- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- A-4958-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02476-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė , kad nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis atliko Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) direktoriaus paskirtas nuobaudas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, kurių plotas apytiksliai buvo nuo 10 kv. m iki 14 kv. m, kartu su dar 4 asmenimis. Kamerų plotą mažino jose buvę baldai, nebuvo užtikrintas privatumas. Kameroje Nr. 16 buvo laikomas kartu su V. A., M. V. Pareiškėjas miegojo antrame lovos aukšte, į kurį su kopėtėlėmis buvo nepatogu įlipti. Kamerų Nr. 11, 16 lovų galuose nebuvo atramų pagalvėms, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Kamerose nebuvo ventiliacijos, nepakako natūralios šviesos, oro, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas. Pareiškėjas negalėjo pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Dėl šių pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN, tačiau jo teikiami skundai nebuvo registruojami.
3. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, pareiškėjas negalėjo sportuoti, nebuvo nustatyta dienotvarkė. Pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, o jo sveikatos istorijoje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dėl depresijos kreipėsi į psichiatrą.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d. pareiškėjas jam paskirtą nuobaudą už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimą atliko drausmės grupėje, kameroje Nr. 17K, kurios plotas 14,99 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nenustatė, jog patalpoje esančių baldų plotą reikia įskaičiuoti į bendrą kameros plotą. Kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengtų miegamųjų vietų. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybės, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.
6. Atsakovo atstovas teigė, kad kamerų tipo patalpa, kurioje pareiškėjas atliko nuobaudą, įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Kamerose esantys sanitariniai mazgai turi įrengtą atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrino natūralų šių patalpų apšvietimą ir galimybę vėdinti kamerų patalpas. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengtos atskiros prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat šias sistemas gadina. Kamerų tipo patalpose esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos yra sumontuotos į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris. Visos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Šiuo atveju jokios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos nebuvo pažeistos.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė.
8. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktai nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad šiose normose nenustatyta, kad į minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą neįskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Teismas vertino byloje esančius duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir nustatė, kad nepriklausomai nuo to, kurioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo ginčo laikotarpiu – Nr. 11K, Nr. 16K ar Nr. 17K, vidutiniškai vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas buvo atitinkamai 4,82 kv. m, 4,74 kv. m ir 4,99 kv. m, t. y. ne mažesnis nei Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatytas 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas pripažino, kad nustatytas gyvenamasis plotas atitiko tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus, todėl pareiškėjo teisė šiuo aspektu nebuvo pažeista.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimus, teismas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto atmetė.
10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ant langų įrengtų grotų, ribojančių oro ir šviesos patekimą į patalpas, kamerose neįrengtos ventiliacijos, neužtikrinamos tinkamos temperatūros ir apšvietos, teismas aptarė HN 134:2015 17 punktą, Taisyklių 13.12, 13.7 punktus, nurodė, kad aplinkybės, jog patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, ant langų sumontuotos grotos, pačios savaime nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Teismas nustatė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo, drausmės grupės, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą, nuteistieji turi galimybę atidaryti langus ir vėdinti gyvenamąsias patalpas, todėl teismas HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė.
11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nepakankamai užtikrinamos nuteistųjų socialinės reabilitacijos, neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, privertimo miegoti antrame lovos aukšte, į kurį kopėtėlėmis nepatogu įlipti, neįrengtų atramų pagalvėms, Vilniaus PN administracijos atsisakymo registruoti jo skundus.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam Vilniaus PN nesudarė sąlygų, nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti, todėl pripažino, jog vien tik abstrakčių nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams nustatyti.
13. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose pareigūnų iškvietimo sistemos yra įmontuotos į metalines patalpų duris, todėl pareiškėjo teisės dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku nebuvo pažeistos, pareiškėjas šiuo aspektu nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl signalizacijos mygtuko trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 10 mėnesių laikotarpiui buvo perkeltas į drausmės grupę, ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 11, 16 nebuvo laikomas, dėl netinkamo lovos įrengimo nesikreipė į Vilniaus PN administraciją. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada ir kokius jo teiktus skundus ir dėl kokių laikymo sąlygų buvo atsisakyta registruoti, nepateikė įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių šiuos teiginius, todėl teismas nenustatė pagrindo pripažinti neteisėtais Vilniaus PN pareigūnų veiksmus.
14. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Nors byloje yra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pas psichiatrą lankėsi 3 kartus, tačiau teismas vertino, kad jie nepatvirtina, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Nenustatęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
15. Pareiškėjas K. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priteisti jam 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Teismo sprendimas nepagrįstas teisiniais argumentais, nemotyvuotas, neišsamus, šališkas, todėl neteisėtas;
16.2. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl Vilniaus PN nepakankamai užtikrinamos nuteistųjų socialinės reabilitacijos, dėl galimybės dalyvauti renginiuose, sportuoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika paneigia teismo išvadas, jog įkalinimo įstaiga savo pareigas privalo atlikti tik gavusi nuteistojo prašymą. Teismas privalėjo išreikalauti iš atsakovo atstovo įrodymus apie socialinės reabilitacijos programų pareiškėjui organizavimą, o Vilniaus PN administracijai nepateikus tokių duomenų turėjo būti pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimo faktas;
16.3. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, temperatūros, apšvietimo. Teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo įrodymų apie apšvietimo atitikimą teisės aktų reikalavimams. EŽTT 2013 m. vasario 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad dviejų eilių grotos ant lango mažina natūralų apšvietimą ir ventiliaciją. Vilniaus PN neteisėtai ant kameros langų įrengusi antrą eilę grotų, o teismas nesivadovavo EŽTT praktika;
16.4. Skunde kėlė pretenzijas ne dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neįrengimo, bet dėl minėtos sistemos neveikimo. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu pareigūnų iškvietimo sistema veikė, o teismas šios aplinkybės nevertino;
Žemesnės instancijos teismas
16.5. Teismas neišsiaiškino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl to, kad pareiškėjas buvo priverstas miegoti antrame lovos aukšte, į kurį kopėtėlėmis nepatogu įlipti, lovų galuose nebuvo įrengtos atramos pagalvėms, taip pat dėl to, kad jo skundai Vilniaus PN nebuvo registruojami.
16.6. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo teiginiais, kad pareiškėjas kamerose Nr. 11, Nr. 16 nebuvo laikomas. Teismas taip pat neapklausė drausmės kameroje buvusių asmenų, Drausmės grupės būrio viršininko dėl pareiškėjo skundų neregistravimo, nepaprašė pareiškėjo patikslinti duomenis (pavyzdžiui, nurodyti kada, kam ir kokiais klausimais teikė skundus), nesistengė išsiaiškinti pareiškėjo psichikos sutrikimo priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo K. N. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d.
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo išsakytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodytų CK 6.271 straipsnyje, padaryta išvada, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
19. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde išvardija skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad nebuvo užtikrinta nuteistųjų socialinė reabilitacija / resocializacija; kad jis miegojo antro aukšto gulte ir nebuvo patogu naudotis kopėtėlėmis, o gultų galai buvo be atramų; su ventiliacija, temperatūra ir apšvietimu ir pareigūnų iškvietimo signalizacijos neveikimu; su tuo, kad jo skundai nebuvo registruojami. Pareiškėjas kritikuoja pirmosios instancijos teismą sprendimą ir tuo aspektu, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėja, sprendimas neišsamus, nemotyvuotas, nepagrįstas teisiniais argumentais, pirmosios instancijos teismas turėjo apklausti kitus nuteistuosius ir Drausmės grupės būrio viršininką, įvertinti kitų nuteistųjų skundus, teiktus Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo teigimu, jo skundas turėjo būti tenkintas ir jam priteistas 850 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, t. y. yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
22. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teisėjos priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, kad sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotas, nenurodyti teisiniai argumentai, daro išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; kt.).
25. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
26. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.
27. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apklausti kitus nuteistuosius ir Drausmės grupės būrio viršininką, įvertinti kitų nuteistųjų skundus, teiktus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės ir byla išnagrinėta neteisingai.
28. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją).
29. Tačiau, teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą).
30. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4616-1062/2018; kt.).
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad teikė prašymus pirmosios instancijos teismui dėl konkrečių nuteistųjų ir kitų asmenų apklausimo, kad nurodė konkrečias administracines bylas, kuriose nagrinėjamos identiškos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas nėra nurodęs jokių konkrečių aplinkybių, kurias tam tikri asmenys ar kitose bylose esantys duomenys galėjo patvirtinti ar paneigti.
32. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui yra suformulavęs abstraktų reikalavimą išreikalauti duomenis iš atsakovo.
33. Nagrinėjant šį prašymą, pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Primintina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
34. Kadangi pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių įrodymų, kurie turėtų būti išreikalauti iš atsakovo, aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jis prašė šiuos įrodymus išreikalauti pirmosios instancijos teisme, tačiau toks reikalavimas nepagrįstai netenkintas, todėl pareiškėjo abstraktaus pobūdžio reikalavimas išreikalauti duomenis iš atsakovo netenkintinas.
35. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartyje duotų nurodymų. Su tokia pozicija nesutiktina, nes šioje nutartyje buvo nurodyta, kad nagrinėjant bylą iš naujo reikia įvertinti pareiškėjo argumentus ir pašalinti kylančias abejones dėl to, kurioje kameroje buvo laikomas pareiškėjas, o pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir priimdamas sprendimą, tai įvykdė, t. y. iš surinktų įrodymų visumos nustatė, jog pareiškėjas tam tikrą laikotarpį yra bausmę atlikęs ir kamerų tipo patalpoje Nr. 16K, kurioje pareiškėjui teko 4,82 kv. m ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 11K, kurioje pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto; vieną dieną pareiškėjas buvo kamerų tipo patalpoje Nr. 17K, kurioje pareiškėjui teko 4,99 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
36. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl turėtų būti pripažintos neteisingomis.
37. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo abstraktaus pobūdžio argumentus, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skundai nebuvo registruojami, jis patyrė pareigūnų psichologinį smurtą, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kada ir su kokio pobūdžio skundais jis kreipėsi į atsakovo atstovą, kokie jo skundai ir / ar prašymai nebuvo registruojami, kada ir kurie pareigūnai darė psichologinį spaudimą.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat abstrakčiai ir deklaratyviai nurodo, kad nebuvo užtikrinta nuteistųjų socialinė reabilitacija / resocializacija. Šiuo aspektu atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad šioje byloje nėra nagrinėjamos abstrakčios aplinkybės, susijusios su visų nuteistųjų kalinimo sąlygomis (teisėmis), o nagrinėjamos ir vertinamos konkrečios pareiškėjui neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (pažeistos jo teisės), dėl kurių jis patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti.
39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, nenustatė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos (nustatyta galimybė vėdinti patalpas per langus), nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, apšvietimas, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė, jog patalpos šildomos, patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą, nuteistieji turi galimybę atidaryti langus ir vėdinti gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų ir teisės aktų, kurie paneigia šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.
40. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog Vilniaus PN kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose pareigūnų iškvietimo sistemos yra įmontuotos į metalines patalpų duris, pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl to, kad nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Be to, nustatyta, kad drausmės grupės patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie užtikrina nuteistųjų saugumą. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės turėtų būti pripažintos nepagrįstomis, kad jis dėl iškvietimo sistemos neveikimo patyrė neigiamas pasekmes.
41. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl nepatogumo miegoti antrame lovos aukšte, į kurį reikėjo lipti kopėtėlėmis, dėl nebuvimo lovų galuose atramų pagalvėms, akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Vilniaus PN, kurie pareiškėjo nurodomos problemos nesprendė ir dėl to pažeidė pareiškėjo teises.
42. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant, ar pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir remdamasis įrodymais bei jų visuma padarė teisingas išvadas, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
43. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos yra nepagrįsti.
44. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nuteistieji negali įrodyti savo argumentų, t. y. pateikti įrodymų, pažymėtina, jog viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
45. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė įrodymus, atsikirsdamas į konkrečias pareiškėjo skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, ir įrodė, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nepripažino pagrįstomis pareiškėjo abstraktaus pobūdžio pretenzijų.
46. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Vilniaus PN jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.
47. Kadangi nėra nustatyti valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl nenagrinėtini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo patirta neturtine žala ir jos atlyginimu.
48. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.