Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždarosios akcinės bendrovės „Portmann & Dobilas” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus dobilas“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. eB2-535-794/2017 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Aderosa“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus dobilas“, suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos uždaroji akcinė bendrovė „Portmann & Dobilas”, R. Ž., R. Ž., V. Ž. ir A. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Vilniaus dobilas“ kreditorė UAB „Finance Group“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Vilniaus dobilas“ bankrotą tyčiniu bei pripažinti, kad bendrovės tyčinis bankrotas kilo dėl R. Ž. ir R. Ž. veiksmų (neveikimo), informuoti prokurorą apie galimai padarytą R. Ž. ir R. Ž. nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje, pareiškėjos naudai priteisti solidariai iš R. Ž. ir R. Ž. bylinėjimosi išlaidas.BUAB „Vilniaus dobilas“ vadovas R. Ž. bei akcininkė R. Ž. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą imperatyvią pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės finansiniai rodikliai akivaizdžiai patvirtina, kad įmonė dar iki 2014 m. neturėjo pakankamai turto įvykdyti visus įsipareigojimus ir atsiskaityti su visais kreditoriais, o 2014 metais, kaip yra konstatuota pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutartyse, tapo faktiškai nemoki. Atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę bei į fiduciarinio santykio siejančio bendrovę bei bendrovės vadovą turinį, įmonės vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau R. Ž. elgėsi priešingai: 1) ir toliau tęsė įmonės veiklą didindamas įmonės įsiskolinimus, 2) sudarė įmonei akivaizdžiai finansiškai nenaudingus ir kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius, 3) vykdė atsiskaitymus su įmonės kreditoriais nesilaikydamas CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo, 4) atliko eilę veiksmų, dėl kurių įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę – UAB „Portmann & Dobilas“ bei 5) be jokio teisinio pagrindo ginčijo teismų nutartis įmonei iškelti bankroto bylą tokiu būdu siekdamas visais įmanomais būdais užvilkinti bankroto procesą tam, kad galėtų ir toliau netrukdomai atlikti įmonės kreditorių interesams priešingus veiksmus.Civilinės bylos Nr. e2-3428-794/2017 duomenimis, 2014 m. liepos 8 d. R. Ž., BUAB „Vilniaus dobilas“ vardu su UAB „Portmann & Dobilas“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NŠ-1742. Šios sutarties pagrindu R. Ž. pardavė įmonei priklausantį turtą – kiemo statinius (2991,30 km. m. ploto kiemo aikštelę) kitai savo vadovaujamai įmonei – UAB „Portmann & Dobilas“. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas įmonei buvo akivaizdžiai finansiškai nenaudingas bei žalingas, nes kiemo aikštelė UAB „Portmann & Dobilas“ buvo perleista už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išraše kiemo aikštelės atkuriamoji vertė ir vidutinė rinkos vertė (nustatyta 2014 m. birželio 23 d.) sudarė 46 339,00 Eur, t. y. net 4,4 karto daugiau nei šalių sutarta pirkimo–pardavimo sutarties kaina – 36 115,70 Lt be PVM (10 459,83 Eur). Aplinkybė, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta įmonei aiškiai nenaudingomis sąlygomis ir yra nuostolinga turėjo būti žinoma abiem sandorio šalims, nes jo sudarymo metu R. Ž. ėjo abiejų įmonių vadovo pareigas. Šis faktas neabejotinai patvirtina, kad sudarydamas minėtą sandorį R. Ž. pagal užimamas pareigas privalėjo žinoti apie BUAB „Vilniaus dobilas“ finansinę būklę (gresiantį bankrotą). Be to, ne vienerius metus būdamas verslininku jis neabejotinai turėjo suvokti tiek tai, kad (i) įmonei priklausanti kiemo aikštelė yra perleidžiama už kelis kartus mažesnę nei vidutinė rinkos kaina sumą, tiek, kad (ii) UAB „Portmann & Dobilas“ ją įsigyja už ženkliai mažesnę nei rinkos kaina. Tokiais savo veiksmais R. Ž. pažeidė CK 2.87 straipsnio 3 ir 4 dalies reikalavimus, t. y. sandorį sudarė esant interesų konfliktui bei įmonės turtą panaudojo savo privačių („šeimos verslo“) interesų patenkinimui įmonės turto sąskaita.Laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. R. Ž., kaip BUAB „Vilniaus dobilas“ vadovas, perleido 29 įmonės lizinguojamas transporto priemones tretiesiems asmenims už žymiai mažesnę nei rinkos kainą tokiu būdu įmonei padarydamas 197 375,75 Eur dydžio žalą.Toks transporto priemonių perleidimas yra nesuprantamas atsižvelgiant į tai, kad: i) transporto priemonės buvo perleistos už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, t. y. įmonei akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis; ii) transporto priemonių perleidimas įmonei buvo ne tik akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, bet ir sukėlė papildomas neigiamas finansines pasekmes, t. y. įmonę įstūmė į dar gilesnes skolas. Tokie R. Ž. veiksmai akivaizdžiai neatitiko protingos verslo rizikos ir prieštaravo geriems verslo standartams, nes laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo R. Ž. nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis bei veikė išimtinai vieno kreditoriaus – lizingo bendrovės interesais, nors įmonei esant nemokiai turėjo pareigą paisyti visų kreditorių interesų bei nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o ne įtartinomis sąlygomis pusvelčiui pardavinėti įmonės turtą. Be to, iii) R. Ž. neprivalėjo sudaryti transporto priemonių perleidimo sandorių. 2015 m. spalio 30 d. Ilgalaikio turto nurašymo akto pagrindu R. Ž., kaip BUAB „Vilniaus dobilas“ vadovas, nepagrįstai nurašė devynias įmonės lizinguojamas transporto priemones, tokiu būdu iššvaistydamas įmonei priklausantį turtą bei įmonei ir jos kreditoriams padarydamas – 104 411,97 Eur dydžio žalą. Didžiąją dalį transporto priemonių R. Ž. nurašė už likutinę 1 Eur vertę, nors reali tokio pobūdžio transporto priemonių vertė galėjo būti daug (daugeliu atveju – tūkstančius kartų) didesnė nei 1 Eur. Be to, be 2015 m. spalio 30 d. Ilgalaikio turto nurašymo akto R. Ž. nei bankroto administratorei, nei bylą nagrinėjančiam teismui nepateikė jokių kitų dokumentų, kurie pagrįstų būtinybę nurašyti minėtas transporto priemones ar įrodytų jų utilizavimo, ar kitokio pobūdžio realizavimo faktą, pvz. transporto priemonių pardavimą dalimis, ar pridavimą į metalo laužą. Ilgalaikio turto nurašymo aktas, kurio pagrindu buvo nurašytos transporto priemonės, buvo surašytas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, t. y. likus vos 19 dienų iki teismo nutarties įmonei iškelti bankroto bylą paskelbimo bei jį sudarė ir pasirašė su R. Ž. giminystės ryšiais susiję asmenys – žmona R. Ž. bei brolis V. Ž..Bankroto bylos duomenimis R. Ž. sprendimu nuo 2015 m. liepos mėn. buvo padidintas A. Ž. darbo užmokestis (nuo 202,73 Eur iki 921,73 Eur). Toks R. Ž. sprendimas yra nesuprantamas bei ekonomiškai nepagrįstas, nes nurodytu laikotarpiu įmonė buvo faktiškai nemoki, be to, vėlavo atsiskaityti ne tik su savo kreditoriais, bet ir savo darbuotojais. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina A. Ž., kaip pirmos eilės kreditoriaus, teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 12 059,61 Eur, kurios didžioji dalis (4 800,18 Eur) susikaupė būtent dėl minėto sprendimo net 4,5 karto padidinti A. Ž. darbo užmokestį. Toks R. Ž. sprendimas buvo priimtas turint vienintelį siekį – fiktyviai išauginti darbo užmokesčio skolas ir tokiu būdu įgyti kaip įmanoma didesnį kreditorinį reikalavimą į bankrutuojančią įmonę.BUAB „Vilniaus dobilas“ jau 2014 m. buvo faktiškai nemoki, taigi R. Ž., kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą apsaugoti visų įmonės kreditorių interesus. Nepaisant šios aplinkybės R. Ž. laikotarpiu nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. su artimai susijusia įmone – UAB „Portmann & Dobilas“ sudarė keturis tarpusavio skolų užskaitymo aktus (toliau – Užskaitos aktai), kurių pagrindu atsiskaitė su UAB „Portmann & Dobilas“ už įvairias paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. Tokiais savo veiksmais R. Ž. UAB „Portmann & Dobilas“ suteikė pirmenybę gauti savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus įmonės kreditorius, kurių reikalavimai atsirado anksčiau bei pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir kitų įmonės kreditorių teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. vasario mėn. nemaža dalis BUAB „Vilniaus dobilas“ darbuotojų, su kuriais buvo nutrauktos darbo sutartys, įsidarbino UAB „Portmann & Dobilas“ (pvz. V. B. (atleistas 2016 m. vasario 11 d., įdarbintas 2016 m. kovo 10 d.), Z. B. (atleistas 2015 m. rugpjūčio 1 d., įdarbintas 2015 m. rugsėjo 25 d.), S. D. (atleistas 2016 m. vasario 11 d., įdarbintas 2016 m. vasario 16 d.) ir t.t.). Neabejotina, kad toks kiekis (iš viso – 10) darbuotojų UAB „Portmann & Dobilas“ įsidarbino neatsitiktinai, o R. Ž. įgyvendinant sumanymą perkelti įmonės veiklą į UAB „Portmann & Dobilas“.Įvertinus BUAB „Vilniaus dobilas“ ir UAB „Portmann & Dobilas“ darbuotojų sąrašus, nustatyta, jog visa Ž. šeima ir giminė (t. y. Rūta, Andrius, Remigijus ir V. Ž.) dirbo abejose bendrovėse. Nepaisant to, kad BUAB „Vilniaus dobilas“ Ž. dirbo gana ilgai, vertinant UAB „Portmann & Dobilas“ darbuotojų sąrašą akivaizdu, jog artėjant įmonės bankrotui, Ž. perėjo dirbti į UAB „Portmann & Dobilas“. A. Ž. UAB „Portmann & Dobilas“ pradėjo dirbti 2011 metais, V. Ž. – 2015 m. gegužę, t. y. kai jau buvo akivaizdu, jog įmonei bus iškelta bankroto byla. Tokie Ž. veiksmai patvirtina, jog jiems buvo žinoma apie artėjantį įmonės bankrotą ir jie sąmoningai perkėlė veiklos vykdymą, taip pat ir savo darbinių funkcijų atlikimą į kitą bendrovę – UAB „Portmann & Dobilas“.Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad įmonės valdymo organai nevykdė/netinkamai vykdė savo pareigas, sudarė įmonei nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, kurie turi tyčinio bankroto požymių. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos UAB „Portmann & Dobilas“ atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi BUAB „Vilniaus dobilas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktų pagrindu. Teismas nurodė, jog pats savaime 2014 m. liepos 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas nelaikomas neteisėtu, o kadangi šios pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo klausimas šiuo metu sprendžiamas kitoje civilinėje byloje, teismas nevertino minėtos sutarties teisėtumo bei ekonominio naudingumo klausimo. Dėl lizinguojamų transporto perleidimo taip pat nagrinėjamas buvusio vadovo R. Ž. civilinės atsakomybės klausimas kitoje byloje, todėl teismas taip pat nevertino minėtų sprendimų teisėtumo klausimo.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos UAB „Portmann & Dobilas“ atskirajame skunde prašė panaikinti 2017 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės nuomone, šiuo atveju net ir pripažinus nesikreipimą laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, vien tas faktas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu bankroto pripažinimui tyčiniu. Kitoks aiškinimas neatitiktų nei kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, nei tyčinio bankroto institutų tikslų ir sudarytų nepagrįstas prielaidas visų įmonių, kurių vadovai ir/ar akcininkai laiku nesikreipė dėl bankroto bylų iškėlimo, bankrotus pripažinti tyčiniais.Pareiškėjos teiginiai dėl nepagrįsto transporto priemonių nurašymo šiuo momentu dar nėra įrodyti – dėl šio klausimo vis dar yra nagrinėjama kita civilinė byla, todėl kaip ir kiemo aikštelės bei lizinguojamų transporto priemonių pradavimo atvejais, transporto priemonių nurašymas neturėjo būti vertinamas.Sprendimą padidinti atlyginimą darbuotojui galima būtų vertinti kaip neapdairų ir/ar nerūpestingą, tačiau tai savaime nereiškia tyčinio bankroto požymio. Be to, toks veiksmas buvo pavienis, o ne nuolatinis/nuoseklus, kuriuo buvo siekiama įmonės nemokumo. Tokį sprendimą bendrovės vadovas priėmė vis dar tikėdamas įmonės ateitimi ir jį nulėmė nuo 2015 m. liepos 1 d. iš darbo išėjusio vadybininko M. B. pareigų perdavimas A. Ž.. Atlyginimas atitiko to meto vidutinius tokioms pareigoms tenkančius atlyginimus. Apeliantės nuomone, Užskaitų aktų sudarymas neturėtų būti laikomas atsiskaitymu grynaisiais ar negrynaisiais pinigais: atliekant įskaitymus, jokios lėšos grynaisiais pinigais perduodamos nebuvo, mokėjimo pavedimai atliekami nebuvo, akredityvai banke atidaromi nebuvo, čekiai ar vekseliai išrašomi nebuvo, inkaso operacijos atliekamos nebuvo, BUAB „Vilniaus dobilas“ naujų prievolių neįgijo – netgi priešingai, jos sumažėjo įskaityta suma.

Pareiškėja UAB „Finance Group“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Vilniaus dobilas“ bankrotą tyčiniu, nagrinėjo bei vertino įvairias aplinkybes, kurios galėjo nulemti įmonės privedimą prie nemokumo ir/ar jau nemokios įmonės finansinės padėties pabloginimą, t. y. įmonės tyčinį bankrotą. Spręsdamas klausimą dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas neprivalėjo vertinti, kokias realiai pasekmes (žalą) įmonei padarė R. Ž. ir/ar R. Ž. nesikreipimas dėl bankroto bylos BUAB „Vilniaus dobilas“ iškėlimo. Tokiais veiksmais padarytos žalos nustatymo klausimas nėra tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalykas. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog neva nurašytos transporto priemonės nepriklausė BUAB „Vilniaus dobilas“, yra melagingi, nes kaip teigia pati apeliantė, transporto priemonės buvo nurašytos po to kai lizingo bendrovė išdavė tų transporto priemonių lizingo pabaigos aktus, taigi po to kai buvo atsiskaityta su lizingo bendrove ir transporto priemonės tapo BUAB „Vilniaus dobilas“ nuosavybe.Aplinkybė, jog teismas patvirtino A. Ž. kreditorinius reikalavimus, niekaip neįrodo BUAB „Vilniaus dobilas“ vadovo R. Ž. sprendimo padidinti A. Ž. darbo užmokestį pagrįstumo bei ekonominio naudingumo. Kreditorinių reikalavimų patvirtinimo klausimas ir įmonės vadovo priimtų sprendimų pagrįstumo bei ekonominio naudingumo klausimas yra du skirtingi dalykai.2015 m. liepos mėn. BUAB „Vilniaus dobilas“ vadovas neabejotinai žinojo (privalėjo žinoti), kad įmonė yra nemoki ir, kad darbo užmokesčio padidinimas tokioje situacijoje yra nelogiškas bei neprotingas, nes visiškai nepagrįsta darbuotojui didinti darbo užmokestį, kai įmonė yra nepajėgi atsiskaityti ne tik su savo kreditoriais, bet ir savo darbuotojais, tame tarpe ir A. Ž.. Nors tarpusavio skolų įskaitymu tiesioginiai piniginiai mokėjimai neatliekami, tačiau atlikus įskaitymą, kiekviena sandorio šalių netenka pareigos atsiskaityti pagal buvusią kiekvieno jų prievolę. Ginčijamais tarpusavio skolų užskaitymo aktais buvo iš dalies padengti įmonių priešpriešiniai įsiskolinimai. Atsižvelgiant į tai, bet kokie apeliantės samprotavimai, kad neatlikus operacijų grynaisiais ar negrynaisiais pinigais nebuvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje numatyta atsiskaitymų su kreditoriais eilės tvarka, vertintini, kaip teisiškai nepagrįsti.

2017 m. gruodžio 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjos UAB „Finance Group“ pareiškimas dėl pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto byloje atsisakymo. Pareiškime kreditorė nurodė, jog jam yra žinomos visos pareiškimo atsisakymo pasekmės, o šis pareiškimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešajam interesui.

Prašymas priimtinas ir tenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 straipsnyje įtvirtintu byloje dalyvaujančių asmenų dispozityvumo principu, šalys bei kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Viena iš tokių procesinių teisių yra ieškovo (pareiškėjo) teisė bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Teismas priima nutartį priimti ieškinio (reikalavimo) atsisakymą ir civilinę bylą nutraukia, jei nenustato, kad ieškinio (reikalavimo) atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 1 dalis).ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis numato, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Iš esmės tokią pačią taisyklę įtvirtina ir CPK 1 straipsnio 1 dalis, leidžianti bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustatyti kituose įstatymuose. ĮBĮ nenumato specialių nuostatų, kuriomis remiantis būtų sprendžiamas įvairių bankroto procese pateiktų procesinių prašymų atsisakymo klausimas, todėl šiuo atveju taikytinos bendrosios CPK numatytos taisyklės. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normų nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškimas, kuriuo atsisakoma nuo pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu per se neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir gali būti sprendžiamas tokio prašymo pagrįstumo klausimas.Bylos duomenimis prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įgyvendindama ĮBĮ nustatytas individualias kreditoriaus teises įmonės bankroto procese (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 2 dalis 3 punktas), inicijavo tik kreditorė UAB „Finance Group“. Kreditorės kartu su pareiškimu pateiktas 2017 m. liepos 25 d. BUAB „Vilniaus dobilas“ kreditorių susirinkimo protokolas patvirtina, kad bankrutuojančios bendrovės kreditoriai nutarė sudaryti taikos sutartis Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. e2-3940-619/2017 ir e2-3428-794/2017, kuriose ginčijami BUAB „Vilniaus dobilas“ sudaryti sandoriai bei reikalaujama žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo R. Ž.. Pareiškėjos teigimu šiose civilinėse bylose yra vedamos aktyvios derybos tarp šalių dėl taikaus ginčų išsprendimo. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, jog esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintiems požymiams, bankrotą tyčiniu gali pripažinti teismas savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog taikus ginčų sprendimas yra laikomas prioritetiniu, o bendrovės kreditorių visuotiniam susirinkimui nutarus Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. e2-3940-619/2017 ir e2-3428-794/2017 spręsti ginčus taikiai, kreditorių teisės bei interesai nėra pažeidžiami, todėl nemato pagrindo spręsti dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu ex officio. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, jog pareiškimas nuo atsisakymo neprieštarauja viešajam interesui, imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia pareiškėjos bei kitų kreditorių interesų, todėl kreditorės atsisakymas nuo pareiškimo dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankrotą pripažinti tyčiniu priimtinas. Pareiškėja pateiktame pareiškime dėl pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto byloje atsisakymo nurodė, kad jai yra žinomos visos pareiškimo atsisakymo pasekmės, t. y. jai yra žinoma ir suprantama, jog atsisakius pareiškimo dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ši byla bus nutraukta ir pareiškėjai vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).Nustačius, kad atsisakymas nuo pareiškimo dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nepažeis ginčo šalių ar kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų teisėtų interesų bei neprieštaraus imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis) bei jį priėmus, panaikinama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-535-794/2017, o civilinė byla nutraukiama (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Priimti kreditorės UAB “Finance Group” atsisakymą nuo pareiškimo dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį dėl BUAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, priimtą civilinėje byloje Nr. eB2-535-794/2017 ir šią bylos dalį pagal kreditorės UAB „Finance Group“ pareiškimą dėl UAB „Vilniaus dobilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nutraukti.