- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-07
- Bylos Nr.
- e2A-498-856/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02192-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Atsakovas
- M. F.
- Trečiasis asmuo
- E. F.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7231-734/2019 pagal ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei M. F. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. F..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu atmestas ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys atsakovei M. F. dėl žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-7231-734/2019 ir prašė atnaujinti terminą prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti bei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Nurodė, kad pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta 2019 m. lapkričio 27 d. Apie tai, jog teismas neišsprendė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sužinojo tik 2019 m. gruodžio 27 d., gavusi advokato E. Š. pranešimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 17 d. papildomu sprendimu atnaujino terminą prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti. Priteisė iš ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos 502,71 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei.
4. Teismas nurodė, kad priimant 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą, nebuvo išspręstas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus 2019 m. vasario 6 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, M. F. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir atsakovė buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Įrodymai, pagrindžiantys atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, buvo pateikti teismui 2019 m. lapkričio 27 d. Teismui pateikta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, viso 502,71 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog sprendimu teismas ieškinį atmetė, teismas turėjo priteisti iš ieškovo valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau dėl jų nepasisakė.
5. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai teismas darė išvadą, jog šiuo atveju yra sąlygos papildomam sprendimui priimti. Kadangi atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus 2019 m. vasario 6 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, todėl iš ieškovės valstybei buvo priteista 502,71 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. papildomą sprendimą panaikinti ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-7231-734/2019 atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė civilinėje byloje dėl žalos PSDF biudžetui atlyginimo, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Dėl nurodytos priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai, netinkamai taikydamas CPK 93 straipsnio 1 dalį, pažeisdamas CPK 96 straipsnio 2 dalį, 99 straipsnio 2 dalį, priėmė papildomą sprendimą.
6.2. Praktikos, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos iš pralaimėjusios šalies, atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų, laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-1413-657/2017, 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1658-555/2019).
Atsiliepimas
7. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo priimtą papildomą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nors CPK 83 straipsnio pavadinime nurodoma apie atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tačiau šio straipsnio 1-3 dalyse reglamentuojamas atleidimas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011).
7.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog tik pirminėje CPK 83 straipsnio 4 dalyje, kuri neteko galios priėmus 2005 m. sausio 20 d. įstatymą Nr. X-80, buvo nustatyta, kad fiziniai asmenys, kurie Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti socialiai remtinais, nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleidžiami, išskyrus išlaidas, nurodytas CPK 88 straipsnio 1 dalies 5-7 punktuose. Taigi, tik pirminė CPK 83 straipsnio 4 dalies nuostata expressis verbis reglamentavo atleidimą ir nuo kitokių bylinėjimosi išlaidų (o ne tik nuo žyminio mokesčio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014).
7.3. Ieškovė nagrinėjamoje byloje CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra atleista tik nuo žyminio mokesčio, tačiau ne nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tame tarpe ir nuo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, kurios susidarė teikiant priešingai šaliai antrinę teisinę pagalbą. Nuo visų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamoje byloje yra atleista tik viena iš ginčo šalių – atsakovė, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 20 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o atsakovė VGTPĮ 20 straipsnio 1 dalies pagrindu – nuo visų bylinėjimosi išlaidų.
10. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, susijusios su civilinės bylos nagrinėjimu, išlaidų atlyginimo tvarka įtvirtinta CPK 99 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Jeigu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu dėl bylos esmės, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo CPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka.
11. CPK 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
12. Atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo reglamentuoja CPK 83 straipsnis, pagal kurio 1 dalies 5 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies pagrindu nereiškia atleidimo nuo kitų bylinėjimosi išlaidų. Nors CPK 83 straipsnio pavadinime nurodoma apie atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tačiau šio straipsnio 1–3 dalyse reglamentuojamas atleidimas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ir tik pirminėje šio straipsnio 4 dalyje, kuri neteko galios priėmus 2005 m. sausio 20 d. įstatymą Nr. X-80, kuriame buvo nustatyta, kad fiziniai asmenys, kurie Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti socialiai remtinais, nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleidžiami, išskyrus išlaidas, nurodytas CPK 88 straipsnio 1 dalies 5–7 punktuose. Taigi, tik pirminė CPK 83 straipsnio 4 dalies nuostata expressis verbis reglamentavo atleidimą ir nuo kitokių bylinėjimosi išlaidų (o ne tik nuo žyminio mokesčio). CPK normose nenustatyta, kad savivaldybės institucija, pareiškusi ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atleidžiama nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis) ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (CPK 99 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011).
14. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra atleista tik nuo žyminio mokesčio, tačiau ne nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (šiuo atveju - teisinės pagalbos išlaidų). Nuo visų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamoje byloje yra atleista tik atsakovė VGTPĮ 20 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti CPK 96 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, kai abi šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Kadangi ieškovės ieškinys buvo atmestas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei turi būti atlyginamos pagal CPK 96 straipsnio 2 dalies nuostatas – bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš ieškovės. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodą teismų praktiką, kuri yra privaloma žemesnės instancijos teismams, formuoja kasacinis teismas (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017). Taigi, Šiaulių apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistoma Kauno apygardos teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos, todėl nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodytų Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2S-1413-657/2017, ir 2019 m. lapkričio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1658-555/2019, išaiškinimais.
16. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, teisingai taikė procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo priimtas papildomas sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.