Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aurelijaus Rauckio, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Lauros Mačiulytės Valaitės (toliau – prokurorė) ir nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Rūtos Mikšės apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje ir jam skirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir per devynis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2.1. Skunde nesutinkama su M. K. apylinkės teismo parinkta bausmės rūšimi. Skundo autorės teigimu, teismas, skirdamas bausmę neįvertino, kad nusikalstamą veiką, kurios padarymu M. K. yra kaltinamas, jis vykdė neatlikęs bausmės pagal ankstesnį teismo nuosprendį - lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Atkreipiamas dėmesys, jog nusikaltimas, numatytas BK 164 straipsnyje yra trunkamasis nusikaltimas, o trunkamojo nusikaltimo laiku yra pripažįstamas visas laikas, kai buvo daroma nusikalstama veika. M. K. 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo paleistas iš pataisos įstaigos prieš 1 metus 5 mėnesius 12 dienų. Pagal 2016 m. spalio 13 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą M. K. vengė pareigos išlaikyti vaikus nuo 2016 m. spalio 13 d. Pagal Lietuvos aukščiausiojo teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-2014) naujos nusikalstamos veikos padarymas probacijos laikotarpiu sukelia probuojamajam teisines pasekmes, o toks asmuo nėra laikomas atlikusiu bausmę, suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, jo neatlikta pagal ankstesnį teismo nuosprendį paskirta laisvės atėmimo bausmės dalis bendrintina su nauja bausme už veiką, padarytą lygtinio paleidimo metu pagal BK 64 straipsnį, laikas nuo paleidimo iš pataisos įstaigos iki naujo nusikaltimo nelaikomas atlikta bausme ir į atliktos bausmės laiką neįskaičiuojamas.

2.2. Prokurorės pastebėjimu, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas paskyręs bausmę M. K., jos nesubendrino pagrįstai su 2014 m. balandžio 16 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, siekdamas išvengti dvigubo bausmių bendrinimo dėl neįsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio M. K. atžvilgiu, kuriuo paskirta bausmė jau subendrinta su 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu. Tačiau teismas nepagrįstai neįvertino, kad nuteistasis, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu darė naują nusikalstamą veiką. Šie duomenys patvirtina, kad M. K. nepateisino teismo išreikšto pasitikėjimo juo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekiami nuteistajam būnant laisvėje. M. K. nepateisino teismo išreikšto pasitikėjimo juo ir tuomet, kai 2012 m. birželio 18 d. Alytaus rajono apylinkės teismas, paskyręs M. K. laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidėjo, o nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią 2014 m. balandžio 16 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su 2012 m. birželio 18 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Šie duomenys nesuteikia pagrindo manyti, kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimu arba taikant bausmės vykdymo atidėjimą M. K. gali būti pasiekti bausmės tikslai. Priešingai, šie duomenys patvirtina, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis išvadų nepadarė, pasitaisyti nesiekia, ankstesniais nuosprendžiais taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės skyrimas teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Lauros Mačiulytės Valaitės apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo M. K. gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. O teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nuteistojo M. K. gynėja savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, M. K. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog M. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, požymių. Prokurorės apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamai M. K. individualizuotos bei per švelnios jam paskirtos bausmės.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo gynėjos advokatės Rūtos Mikšės apeliacinio skundo

7. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytas išvadas bei nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK normomis, susijusiomis su įrodymų tyrimu, išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, požymių.

8. BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitokias turtines lėšas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą atsiranda po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio alimentus, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė. Motyvai, kodėl tai nebuvo daroma, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgiant į tai, jog vaikų išlaikymas yra neišvengiama tėvų pareiga, materialinis vaikų išlaikymas yra būtinas ir neišvengiamas užtikrinti visų pirma būtiniausius fiziologinius vaiko poreikius, vadovaujantis vaiko, kuris pats savimi pasirūpinti ir išgyventi negali, interesais, vengimas išlaikyti vaiką laikomas pavojinga visuomenei veika, dėl ko taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė.

9. Pareigą M. K. rūpintis savo nepilnamečiais vaikais patvirtina Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-3615-179/2016 dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, kuriuo iš M. K. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams dukrai K. M. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnui U. B., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį kiekvienam vaikui po 100 Eur periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės. Išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Tai, kad nuteistasis žinojo apie pareigą išlaikyti vaikus ir sutiko mokėti jiems periodines išmokas kas mėnesį po 100 Eur kiekvienam vaikui, patvirtina paminėtas teismo sprendimas bei paties nuteistojo parodymai, taip pat nukentėjusiosios D. B. parodymai. Nuo tokios pareigos įstatymo nustatyta tvarka nuteistasis nebuvo atleistas.

11. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, subjektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – tyčią – apylinkės teismas nustatė remdamasis bylos duomenimis. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir pagal objektyviuosius veikos požymius – kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį ir kt. Kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamame teismo nuosprendyje, nagrinėjamoje byloje M. K. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikams išlaikymą atskleidžia jo elgesys. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog M. K. nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2017 m. spalio 13 d. m. dirbo UAB „A. F.“ miškininku, dirbdamas gavo pajamas (t. 1 b. l. 75 -76, 152 -153). VMI duomenimis M. K. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą, įregistravęs individualią veiklą, deklaravo, kad įsigijęs verslo liudijimą jis 2016 metais gavo 2 100 Eur pajamų (t. 1 b. l. 69-77). Užimtumo tarnybos prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis M. K. buvo įregistruotas Užimtumo tarnyboje nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. kovo 31 d., darbo paieška nutraukta pradėjus savo verslą (1 t., b. l. 81–82, 159). Taip pat byloje VMI pateiktais duomenimis nustatyta, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki dabar nuteistasis M. K. yra įregistravęs individualią veiklą, susijusią su kraštovaizdžio tvarkymu, iš šios veiklos už 2019 m. mokestinį laikotarpį jis deklaravo 2 640 Eur pajamų (t. 2 b. l. 69 – 70). Reikšminga aplinkybe pirmosios instancijos teismas laikė ir tai, jog laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 30 d. antstolis, vykdęs teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą, neturėjo galimybių išieškoti iš M. K. lėšas vaikams išlaikyti, nes jis vykdė individulią veiklą ir savo noru pinigų nemokėjo, lėšų banko sąskaitose, nekilnojamojo turto neturėjo, todėl esant tokiai M. K. sudarytai situacijai, tapo neįmanoma užtikrinti pareigos išlaikyti vaikus vykdymą civilinio proceso priemonėmis. Nesant galimybės civilinėmis teisinėmis išieškojimo priemonėmis užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, nukentėjusioji D. B. 2017 m. gegužės mėnesį buvo priversta kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją. Įvertinęs aukščiau išvardintus byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog M. K., dirbdamas ir gaudamas pajamas, buvo pajėgus išlaikyti savo vaikus, tačiau šios pareigos sąmoningai, nesant jokių svarių priežasčių, nevykdė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nors pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes M. K. vengė vykdyti pareigą išlaikyti vaikus laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2017 m. sausio 31 d. ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 30 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, pažymi, jog laikotarpis nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2017 m. sausio 31 d., kuomet nuteistasis vengė vykdyti pareigą teikti išlaikymą savo vaikams, nustatytas nepagrįstai, nes byloje esantys įrašai UAB „A. f.“ Darbuotojo atlyginimo kortelėje už 2017 m. patvirtina, kad 2017 m. sausio mėnesį iš M. K. priskaityto 130,8 Eur dydžio darbo užmokesčio buvo išskaityti alimentai - 76 Eur (t. 1 b. l. 86). Atsižvelgiant į tai, M. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, faktinės aplinkybės tikslintinos, nustatant, jog M. K. vengė vykdyti pareigą išlaikyti savo vaikus laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

12. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje esantys duomenys patvirtina apie tai, jog nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. iš nuteistojo M. K. gauto darbo užmokesčio UAB „A. F.“ buvo atlikti atskaitymai pagal vykdomuosius raštus, kas paneigia teismo išvadą, jog 2016 m. spalio 13 d. - 2016 m. gruodžio 31 d. jis dirbdamas UAB „A. F.“ ir gaudamas darbo užmokestį neteikė išlaikymo vaikams. Tačiau sutikti su šiais skundo argumentais nėra pagrindo, kadangi byloje esantys UAB „A. f.“ Darbuotojo atlyginimo kortelės už 2016 metus įrašai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, jog iš įmonėje miškininku dirbusio M. K. 2016 metais alimentai nebuvo išskaitomi (1 t., b. l. 85, 87). Tai, kad iš nuteistojo atlyginimo minėtu laikotarpiu buvo vykdomi atskaitymai pagal kitus vykdomuosius raštus, ką patvirtino ir pats nuteistasis, dar nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo teikiamas išlaikymas vaikams.

14. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog per 2016 metus iš verslo liudijimo M. K. gavo 2100 Eur dydžio sumą. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog gavus pajamas iš verslo liudijimo, iš gautų pajamų yra privaloma mokėti gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį bei pelno mokestį, kas įrodo, jog 2100 Eur jis faktiškai negavo. Pažymėtina, jog iš byloje esančių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktų duomenų, matyti, jog nuteistasis M. K. 2016 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (forma (duomenys neskelbtini) jame nurodė, kad pagrindinė jo veiklos rūšis – sportinė ar mėgėjų medžioklė bei su ja susijusi veikla; 2016 m. gegužės 30 d. M. K. pateikė prašymą išduoti verslo liudijimą verstis specialiaisiais statybos darbais ir jam buvo išduotas verslo liudijimas; 2019 m. balandžio 1 d. M. K. pateikė prašymą įregistruoti individualią veiklą, susijusią su kraštovaizdžio tvarkymu; 2017 m. gegužės 23 d. M. K. pateikė metinę pajamų deklaraciją už 2016 metų mokestinį laikotarpį, kurios priede deklaravo 2 100 Eur pajamų, gautų įsigijus verslo liudijimą; Pajamų mokesčio deklaracijoje už 2019 m. mokestinį laikotarpį M. K. deklaravo 2 640 Eur individualios veiklos pagal pažymą pajamų sumą (2 t., b. l. 69–77). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tai, kad M. K. už 2016 m gavo 2100 Eur pajamų dar nereiškia, kad tokia pinigų suma jam ir atiteko, nes jis turėjo sumokėti privalomus mokesčius, tačiau atkreipiamas dėmesys, jog į bylą pateiktas VMI raštas dėl informacijos apie M. K. pateikimą, patvirtina, jog Gyventojų pajamų mokesčio ir kitų deklaruojamų mokesčių per nurodytą laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 30 d. bei iki 2021 m. kovo 18 d. jis nėra mokėjęs (t. 2 b. l. 69). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent aukščiau išvardinti rašytiniai duomenys bei byloje esantys duomenys gauti iš VMI įrodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 30 d. nuteistasis gavo pajamas ir turėjo finansines galimybes teikti išlaikymą vaikams, tačiau šios pareigos sąmoningai nevykdė.

15. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra surinkta įrodymų dėl M. K. kaltės piktybiškai nevykdžius pareigos išlaikyti savo vaikus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako M. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę apie M. K. kaltumą ir/ar nekaltumą, ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Vertinant objektyviuosius ir subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį tendencingumą, keliančių abejonių dėl jos šališkumo. Nuteistojo M. K. gynėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, todėl atmestini.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

16. Prokurorės apeliaciniame skunde nesutinkama su M. K. apylinkės teismo parinkta bausmės rūšimi, prašoma sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, prokurorės apeliacinį skundą, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog bausmės M. K. skyrimo klausimas buvo išspręstas neteisingai ir jis dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo nubaustas akivaizdžiai per švelnia, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkančia bausme. Pažymėtina, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. K., paminėtų reikalavimų laikėsi. Asmuo, padaręs BK 164 straipsnyje numatytą nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas M. K. paskyrė laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams įpareigojant jį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir per devynis mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį ir tikslus, ir yra individualizuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nors M. K. padarė naują tyčinį nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, dėl ko pagal BK 27 straipsnio 1 dalį jis yra recidyvistas ir ši aplinkybė sunkina atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau vis tik nelaikė neišnykusio M. K. teistumo turinčiu lemiamą reikšmę parenkant bausmę. Apylinkės teismas įvertinęs tai, kad M. K. padarytas tyčinis nusikaltimas yra priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tai, kad nuteistasis siekia prasmingo užimtumo, yra įregistravęs individualią veiklą, duomenų apie naujai padarytus teisės pažeidimus byloje nėra, psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitoje jis neįrašytas, taip pat atsižvelgęs į vengimo išlaikyti vaikus trukmę, visiškai pagrįstai sprendė, kad analizuojamu atveju siekiant individualizuoti bausmę, išsaugoti teigiamus M. K. socialinius ryšius, jam tikslinga skirti BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę ir atitinkamus įpareigojimus, kurie padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį. Buvo atsižvelgta ir į tai, jog M. K. yra darbingo amžiaus, duomenų, kad jis turi sveikatos sutrikimų, trukdančių jam dirbti, byloje nėra, nenustatytos ir jokios kitos objektyvios kliūtys trukdančios vykdyti pareigą išlaikyti vaikus. Nuosprendyje atsižvelgta ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Taigi į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei, analizuojamu atveju buvo atsižvelgta. Nors prokurorės įsitikinimu BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti M. K. paskyrus sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau aplinkybės, kurios pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos ir kurios sudarytų pagrindą griežtinti M. K. paskirtą 1 metų laisvės apribojimą su tam tikrais įpareigojimais ir laisvės atėmimą 9 mėnesiams, apeliaciniame skunde nėra nurodytos. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nepaminėta, jog teismas atsižvelgia ir į tai, jog M. K. nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu, dar nereiškia, kad į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Griežtinti šią bausmę, kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, esant aukščiau paminėtiems duomenims ir nenustačius BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, pažeidimo, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Lauros Mačiulytės Valaitės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Rūtos Mikšės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria nustatyta, kad M. K. vengė vykdyti pareigą išlaikyti savo vaikus laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

Patikslinti teismo nustatytas faktines aplinkybes nurodant, kad M. K. vengė vykdyti pareigą išlaikyti savo vaikus laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.