Kauno apygardos teismo nutarimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) viršininko V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimo, kuriuo tenkintas R. M. skundas dėl Institucijos 2017 m. birželio 30 d. nutarimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. M. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus vyresniojo specialisto G. P. 2017 m. birželio 30 d. nutarimu pripažinta padariusi administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje, 426 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta galutine 600 Eur (šešių šimtų eurų) bauda už tai, kad ji 2017 m. birželio 5 d., 8.30 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama atbula, nebuvo atidi, kliudė ir nulenkė stulpą su kelio ženklu, taip pat apgadino savo vairuotą automobilį. Nesant apgadinto turto savininko, nepranešusi policijai, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101, 219.2, 222 punktų reikalavimus.Nesutikdama su nubaudimu pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, R. M. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, kuris 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimu skundą tenkino - Institucijos nutarimo dalį, kuria R. M. pripažinta padariusi ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną šioje dalyje nutraukė. Apylinkės teismas nurodė, kad R. M. neteisingai įvertino situaciją, nesuvokė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje ar pranešti policijai, iš įvykio vietos ji pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų teisėtumo.Apeliaciniame skunde Institucija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos 2017 m. birželio 30 d. priimtą nutarimą. Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nevertino byloje surinktų įrodymų ir nelaikė jų pakankamais pažeidėjos kaltei įrodyti. R. M. argumentus paneigia apklausto liudytojo parodymai, kuriais nustatyta, kad po eismo įvykio pažeidėja net nebandydama ieškoti nukentėjusio asmens, kurio turtui padarė žalą, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykis įvyko 8.30 val., 9.26 val. pažeidėja telefonu informavo draudimo bendrovę apie padarytą žalą trečiajam asmeniui, 10.03 val. buvo nustatytas automobilio savininkas. Tai, kad R. M. pranešė draudimo bendrovei apie eismo įvykį, teisine prasme jos kaltės neeliminuoja, kadangi Kelių eismo taisyklių reikalavimuose nustatyta, jog tokiais atvejais nedelsiant turi būti pranešama policijos pareigūnams. Institucijos teigimu, pažeidėja, suvokdama savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. pasišalino iš įvykio vietos, siekdama išvengti administracinės atsakomybės. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukė. R. M. teiginys, kad ji suprato, jog padarė žalą, todėl užpildė eismo įvykio deklaraciją, nubraižė eismo įvykio schemą, norėjo atlyginti padarytą žalą, įrodo, kad ji suvokė, jog įvyko eismo įvykis, iš kurio vietos ji pasišalino.Atsiliepime į apeliacinį skundą ir rašytiniuose paaiškinimuose R. M. prašo Institucijos pateiktą apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimą, nes neturėjo tyčios, motyvo bei tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Prašoma atsižvelgti į tai, kad ji yra išsiskyrusi vieniša moteris, gyvenanti viena, gaunanti menkas pajamas, kurios nesiekia minimalios mėnesinės algos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas.Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga bei įvertinęs apeliacinio skundo motyvus, daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino R. M. pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybes ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos administracinės atsakomybės už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, taikymo klausimais. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, teiseną.Pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. M. veiksmuose nėra ANK 426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo sudėties, yra šie: nenustatyta pažeidėjos tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tikslingai siekiant išvengti administracinės atsakomybės, pažeidėja iš karto po įvykio užpildė eismo įvykio deklaraciją, nubraižė eismo įvykio schemą, kreipėsi į savo draudimo bendrovę dėl žalos bylos užvedimo, paaiškėjus nukentėjusiam asmeniui, atlygino padarytą žalą. Aukštesniojo teismo vertinimu, šis R. M. elgesys po eismo įvykio sukėlimo nepašalina jos atsakomybės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, su kuria ji susijusi. Pateiktos bylos medžiaga patvirtina, jog R. M. neneigia, kad 2017 m. birželio 5 d., apie 8.30 val., važiuodama atbuline eiga, manevruodama iš aikštelės, atsitrenkė į kelio ženklo, nurodančio stovėjimo vietą (KET 528) ir stovėjimo būdą (KET 830), stovą, dėl ko ženklas palinko. Tai matyti iš byloje esančių fotonuotraukų (administracinio nusižengimo byla Nr. 17068851207, b. l. 16). R. M. aiškiai suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, buvo išlipusi iš automobilio, apžiūrėjo kelio ženklo bei savo transporto priemonės apgadinimus. Nors matė, kad kelio ženklas yra nulenktas, o jos automobilio galinio bamperio dažai nubraukti, tačiau savarankiškai nusprendė, kad apgadintas kelio ženklas eismui netrukdo, todėl ji neva gali policijos nekviesti ir iš eismo įvykio vietos pasišalinti. Tą ji ir padarė – įsėdo į automobilį ir nekvietusi policijos bei nesiaiškinusi, kieno nuosavybei padarė žalą, iš įvykio vietos išvažiavo. Tačiau visą šį incidentą tiesiogiai stebėjo ir R. M. atliekamus veiksmus matė liudytojas R. G., kuris policijos pareigūnams tą pačią įvykio dieną paaiškino, kad pažeidėjos vairuota transporto priemonė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), manevruodama atbuline eiga bei išsukinėdama iš aikštelės išvažiavimo, atsitrenkė į stovintį kelio ženklą. Vairuotoja pajuto smūgį, todėl iš automobilio išlipo, apžiūrėjo savo transporto priemonės bei kelio ženklo apgadinimus, tačiau netrukus sėdo į automobilį ir pasišalino (administracinio nusižengimo byla Nr. 17068851207, b. l. 8). Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio schemą ir eismo įvykio deklaraciją R. M. pildė ne įvykio vietoje. Iš įvykio vietos, suprasdama, jog sukėlė eismo įvykį, ji nedelsdama pasišalino, o minėtus dokumentus pildė ramiai apgalvojusi, ką juose pažymėti. Su civilinės atsakomybės draudimo bendrove „Gjensidige“ ji kontaktavo praėjus maždaug valandai nuo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Dar po pusvalandžio su ja susisiekė policijos pareigūnai, pagal automobilio valstybinius numerius nustatę jo savininką. Tik tuomet R. M. pradėjo rūpintis kam ir kokio dydžio turtinę žalą padarė. VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ direktorius J. L. 2017 m. birželio 5 d. raštu informavo Instituciją, jog dėl (duomenys neskelbtini), įrengto kelio ženklo nulenkimo yra padaryta 140,54 Eur (be PVM) turtinė žala įstaigai (administracinio nusižengimo byla Nr. 17068851207, b. l. 17), tačiau jau kitą dieną – 2017 m. birželio 6 d. ši žala buvo atlyginta, VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ direktorius pažymėjo, kad jokių pretenzijų R. M. neturi (administracinio nusižengimo byla 17068851207, b. l. 5). Nustačius aukščiau aprašytas aplinkybes, būtina aiškintis pažeidėjos elgesio subjektyviąją pusę, t. y., ar ji veikė tyčia, ar pasišalino iš įvykio vietos sąžiningai klysdama dėl tikslingumo susiklosčiusioje situacijoje kviesti policijos pareigūnus eismo įvykio įforminimui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Sutiktina, jog nustatant tyčios turinį, svarbu atsižvelgti į tai, ar asmuo, sukėlęs eismo įvykį, nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tačiau šie kriterijai negali būti suabsoliutinami ar jiems suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė, kaip šiuo atveju nepagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog skundžiamo apylinkės teismo nutarimo argumentacija labiau tinkama toms situacijoms, kai asmuo, vairuodamas transporto priemonę, nežymiai apgadina kito asmens transporto priemonę ir pačio smūgio (transporto priemonių susidūrimo) nejaučia ar sąžiningai klysta dėl padarytų apgadinimų pobūdžio, jų nepastebi, todėl iš eismo įvykio vietos išvažiuoja, klaidingai manydamas, kad niekam jokios žalos nepadarė. Analizuojamu atveju R. M. aiškiai suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, matė, kad padaryta žala tiek jos vairuotam automobiliui, tiek kelio ženklui, į kurį atsitrenkė, tačiau vis tiek nepaisė Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyto imperatyvo: „jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai“. Nustatyti kelio ženklo savininką įvykio vietoje nebuvo objektyvios galimybės, todėl R. M. privalėjo nedelsdama kviesti policiją. Nurodyta Kelių eismo taisyklė nenumato jokių išimčių, todėl pasiteisinimas, jog palenktas kelio ženklas eismui netrukdė, vertinamas kritiškai. Įvertinti eismo saugumą yra policijos pareigūnų, o ne pažeidėjos pareiga. Savo pareigą pasilikti įvykio vietoje R. M. sąmoningai ignoravo, todėl Institucijos buvo pagrįstai nubausta. Tai, kad pažeidėja galimai suklydo, susipainiojo pirmiau skambindama draudimo bendrovei, o ne policijai, jos kaltės taip pat neeliminuoja. Visiems eisme dalyvaujantiems asmenims Kelių eismo taisyklės privalo būti žinomos, o įstatymo nežinojimas ar jo asmeninis interpretavimas nuo atsakomybės neatleidžia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi nuostatos, kad vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinas Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (galiojusi redakcija iki 2017 m. sausio 1 d., pagal ANK atitinka 426 straipsnio 1 dalį) numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33-2013, 2AT-41-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-57-139/2015). Todėl tokios aplinkybės, kaip asmens blaivumas įvykio metu, galiojančio vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo turėjimas, panašaus ar analogiško pobūdžio pažeidimo anksčiau nepadarymas, turimas ilgas vairavimo stažas, negali būti vertinamos kaip šalinančios asmens atsakomybę dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Minėtos aplinkybės savaime nepaneigia asmens tyčios pasišalinti iš įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2AT-24-699/2017). Taigi, R. M. teiginiai, kad ji ėmėsi priemonių, jog būtų užfiksuotas įvykis ir atlyginta žala, nesudaro pagrindo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto, aukštesnysis teismas pripažįsta, jog, nors pažeidėja tyčia išvažiavo iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijusi, vietos, tačiau jos elgesys po pažeidimo padarymo iš tiesų buvo rūpestingas ir atsakingas, todėl Institucija turėjo visas sąlygas svarstyti švelnesnės, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta minimali, nuobaudos skyrimo klausimą. Tačiau tai padaryta nebuvo ir pažeidėjai paskirta minimali ANK 426 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda – 600 Eur. Kadangi R. M. savo skunde apylinkės teismui neprašė švelninti paskirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už Institucijos pateikto apeliacinio skundo ribų ir keisti nuobaudos individualizavimo. Todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas naikinamas ir Institucijos 2017 m. birželio 30 d. nutarimas paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko V. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą - R. M. skundą dėl administracinio nusižengimo teisenos pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį nutraukimo atmesti ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus vyresniojo specialisto G. P. 2017 m. birželio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Šis nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.