Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos įstaiga), 6192 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–10).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2018 m. birželio 25 d.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir 11¹.2 punktas numato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2017 m. birželio 20 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrį 1 brigadą, kurios plotas – 65,72 kv. m, joje įrengta 23 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,85 kv. m. Atsakovė nurodė, jog nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo 20 miegamųjų vietų ir vienam nuteistajam teko 3,286 kv. m (b. l. 131).

Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. spalio 29 d. buvo paskirtas gyventi į 17 būrį 1 brigadą, kurios plotas – 59,20 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 2 brigadą, kurios plotas – 32,62 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrį 1 brigadą, kurios plotas – 65,72 kv. m, joje įrengta 21 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,12 kv. m ploto.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose į atsakovės atsiliepimą nurodė, jog su atsakovo pateiktais atsiliepime brigadų plotais sutinka, tačiau nurodė, jog karantino patalpoje su juo gyveno 16 žmonių, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2016 m. liepos 1 d. 12 būrio 1 brigadoje gyveno 24 žmonės, nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio mėnesio 21 žmogus (atsikirtime teigia, jog gyveno nuo 21 iki 24 žmonių, teismo posėdžio metu šių aplinkybių netikslino), nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2018 m. kovo mėnesio gyveno 9 būrio 1 brigadoje, kurioje buvo 21 žmogus, o nuo 2018 m. kovo mėnesio iki skundo padavimo gyveno 12 būrio 1 brigadoje kurioje buvo 20 žmonių. Tačiau pareiškėjas atsikirtime į skundą (b. l. 110-114) nurodė, jog atsakovė 17 būrio 1 brigados ir 9 būrio 2 brigados miegamųjų vietų skaičių nurodė tinkamai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio mėnesio gyveno 21 žmogus, pateikdamas teismui atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą jau nurodė, jog minėtu laikotarpiu gyveno nuo 21 iki 24 žmonių. Teismo posėdžio metu šių aplinkybių netikslino. Iš to matyti, jog pareiškėjo aplinkybės nesutampa. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo ginčo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio mėnesio, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose gyvenamosiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių laikotarpiu. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio mėnesio gyveno nuo 21 iki 24 žmonių nevertintini ir atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Atsakovė 2018 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 62-3305 (b. l. 25) ir 2018 m. liepos 13 d. pažymoje Nr. 42-11677 (b. l. 131) pateikė duomenis pažymos surašymo dienai ir nenurodė, ar tiek įrengtų gyvenamųjų vietų buvo visą ginčo laikotarpį ar jis kito. Atsakovė, gavusi pareiškėjo skundą ir pareiškėjo atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą nenuginčijo pareiškėjo pateiktų duomenų dėl gyvenamųjų vietų, jog karantino patalpoje buvo 16 žmonių ir laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2016 m. liepos 1 d. 12 būrio 1 brigadoje gyveno 24 žmonės, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje lieka nepaneigti. Teismo nuomone, atsakovės atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu bei nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų duomenų apie miegamąsias vietas. Dėl patalpų ploto ginčo nėra.

Be to, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 8 d. teko 2,54 kv. m (8 paras trūko 1,05 kv. m ploto kamerų tipo patalpose), laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2016 m. liepos 1 d. teko 2,74 kv. m (357 paras trūko 0,36 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių, dušų trūkumas, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017). Todėl pareiškėjo argumentai dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių (tualete, prausykloje, duše), inventoriaus ir kitų pažeidimų lieka nustatyti laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., kai buvo nustatyta, jog pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numato teisės aktai.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo norma), numatė, jog bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti 1 sieninis laikrodis būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje, 1 kambarinis termometras bei 1 valymo inventoriaus komplektas.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma), numatyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti 1 valymo inventoriaus komplektas (šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės),

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą skirtingais ginčo laikotarpiais ir į tai, jog atsakovas nepateikė jokių rašytinių duomenų apie tai, kad gyvenamojoje patalpoje buvo termometras, laikrodis (iki 2017 m. sausio 1 d.), valymo inventoriaus komplektas, todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų, jog nurodyti pažeidimai turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichinei būsenai byloje nėra. Pareiškėjas taipogi nedetalizuoja ir nenurodo kuo pasireiškė neturtinė žala šiuo atžvilgiu.

Nuteistųjų aprūpinimą baldais bei minkštuoju inventoriumi, baldų ir minkštojo inventoriaus dėvėjimo terminus nustatyto Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d. , kuriame numatyta, jog lovos naudojimo laikas 10 metų.

Atsakovės atstovas pareiškėjo teiginių dėl lovos eksploatacijos termino, jų būklės neargumentavo, nepateikė įrodymų apie lovos eksploatacijos terminų laikymąsi, vykdomą techninę priežiūrą, todėl, nesant tokių duomenų, konstatuotinas Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas.

Atsakovės atstovė nurodė, jog 9, 12 būriuose buvo po 8 praustuves, 4 kojų plautuves, 6 unitazus ir 4 pisuarus. 17 būryje buvo 9 praustuvės, 3 unitazai ir 2 pisuarai. Nurodė, jog 12 būryje buvo 79 nuteistieji (2016 m.), 17 būryje – 73 nuteistieji, 9 būryje – 58 nuteistieji, 12 būryje – 67-68 nuteistieji (b. l. 126).

Materialinio buitinio aprūpinimo normoje galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, jog prausykloje tualete turi būti 1 praustuvė dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų, 1 dušo sietelis 15 asmenų.

Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (nuo 2017 m. birželio 7 d.) nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų bei dušo čiaupai (galvutės) 1 vienetas 1 besiprausiančiam asmeniui. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. teisės aktai nereglamentavo kiek sanitariniame mazge turi būti įrenginių.

Atsižvelgiant į atsakovės pateiktus duomenis bei į teisinį reglamentavimą, matyti, jog iki 2017 m. sausio 1 d. 12 būryje pareiškėjui trūko pisuarų ir unitazų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys bei 5.9 punkte drabužių ir avalynės džiovykla.

Atsakovės atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pataisos įstaigos 2 –ajame sektoriuje nebuvo įrengta laisvalaikio kambario bei drabužių ir avalynės džiovykla. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 ir 5.9 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį bei drabužių ir avalynės džiovyklą.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Panašiai numatyta ir Higienos normos HN 76:2010 60 punkte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaiga buvo sudariusi 2016 m. lapkričio 23 d. kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 30-33). Iš teismui pateiktų (b. l. 34-40) Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, yra pagrįsti. Be to, atsakovė nepateikė teismui sutarties už ginčo laikotarpį iki 2016 m. lapkričio 23 d.

Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2135-442/2018 yra nurodęs, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 7 ir 8 punktų bei 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjas, siekdamas patikslinti skundo pagrindą, tai turi teisę padaryti raštu per keturiolika kalendorinių dienų nuo atsakovo atstovo atsiliepimo gavimo dienos, tačiau skundą patikslinus tik žodžiu ir teismo posėdžio metu, teismas tokiu atveju neturi pagrindo išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl papildomai žodžiu nurodytų aplinkybių, atlyginimo. Todėl pareiškėjo papildomos aplinkybės nurodytos teismo posėdžio metu nevertintinos.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas pateikęs teismui medicininius išrašus bei atsakovė pateikė teismui asmens sveikatos istoriją iš kurių matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl atsiradusių bėrimų ant odos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 365 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus kamerų ir bendrabučio tipo patalpose. Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 2500 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti K. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.