Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-06-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-557-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-19
Bylos Nr.
1A-216-557-2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Dalius Jocys
Nuteistasis
V. L.
Nukentėjusysis
A. R.
Civilinis atsakovas
UAB „E.“

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-557/2014

Teisėja L. Bajorinienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00425-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.25.4.3.; 2.1.14.; 2.1.15.; 2.4.7.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Aurelijui Stanislovaičiui,nuteistajam V. L. ir jo gynėjui Tomui Liutaurui Petkauskui,nukentėjusiajam A. R. ir jo įgaliotajai atstovei Stanislavai Jorudienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. bei civilinio atsakovo UAB „E.“ apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal BK 281 str. 3 d. 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Nuosprendžiu priteista iš UAB DK „PZU Lietuva“ nukentėjusiajam A. R. 24 725,61 Lt turtinei žalai bei 8632 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš UAB „E.“ priteista nukentėjusiajam A. R. 21 368 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje A. R. ieškinys atmestas. Proceso išlaidomis pripažinta ir priteista iš nuteistojo V. L. nukentėjusiajam A. R. 2000 Lt atstovo išlaidoms padengti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 9 d. apie 16.40 val. Tauragės r. Žaliūkės k. ribose, kelyje Skaudvilė-Nemakščiai-Adakavas, vairuodamas automobilį „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prieš pradėdamas lenkti kitą automobilį neįsitikino, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančioms transporto priemonėms, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 141.3 punkto reikalavimus, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. R.. Eismo įvykio metu nukentėjusiajam A. R. padarytas kairio šlaunikaulio lūžimas apatiniame 1/3, kairio žastikaulio chirurginio kaklelio lūžimas, III – jo dešinės pusės šonkaulio lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas, I laipsnio trauminis šokas, tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – jį dėl kaltinimo pagal BK 281 str. 3 d. išteisinti, o nukentėjusiojo A. R. civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus bei teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Mano, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl A. R. parodymų. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia nukentėjusiojo A. R. parodymais, kuris teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad 2012 m. gegužės 9 d. apie 16 val. 40 min. vairavo jam priklausantį automobilį „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Važiavo žvyrkeliu link Adakavo k., keliu Adakavas-Nemakščiai, Tauragės r., apie 60 km/h greičiu. Kelio danga buvo sausa, dulkėjo. Važiuodamas Žaliukės k. ribose pamatė priešinga eismo juosta atvažiuojantį sunkvežimį. Sulėtino greitį, pasitraukė dešiniau, kad akmuo neišmuštų lango stiklo. Prasilenkiant su sunkvežimiu staiga, apie 1 metro atstumu pamatė jo važiuojamąja kelio puse priešpriešais atvažiuojantį baltos spalvos automobilį. Automobilis išniro iš dulkių. Jokio dviratininko nematė. Kaip įvyko susidūrimas, neprisimena. Po įvykio jo automobilis atsidūrė griovyje. Jeigu V. L. būtų važiavęs savo eismo juosta, būtų su juo prasilenkęs, kaip tai padarė su sunkvežimiu, nors jo gabaritai buvo didesni. Susidūrimas įvyko kairiomis automobilių pusėmis. Šie nukentėjusiojo A. R. parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu jo duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. teigė, jog „prasilenkus su minimu vilkiku, staiga pamačiau mano važiuojama kelio puse atvažiuojantį autobusiuką“ (t. 1, b. l. 106-108), t. y. tyrimo metu A. R. teigė, kad kontaktas su „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko jau prasilenkus su vilkiku. Mano, kad A. R., pakeisdamas parodymus teisme ir teigdamas, kad kontaktas su autobusiuku įvyko prasilenkiant su sunkvežimiu (pagal A. R. parodymus, susidūrimas įvyko dar nepravažiavus sunkvežimiui, jis susilygino su sunkvežimio baku ir tada įvyko susidūrimas su autobusiuku), t. y., kad jis negalėjo važiuoti kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos, siekė paneigti 2012-12-11 Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto V. P. išvadą Nr. 11K-309(12), kuria nustatyta, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo veiksmai, - tikėtina, esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms, prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešinio kelio krašto, bet kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos, nepaliekant vairuojamam automobiliui iš kairės saugų eismą prasilenkiant su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone galinčio užtikrinti šoninio tarpo,- buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Pagal A. R. parodymus, kontaktas tarp V. L. vairuojamo automobilio „VW Crafter“ ir A. R. vairuojamo automobilio „Toyota Land Cruiser“ įvyko A. R. prasilenkiant su sunkvežimiu. Tačiau tokiu atveju neišvengiamai būtų kliudytas ir byloje minimas sunkvežimis, o tokių duomenų byloje nėra. Nukentėjusiojo A. R. parodymai turi būt vertinami atsižvelgiant į tai, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes patyrė žalą.

Dėl liudytojo L. B. parodymų. Nuosprendyje teigiama, jog liudytojas L. B. parodė, kad įvykio dieną savo gyvenamosios sodybos kieme, adresu Očikių k. Tauragės r., kapojo medžio šakas. Buvo apie 20 m atstumu nuo kelio. Matė, kaip nuo Adakavo k. pusės link Nemakščių k. važiuoja krovininis automobilis, kuris vežė žvyrą, o paskui jį apie 4-5 metrų atstumu baltos spalvos autobusiukas, kuris bandė lenkti sunkvežimį. Dviratininkas keliu nevažiavo. Tą dieną buvo sausa ir labai dulkėjo kelias, blogas matomumas. Po 10-15 min. pamatė važiuojančius greitosios, policijos, gaisrinės automobilius. Eismo įvykio nematė, nes jis įvyko už 500 metrų nuo jo sodybos. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. B. nurodė, kad jo sodyba yra šalia kelio apie 500 metrų nuo avarijos vietos (t. 1, b. 1. 116-117). Atsižvelgiant į tai, kad L. B. sodyba, kurios kieme jis kapojo medžio šakas, yra apie 500 metrai nuo įvykio vietos, L. B. paties įvykio nematė. Mano, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertinus atstumą, t. y. 500 metrų nuo L. B. buvimo vietos iki eismo įvykio vietos, garbų liudytojo amžių, nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais. Atkreipia dėmesį, jog liudytojas L. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad paskui krovininį automobilį ėjo dideli dulkių debesys, kuriuos vėjas iš dešinės pusės pūtė į kairę pusę, t. y. į jo kiemą. Be to, vertinant L. B. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis A. R. yra jo pažįstamas. Teisminio nagrinėjimo metu A. R. patvirtino, kad pažįsta L. B., pastarasis yra jo klientas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl liudytojo J. J. parodymų. Vertinant J. J. parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad jis paties įvykio nematė. Iš jo parodymų matyti, kad iki įvykio jis pažinojo A. R..

Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia tuo, kad 2013-09-06 Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto V. V. ekspertizės aktu Nr. 11-1668(13) nustatyta, jog automobilio „VW Crafter“ vairuotojas V. L., įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, sudarė kliūtį priešpriešais atvažiuojančiam automobiliui „Toyota Land Cruiser“ ir tai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. V. L. prieš pasirinkdamas važiavimo greitį turėjo atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas turėjo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. V. L. prieš įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą privalėjo įsitikinti, kad tai saugu ir nebus sutrukdyta kitoms transporto priemonėms (t. 2, b. l. 133-144). 2012-12-11 Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto V. P. išvadoje Nr. 11K-309(12) nustatyta, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu ir pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Volkswagen Crafter“ vairuotojo V. L. veiksmai, nes jis prieš pat eismo įvykį keldamas grėsmę eismo saugumui važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, bet kelio viduriu, apytiksliai puse vairuojamos transporto priemonės įvažiuodamas į kairiąją kelio pusę ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu nukentėjusiojo automobiliu „Toyota Land Cruiser“ (t. 1, b. l. 28-34). Specialistas V. P. teisme patvirtino, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu buvo automobilio „Volkswagen Crafter“ vairuotojo V. L. veiksmai, nes jis išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą. UAB „Impulsana“ specialistas V. M. 2012-08-22 išvadoje Nr. MV 2012-53 taip pat konstatavo, kad automobilio „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. L. veiksmai, kai įvažiavo į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę ir susidūrė su automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu (t. 1, b. l. 126-138). Specialistas V. M. teisme patvirtino, kad eismo įvykio metu automobilio „VW Crafter“ vairuotojas V. L. įvažiavo į priešingos krypties eismo kelio pusę ir susidūrė su automobiliu „Toyota Land Cruiser“. Tačiau teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį aukščiau paminėtomis specialistų išvadomis, jas pateikė nepilnai.

2012-12-11 Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto V. P. išvadoje Nr. 11K-309(12) nustatyta, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo veiksmai, - tikėtina, esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešinio kelio krašto, bet kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos nepaliekant vairuojamam automobiliui iš kairės saugų eismą prasilenkiant su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone galinčio užtikrinti šoninio tarpo,- buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Šią išvadą teisminio nagrinėjimo metu patvirtino specialistas V. P.. Specialisto V. M. 2012-08-22 išvadoje Nr. MV 2012-53 taip pat konstatuota, kad automobilio „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai - įvažiavo į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę ir susidūrė su automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris nesuvaldžius vairuojamo automobilio įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę. Kadangi automobilio „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmų priežastinis ryšys su šiuo eismo įvykio kilimu sąlyginis, tai techniniu požiūriu vertintina, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo minėti techniniu požiūriu nepriimtini automobilio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai, nes šiam vairuotojui suvaldžius automobilį ir važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę, ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad automobilis „Toyota“ betarpiškai prieš susidūrimą judėjo apie 23 km/h greičiu šoninio slydimo režimu (nes automobilis „Toyota“ buvo pasisukęs apie 15 laipsnių kampu į kairę važiuojamosios dalies krašto atžvilgiu), po to, prasilenkus su krovininiu automobiliu, sukant kairėn. Šią išvadą teisminio nagrinėjimo metu patvirtino specialistas V. M..

Atkreipia dėmesį, kad eismo įvykio tyrimo metu tiek ekspertas V. V., tiek specialistas V. P. bei specialistas V. M. nustatė, kad automobiliai „VW Crafter“ ir „Toyota Land Cruiser“ susidūrė priekinės dalies kairiosiomis pusėmis. Tiek specialisto V. P., tiek specialisto V. M. atlikti tyrimai ir duotos išvados paneigia nukentėjusiojo A. R. nurodytas eismo įvykio aplinkybes, jog susidūrimas su automobiliu „VW Crafter“ įvyko jam prasilenkiant su byloje minimu sunkvežimiu. Įvertinus atliktus tyrimus pagrįstai galima teigti, kad susidūrimas-kontaktas su automobiliu „VW Crafter“ įvyko A. R. jau prasilenkus su minimu sunkvežimiu ir važiuojant automobiliui „Toyota Land Cruiser“ kaire puse už ištisinės linijos, skiriančios eismo juostas. Tokiu būdu A. R., vairuodamas automobilį „Toyota Land Cruiser“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 125 p. reikalavimus, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

Iš 2013-09-06 Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto V. V. ekspertizės akto Nr. 1668(13) aprašomosios dalies matyti, kad modeliuojant tikėtiną automobilių susidūrimo eigą buvo naudojama kompiuterinė programa „PC-Crash 9.0“. 2012-12-11 Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialistas V. P. tyrimo metu taip pat naudojo šią programą. Tačiau, kaip matyti iš atliktų tyrimų, buvo gautos skirtingos išvados. Atkreipia dėmesį, kad naudojant kompiuterines programas, modeliuojant tikėtiną automobilių susidūrimo eigą, eksperto V. V. suvesti į programą pradiniai duomenys yra skirtingi specialisto V. M., kuris tyrimo metu taip pat naudojo kompiuterinę programą tikslu nustatyti, kokie buvo automobilių greičiai ir kiti jų judėjimą apibūdinantys parametrai susidūrimo metu, judėjimą po susidūrimo. Mano, kad ekspertas V. V. į kompiuterio programą suvedė netikslius pradinius duomenis. Teisminio nagrinėjimo metu šie prieštaravimai pašalinti nebuvo, ko pasekoje buvo gautos skirtingos išvados dėl eismo įvykio eigos.

Ikiteisminio tyrimo metu A. R. teigė, kad byloje minimas vilkikas-sunkvežimis važiavo apie 80 km/h greičiu (t. 1, b. l. 107-108). Teisminio nagrinėjimo metu A. R. teigė, kad vilkiko greitis buvo apie 60 km/h, tačiau taip pat teigė, kad galėjo būti ir 80 km/h, tvirtino, kad vilkikas važiavo normaliu greičiu. Tuo tarpu V. V. tyrimo metu nustatyta, kad automobilis „VW Crafter“ važiavo 63 km/h greičiu. V. M. tyrimo metu nustatyta, kad automobilis „VW Crafter“ važiavo 60 km/h greičiu. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad paskui byloje minimą sunkvežimį-vilkiką važiavo apie 50-60 km/h greičiu. Įvertinus šiuos duomenis mano, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog jis ketino lenkti minimą sunkvežimį, kurio greitis susidūrimo su automobiliu „Toyota Land Cruiser“ metu buvo žymiai didesnis, nei jo vairuojamo automobilio „VW Crafter“. Atsižvelgiant į tyrimų metu nustatytus greičius, o tai paneigia A. R. nurodytas eismo įvykio aplinkybes, jis negalėjo lenkti minimo sunkvežimio. Be to, važiuodamas paskui minimą sunkvežimį, jis laikėsi saugaus atstumo atsižvelgiant į kelio dangą (žvyrkelis), tokiu būdu saugodamasis, kad akmenys nepažeistų jo vairuojamo automobilio priekinio stiklo. Jis minimo vilkiko lenkti neketino, šiuo keliu darbo reikalais važinėjo dažnai, žinojo, kad netoliese prasideda asfaltas, kur, reikalui esant, galės saugiai aplenkti sunkvežimį-vilkiką.

Įvertinus nustatytas aplinkybes galima teigti, kad „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. iš karto, prasilenkus su byloje minimu krovininiu automobiliu, pučiant vėjui ir sunkvežimio sukeltas kelio dulkes nešant į kairę pusę (t. y. į „Toyotos“ pusę), dėl ko „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas negalėjo matyti automobilio „VW Crafter“, nukreipė savo automobilį link kelio vidurio. Iš nuotraukų, darytų iš skaitmeninės laikmenos, matyti, kad „Toyotos Land Cruiser“ priekiniai ratai yra pasukti į kairę pusę, t. y. link priešingos krypties eismo pusės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, jog aptartų įrodymų visuma įrodo, kad V. L. įvykio metu vairuodamas UAB „E.“ priklausantį automobilį „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kelyje Skaudvilė-Nemakščiai-Adakavas, Žaliūkės k. ribose, esant riboto matomumo sąlygoms, dėl kelio dulkių, prieš pradėdamas lenkti kitą transporto priemonę neįsitikino, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančioms transporto priemonėms, įvažiavo į priešingos krypties eismo kelio pusę, susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. R.. Tačiau jis su šiomis teismo išvadomis nesutinka dėl aukščiau nurodytų aplinkybių. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė specialisto V. M. išvadą, jog vairuotojo V. L. veiksmai, kai įvažiavo į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę ir susidūrė su automobiliu „Toyota Land Cruiser“, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris, nesuvaldžius vairuojamo automobilio, įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę. Teismas atmesdamas specialisto V. M. išvadą, kad įvykio metu A. R. važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto automobiliai būtų prasilenkę ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs, apsiribojo vien tik eksperto išvada, kurioje konstatuota, kad susidūrimo metu ir prieš pat susidūrimą automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau jos vidurio. Teismas nuosprendyje nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad prieš susidūrimą A. R. būtų nesuvaldęs savo automobilio, kad jis būtų slydęs šonu ir išvažiavęs į priešingos krypties kelio pusę, kaip teigia savo išvadoje specialistas V. M.. Su šia teismo išvada jis nesutinka. Eismo įvykio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu specialistas V. M. nurodė automobilio „Toyota Land Cruiser“ judėjimo kryptis. Netikėti šiais duomenimis nėra pagrindo, jie nebuvo paneigti teisminio nagrinėjimo metu.

Teismas nepagrįstai atmetė specialisto V. P. išvadą, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje nukentėjusiojo automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai, kad jis prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima teigti, kad A. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Su šiuo teismo vertinimu jis nesutinka. Netikėti specialisto V. P. išvada nėra pagrindo, ji nebuvo paneigta teisminio nagrinėjimo metu.

Teismas nepagrįstai rėmėsi V. V. eismo įvykio tyrimo aktu, kuris, esant prieštaravimams tarp ekspertizės akto ir specialisto V. P. bei specialisto V. M. atliktų tyrimų, nebuvo ištirtas teismo posėdžio metu, nors BPK normos tai numato, ir nepagrįstai atmetė specialisto V. P. bei specialisto V. M. atliktų tyrimų išvadas, kurias šie specialistai patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Teismas nesiėmė priemonių esamiems prieštaravimams pašalinti.

Ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad vairuodamas „VW Crafter“ pasidavė link eismo kryptis skiriančios juostos tikslu išvengti susidūrimo su dviratininku. Mano, kad teismas šią jo nurodytą aplinkybę nepagrįstai atmetė motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo, liudytojų J. J. bei L. B. parodymais nustatyta, jog iki eismo įvykio keliu dviratininkas nevažiavo. Vertinant nukentėjusiojo parodymus, mano, būtina atsižvelgti, jog jis suinteresuotas bylos baigtimi, be to, nukentėjusysis teigė, kad paskui byloje minimą važiavusį sunkvežimį buvo daug dulkių. J. J. paties įvykio nematė, be to, iki įvykio buvo pažįstamas su A. R.. Liudytojas L. B. buvo apie 500 metrų nuo eismo įvykio vietos, be to, L. B. teigė, kad paskui krovininį automobilį ėjo dideli dulkių debesys, kuriuos vėjas iš dešinės pusės pūtė į kairę pusę, t. y. į jo kiemą. Mano, kad šie liudytojų parodymai nepaneigia jo nurodytos eismo įvykio aplinkybės.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, mano, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog jis ketino lenkti byloje minimą sunkvežimį. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta objektyvių, nešališkų įrodymų, jog jis bandė daryti lenkimo manevrą ir tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 141.3 p. reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog motyvuodamas savo sprendimo priėmimą teismas turi nurodyti, kokiais įrodymais rėmėsi jį priimdamas, taip pat išdėstyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismo motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje turi atsispindėti, kodėl vienus duomenis teismas pripažino įrodymais, o kitų nepripažino. Mano, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 305 str. reikalavimų, kadangi aprašomojoje dalyje nėra atliktas įrodymų vertinimas, iš kurio jis galėtų suprasti, kokie įrodymai grindžia jam inkriminuojamą veiką, kokie įrodymai teisina jį, dėl ko yra atmetami vieni ar kiti įrodymai. Teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp ekspertizės akto ir specialistų išvadų, nepašalino prieštaravimų tarp A. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu. Akivaizdu, kad teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 str. nuostatos. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti tiriami bei įvertinami ne tik kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, kas šiuo atveju padaryta nebuvo. Nustatyti prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl bet kokios abejonės, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, turėjo būti vertinamos jo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Jo manymu, šioje byloje išnagrinėtų įrodymų visuma nesuteikia pagrindo besąlygiškai teigti, jog jis padarė BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB „E.“ prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad su priimtu teismo nuosprendžiu sutinka tik iš dalies. Nesutinka su 21 368 Lt neturtinės žalos priteisimu iš UAB „E.“ bei mano, kad teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, nepagrįstai kaltu pripažino vieną V. L., nors eismo įvykis įvyko ir žala įvyko abiejų vairuotojų kaltų veiksmų pasekoje.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir netinkamo įrodymų vertinimo. Tauragės rajono apylinkės teismas netinkamai rinko ir vertino įrodymus ir nepagrįstai kaltu pripažino V. L., nors tam byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir jo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi nukentėjusiojo A. R. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad 2012 m. gegužės 9 d. apie 16 val. 40 min. vairavo jam priklausantį automobilį „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Važiavo žvyrkeliu, link Adakavo k., keliu Adakavas-Nemakščiai, Tauragės r., apie 60 km/h greičiu. Kelio danga buvo sausa, dulkėjo. Važiuodamas Žaliukės k. ribose pamatė priešinga eismo juosta atvažiuojantį sunkvežimį. Jis sulėtino greitį, pasitraukė dešiniau, kad akmuo neišmuštų lango stiklo. Prasilenkiant su sunkvežimiu staiga, apie 1 metro atstumu, pamatė jo važiuojamąja kelio puse priešpriešais atvažiuojantį baltos spalvos automobilį. Automobilis išniro iš dulkių. Jokio dviratininko nematė. Kaip įvyko susidūrimas, neprisimena. Po įvykio jo automobilis atsidūrė griovyje. Jeigu V. L. būtų važiavęs savo eismo juosta, būtų su juo prasilenkęs, kaip tai padarė su sunkvežimiu, nors jo gabaritai buvo didesni. Susidūrimas įvyko kairiomis automobilių pusėmis. Teismas konstatavo, kad dėl įvykusio eismo įvykio yra kaltas būtent V. L., nuosprendyje nurodė, kad tokią išvadą suponuoja byloje surinkta įrodymų visuma, tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai nevertino paties nukentėjusiojo elgesio eismo įvykio metu, jo galimai netinkamų veiksmų. A. R. eismo įvykio metu taip pat buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę. Teismo posėdžio metu A. R. nurodė, kad važiavo didesniu greičiu nei nurodyta ekspertizėse (apie 60 km/h greičiu, o ne 27 km/h greičiu). Be to, nukentėjusysis taip pat nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir važiavo ne arčiau dešiniosios kelio pusės, o arčiau ašinės kelio linijos. 2012-08-22 UAB „Impulsana“ specialisto išvadoje, kurią atliko technikos mokslų daktaras V. M., turintis eismo įvykių transporto trasologo teismo eksperto kvalifikaciją ir praktinę darbo patirtį nuo 1993 m., nurodyta, jog techniniu požiūriu yra pagrindas teigti, kad jei automobilio „Toyota“ vairuotojas susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje būtų važiavęs arčiau dešiniojo (pagal jo važiavimo kryptį) važiuojamosios dalies krašto, tai būtų įvykęs saugus automobilių prasilenkimas, nes atstumas tarp automobilių šonų būtų 3,2 - 1,76 - 0,26 = 1,18 m (6 pav.). Teismas šiais duomenimis nesivadovavo, nemotyvuotai juos atmesdamas, nors visų byloje esančių išvadų įrodomoji galia yra vienoda ir nei viena iš jų neturi didesnės įrodomosios reikšmės, šios išvados duomenys yra reikšmingi apsprendžiant V. L. kaltę ir nėra paneigti kitais rašytiniais įrodymais.

Byloje esančių ekspertizių išvados nėra patikimos, nes visos ekspertizės išimtinai rėmėsi tik fotonuotraukomis, kurios nėra pilnai informatyvios, bei eismo įvykio vietos schema, kuri yra pasirašyta tik patrulio, nesuderinta nei su vienu transporto priemonės valdytoju. Pagal 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-673 Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65 punkto nuostatas sudarant eismo įvykio schemą fiksuojama: tiksli transporto priemonių padėtis pagal stacionarius orientyrus (objektus); transporto priemonių ratų pėdsakai, nurodant jų pobūdį (slydimo ir stabdymo, slydimo skersine kryptimi, laisvo riedėjimo, riedėjimo ir stabdymo), šių pėdsakų pradžia ir pabaiga važiuojamosios kelio dalies pločio ir ilgio atžvilgiu; važiuojamosios kelio dalies dangos rūšis, paviršius, defektai; transporto priemonių stiklų šukės, plastikinių dalių nuolaužos, nubyrėjusi žemė, tepalų, degalų, aušinimo skysčio, kraujo ir kitos dėmės kelio ilgio ir pločio bei stacionarių orientyrų (objektų) atžvilgiu; kelio ženklai, horizontalusis ir vertikalusis kelio ženklinimas, jo būklė; šviesoforai ir kitos eismo reguliavimo priemonės, nurodant atstumus nuo jų iki sankryžose kertamų gatvių važiuojamųjų dalių; eismo įvykio vietos schemoje įvardijami grafiškai pažymėti daiktai, pėdsakai, transporto priemonės ir kiti daiktiniai įrodymai. Jeigu pažymima transporto priemonių susidūrimo vieta, nurodoma, pagal kokius požymius ji nustatyta. Jeigu bent vienas vairuotojas sudarytoje schemoje nepasirašo, tai pažymima jam pasirašyti skirtoje vietoje. Šiuo atveju nei vienas eismo įvykio dalyvis ant eismo įvykio schemos nepasirašė, o patrulis to nepažymėjo, kaip tai priklauso pagal instrukciją. Negana to, patrulis savo ranka įrašė vairuotojų pavardes į tam numatytas grafas, palikdamas vietos eismo įvykio dalyvių parašams. Todėl darytina išvada, jog proceso šalys nebuvo supažindintos su eismo įvykio schema, kuri yra pateikta teisme, kaip pirminis ir vienas iš esminių įrodymų, kuriuo remtasi tiek darant ekspertizes, tiek vertinant V. L. kaltę. Atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio schema yra neinformatyvi ir neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl ir ekspertizės, kurių išvados paremtos minėta schema, yra niekinės ir vertintinos kritiškai.

Iš nukentėjusiojo duotų parodymų teismo posėdžio metu darytina išvada, jog ir nukentėjusysis nesilaikė kelių transporto priemonių vairuotojams keliamos pareigos bei tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 125 punktą, kuris numato, jog vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Pagal Kelių eismo taisyklių 133 punktą vairuotojas privalo važiuoti, neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. A. R. neatsižvelgė į kelio sąlygas, t. y., kad esant įkalnei yra būtina sulėtinti transporto priemonės greitį ir įvertinti tai, jog kelio danga yra nestabili (žvyrkelis) ir itin sausa (dulka, prastas matomumas), vėjo kryptis apsunkina matomumą. Kadangi dulkės buvo pučiamos į A. R. važiuojamąją eismo juostą, jis turėjo pareigą numatyti galimus nesklandumus, tuo labiau, kad kilo į įkalnę.

Teismas nesivadovavo ir nepagrįstai atmetė specialisto V. M. išvadą, kad vairuotojo V. L. veiksmai, kai įvažiavo į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę ir susidūrė su automobiliu „Toyota Land Cruiser“, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris, nesuvaldžius vairuojamo automobilio, įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę. Teismas nurodė, jog šią aplinkybę paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto išvada, kurioje konstatuota, kad susidūrimo metu ir prieš pat susidūrimą automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau jos vidurio. Nors iš esmės teismo nurodytas motyvas tik patvirtina teismo eksperto V. M. išvadą, jog A. R. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 125 punkto nuostatų, pareigos važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, dėl šios priežasties nukentėjusysis savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisykles bei šis jo veiksmas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu. Atsižvelgiant į tai, jog visi eismo įvykio dalyviai teigia, kad prieš įvykstant eismo įvykiui pravažiavo didelių gabaritų krovininė transporto priemonė su priekaba, A. R., siekdamas prasilenkti su šia transporto priemone, turėjo pasitraukti arčiau dešiniojo krašto. Jis pats patvirtino, kad įvykio metu dėl kelio dulkių buvo blogas matomumas. Vadinasi, jis suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad nepasitraukus arčiau dešiniojo krašto gali kliudyti sunkiasvorę transporto priemonę, tokiu būdu gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 str. 3 d. numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti.

Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad prieš susidūrimą A. R. būtų nesuvaldęs savo automobilio, kad jis būtų slydęs šonu ir išvažiavęs į priešingos krypties kelio pusę, kaip savo išvadoje teigia specialistas V. M.. Tokios aplinkybės nenustatė ir specialistas V. P.. Duomenys apie transporto priemonių judėjimo trajektoriją nebuvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, kadangi buvo netinkamai užpildyta eismo įvykio schema, kurioje nenurodyti transporto priemonių ratų pėdsakai, nurodant jų pobūdį (slydimo ir stabdymo, slydimo skersine kryptimi, laisvo riedėjimo, riedėjimo ir stabdymo), šių pėdsakų pradžia ir pabaiga važiuojamosios kelio dalies pločio ir ilgio atžvilgiu; transporto priemonių stiklų šukės, plastikinių dalių nuolaužos, nubyrėjusi žemė, tepalų, degalų, aušinimo skysčio, kraujo ir kitos dėmės kelio ilgio ir pločio bei stacionarių orientyrų (objektų) atžvilgiu. Šie duomenys yra reikšmingi sprendžiant transporto valdytojų kaltę.

Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog dėl objektyvių priežasčių važiuojant automobiliu žvyrkeliu, už miesto ribos, kur eismas neintensyvus ir eismo sąlygos nesudėtingos, prasilenkus su didžiagabarite transporto priemone instinktyviai siekiama grįžti į eismo juostos vidurį pagal prieš tai važiuotą trajektoriją. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog dėl objektyvių priežasčių iš už važiuojančios didžiagabaritės transporto priemonės susidaro oro srautas (nepamirštant, kad eismo įvykio dieną vyravo stiprus šoninis vėjas), kuris sukelia vėjo gūsį, dėl kurio prasilenkiančiai transporto priemonei kyla poreikis pasukti transporto priemonės vairą prasilenkiančios mašinos (šiuo atveju sunkvežimio) pusėn, siekiant pasipriešinti vėjo gūsiui ir ištiesinti važiavimo kryptį. Nei teismas, nei teismo ekspertai neatsižvelgė į šį faktą, jog eismo įvykio metu pūtė intensyvus šoninis vėjas, kuris ne tik galėjo, bet ir įtakojo abiejų transporto vairuotojų veiksmus bei transporto priemonių važiavimo kryptį.

Teismas nurodė, jog atmestina ir specialisto V. M. išvada, kad įvykio metu A. R. važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs. Šią aplinkybę paneigia eksperto išvada, kurioje konstatuota, kad jeigu A. R. ir būtų važiavęs šalia važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, susidūrimo nebūtų pavykę išvengti. Teismas neturi pagrindo netikėti šia eksperto išvada, nes iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, eismo įvykio vietos schemos, automobilių apžiūros protokolo, vaizdo lentelių matyti, kad kelio Skaudvilė-Nemakščiai-Adakavas vienos eismo juostos plotis - 4,0 m, o abiejų transporto priemonių pločiai - po 2,0 m, todėl akivaizdu, kad V. L. išvažiavus į priešingos krypties kelio juostą A. R. nebuvo galimybės išvengti susidūrimo. Dėl šių aplinkybių atmestina ir specialisto V. P. išvada, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje nukentėjusiojo automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai, kad jis prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima teigti, kad A. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Tai nustatė ir ekspertas savo išvadoje. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 punktą eismo juosta - Vyriausybės patvirtintose Kelių eismo taisyklėse nustatytomis kelių horizontaliojo ženklinimo linijomis (toliau - ženklinimo linijos) ir (arba) kelio ženklais pažymėta arba nepažymėta išilginė važiuojamosios kelio dalies juosta, kurios pločio pakanka automobiliams važiuoti viena eile. Todėl mano, jog teismas netinkamai taikė sąvokas „eismo juosta“ bei „kelio plotis“ ir netinkamai vertino įrodymus. Tiek kritiškai vertinamoje eismo įvykio schemoje, tiek ir teismo ekspertų išvadose nurodyta, jog kelio plotis - 8 m. Teismas nurodė, jog vienos eismo juostos plotis - 4,0 m, o abiejų transporto priemonių pločiai - po 2,0 m, todėl akivaizdu, kad V. L. išvažiavus į priešingos krypties kelio juostą, A. R. nebuvo galimybės išvengti susidūrimo. Tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog kelias susideda iš dviejų eismo juostų, t. y. 2 eismo juostos (po 1 į abi puses) 4,0 m = 8 metrų kelio ruožas. Todėl teismo motyvas, jog akivaizdu, kad V. L. išvažiavus į priešingos krypties kelio juostą, A. R. nebuvo galimybės išvengti susidūrimo dėl per siauro kelio pločio, yra atmestinas.

Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidžia keli eismo įvykio dalyviai, spręsti priežastinio ryšio klausimą, vertinant tik vieno iš jų padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nenustatant kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar procesinis pažeidimas (kasacinė byla Nr. 2K-453/2011). Siekiant tinkamai spręsti dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, būtina tiksliai nustatyti ir visapusiškai įvertinti visas faktines eismo įvykio aplinkybes. Teismas turi įvertinti ne tik technines, bet ir kitas objektyvias galimybes konkrečioje eismo įvykio situacijoje ir atsižvelgti į tai, vertinti vairuotojo veiksmus, ištirti, ar asmuo turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Nerūpestingumui nustatyti turi būti taikomas protingo ir apdairaus vairuotojo kriterijus, vertinant konkrečią situaciją, konkretaus eismo įvykio aplinkybes, siejant su vairuotojo galėjimu ir turėjimu numatyti padarinius. Vairuotojai turėjo realią galimybę prasilenkti ir tai galima nustatyti pasiremiant objektyviais faktais, kurie yra surinkti ikiteisminio tyrimo medžiagoje, bei išanalizavus kelias situacijas, susijusias su eismo įvykiu, pavyzdžiui, jeigu: A. R. važiuojant kuo dešiniau kelio krašto, o atstumui iki V. L. vairuojamos transporto priemonės „VW Crafter“ esant 4 metrams, šis atstumas būtų pakankamas transporto priemonėms prasilenkti; V. L. važiuojant ties kelio viduriu, o A. R. važiuojant kuo dešiniau kelio krašto, atstumas tarp transporto priemonių būtų 2 metrai, taip pat pakankamas atstumas prasilenkti; V. L. važiuojant ties kelio viduriu, o A. R. važiuojant jo eismo juostos viduriu, atstumas tarp transporto priemonių būtų apie 1 metrą, atstumas pakankamas transporto priemonėms prasilenkti; V. L. išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą iki pusės mašinos gabaritų (t. y. 1 metrą į priešpriešinį eismą), o A. R. važiuojant jo eismo juostos viduriu, transporto priemonės būtų kontaktavę veidrodėliais ir transporto priemonių šonais, tačiau esamų pasekmių eismo įvykis nebūtų sukėlę; V. L. išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą iki pusės mašinos gabaritų (t. y. 1 metrą į priešpriešinį eismą), o A. R. važiuojant ties kelio viduriu (ne eismo juostos viduriu), t. y. palei įsivaizduojamą ištisinę kelio ženklinimo liniją, skiriančią priešpriešinį eismą, pasekmės iš esmės būtų tapačios, kaip įvykusio eismo įvykio metu. Todėl darytina išvada, kad transporto priemonės turėjo galimybę prasilenkti, jeigu abiejų transporto priemonių valdytojai būtų laikęsi Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, jog kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, yra nestabilios dangos (žvyras), ji nėra paženklinta jokiomis ištisinėmis kelio ženklinimo linijomis, kurios skiria priešpriešinio eismo juostas, todėl transporto priemonių valdytojai minėtu keliu turėjo važiuoti atsižvelgiant į automobilio gabaritus bei kelio plotį.

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (kasacinė byla Nr. 3K-3-399/2011).

Tauragės rajono apylinkės teismas taip pat nurodė, jog atmestina V. L. versija, kad jis lenkimo manevrą darė siekdamas išvengti susidūrimo su dviratininku. Niekas nepatvirtino jo nurodytos aplinkybės, kad keliu važiavo dviratininkas. Iš nukentėjusiojo, liudytojų J. J. bei L. B. parodymų nustatyta, kad iki eismo įvykio keliu joks dviratininkas nevažiavo. Nustatyta, kad V. L. į priešingos krypties kelio juostą išvažiavo lenkdamas krovininę transporto priemonę. Teismas, kritiškai vertindamas V. L. parodymus, neatsižvelgė į aplinkybę, jog eismo įvykio vietoje stovi ženklas „šalutinis kelias“ (eismo įvykio schemos sutartinis ženklas Nr. 3). Pagal Kelių eismo taisykles yra galimi keli šalutinį kelią žymintys įspėjamieji kelio ženklai – Kelio ženklai Nr. 108, 109, 110. Pagal Kelių eismo taisyklių 1 priedo 2 punktą ne gyvenvietėse 101-137, 150 įspėjamieji ženklai statomi 150-300 m, o gyvenvietėse - 50-100 m atstumu iki pavojingo kelio ruožo pradžios. Prireikus šie įspėjamieji ženklai gali būti pastatyti kitokiu atstumu, kuris tuo atveju nurodomas 801 lentelėje „Atstumas iki objekto“. Jeigu reikia, 140-145 įspėjamieji ženklai gali būti statomi gyvenvietėse. Ten pat nurodyta, jog pagal 3 punktą ne gyvenvietėse 101-106 įspėjamieji ženklai kartojami. Antrasis kelio ženklas statomas ne arčiau kaip 50 m iki pavojingo ruožo. Dėl šių priežasčių dviratininkas galėjo būti, bet nebūtinai jį galėjo matyti nukentėjusysis. Eismo įvykio schemoje nenurodyta, kur randasi ir kokiu atstumu nuo eismo įvykio vietos yra nutolęs pagrindinis kelias, į kurį arba iš kurio galėjo pasirodyti V. L. nurodytas dviratininkas.

Teismas nevertino ir to fakto, jog esant gūsingam vėjui, kuris nešė dulkes į A. R. pusę, jis dėl objektyvių priežasčių ir negalėjo matyti arba neatkreipė dėmesio į minėtą dviratininką. Teismo posėdžio metu liudytojas J. J. parodė, kad įvykio dieną apie 17 val. važiavo automobiliu keliu Nemakščiai-Skaudvilė, link Adakavo k. Važiuodamas žvyrkeliu prasilenkė su vilkiku. Po kelių minučių, Žaliukų k. ribose pamatė du susidūrusius automobilius. Kadangi sunku nustatyti laiką, kada liudytojas J. J. pamatė eismo įvykio vietą, jo parodymai apie tai, jog dviratininko nematė, vertintini kritiškai, kadangi dėl didesnio dėmesio koncentruotumo į eismo įvykį jis buvo fiksuojamas kaip grėsmę sukeliantis faktorius, o ne dviratininko buvimas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog iš esmės liudytojas J. J. galėjo nematyti dviratininko dėl šio pasitraukimo iš šalutinio kelio, tačiau teismo posėdžio metu šių duomenų niekas netyrė ir į bylos esmę nesigilino.

Teismas taip pat nurodė, jog rėmėsi liudytojo L. B. parodymais, tačiau nesigilino į aplinkybę, jog liudytojas įvykio dieną savo gyvenamosios sodybos kieme, adresu Očikių k. Tauragės r., kapojo medžio šakas. Buvo apie 20 metrų atstumu nuo kelio. Matė, kaip nuo Adakavo k. pusės link Nemakščių k. važiuoja krovininis automobilis, kuris vežė žvyrą, o paskui jį apie 4-5 metrų atstumu baltos spalvos autobusiukas, kuris bandė lenkti sunkvežimį. Dviratininkas keliu nevažiavo. Tą dieną buvo sausa ir labai dulkėjo kelias, buvo blogas matomumas. Po 10-15 minučių pamatė važiuojančius greitosios, policijos, gaisrinės automobilius. Eismo įvykio nematė, nes jis įvyko už 500 metrų nuo jo sodybos. Atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio vietoje stovi ženklas „šalutinis kelias“, kaip jau minėta, statomas tam tikrais atstumais, todėl galima daryti prielaidą, jog eismo įvykio dieną liudytojas L. B. negalėjo matyti dviratininko, kuris galimai pakeitė važiavimo kryptį nusukęs į pagrindinį kelią.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau - Konstitucija) įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinio Teismo) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Teismas išimtinai vertino tik V. L. kaltę, nevertindamas susijusių su byla duomenų. Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 p.). Teismas, vertindamas V. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu, turėjo atsižvelgti ir į jo išsilavinimą, tai, kad šis asmuo turi aukštesnįjį išsilavinimą, yra neteistas, todėl turėjo vertinti įrodymus jo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 str. numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.

Dėl civilio ieškinio. BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 str. nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat CK, kiti teisės aktai. Neturtinės žalos sąvoką ir nustatymo kriterijus apibrėžia CK 6.250 str. nuostatos. Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (kasacinė byla Nr. 2K-48/2013). Pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Žemesnės instancijos teismas

Mano, kad šiuo metu byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad dėl įvykusio eismo įvykio ir atsiradusios žalos yra kaltas būtent vienas V. L.. Byloje esančioje Lietuvos Teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 11K-309(12) nurodoma, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvvkio kilimu buvo automobilio „Volkswagen Crafter“ vairuotojo V. L. veiksmai, tikėtina, esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms prieš pat eismo įvykį keldamas grėsmę eismo saugumui važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, bet kelio viduriu, apytiksliai puse vairuojamos transporto priemonės įvažiuodamas į kairiąją kelio pusę; taip pat techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai - tikėtina, esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, bet kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos, nepaliekant vairuojamam automobiliui iš kairės vairuojamam automobiliui iš kairės saugų eismą prasilenkiant su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone galinčio užtikrinti šoninio tarpo - buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Tokia specialisto išvada patvirtina, kad dėl įvykusio eismo įvykio yra kalti abu eismo įvykio dalyviai, t. y. šiuo atveju yra mišri kaltė, todėl ši aplinkybė yra ypač svarbi vertinant civilinio ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

UAB „Impulsana“ specialisto išvadoje MV 2012-53 atsakant į advokato T. L. Petrausko užduotą klausimą „Kurio vairuotojo veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą“ specialistas atsakė, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo techniniu požiūriu nepriimtini „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai, nes šiam vairuotojui suvaldžius automobilį ir važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę ir eismo įvvkis nebūtų kilęs.

Nukentėjusio asmens kaltė yra vienas iš neturtinės žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 str. 2 d. priskirtinas prie kitų turinčių reikšmės aplinkybių). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas (kasacinė byla Nr. 2K-299/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad kai neturtinė žala atsirado ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio - tyčios ar didelio neatsargumo, šiuo atveju būtų neteisinga visą atsakomybę dėl eismo įvykio ir atsiradusių pasekmių (žalos) taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 str. 1 d.). Kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymas, esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui (mišriai kaltei), yra specifinis. Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė yra vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Dominuojantis kriterijus keisti teismo nustatytą neturtinės žalos dydį tokiu atveju yra padaryta žala sveikatai bei nukentėjusiojo sveikatos būklė (kasacinės bylos Nr. 2K-64/2009, 2K-167/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad A. R. dėl padarytų sužalojimų gydėsi VŠĮ Tauragės ligoninėje, LSMU VĮ Kauno klinikose, buvo nedarbingas nuo 2012-05-09 iki 2012-09-26 (t. 2, b. l. 27, 28-40). Po eismo įvykio nukentėjusysis neteko 45 procentų darbingumo, jis patyrė tris operacijas, ateityje planuojama dar bent viena operacija. Nors įrodymai, pateikti teismui, įrodo ką kitą, t. y., kad A. R. dėl padarytų sužalojimų gydėsi VŠĮ Tauragės ligoninėje nuo 2012-05-09 iki 2012-05-15 (6 dienos), LSMU VĮ Kauno klinikose nuo 2012-05-15 iki 2012-06-18 (34 dienos), buvo nedarbingas nuo 2012-05-09 iki 2012-06-18 (40 dienų). O nuo 2012-08-06 iki 2012-08-25 lankėsi Všį Palangos reabilitacijos ligoninėje (20 dienų) (Gydymo paslaugų išrašas periodu nuo 2012-05-01 iki 2012-09-20). Teismui nebuvo pateikti įrodymai apie tai, jog ateityje yra planuojama dar bent viena su patirtu sužalojimu susijusi operacija. Todėl yra nežinoma, kodėl teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, kaip kriterijų žalos dydžiui padidinti nurodė planuojamą dar vieną operaciją, kaip faktą, kuris nebuvo ištirtas bylos nagrinėjimo teisme metu. Todėl šis teismo motyvas yra vertintinas kritiškai.

Kadangi teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir vertino įrodymus, nepagrįstai nustatė tik vieno iš transporto valdytojų kaltę, neatsižvelgdamas į kito transporto priemonės valdytojo kaltę, todėl nepagrįstai byloje išsprendė ir priteistinos neturtinės žalos klausimą, netinkamai taikė CK 6.282 str. 1 d. nuostatas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 str. 1 d.). Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 str. 3 d.) (kasacinė byla Nr. 2K-206/2011). UAB „E.“ mano, kad neturtinei žalai atsiradus ir dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, pakankamas neturtinės žalos atlyginimas yra UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtina draudimo suma 2500 EUR arba 8625 Lt, civilinio ieškovo reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo iš civilinio atsakovo UAB „E.“ yra nepagrįsti, jie turėjo būti atmesti. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįsta ir naikintina.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Nukentėjusysis, jo įgaliotoji atstovė ir prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. ir civilinio atsakovo UAB „E.“ apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl V. L. nuteisimo pagal BK 281 str. 3 d. pagrįstumo ir jo kaltės

Skundžiamu nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal BK 281 str. 3 d. už tai, kad vairuodamas automobilį „VW Crafter“, prieš pradėdamas lenkti kitą automobilį, neįsitikino, jog lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančioms transporto priemonėms, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą bei susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu „Toyota Land Cruiser“, kurį vairavo A. R. ir kuriam eismo įvykio metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis V. L. su jo nuteisimu kategoriškai nesutinka, neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, neigia lenkęs priekyje važiavusį automobilį - sunkvežimį, nurodo, jog link eismo kryptis skiriančios vidurio juostos vairuojamu automobiliu „VW Crafter“ pasidavė siekdamas išvengti susidūrimo su dviratininku, todėl, jo nuomone, dėl eismo įvykio kaltas automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R., kuris važiavo ne arčiau dešiniojo savo eismo juostos krašto, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, o palei kelio vidurio liniją ar už jos, nepalikdamas saugaus atstumo, kad būtų galima saugiai prasilenkti. Nuteistojo nuomone, teismas skundžiamą nuosprendį priėmė tinkamai neatlikęs įrodymų vertinimo, nepašalinęs nukentėjusiojo parodymuose esančių prieštaravimų, nepagrįstai rėmėsi tiesiogiai eismo įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, nuosprendį grįsdamas specialistų išvadomis jas pateikė nepilnai, tinkamai neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp ekspertizės akto ir specialistų išvadų.

Iš civilinio atsakovo UAB „E.“ apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, jog ir civilinis atsakovas nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis nuteistojo V. L. kaltės klausimu. Civilinio atsakovo nuomone, apylinkės teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, nepagrįstai kaltu pripažino vieną V. L., anot jo, eismo įvykis įvyko ir žala kilo dėl abiejų vairuotojų kaltės.

Siekdamas motyvuotai atsakyti į nuteistojo bei civilinio atsakovo apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas šioje baudžiamojoje byloje ekspertizę atlikęs ir ekspertizės aktą Nr. 11-1668(13) surašęs ekspertas V. V. bei papildomai apklaustas specialisto išvadą MV 2012-53 pateikęs specialistas V. M.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis V. L. padarė jam inkriminuojamą BK 281 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, apylinkės teismas jo kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Nuteistasis V. L. neigia prieš pat susidūrimą su A. R. vairuojamu automobiliu lenkęs priekyje važiavusį automobilį – sunkvežimį, teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 106) jis parodė, kad važiavo paskui sunkvežimį apie 50-60 km/h greičiu, laikydamasis nuo jo saugaus, apie 50 m atstumo. Kelio danga buvo žvyrkelis, švietė saulė, kelias sausas, pūtė šoninis didelis vėjas, kėlė dulkes, kurias vėjas nešė į kairę pusę. Staiga pamatė, kaip minėtas priekyje važiavęs sunkvežimis metėsi link kelio vidurio, link ašinės linijos. Po to per dulkes jis pamatė, kaip ta pačia krytimi, kaip jis, dešiniuoju kelio pakraščiu važiuoja dviratininkas. Nenorėdamas jo partrenkti, savo vairuojamą automobilį taip pat pasuko link kelio vidurio. Pasukęs savo automobilį link kelio vidurio, susidūrė su priešpriešais važiavusiu automobiliu. Dėl priekyje važiavusio sunkvežimio, kuris užstojo kelią ir važiuodamas kėlė dulkes, priešpriešais atvykstančio automobilio jis nepastebėjo. Dėl dulkių žmogaus siluetas su dviračiu taip pat prastai matėsi. Jis jokio lenkimo manevro nedarė, nebuvo minties lenkti priekyje važiavusio sunkvežimio, važiavo taip, kad išvengtų susidūrimo su dviratininku. Nukentėjusysis prasilenkė su priešpriešais atvykstančiu sunkvežimiu, kodėl jie prasilenkė, o jis susidūrė, paaiškinti negali. Jam sunku pasakyti, ar išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą, susidūrimas įvyko kelio viduryje, ties ašine linija. Jo automobilis sustojo įstrižai kelio, priekinis ratas buvo kirtęs ašinę liniją, o automobilio galas stovėjo jo kelio važiuojamojoje dalyje.

Tuo tarpu nukentėjusysis A. R. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 106-107) parodė, kad važiavo apie 60 km/h greičiu. Žaliūkės k. ribose priešpriešais pamatė atvažiuojantį vilkiką. Kelio danga buvo žvyrkelis, dulkėjo, buvo didelis vėjas. Pamatęs, kad priešais jį atvyksta sunkvežimis, sumažino greitį ir pasitraukė daugiau į kelio dešinę pusę. Jis važiavo savo kelio puse, daugiau pasitraukęs į dešinę kelio pusę, netiesa, kad važiavo daugiau nuo kelio krašto, jam iš dešinės kliūties prieš įvykį nebuvo. Prasilenkus su minėtu vilkiku, dar matydamas jo baltos spalvos kuro baką, staiga pamatė jo važiuojama kelio puse, iš dulkių atvažiuojantį automobilį, tarp jų buvo 1 m atstumas. Netiesa, kad susidūrimas įvyko jau prasilenkus su sunkvežimiu, pamena gerai, kad matė sunkvežimio baką. Autobusiukas važiavo ne paskui sunkvežimį, o buvo jo kelio pusės važiuojamojoje dalyje. Autobusiukas važiavo priešais jį, tai jis gerai pamena. Tada savo automobilio sustabdyti nespėjo, pamena, kad nuėmė koją nuo greičio pedalo, norėjo sustabdyti, bet nepamena, ar stabdė prieš susidūrimą. Jis nulėkė į griovį. Jis nematė jokio dviratininko, mano, kad dviratininko kelyje nebuvo, vairuotojas jokio manevravimo neatliko. Su sunkvežimiu jis prasilenkė, jis buvo platesnis už autobusiuką, sunkvežimis tempė puspriekabę, pakrautą žvyru. Jeigu nebūtų autobusiukas išvažiavęs priešpriešais, būtų prasilenkę. Autobusiukas važiavo tiesiai priešais jį, išlindo iš dulkių debesies, kurias sukėlė važiuojantis žvyruotu keliu sunkvežimis.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. R. parodymų, susidūrimas su nuteistojo V. L. automobiliu įvyko pastarajam, pagal A. R. parodymus, lenkiant sunkvežimį ir įvažiavus į jo važiuojamosios kelio juostos dalį. Nors nuteistasis V. L. negalėjo pasakyti, ar jis, pagal jo parodymus, vengdamas susidūrimo su dviratininku ir manevruodamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą, tačiau jis to kategoriškai ir neneigė, pripažino, kad po susidūrimo jo automobilio priekinis ratas buvo kirtęs ašinę liniją.

Baudžiamojoje byloje pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotį Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialistas V. P. atliko tyrimą ir 2012-12-11 pateikė specialisto išvadą Nr. 11K-309(12) (t. 1, b. l. 28-34), kurioje konstatuota, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu buvo automobilio „VW Crafter“ vairuotojo V. L. veiksmai - tikėtina, esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms, prieš pat eismo įvykį keldamas grėsmę eismo saugumui važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, bet kelio viduriu, apytiksliai puse vairuojamos transporto priemonės įvažiuodamas į kairiąją kelio pusę, susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Toyota Land Cruiser“. Šioje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai - tikėtina, esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms, prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešinio kelio krašto, bet kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos, nepaliekant vairuojamam automobiliui iš kairės saugų eismą prasilenkiant su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone galinčio užtikrinti šoninio tarpo - buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu.

Teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 109-110, 112) specialistas V. P. savo specialisto išvadą patvirtino, be kita ko, pažymėjo, jog nors nukentėjusiojo parodymai teisiamojo posėdžio metu keitėsi (ikiteisminio tyrimo metu 2012-05-11 nukentėjusiojo parodymuose buvo paaiškinta, kad, prasilenkus su vilkiku, staiga pamatė jo kelio pusėje atvažiuojantį autobusiuką, tuo tarpu jis teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad autobusiukas „VW Crafter“ išniro iš vilkiko pakeltų dulkių jam būnant ties vilkiko baku), nukentėjusiojo paaiškinimai jo išvados nekeičia.

Kaip matyti, specialistui V. P. atlikus tyrimą, pasitvirtino nukentėjusiojo A. R. versija, kad nuteistojo V. L. vairuojamas automobilis „VW Crafter“ prieš pat susidūrimą įvažiavo į jo važiuojamosios kelio juostos dalį ir sudarė jam kliūtį. Specialistas V. P., atlikęs tyrimą remdamasis jam pateikta 1 tomo 102 lapų ikiteisminio tyrimo medžiaga bei papildomai gauta medžiaga – apžiūros protokolu, vaizdo lentele, voku su DVD disku, padarė išvadą, jog tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu buvo automobilio „VW Crafter“ vairuotojo V. L. veiksmai - važiavo ne kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, bet kelio viduriu, apytiksliai puse vairuojamos transporto priemonės įvažiuodamas į kairiąją kelio pusę, o automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai - važiavo ne kuo arčiau dešinio kelio krašto, bet kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos – buvo priežastiniame, tačiau ne tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu.

Ikiteisminio tyrimo metu pagal nuteistojo gynėjo T. L. Petrausko prašymą taip pat buvo atliktas tyrimas UAB „Impulsana“ privataus specialisto V. M., kuris 2012-08-22 specialisto išvadoje MV 2012-53 (t. 1, b. l. 126-138) konstatavo, kad <...> Automobilio „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai - įvažiavo į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę ir susidūrė su automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris, nesuvaldžius vairuojamo automobilio, įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę. Kadangi automobilio „VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmų priežastinis ryšys su šiuo eismo įvykio kilimu sąlyginis, tai techniniu požiūriu vertintina, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo minėti techniniu požiūriu nepriimtini automobilio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai, nes šiam vairuotojui suvaldžius automobilį ir važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs.

Specialistas V. M. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 111-112) bei papildomai apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 57-58) savo specialisto išvadą patvirtino.

Kaip matyti, specialistas V. M., atlikęs tyrimą remiantis jam pateikta dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos (Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo kopija, eismo įvykio vietos schemos kopija, Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo – fotolentelės kopija, transporto priemonių aprašo kopijomis, automobilių apžiūros protokolo kopija, V. L. paaiškinimo kopija, automobilių skaitmeninėmis nuotraukomis), taip pat priėjo prie išvados, kad automobilio „VW Crafter“ vairuotojas V. L. įvažiavo į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę. Tuo būdu dar kartą buvo patvirtinta nukentėjusiojo A. R. versija, kad nuteistojo V. L. vairuojamas automobilis „VW Crafter“ prieš pat susidūrimą įvažiavo į jo važiuojamosios kelio juostos dalį. Tačiau specialistas V. M. taip pat konstatavo, kad tokie nuteistojo V. L. veiksmai priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu buvo tiktai sąryšyje su automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. nepriimtinais veiksmais - nesuvaldęs vairuojamo automobilio, įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę; jam suvaldžius automobilį ir važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs.

Baudžiamojoje byloje išsiskyrus eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų parodymams dėl eismo įvykio aplinkybių bei esant prieštaravimų tarp specialisto V. P. pateiktos specialisto išvados ir specialisto V. M. pateiktos konsultacinės išvados (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje konstatuota, jog nepaisant to, kaip pavadintas privatus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas (dažniausiai vadinamas „specialisto išvada“), proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 str. prasme, o jų surašytas dokumentas pagal BPK 88 str. nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 str. specialisto išvada. Šio dokumento esmė atskleista Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Taigi dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada), Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi (t. 2, b. l. 126-128) buvo paskirta eismo įvykio ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams.

Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto V. V. 2013-09-06 ekspertizės akte Nr. 11-1668(13) (t. 2, b. l. 133-140, patikslinimas b. l. 141, 142-144) konstatuota, jog <...> Tikėtina, kad susidūrimo metu ir prieš pat susidūrimą automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau jos vidurio, automobilio „Toyota Land Cruiser“ išilginei ašiai esant lygiagrečiai kelio išilginei ašiai arba tokiai artimai. Eismo įvykio eiga buvo tokia. <...> V. L. automobilis „VW Crafter“, judėdamas kryptimi iš Skaudvilės link Nemakščių, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir, tikėtina, apie 63 km/h greičiu trenkėsi į priešpriešais, tikėtina, važiuojamosios dalies kaire puse, arčiau jos vidurio, apie 27 km/h greičiu važiuojantį automobilį „Toyota Land Cruiser“. <...> Jeigu automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. ir būtų važiavęs šalia važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tikėtina, susidūrimo nebūtų pavykę išvengti. Automobilio „VW Crafter“ vairuotojas V. L., prieš pasirinkdamas važiavimo greitį, turėjo atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas turėjo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, ypač kaip blogas matomumas. Vairuotojas V. L., prieš įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, privalėjo įsitikinti, kad tai saugu ir nebus sutrukdyta kitoms transporto priemonėms. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „VW Crafter“ vairuotojo V. L. veiksmai,- įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, sudarė kliūtį priešpriešais atvažiuojančiam automobiliui „Toyota Land Cruise - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

Kaip matyti, ir ekspertui V. V. atlikus tyrimą remiantis jam pateikta baudžiamosios bylos medžiaga (1 tomas - 165 lapai, 2 tomas – 131 lapas), buvo prieita prie išvados, kad V. L. automobilis „VW Crafter“ įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir sudarė kliūtį priešpriešais atvažiuojančiam automobiliui „Toyota Land Cruiser“, kas techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Tuo būdu dar kartą buvo patvirtinta nukentėjusiojo A. R. versija, kad nuteistojo V. L. vairuojamas automobilis „VW Crafter“ prieš pat susidūrimą įvažiavo į jo važiuojamosios kelio juostos dalį. Ir, skirtingai negu buvo konstatuota Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto V. P. 2012-12-11 specialisto išvadoje Nr. 11K-309(12), kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos, bei kad buvo konstatuota UAB „Impulsana“ specialisto V. M. 2012-08-22 specialisto išvadoje MV 2012-53, jog automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R., nesuvaldęs vairuojamo automobilio, įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę, ekspertas V. V. priėjo prie priešingos išvados, t. y., jog, tikėtina, susidūrimo metu ir prieš pat susidūrimą automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau jos vidurio; tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Be to, ekspertas V. V., atlikęs ekspertinį tyrimą, padarė visiškai priešingą, negu specialistas V. M., išvadą, t. y., jog jeigu automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. ir būtų važiavęs šalia važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tikėtina, susidūrimo nebūtų pavykę išvengti (specialistas V. M. konstatavo, jog A. R. suvaldžius automobilį ir važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs).

Byloje esant prieštaringoms išvadoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklaustas ekspertinį tyrimą atlikęs ekspertas V. V., jis buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Ekspertas V. V. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 57-58) patvirtino ekspertizės akto išvadas bei paaiškino, jog tyrimo metu daugiausia dėmesio skyrė pėdsakams, kuriuos paliko „Toyota“ automobilis. Nuotraukoje matosi, kad pažeistas kelio krašte gruntas, žolė, matėsi kiekvieno rato slydimo pėdsakų išsidėstymas. Tokie pėdsakai leido teigti, kad po susidūrimo automobilis „Toyota“ buvo atblokštas atgal ir judėjo smailiu kampu. Jei judėjo automobilis smailiu kampu, tai reiškia, kad nuo „Toyota“ užfiksuotos padėties susidūrimas turėjo įvykti truputį toliau, automobiliai susidūrė didesniu atstumu. „VW“ mikroautobuso paliktos slydimo žymės. Ant žvyruotos kelio dangos 6 pav. yra bendras vaizdas ir išdidintas vaizdas. Paženklinta geltona punktyrine linija - tai priekinio kairiojo rato „VW“ slydimo žymės. Priimant automobilio deformacijas, kurios apibūdina susidūrimą, buvo kompiuterine programa modeliuojamas susidūrimas, kad po susidūrimo automobiliai judėtų į tas padėtis kuo tiksliau, kaip užfiksuota po susidūrimo. 7 pav. sumodeliuotas susidūrimas, kuris atitinka išorines sugadinimo apimtis ir kampus, atitinka paliktus pėdsakus. Iš nustatytų padėčių matyti, kad „VW“ mikroautobusas važiuoja dešinės pusės ratais ties viduriu, visa kita jo dalis yra priešpriešinėje eismo juostoje. „Toyota“ automobilis važiuoja savo puse arčiau kelio vidurio. Priešpriešinės eismo juostos kelio plotis 4 m, o automobilio „Toyota“ plotis bei automobilio „VW“ plotis yra po 2 m. Tokios padėtys leidžia teigti, kad jeigu automobilis „Toyota“ ir būtų važiavęs palei dešinį važiuojamosios dalies kraštą, tikėtina, kad transporto priemonės būtų susidūrusios, 4 m pločio nebūtų pakakę ne tik saugiai prasilenkti, bet būtų kliudęsi veidrodėliais ir vis tiek būtų susidūrę. Tai išeina iš rato paliktų pėdsakų, kurie modeliuoti. Objektyvūs duomenys, kurie gali apibūdinti šoninio slydimo judėjimo režimą iki susidūrimo, būtų ratų pėdsakai prieš susidūrimą, tačiau tokių pėdsakų nėra užfiksuota. Tyrimui naudojo kompiuterinį modeliavimą ir programą, kuri vadinasi „PC-Crash“. Tikslas yra, kad susidūrimas atitiktų visus objektyvius duomenis, kad atitiktų automobilių deformacijos, kampai, kad po susidūrimo judėtų ta trajektorija, kokia yra užfiksuota ratų pėdsakais. Jei visa tai atitinka ir automobiliai patenka į jų galutines padėtis, ekspertas laiko, kad susidūrimą atkūrė. Į programą buvo suvestos automobilių padėtys po susidūrimo, kelio danga, tada yra užduodami pakrovimai transporto priemonių, žiūrima, ar ratai užblokuoti, ar neužblokuoti. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad susidūrimo metu tarp automobilių išilginių ašių buvo lygiagrečios ašys arba joms artimos. Modeliuojant ekspertas perskaito vairuotojų nurodytas aplinkybes, kartais tai leidžia suprasti, kas vyko, tačiau modeliuojant tos aplinkybės įtakos neturėjo. Nuotraukos padarytos detaliai ir prieita prie išvados, kad „Crafter“ artėjo iš priešpriešinės eismo juostos skersai, modeliavimas parodė, kad „Crafter“ atsidūrė galutinėje vietoje iš priešpriešinės eismo juostos judėdamas skersai kelio.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 57-58) papildomai apklaustas specialistas V. M. paaiškino, jog tirdamas eismo įvykį vadovavosi duomenimis, kurie jam buvo pateikti. Turėjo skaitmenines nuotraukas iš automobilių eismo įvykio vietos. Turėjo objektyvius duomenis, kad nustatyti, kokiose tarpusavio padėtyse šie automobiliai susidūrė. Toliau buvo atliekama transporto priemonių susidūrimo ir judėjimo po susidūrimo analizė. Atliekant šią analizę buvo naudojami transporto priemonių masės geometrijos duomenys, pėdsakai, kurie matosi tyrimo pateiktose nuotraukose, bei sudaryta mastelinė schema pagal kelių eismo įvykio vietos duomenis. Buvo parenkami abiejų automobilių judėjimo parametrai susidūrimo momentu, kuriems esant po susidūrimo automobiliai persislenka į padėtis, kurios geriausiai atitiktų užfiksuotą eismo įvykio schemą. Buvo vertinama ta sąlyga, kad automobilis „VW Crafter“ prieš susidūrimą judėjo iš kairės į dešinę pasisukus nedideliu kampu. Su kompiuterio programa buvo sumodeliuotas automobilio manevras į kairę ir buvo nustatytas tikėtinas to automobilio „VW Crafter“ kampinis sukimosi greitis. Automobilio pasisukimo kampas buvo 6 laipsniai į kairę kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto atžvilgiu, jo kampinis sukimosi greitis maždaug 15 laipsnių per sekundę. Automobilio „Toyota“ judėjimo režiamas buvo parenkamas pagal tai, kad po susidūrimo automobiliai judėtų link savo užfiksuotų galinių padėčių ir sumodeliuota eismo įvykio eiga kuo geriausiai atitiktų užfiksuotus parametrus. Susidūrimo momentu automobilio „Toyota“ pasisukimo kampas buvo maždaug 15 laipsnių į kairę link ašinės linijos, kai tuo tarpu automobilis ir jo judėjimo vektorius turėjo būti daugiau lygiagretus važiuojamosios dalies kraštui. Betarpiškai prieš susidūrimą automobilis judėjo šoninio slydimo režimu. Susidūrimo metu automobilio „Toyota“ greitis buvo apie 23 km/h, saugus šoninis intervalas nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto yra maždaug 26 cm. Įvertinant automobilio „Toyota“ gabaritinį plotį ir nustatytą saugų šoninį intervalą, techninio požiūrio pagrindu galima teigti, kad to automobilio vairuotojas turėjo važiuoti taip, kad jo kairysis šonas būtų 2,2 m nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto pagal jo važiavimo kryptį. Jei „Toyota“ vairuotojas taip būtų važiavęs ir vykdęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tai toje padėtyje, kurioje buvo automobilis „VW Crafter“, tarp automobilių šonų būtų buvęs maždaug 1,18 m atstumas ir techniniu požiūriu būtų įvykęs saugus automobilių prasilenkimas, automobilių susidūrimas nebūtų įvykęs. Dalyvių paaiškinimai reikalingi tiek, kas, kur ir kuria puse važiavo. Automobilio „Crafter“ judėjimo kryptis buvo nustatyta atliekant transporto priemonių po susidūrimo analizę. „VW“ vairuotojas nurodė, kad suko mėgindamas apvažiuoti dviratininką, tai tokioje padėtyje pasisukus 6 laipsnių kampu buvo nustatyta, koks galėjo būti jo kampinis greitis. Versija, kad aplenkinėjo kliūtį, jam buvo žinoma, buvo eismo įvykių dalyvių paaiškinimai, turėjo pradinę medžiagą. Jam buvo duotas vairuotojo V. L. paaiškinimas. Specialisto išvadoje parašė, jog galimai vairuotojas manevravo ir to manevro padėtis, visa seka yra logiškame ryšyje. Prieš susidūrimą automobilis „Toyota“ judėjo sukdamasis dideliu greičiu, sukosi prieš laikrodžio rodyklę. 28,5 laipsniai per sekundę - tai „VW“ kampinis sukimosi greitis, o „Toyotos“ - beveik 90 laipsnių per sekundę. Toks didelis sukimosi greitis reikštų, kad tas automobilis turėjo judėti sukamuoju judesiu ir jei tas judesys yra sukamasis, tai ant kelio važiuojamosios dalies turėjo išlikti kreiviniai pėdsakai, tačiau nuotraukose tų pėdsakų nemato.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų eksperto V. V. paaiškinimų, jis, atlikdamas ekspertinį tyrimą, rėmėsi vien tik objektyviais duomenimis (fotonuotraukomis, jose užfiksuotais automobilių apgadinimais, paliktais pėdsakais, automobilių padėtimis po eismo įvykio ir kt.). Nors jam taip pat buvo pateikti vairuotojų paaiškinimai apie eismo įvykio aplinkybes, tačiau šios aplinkybės modeliuojant eismo įvykį įtakos neturėjo. Tuo tarpu iš specialisto V. M. paaiškinimų matyti, jog jis, atlikdamas tyrimą, be objektyvių duomenų vadovavosi ir nuteistojo V. L. paaiškinimais apie eismo įvykio aplinkybes. Nors specialistas V. M. nurodo, kad jam buvo pateikti eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, iš jo pateiktos konsultacinės išvados (t. 1, b. l. 126-133) matyti, kad jam buvo pateikta tik V. L. paaiškinimo kopija, A. R. ar kitų liudytojų paaiškinimų kopijos jam nebuvo pateiktos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ekspertas V. V. ekspertinį tyrimą atliko remdamasis vien tik objektyviais duomenimis, jo atlikto tyrimo išvadoms jokie subjektyvūs duomenys įtakos neturėjo, laiko, kad eksperto V. V. ekspertizės akte pateiktos išvados yra objektyvios ir tikslios, todėl jomis remiamasi. Ekspertui V. V. atliekant ekspertinį tyrimą buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 57-58) jis patvirtino, kad pateikti duomenys buvo detalūs. Jis įtikinamai ir argumentuotai paaiškino savo ekspertinio tyrimo išvadas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo prielaidoms, kad ekspertas galėjo neįvertinti kokių tai eismo įvykiui reikšmingų aplinkybių. Abejoti eksperto V. V., turinčio eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijas, 7 metų ekspertinio darbo stažą, kompetencija, jo pateikto ekspertizės akto teisingumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad specialistas V. M. nuo 2013-11-04 turi tik transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją (tai nurodyta Lietuvos Respublikos ekspertų sąraše) ir nėra eismo įvykio ekspertas, kas liudija apie ženkliai siauresnę jo kvalifikaciją, nei kitų byloje dalyvavusių ekspertų V. V. ir V. P..

Pastebėtina, jog nors ekspertas V. V. atlikdamas tyrimą, be kita ko, rėmėsi ir eismo įvykio vietos schema, kuri yra pasirašyta tik policijos pareigūno ir nėra pasirašyta nei vieno iš eismo įvykio dalyvių (t. 1, b. l. 19), nėra pagrindo abejonėms, kad pareigūnas šioje eismo įvykio vietos schemoje galėjo nurodyti melagingus, netikslius duomenis, nei vienas iš eismo įvykio dalyvių šioje eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotų duomenų teisingumo neginčija, todėl sutikti su civilinio atsakovo argumentu, kad dėl to ekspertizės, kurių išvados paremtos minėta schema, yra niekinės ir vertintinos kritiškai, nėra pagrindo. Iš tarnybinio pranešimo matyti (t. 1, b. l. 1), kad abu vairuotojai eismo įvykio metu buvo sužaloti ir pristatyti į ligoninę, todėl objektyviai neturėjo galimybių įvykio vietoje susipažinti su eismo įvykio schema ir ją pasirašyti.

Grįžtant prie specialisto V. P. specialisto išvadoje, specialisto V. M. konsultacinėje išvadoje bei eksperto V. V. ekspertizės akte esančių išvadų neatitikimo bei prieštaringumo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tik specialistas V. M. konstatavo, kad nukentėjusysis A. R. nesuvaldė vairuojamo automobilio, dėl ko jis įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę. Specialistas V. M. specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 126-138) konstatavo bei teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 111-112) ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 57-58) paaiškino, kad automobilis „Toyota“ prieš susidūrimą judėjo apie 23 km/h greičiu, judėjo pasisukęs apie 15 laipsnių į kairę, o greičio vektorius buvo daugiau lygiagretus kelio važiuojamosios dalies kraštui, kas paaiškinama šoninio slydimo režimu. Prieš susidūrimą automobilis „Toyota“ judėjo sukdamasis dideliu greičiu, sukosi prieš laikrodžio rodyklę, jo sukimosi greitis buvo beveik 90 laipsnių per sekundę. Specialistas V. M. taip pat paaiškino, kad jei judesys yra sukamasis, tai ant kelio važiuojamosios dalies turėjo išlikti kreiviniai pėdsakai, o nuotraukose tų pėdsakų jis nemato. Tuo tarpu nei specialistas V. P., nei ekspertas V. V. nenustatė, kad prieš susidūrimą A. R. būtų nesuvaldęs savo automobilio ir automobilis „Toyota“ būtų slydęs. Specialistas V. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 112) paaiškino, jog atlikus tokį modeliavimą keltų didelį įtarimą gautas parametras, kad 26 km/h greičiu automobilis ant žvyro sukasi, šonu slysta. Sutiktų, kad tai galėtų būti ant ledo ir sniego, tačiau sunku patikėti, kad automobilis, judėdamas apie 20 km/h greičiu, slysta 15o kampu. Ekspertas V. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 57-58) taip pat parodė, jog objektyvūs duomenys, kurie galėtų apibūdinti šoninio slydimo judėjimo režimą iki susidūrimo, būtų ratų pėdsakai prieš susidūrimą, tačiau tokių pėdsakų nėra užfiksuota. Kaip minėta, specialistas V. M. taip pat pripažino, jog nuotraukose tų pėdsakų jis nemato. Nukentėjusysis A. R. taip pat nenurodė, kad prieš susidūrimą jis būtų nesuvaldęs automobilio, ko pasekoje šis būtų slydęs ir sukęsis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis A. R. prieš pat eismo įvykį būtų važiavęs viršydamas leistiną greitį, kas būtų galėję turėti įtakos automobilio „Toyota Land Cruiser“ judėjimo stabilumui. Atsižvelgiant į tai, kad jokie kiti bylos duomenys specialisto V. M. išvados dėl nesuvaldyto nukentėjusiojo A. R. automobilio ir jo slydimo prieš pat susidūrimą nepatvirtino, laikoma, jog neįrodyta, kad nukentėjusysis A. R. nesuvaldė vairuojamo automobilio, dėl ko jis pradėjęs slysti ir sukdamasis įvažiavo automobilio kairiuoju šonu į skirtą priešingos krypties transportui kelio pusę.

Nuteistojo V. L. nuomone, teigti, kad „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R., prasilenkus su krovininiu automobiliu, nukreipė savo automobilį link kelio vidurio, leidžia nuotraukos, iš kurių matyti, kad „Toyotos Land Cruiser“ priekiniai ratai yra pasukti į kairę pusę. Tačiau atmetant tokį nuteistojo argumentą pastebėtina, jog nei vienas iš kvalifikuotų specialistų nenurodė, kad užfiksuota ratų padėtis leidžia daryti tokią išvadą.

Nuteistasis V. L. bei civilinis atsakovas, remdamiesi specialistų V. P. bei V. M. išvadomis, kaltę dėl eismo įvykio įžvelgia ir nukentėjusiojo A. R. veiksmuose – prieš pat eismo įvykį nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, o važiavo arčiau ašinės kelio linijos ar nedideliu atstumu už jos. Tačiau pastebėtina, jog specialistas V. P. dėl A. R. veiksmų - esant ribotoms kelio ir priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygoms prieš pat eismo įvykį važiavo ne kuo arčiau dešinio kelio krašto, bet kairiuoju vairuojamo automobilio šonu palei kelio vidurio liniją ar nedideliu atstumu už jos nepaliekant vairuojamam automobiliui iš kairės saugų eismą prasilenkiant su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone galinčio užtikrinti šoninio tarpo - pateikė ne kategorišką, o tik tikėtiną išvadą. Kaip matyti iš specialisto V. P. specialisto išvados (t. 1, b. l. 28-34) bei jo teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 109-110) duotų paaiškinimų, atliekant tyrimą jam nebuvo pateikta pakankamai duomenų, anot jo, automobilių sugadinimai transporto priemonių apžiūros metu ir kontaktų pėdsakų fiksavimas atliktas neinformatyviai. Tuo tarpu, kaip matyti iš ekspertizės akto (t. 2, b. l. 133-140, patikslinimas 141, 142-144), ekspertas V. V., atlikęs ekspertinį tyrimą, nenustatė, kad A. R. būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles, jis konstatavo, jog nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Ekspertas nenustatė, kad A. R. prieš susidūrimą būtų kirtęs ašinę liniją, konstatavo, jog tikėtina, kad susidūrimo metu ir prieš pat susidūrimą automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau jos vidurio, automobilio „Toyota Land Cruiser“ išilginei ašiai esant lygiagrečiai kelio išilginei ašiai arba tokiai artimai. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat pažymėta, jog jeigu automobilis „Toyota Land Cruiser“ susidūrimo metu būtų važiavęs arčiau kelio vidurio, tai po susidūrimo automobilio „Toyota Land Cruiser“ judėjimo pėdsakai būtų išsidėstę ant žvyro daugiau automobilio priekyje. Ekspertas V. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 57-58) paaiškino, jog nuotraukos buvo padarytos detaliai, jis nenurodė, kad jam būtų trūkę kokių tai duomenų išvadoms padaryti. Todėl laikytina, jog ekspertui V. V. pakako išeitinių duomenų išvadai, kad susidūrimo metu ir prieš pat susidūrimą automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau jos vidurio. Pripažįstama, jog atliekant tyrimą pilniausius ir tiksliausius duomenis į programą vis dėlto suvedė ekspertas V. V., kadangi pastarojo pateiktos išvados atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Kartu pastebėtina, jog tokia eksperto V. V. išvada leidžia nukentėjusiojo A. R. parodymus, kad susisdūrimas su V. L. vairuotu automobiliu „VW Crafter“ įvyko baigiant prasilenkti su vilkiku, laikyti teisingais.

Specialisto V. M. konsultacinėje išvadoje (t. 1, b. l. 126-138) konstatuota, kad A. R. važiuojant arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobiliai būtų prasilenkę ir buvęs eismo įvykis nebūtų kilęs. Tačiau tokią išvadą paneigė ekspertas V. V., jo pateiktame ekspertizės akte (t. 2, b. l. 133-140, patikslinimas 141, 142-144) konstatuota, jog jeigu automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas A. R. ir būtų važiavęs šalia važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tikėtina, susidūrimo nebūtų pavykę išvengti. Tai jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 57-58), argumentuotai nurodydamas, jog jeigu automobilis „Toyota“ ir būtų važiavęs palei dešinį važiuojamosios dalies kraštą, tikėtina, kad transporto priemonės būtų susidūrusios, 4 m pločio nebūtų pakakę ne tik saugiai prasilenkti, bet būtų kliudęsi veidrodėliais ir vis tiek būtų susidūrę, nes iš nustatytų padėčių matyti, kad „VW“ mikroautobusas važiuoja dešinės pusės ratais ties viduriu, visa kita jo dalis yra priešpriešinėje eismo juostoje.

Nuteistasis V. L. kategoriškai neigia daręs lenkimo manevrą, teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 106) parodė, kad manevrą į kairę darė stengdamasis išvengti susidūrimo su važiuojančiu dviratininku, matė, kaip priekyje važiavęs sunkvežimis taip pat metėsi link kelio vidurio, link ašinės linijos. Savo apeliaciniame skunde nurodo, jog negalėjo lenkti sunkvežimio, nes jo greitis buvo apie 50-60 km/h, ką patvirtino ir specialistų išvados, tuo tarpu sunkvežimio greitis buvo apie 80 km/h. Tačiau nukentėjusiojo A. R. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 106-107) duoti parodymai V. L. versijos nepatvirtino, jis nurodė, jog nematė jokio dviratininko, mano, kad dviratininko kelyje nebuvo, o vilkiko vairuotojas jokio manevravimo neatliko. Liudytojas L. B., kuris matė pro jo sodybą pravažiuojančius vilkiką bei iš paskos „VW Crafter“, ir liudytojas J. J., kuris, važiuodamas link įvykio vietos, prasilenkė su vilkiku, teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 109) taip pat parodė, jog jokio važiuojančio dviratininko jie nematė. Kartu pastebėtina, kad sunkvežimio - vilkiko greitis nebuvo tiksliai nustatytas, jį apytiksliai nurodė nukentėjusysis A. R., kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog vilkikas-sunkvežimis važiavo apie 80 km/h greičiu (t. 1, b. l. 107-108), o teisminio nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 106-107) nurodė, kad greitis galėjo būti ir apie 60 km/h. Liudytojas L. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 109) taip pat nurodė matęs, kad autobusiukas bandė lenkti sunkvežimį. Tuo būdu nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. R. parodymais, jog nuteistasis V. L. prieš susidūrimą darė manevrą ne dėl dviratininko, o lenkė sunkvežimį. Kartu pažymėtina, jog bet kuris vairuotojas, atsižvelgiant į kelio bei oro sąlygas (šiuo atveju - ribotas kelio matomumas, kelią užstojo priekyje važiuojantis sunkvežimis, kelio danga - sausas žvyrkelis, vėjo keliamos dulkės), privalo nuo priekyje važiuojančios transporto važiuoti saugiu atstumu bei saugiu greičiu, kad galėtų iš anksto sustabdyti savo automobilį pamačius bet kokią kliūtį, o ne išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tokiu būdu sudaryti kliūtį ja važiuojančiai transporto priemonei.

Tiek nuteistasis V. L., tiek civilinis atsakovas ginčija liudytojų L. B. bei J. J. parodymus, anot jų, teismas šių liudytojų parodymais turėjo nesivadovauti, kadangi garbaus amžiaus liudytojas L. B. pravažiuojančias transporto priemones stebėjo iš savo sodybos, kurios link tuo metu vėjas nešė dulkių kamuolius, nuo jo kiemo iki įvykio vietos yra 500 m atstumas, nei vienas iš šių liudytojų teisiogiai įvykio nematė, be to, sunku nustatyti laiką, kada liudytojas J. J. pamatė eismo įvykio vietą, todėl jis galėjo nematyti dviratininko, kuris galimai pakeitė važiavimo kryptį nusukęs į pagrindinį kelią. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad abu šie liudytojai yra nukentėjusiojo A. R. pažįstami.

Pastebėtina, jog liudytojas L. B. (t. 2, b. l. 109) nurodė pravažiuojantį krovininį automobilį bei baltos spalvos autobusiuką, kuris bandė lenkti sunkvežimį, stebėjęs būdamas 20 m atstumu iki kelio. Nors liudytojas L. B. ir pripažino, kad matomumas dėl keliamų dulkių buvo blogas, daryti prielaidas, kad šis liudytojas tokiu atstumu negalėjo matyti pravažiuojančių transporto priemonių ir kad keliu nevažiuoja joks dviratininkas, nėra pagrindo, nenustatyta, kad būdamas pakankamai nedideliu atstumu iki kelio jis negalėjo matyti nurodomų aplinkybių. Kita vertus, liudytojas nurodo paties susidūrimo, kuris įvyko jo matytoms transporto priemonėms pravažiavus jį apie 500 metrų, momento nematęs, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojas nurodo aplinkybes, kurių dėl didelio atstumo nebūtų galėjęs matyti. Liudytojas J. J. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 109) paaiškino, jog važiuodamas prasilenkė su vilkiku, o po kokių 7 min. pamatė stovinčius po susidūrimo du automobilius, dviratininko jis nematė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą netikėti ar abejoti šių liudytojų parodymais, nors jie ir yra pažįstami su nukentėjusiuoju A. R.. Nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jie siekia melagingai apkalbėti nuteistąjį V. L., todėl duoda melagingus parodymus apie matytas aplinkybes. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistasis V. L. ar civilinis atsakovas. Prieš duodami parodymus šie liudytojai prisiekė, buvo įspėti už melagingų parodymų davimą, todėl pagrindo netikėti ar nesivadovauti jų parodymais nėra.

Aukščiau aptartos specialistų V. P. bei V. M. išvados, o taip pat eksperto V. V. ekspertizės aktas neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis V. L. įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Pripažįstama, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis V. L. sudarė kliūtį priešpriešais atvažiuojančiam nukentėjusiojo A. R. automobiliui „Toyota Land Cruiser“, ko pasekoje įvyko eismo įvykis. Jeigu V. L. būtų laikęsis kelių transporto eismo saugumo taisyklių - prieš pradėdamas lenkti kitą automobilį ir įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą būtų įsitikinęs, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančioms transporto priemonėms - eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 str. 3 d. numatyti padariniai, nebūtų įvykęs. Remiantis eksperto V. V. išvadomis, kurios buvo gautos remiantis objektyviais duomenimis, nenustatyta, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojo A. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

Remdamasi aukščiau aptartu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo V. L. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis V. L., prašydamas jį išteisinti, taip pat prašė nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti. Tačiau kadangi nuteistojo V. L. kaltė įrodyta, nėra pagrindo tenkinti šį jo prašymą.

Cilivilis atsakovas nesutinka su 21 368 Lt neturtinės žalos priteisimu nukentėjusiajam iš UAB „E.“. Anot jo, dėl įvykusio eismo įvykio yra kalti abu eismo įvykio dalyviai, o nukentėjusiojo kaltė yra vienas iš kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį. Mano, kad neturtinei žalai atsiradus ir dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, pakankamas neturtinės žalos atlyginimas yra iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista suma 8625 Lt, o reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo iš civilinio atsakovo UAB „E.“ yra nepagrįsti, jie turėjo būti atmesti. Taip pat nurodo, jog teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie tai, jog ateityje yra planuojama dar bent viena su patirtu sužalojimu susijusi nukentėjusiojo operacija, todėl nesupranta, kodėl teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, kaip kriterijų žalos dydžiui padidinti nurodė planuojamą dar vieną operaciją.

Remiantis aukščiau aptartu, nenustatyta, kad dėl eismo įvykio kilimo buvo kaltas ir nukentėjusysis A. R., todėl nėra pagrindo sutikti su civiliniu atsakovu ir mažinti nukentėjusiajam A. R. priteistos neturtinės žalos dydį.

Civilinis atsakovas teisingai pastebėjo, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi tuo, jog ateityje planuojama dar bent viena operacija nukentėjusiajam. Anot civilinio atsakovo, nėra jokių duomenų apie tai. Tačiau 2013-04-18 teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 106-107) nukentėjusysis A. R., be kita ko, paaiškino, jog gydytojai prognozuoja, kad su kojos sąnariu yra problema, sutirps kaulas, nes kremzlės nėra, prognozuoja, kad reikės dėti protezą. Bus dar operacijų Kauno klinikose, reikės varžtus išimti. Planuojama ateityje operacija apie rugpjūčio mėn., išims vinis iš kojos, 24 varžtus, iš raktikaulio sakė neims, bet ateityje reikės išimti ir bus operacija. Baigiamųjų kalbų metu (t. 2, b. l. 188) nukentėjusysis taip pat nurodė, kad ateityje jam dar bus atliekamos dvi operacijos. Byloje esantis išrašas iš medicininių dokumentų (t. 2, b. l. 24) iš dalies patvirtina nukentėjusiojo A. R. parodymus apie tai, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. buvo numatyta operacija – konstrukcijos šalinimas, todėl netikėti jo parodymais, kad planuojama operacijų ir daugiau, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino šią aplinkybę nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Kartu pažymėtina, jog panašaus pobūdžio bylose, kur eismo įvykio metu padaroma žala asmens sveikatai, pagal teismų praktiką priteisiama iš darbdavio, kaip iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, nuo 10 000 iki 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (kasacinės bylos Nr. 3K-3-371/2003; 3K-3-634/2005; 3K-3-90/2008; 3K-3-127/2012). Pagal teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 20 000 iki 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011, 2K-299/2012, 2K-374/2012, 2K-370/2012, 2K-151/2013 ir kt.). Todėl sutikti, kad nukentėjusiajam A. R. priteista bendra 30 000 Lt (iš UAB DK „PZU Lietuva“ 8632 Lt ir iš UAB „E.“ 21 368 Lt) dydžio neturinė žala yra per didelė, nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė pateikė pinigų priėmimo kvitą (t. 3, b. l. 37), iš kurio matyti, kad 2014-02-27 nukentėjusysis A. R. advokatei už atstovavimą sumokėjo 300 Lt. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo V. L. apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl nuteistasis V. L. privalo atlyginti nukentėjusiajam A. R. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.). Nors atmetamas ir civilinio atsakovo apeliacinis skundas, BPK nenumato galimybės proceso išlaidų išieškoti iš šios šalies.

Taip pat pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tenkinus gynybos prašymą, dalyvavo specialistas V. M.. Iš dalies tenkinus specialisto V. M. prašymą, jam Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo apmokėta už darbą teismo posėdžio metu 225 Lt (ir PVM) (t. y. 272,25 Lt). Specialistui V. M. taip pat buvo atlygintos kelionės išlaidos (išlaidos už kurą) - 258,03 Lt. Kadangi specialistas V. M. apeliacinės instancijos teisme dalyvavo gynybos prašymu, vadovaujantis BPK 104 str. 2 d., 105 str. 1 d., specialistui išmokėtos sumos už darbą teismo posėdžio metu bei kelionės išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo V. L., iš viso 530,28 Lt (272,25 Lt + 258,03 Lt)

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

nuteistojo V. L. ir civilinio atsakovo UAB „E.“ apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti nukentėjusiojo A. R. naudai iš nuteistojo V. L. 300 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinio proceso metu apmokėti.

Priteisti iš nuteistojo V. L. 530,28 Lt proceso išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Aurelija SadauskaitėDalius Jocys