Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. N., A. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje 2-836-560/2015 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui K. D., kurio procesinių teisų perėmėjais yra atsakovai G. N., A. M. ir V. M., dėl nuomos mokesčio priteisimo bei pagal atsakovų G. N., A. M. ir V. M. priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl gyvenamųjų patalpų pagerinimo išlaidų pripažinimo bei priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai nustatė nuomos santykių pradžią, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius iki 2007 m. sausio mėnesio kaip nuomos santykius. Tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. K. D. ne kartą kreipėsi į ieškovę dėl nuomos sutarties sudarymo, tačiau savivaldybė vilkino nuomos sutarties sudarymo klausimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės reikalaujamo nuomos mokesčio pagrįstumo, pirmiausia turėjo nustatyti, nuo kurio momento prasideda gyvenamosios patalpos, kurią išnuomoja savivaldybė, nuomos santykiai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė kokiu nors būdu buvo susitarusi su ginčo buto nuomininku ar būsimu nuomininku dėl nuomos mokesčio mokėjimo pradžios (CK 6.581 str.). Kasacinės instancijos teismas analogiškoje byloje dėl to paties namo jau yra pažymėjęs, jog atsakovams įrodinėjant, jog jiems perduotos patalpos nebuvo tinkamos gyventi ir tinkamomis gyventi tapo tik nuo 2007 m., priteistino nuomos mokesčio dydžio klausimui išspręsti reikalinga nustatyti gyvenamosios patalpos nuomos laikotarpį, t. y. nuo kada faktiškai atsakovams buvo perduotos tinkamos gyventi patalpos (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).Ieškovė nepateikė įrodymų, kad butas (duomenys neskelbtini) nuo 2001 metų iki 2007 metų buvo pripažintas tinkamu gyventi ir kad per minėtą laikotarpį savivaldybė tame bute būtų finansavusi nors kokią dalį buto vidaus įrengimo ir apdailos darbų. Ginčo butas yra daugiabučiame name, daugiabutis namas tik 2007 m. pripažintas tinkamu gyvenimui. Gyvenamosios patalpos nepripažinus tinkama gyventi, nėra ir teisinio pagrindo reikalauti mokėti nuomos mokestį. Todėl ieškovei pagal įrodinėjimo taisykles teko pareiga įrodyti, jog jau 2001 m. sausio mėnesį butas (duomenys neskelbtini) buvo tinkamas nuomai. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji būtų siuntusi K. D. sąskaitas ar pažymas apie mokėtiną nuomos mokestį, raginimus ar įspėjimus dėl nuomos mokesčio nemokėjimo. Už vandenį, elektrą ir dujas atsakovas K. D. mokėjo tiesiogiai šias paslaugas teikiančioms įmonėms. Teismas neatskleidė ir priešieškinio esmės, neišsiaiškino faktinių aplinkybių ir padarė klaidingas išvadas. Teismo išvada, kad 1997-03-03 miesto valdybos protokolas Nr. 6, 1996-03-20 protokolas Nr. 3 ir 1997-07-16 protokolas Nr. 1 negali būti laikomi nuomotojo leidimu atlikti ginčo buto pagerinimus ir sutikimu atlyginti šių pagerinimų išlaidas, yra ydinga ir neatitinka byloje pateiktų rašytinių įrodymų. Be to, 2000-07-05 ir 2001-06-20 procesiniais sprendimais administracinėje byloje Nr. 12-56/2000 (turinčiais prejudicinę galią šiai bylai) jau buvo nustatyta, jog Vilniaus miesto valdybos ir UAB „Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija“ pasitarimų protokolai liudija, kad dėl biudžetinių lėšų stokos neprieštarauta gyventojų lėšų panaudojimui gyvenamojo namo(duomenys neskelbtini), remontui. Gyvenamojo namo gyventojai nežinojo ir tuo metu negalėjo žinoti, kad įvairiuose susitikimuose svarstyti ir spręsti klausimai neturi jokios juridinės reikšmės. Antai, 1997-03-03 vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės valdybos pasitarime, kuriam pirmininkavo Vilniaus miesto meras, buvo nuspręsta pritarti pasiūlymui remontuoti pastatą (duomenys neskelbtini) už gyventojų lėšas. Kitam svarstytam klausimui - remontuoti pastatą savivaldybės lėšomis - nebuvo pritarta. Taip buvo išreikšta Vilniaus miesto savivaldybės valia.Atsakovai įrodinėjo, jog pradinis atsakovas K. D. remonto ir apdailos darbus atliko ūkio būdu, taip pat pirko medžiagas, tačiau neišliko pirkimų kvitai. Ieškovė neginčijo, kad vidaus apdailos ir statybos darbai, kuriuos atliko atsakovai, būtų buvę neatlikti, ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad tuos darbus atliko arba finansavo kas nors kitas, nei K. D.. Statybos ir apdailos remonto darbai, dėl kurių atsirado nuomojamų patalpų pagerinimas, buvo atlikti ūkio būdu, o sąskaitos ar mokėjimų kvitai per tokį ilgą laiką nebuvo išsaugoti. Todėl buvo apskaičiuota atliktų darbų sąmata, įvertinamos atliktų darbų išlaidos naudojant specialią statybos medžiagų ir statybos darbų kaštų skaičiavimo programą, kurią parengė Vilniaus ekspertizių biuras UAB „Delfa“, turintis šioje srityje reikiamas kvalifikacijas. Byloje buvo tinkamai įrodinėjama, kokie ginčo buto pagerinimo darbai buvo atlikti ir kokia yra tų darbų vertinė išraiška.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog nuo 2001 m. susiklostė faktiniai nuomos santykiai 1989-12-13 garantinio rašto Nr. 41/266 ir Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio Nr. 762 V pagrindu. K. D. pats prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su juo rašytinę nuomos sutartį dėl ginčo buto, pats K. D. laikėsi pozicijos, jog ginčo butas (duomenys neskelbtini), yra tinkama gyventi patalpa ir gali būti nuomos teisinių santykių objektas. Atskira gyvenamoji patalpa - butas nepatenka į statinio sąvoką, todėl atskiro buto pripažinimo tinkamu naudoti / statybos užbaigimo procedūrų teisės aktai nenustato. Atsakovų argumentai, jog nuomos mokestis nepriteistinas, kadangi ginčo butas nėra pripažintas tinkamu naudoti, nepagrįsti nei teisiniu, nei faktiniu pagrindu, o ginčo butas laikytinas tinkamu gyventi. 2007-01-09 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas, laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, priimtas po namo kapitalinio remonto (ne naujos statybos) darbų, taigi ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo teigti, jog butas iki 2007 m. buvo netinkama gyventi patalpa. Be to, pats K. D. neginčijo, kad į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini) jis 2001 m. įsikėlė nesudaręs nuomos sutarties, savo rizika.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-07-03 nutartyje akcentavo, jog gyvenamosios patalpos nuomos teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas (CK 6.576 str.), o iš garantinio rašto turinio neatsispindi Vilniaus miesto savivaldybės valia, leidžianti atsakovams naudotis patalpa neatlygintinai. Iš Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio Nr. 762V, kuriuo nutarta išnuomoti butus šeimoms, matyti savivaldybės siekis butus suteikti naudotis už atlygį. Pareigą mokėti nuomos mokestį tokioje situacijoje konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-07-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014. Teismas teisingai nusprendė, jog pasitarimo protokolas negali būti laikomi Vilniaus miesto savivaldybės leidimu atsakovams atlikti ginčo buto pagerinimus ir jos sutikimu atlyginti šių pagerinimų išlaidas. Pasitarimų protokolas nelaikytinas aktu, sukuriančiu atitinkamas teises ir pareigas atsakovams. Vilniaus miesto savivaldybė nepriėmė jokio sprendimo, kuriuo būtų leista gyventojams savo lėšomis atlikti konkrečius darbus, nebuvo sudarytos jokios sutarties dėl darbų atlikimo, taigi nebuvo jokių vėlesnių dokumentų, kuriuose būtų apibrėžta, kokie konkrečiai darbai gali būti atlikti, už kokią sumą, nebuvo sudarytos ir derintos sąmatos, neaptarta išlaidu padengimo ir atlyginimo klausimai. Atsakovų minimoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl individualaus administracinio Vilniaus miesto savivaldybės akto teisėtumo, atsakovai toje byloje nereiškė reikalavimų dėl patirtų pagerinimo išlaidų ar nuostolių atlyginimo, ginčydami tik patį administracinį aktą. Administracinės kompetencijos teismų procesinių sprendimų motyvuojamoje byloje aptartos aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su šioje civilinėje byloje kilusiu ginču ir negali būti vertinama, jog administracinis teismas jau yra konstatavęs buvusį nuomotojo sutikimą CK 6.501 straipsnio prasme. Reikalaudami atlyginti patirtas turto pagerinimo išlaidas atsakovai tinkamais įrodymais nepagrindė patirtų išlaidų realaus dydžio. Lokalinė sąmata nėra tinkamas įrodymas grindžiant patirtų išlaidų realumą. Atsakovai nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokiu pagrindu sąmatoje skaičiuojamos 2005 metų kainos. Sąmatose numatomas galimas lėšų poreikis, investicijų prognozė, nustatomas pagal statybos medžiagų, darbų ir paslaugų orientacines rinkos kainas, tačiau sąmata iš esmės nėra skirta patvirtinti atliktų darbų, panaudotų medžiagą fakto ir jų kainų, t. y. nepatvirtina realiai patirtų išlaidų. Būtent atsakovai, reikalaudami priteisti iš ieškovės daikto pagerinimo išlaidas, privalo įrodyti atliktus pagerinimus ir realias patirtas išlaidas šiems pagerinimams. Nepateikus tinkamų įrodymų ir nepagrindus nurodomų aplinkybių, atsakovų reikalavimas pagristai buvo atmestas kaip neįrodytas. Aplinkybės, jog atsakovai (K. D.) nebuvo pakankamai rūpestingi, atidūs ir apdairūs, neišsaugojo išlaidas pagrindžiančiu kvitų ir sąskaitų, negali būti pagrindu atleisti atsakovus nuo pareigos tinkamais įrodymais pagristi priešieškinio reikalavimus. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas. Atsakovai neįrodė ir šių kriterijų buvimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje sprendžiami ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės negauto nuomos mokesčio dydžio nustatymo bei nuomoto K. D. daikto (buto) pagerinimo kaštų kompensavimo klausimai. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str.).

Dėl ieškinio reikalavimo (nuomos mokesčio)

Visų pirma, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš apeliantų priteistas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio mėnesio iki 2013-03-05. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nuomos mokesčio pradžios momentą, neįvertinęs aplinkybės, jog gyvenamasis namas, kuriame yra ir ginčo butas, buvo pripažintas tinkamu naudoti tik nuo 2007 m., todėl už laikotarpį iki 2007 m. ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti nuomos mokesčio (CK 6.581 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, o taip pat civilinėse bylose su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis susiklosčiusią teismų praktiką, su nurodytais apeliacinio skundo argumentais negali sutikti.

Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad apeliantai savo poziciją dėl nuomos teisinių santykių susiklostymo momento iš esmės grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-03 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014 išaiškinimais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad savo faktinėmis aplinkybėmis nagrinėjama byla yra analogiška civilinei bylai Nr. 3K-3-369/2014 – abejose bylose ieškovė (Vilniaus miesto savivaldybė) yra pareiškusi ieškinius atsakovams, su kuriais ją sieja faktiniai butų, esančių tame pačiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), nuomos santykiai, o reikalavimai yra tapatūs dalyko, faktinio bei teisinio pagrindų aspektais. Aktualu, kad minėtoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, jog ir faktinių savivaldybei priklausančio buto tame name nuomos santykių nustatymas lemia pareigą mokėti jai nuomos mokestį. Be kita ko, teisėjų kolegija yra pažymėjusi ir tai, kad, sprendžiant dėl priteistino iš atsakovų (faktinių nuomininkų) nuomos mokesčio dydžio, būtina nustatyti gyvenamosios patalpos nuomos laikotarpį, už kurį skaičiuotinas nuomos mokestis, t. y. kada faktiškai atsakovams buvo perduotos tinkamos gyventi patalpos. Ši aplinkybė svarbi nustatant už kokį laikotarpį atsakovai turėjo pareigą mokėti savivaldybei nuomos mokestį už naudojimąsi butu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

Tačiau net ir nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės reikalavimus K. D. teisių perėmėjams, netinkamai kvalifikavo nuomos teisinius santykius ir / ar nustatydamas jų pradžią pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei nuosavybes teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bei jame esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7-11). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyriaus 1989-12-13 išduoto garantinio rašto Nr. 41/266 (t. 1, b. l. 96) bei Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio Nr. 762V pagrindu (t. 1, b. l. 97) buvo nuspręsta išnuomoti K. D. butą (duomenys neskelbtini), pastarajam pateikus dokumentus apie jam suteikto manevrinio fondo buto atlaisvinimą. Minėto 1995-03-23 potvarkio Nr. 762V priedelyje išdėstytas asmenų, kuriems išnuomojami butai kapitališkai suremontuotame name(duomenys neskelbtini), sąrašas, kuriame įrašytas ir K. D. (4 p.), nurodant, kad jis iškeliamas iš buto (duomenys neskelbtini) (43,16 kv. m.) ir kad jam išnuomojamas dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (64,91 kv. m), tokios sprendimo pagrindu įvardinant 1989-12-13 garantinį raštą Nr. 41/266. Byloje pateiktas 2001-10-30 K. D. bei G. N. prašymas, adresuotas UAB „Naujamiesčio būstas“, kuriuo prašoma priimti grąžinamą manevrinį butą, o jame esantis šios bendrovės įrašas liudija, kad manevrinis butas buvo užplombuotas 2001-11-05 (t. 1, b. l. 98). Vadinasi, byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad K. D. (kurio procesines teises ir pareigas šioje byloje perėmė apeliantai) į ginčo butą faktiškai įsikėlė jau 2001 m. lapkritį. Bylos svarstymui pateiktas 2007-01-08 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudotis aktas (t. 2, b. l. 72-76) nepaneigia prieš tai aptartos aplinkybės, jog ginčo bute faktiškai buvo gyvenama / naudojamasi butu jau nuo 2001 m. lapkričio mėnesio. Gyvenimą šiame bute nuo 2001 m. aplinkybę savo parašu 2011-05-24 buto patikrinimo akte yra pripažinęs ir pats K. D. (t. 1, b. l. 14-15), be to, buto tinkamumo gyventi jame ir iki 2007-01-08 (t. 1, b. l. 76-77) faktą patvirtina ir K. D. sudarytos sutartys su komunalinių paslaugų tiekėjais (t. 1 , b. l. 113-116).

Tokioje faktinėje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareigos mokėti nuomos mokestį atsiradimą susiejo su faktinio naudojimosi ginčo butu pradžia, kuomet K. D., veikdamas laisva valia, pradėjo juo naudotis, o ne su kuriuo nors kitu momentu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliantų teiginius, jog ginčo patalpos (butas) tapo tinkamomis gyventi tik nuo 2007 m., kuomet gyvenamasis daugiabutis namas de jure buvo pripažintas tinkamu naudotis bei atlikti šio namo teisinės registracijos veiksmai. Pažymėtina, kad tokios pačios išvados dėl dar vieno jau pačios apeliantės G. N. šeimai perduoto (išnuomoto) buto, esančio (duomenys neskelbtini) (tame pačiame name), esant iš esmės identiškoms faktinėms aplinkybėms, yra padarytos ir kitoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-706-407/2015. Toje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat analizavo atsakovų apeliaciniame skunde nurodomus argumentus dėl netinkamai nustatyto nuomos mokesčio skaičiavimo pradžios momento, pripažinęs, kad įsikraustymas į butą (duomenys neskelbtini) name, kai pagal garantinio rašto sąlygas išsaugoma teisė, iki bus atliktas (duomenys neskelbtini) esančio buto kapitalinis remontas, gyventi manevriniame bute reiškia tik tai, jog butas gyventi buvo tinkamas, nepaisant gerokai vėliau (2007 m.) pasirašyto namo pripažinimo tinkamu naudoti akto. Toks iš esmės identiškų faktinių aplinkybių, susijusių su nuomos santykių pradžia, teisinis įvertinimas yra teisiškai aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos K. T. 2007-10-24 nutarime (byla Nr.26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų sukurti precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.

Apeliantų nurodytos aplinkybės apie tai, kad K. D., įsikėlęs į ginčo butą nuo 2001 m., atliko minėto buto pagerinimo darbus savaime neatleidžia apeliantų nuo pareigos mokėti nuomos mokestį. Kita vertus, jos sudaro pagrindą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, reikalauti iš nuomotojo pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal CK 6.501 straipsnio ir kitų teisės normų nuostatas. Pavyzdžiui, pagal CK 6.485 straipsnio 1 dalį nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nuomininkas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti, kad: 1) nuomininkas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui; 3) nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantai, perėmę buvusio buto faktinio nuomininko K. D. procesines teises šioje byloje, siekia įgyvendinti aukščiau aptartas alternatyvias nuomininko teises, t. y. jie pateikė priešieškinį buto savininkei (ieškovei), kuriame prašo kompensuoti buto trūkumų pašalinimo / jo pagerinimo išlaidas ir įskaityti priešpriešinius reikalavimus.

Atsižvelgiant į išvardintus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuomos mokestis iš apeliantų šiuo atveju pagrįstai priteistas pagal ieškovės pateiktą nuomos mokesčio apskaičiavimo lentelę (t. 2, b. l. 55-57) už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio mėn. iki 2013-03-05. Ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl priešieškinio reikalavimo (buto pagerinimo išlaidų atlyginimo)

Taigi apeliantai priešieškinyje prašė priteisti gyvenamosios patalpos (buto) pagerinimo išlaidas bei įrodinėjo, jog pagerinimo kaštų suma yra lygi 4 953 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nuomotojos (ieškovės) leidimas atlikti pagerinimo darbus apskritai nebuvo suteiktas bei nusprendęs, kad apeliantai neįrodė ir patirtų išlaidų realumo bei jų dydžio, priešieškinio reikalavimus atmetė. Šiuo aspektui teisėjų kolegija pritaria apeliantų pozicijai dėl nepagrįstai atmesto jų priešieškinio, pažymėdama, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuomotojos leidimo buto pagerinimo darbų atlikimui nebuvimo nėra teisingos, jos prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai dėl CK 6.501 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo.

Kaip nurodyta pirmiau, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 civilinėje byloje Nr. 2A-706-407/2015, kurioje padarytų išvadų pagrįstumo klausimas buvo atitinkamai įvertintas ir kasacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016), beveik identiškoje faktinėje situacijoje jau buvo analizuojami nuomotojo leidimo pagerinti nuomojamą daiktą CK 6.501 straipsnio taikymo aspektu klausimai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad butų pagerinimo darbai šio konkretaus namo atveju gyventojų buvo atliekami turint nuomotojos leidimą (sutikimą), Vilniaus miesto savivaldybės valdybai 1997-03-03 pasitarime pritarus pasiūlymui remontuoti pastatą už gyventojų lėšas, o toks Vilniaus miesto savivaldybės valdybos išreikštas pritarimas gali būti laikomas Vilniaus miesto savivaldybės leidimu atlikti pagerinimo darbus; pagerinimo darbai atlikti, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog būtų prieštaravusi tos bylos atsakovų atliekamiems darbams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje taip pat pripažino, kad analizuojamos situacijos atveju toks nuomotojos leidimas yra abstraktesnio pobūdžio, tačiau ir iš jo yra aišku, kokius pagerinimus leista atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016). Vadinasi, nustatytų nagrinėjamoje byloje faktinių aplinkybių esminis panašumas (tapatumas) bei precedentų analogiškose situacijose privalomumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013) lemia teisėjų kolegijos išvados susiformavimą, kad bylos svarstymui pateikus Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1997-03-03 protokolą Nr. 6, patvirtinantį, kad buvo pritarta pasiūlymui remontuoti pastatą (duomenys neskelbtini) už gyventojų lėšas (t.1, b. l. 103), ir nekilus ginčui, kad buto pagerinimo(remonto) darbai buvo atlikti, bei nesant duomenų, kad ieškovė būtų prieštaravusi atliekamiems / atliktiems darbams, ginčo buto pagerinimo darbai atlikti turint nuomotojos (Vilniaus miesto savivaldybės) sutikimą. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta.

Kita vertus, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti realų ir kuo tikslesnį nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį. Tokių išlaidų dydis įeina į įrodinėjimo dalyką ir teismo nustatomas kaip bylai reikšminga aplinkybė tiriant bei vertinant joje esančius įrodymus. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai neįrodė ir patirtų išlaidų realumo ir / ar nepagrindė jų dydžio, padaryta nevisiškai tinkamai įgyvendinus nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo procesą. Jau cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Faktas, ar daiktas buvo pagerintas, nustatomas, be kita ko, lyginamuoju aspektu įvertinus tą daiktą iki atitinkamų darbų atlikimo ir po jų atlikimo. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne potencialiai galimas sąnaudas ar kaštus, bet realiai sumokėtas (išleistas tam tikslui) lėšas ir įrodyti tokias aplinkybes leistinais įrodymais. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tik tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016).

Kaip matyti, apeliantai patirtoms buto pagerinimo išlaidoms pagrįsti bylos svarstymui pateikė UAB „Delfa“ parengtą ekspertizės aktą Nr. 9006, lokalinę sąmatą, sudarytą pagal 1999-01-01 kainas, atliktų darbų apžiūrėjimo žiniaraštį Nr. 1 (t. 1, b. l. 110-112), o taip pat buto pagerinimo išlaidas grindė 2007-01-08 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudotis aktu (t. 2, b. l. 72-76), suvestinės sąmatinės kainos skaičiavimais, sudarytais pagal 2005 m. kainas bei lokalinėmis sąmatomis, parengtomis UAB „Sistela“ (t. 2, b. l. 82-89, 93-96). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje ginčo dalyje, padaręs teisiškai klaidingą išvadas, jog nuomotojos leidimo pagerinimams atlikti apskritai nebuvo, neatskleidė bylos dalies, susijusius su priešieškinio reikalavimais, esmės. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybių, susijusių su reikšmingais CK 6.501 straipsnio taikymui kriterijais, pasisakęs tik dėl lokalinės sąmatos, sudarytos pagal 2005 m. kainas, įrodomosios reikšmės, o kitų apeliantų pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, susijusių su buto pagerinimais, kaip įrodinėjimo priemonių nevertino, nevertino ir išlaidų būtinumo, realumo ir pagrįstumo aspektų, netyrė ir neanalizavo ekspertizės akto bei sąmatų turinio, nors tokią pareigą suponuotų CPK 185 straipsnis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąmatos sudarytos pagal 2005 m. kainas nėra tinkamas įrodymas, šiuo atveju stokoja pagrįstumo, kadangi byloje nebuvo tirta ir nustatyta, kada iš tiesų buvo baigti buto pagerinimo darbai. Atsižvelgiant į tai, kad buto pagerinimo darbai buvo atlikti namų ūkio būdu, tikslinga spręsti, ar bylos svarstymui pateiktos sąmatos galėtų būti vertinamas kaip netiesioginiai įrodymai. Šiuo tikslu būtina tirti ir analizuoti tokių sąmatų turinį, įvertinti tai, pagal kurių metų kainas apeliantų patirtos butui pagerinti išlaidos atitiktų tokių išlaidų realumo kriterijus. Be to, kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymuose nėra įtvirtinta nuostatų, pagal kurias fizinių asmenų patirtų būtinų daikto pagerinimo išlaidų dydis negali būti įrodinėjamas lokalinėmis sąmatomis, ir (arba) nuostatų, pagal kurias tokia aplinkybė (išlaidų dydis) turi būti patvirtinama tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis. Vadinasi, aplinkybė dėl patirtų būtinų buto pagerinimo išlaidų dydžio gali būti nustatoma remiantis visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir atsakovų pateiktais netiesioginiais įrodymais – lokalinėmis sąmatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016).

Teisingumo įgyvendinimas galimas tik per įrodinėjimo procesą. Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo funkcijų visa apimtimi atlikti negali. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, į įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla (konkretus ginčas) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, tai sudaro prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą. Taigi išvardinti įrodinėjimo proceso trūkumai, lėmė aiškiai neteisingų teismo išvadų susiformavimą, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 str.) suponuoja būtinybę procesą šioje konkrečioje ginčo dalyje pakartoti iš naujo. Todėl skundžiamas sprendimas netenkinto priešieškinio dalyje panaikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų byloje dalyvaujančių asmenų teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.

Sprendimas dalyje, kurioje teismas priėmė apeliantų atsisakymą nuo dalies priešieškinio reikalavimų, sumažinus priešieškinio dalyką, neskundžiama, taigi ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliantų atsisakymą nuo 6 460,14 Eur dalies priešieškinio reikalavimų (t. 2, b. l. 131) ir šioje ginčo dalyje nutraukęs bylą, nusprendė grąžinti apeliantėms A. M. ir G. N. 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio - 291 Eur, kiekvienai jų po 145,50 Eur. Už priešieškinį byloje jos per PERLO paslaugų terminalą 2014-12-14 bei 2014-12-15 yra sumokėjusios kiekviena po 171,46 Eur, o iš viso 342,92 Eur žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 76a-76b). Akivaizdu, kad atlikdamas grąžintinos už atsisakytą 6 460,14 Eur dydžio reikalavimą žyminio mokesčio sumos apskaičiavimą ir sugrąžindamas net 291 Eur (iš sumokėto 342,92 Eur) žyminį mokestį, teismas suklydo, juolab kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai jokių motyvų šiuo aspektu nėra. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad sprendimo dalis priešieškinio reikalavimų atsisakymo dalyje lieka nepakeista (įsiteisėja), žyminio mokesčio sugrąžinimo klausimas turi būti taip pat galutinai išspręstas. Tokiu atveju ši teismo sprendimo dalis pakeistina, sumažinant apeliantėms grąžintiną žyminio mokesčio už jų atsisakytą reikalavimą dėl 6 460,14 Eur sumos priteisimo iki 145,35 Eur ([6 460,14 x 3 proc.] x 75 proc.), atitinkamai kiekvienai jų sugrąžinant po 72,68 Eur (CPK 87 str. 2 d. ir 5 d.).

Pažymėtina ir tai, kad apeliantai nėra sumokėję žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą. Jame nurodė, kad mokėtinas už skundą mokestis yra 164,89 Eur, jį prašo įskaityti į teismo sprendimu grąžinamo žyminio mokesčio sumą. Toks prašymas pagal CPK 87 straipsnio 6 dalies nuostatas iš esmės yra galimas, todėl iki sprendimas (jo dalis) nebuvo įsiteisėjęs, jis galėjo būti išspręstas pirmosios instancijos teismo nutartimi - tam net nereikėjo rinkti papildomos informacijos apie tai, ar faktiškai mokesčių inspekcija jau yra sugrąžinusi mokestį. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą savo rezoliucija, apie apeliacinio skundo apmokestinimą žyminiu mokesčiu viena ar kita forma nepasisakė, pavyzdžiui, apie jo (ne)įskaitymą į grąžinamą apeliantėms žyminio mokesčio sumą, atitinkamai sumažinant joms grąžintiną šio mokesčio dalį, nenustatė ir termino apeliantams žyminiam mokesčiui sumokėti. Kadangi priešieškinio reikalavimų dalyje procesas turi būti pakartotas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių, o taip pat nesumokėto valstybei už šį apeliacinį skundą žyminio mokesčio priteisimo klausimai išspręstini pirmosios instancijos teisme, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl likusios neišspręstos ginčo dalies. Be to, tokiu būdu šalims paliekama galimybė ir pačioms susitarti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos tuo atveju, jei jos nuspręstų užbaigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str. 1 d., 94 str.)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria priešieškinis buvo atmestas, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalį, kuria išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas, pakeisti ir grąžinti A. M. ir G. N. po 72,68 Eur kiekvienai žyminio mokesčio.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.