteliu argumentu – pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino įmonės skolas, todėl padarė neteisingą išvadą dėl įmonės nemokumo.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 3) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi esminis dalykas, ką vertina teismas, spręsdamas dėl įmonės mokumo, tai įmonės turimo balansinio turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Šiuos duomenis teismas gauna iš įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, vadovo (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Iš įmonės vadovo teismas gauna ir kitus, realiai įmonės finansinei padėčiai ir (ne)mokumui nustatyti reikalingus duomenis, įskaitant informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Tais atvejais, kai įmonės vadovas teismui duomenų, reikalingų įvertinti įmonės mokumą, neteikia, teismas turi teisę ir pareigą įmonės mokumą vertinti pagal byloje esančius ir teismo iniciatyva surinktus duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartimi atsakovas buvo įpareigotas teismui pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinę atskaitomybę, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą, tačiau teismui pateikė tik 2014 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus bei įmonės skolų ir ilgalaikio turto sąrašus. Duomenys apie pradelstus įmonės įsipareigojimus teismui pateikti nebuvo. Kaip ir nustatė pirmos instancijos teismas, iš atsakovo vadovo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2014 metus matyti, kad 2014 m. atsakovas turėjo turto už 590 883,34 Eur, iš kurių 334 768,88 Eur - ilgalaikis turtas, 256 114,46 Eur – trumpalaikis turtas; įmonės skolos sudarė 796 083,18 Eur, įmonė patyrė 151 713,68 Eur nuostolių. Akivaizdu, jog įmonės skolos ženkliai viršija įmonės turtą, tačiau, atsakovo vadovui nepateikus jokių duomenų apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, teismas neturi galimybės nustatyti tikslaus įmonės pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykio. Pažymėtina, jog bet kuriuo atveju, sprendžiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, būtina įvertinti ne tik balanso duomenis, bet ir visus kitus rašytinius įrodymus. Nustačius, kad įmonė nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal viešų registrų duomenis, atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi, atsakovo vardu yra registruota 15 transporto priemonių, iš kurių 14 yra įsigytos lizingo būdu, atsakovo mokestinės nepriemokos suma valstybės biudžetui sudaro 18 750 Eur, įsiskolinimas VSD biudžetui nuosekliai augo nuo 2015 m. gegužės 18 d. (3 773,25 Eur) ir bankroto bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme metu siekė 18 688,89 Eur. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad įsiskolinimas ir toliau vis auga. VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti dokumentai patvirtina, jog įsiskolinimo nepavyko išieškoti nei duodant privalomus nurodymus kredito įstaigoms nuskaičiuoti lėšas iš atsakovo sąskaitų, nei per antstolį. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad 2015 metais UAB „Vilniaus dobilas“ atžvilgiu buvo iškelta eilė civilinių bylų dėl įvairaus dydžio skolų išieškojimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme atsakovo atžvilgiu yra iškelta byla ir dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Pastebėtina, kad atsakovas savo mokumą atskirajame skunde grindžia tik tuo, jog pirmos instancijos teismas, skaičiuodamas įmonės įsiskolinimą, nepagrįstai iš bendros įmonės skolos neatėmė skolų tiekėjams - 294 046 Eur, išankstinių apmokėjimų - 294 046 Eur, ir 27 313,64 Eur įsiskolinimo UAB „Swedbank lizingas“, kuris jau yra padengtas. Atsakovo teigimu, iš bendros įmonės skolos atėmus minėtas sumas, tampa akivaizdu, kad atsakovo skolos neviršija pusę įmonės turto, kurį sudaro 590 883 Eur, todėl atsakovui bankroto byla buvo iškelta nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo samprotavimus, kad iš bendros įmonės skolos turi būti atimamos skolos tiekėjams ir išankstiniai apmokėjimai, vertina kaip teisiškai nepagrįstus, todėl juos atmeta. Pagal atsakovo su atskiruoju skundu pateiktu rašytinius įrodymus iš bendros įmonės skolos pagrįsta būtų atimti tik 27 313,64 Eur įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, kuris sudaro itin neženklią įmonės įsiskolinimų dalį ir neturi esminės įtakos vertinant įmonės turto ir įsiskolinimų santykį.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad, nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Apeliantui nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų įmonės mokumą, t.y. įrodymų, patvirtinančių, jog pradelstos įmonės skolos neviršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, byloje esančių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas atskiruoju skundu neįrodė, jog įmonė yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, bei nepaneigė pirmosios instancijos pirmos instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį deklaratyvaus pobūdžio atskirojo skundo argumentais dėl įmonės mokumo nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinis instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovo nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovei UAB „Vilniaus dobilas“ keltina bankroto byla dėl nemokumo (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 str. 8 d.), todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.