Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei M. F. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. F..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismas šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl 1 191,60 Eur žalos PSDF biudžetui atlyginimo iš E. F. paliko nenagrinėtu, nes baudžiamojoje byloje nėra galimybės spręsti klausimo dėl jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nurodyta aplinkybė neatleidžia atsakingų asmenų nuo deliktinės civilinės atsakomybės, t. y. pareigos atlyginti padarytą žalą.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 6.268 str. 1 d., veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Tačiau CK 6.268 str. 4 d. yra įtvirtinta speciali teisės norma, numatanti galimybę atlyginti tokių asmenų padarytą žalą, t. y., jeigu žalos padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, tai atlyginti žalą gali būti įpareigoti kartu su šiuo asmeniu gyvenantis jo sutuoktinis, tėvai ar pilnamečiai jo vaikai, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu.

Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovei M. F., E. F. motinai, nagrinėjamu atveju kyla pareiga atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą, nes E. F. padarė žalą negalėdamas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo. Kaip matyti iš Teismo nutarties, 2018-08-29-2018-09-17 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 miesto psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad E. F. inkriminuojamų veikų metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija ir buvo dalinės medikamentinės remisijos būsenos, todėl negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio ir jų valdyti. Be to, atsakovė įstatymo uždraustos veikos padarymo metu faktiškai gyveno kartu su E. F. viename bute, t. y. Medeinos g. 1-20, Vilniuje, ir jai buvo žinoma apie žalą padariusio E. F. psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad jis būtų pripažintas neveiksniu.

Pabrėžtina tai, kad atsakovės sūnaus psichinės sveikatos būklė paūmėjo dėl konflikto su A. A. (kaimyne), dėl ko E. F. atžvilgiu buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-30-922/2018, kurioje E. F. buvo kaltinamas kaimynės A. A. sveikatos sutrikdymu. Šioje byloje E. F. pripažintas nepakaltinamu. Konfliktas tarp A. A. ir E. F. tęsėsi daug metų. A. A. išprovokavo E. F. panaudoti prieš ją neteisėtus veiksmus. Dėl to E. F. vėliau labai pergyveno, šis įvykis ir baudžiamosios bylos jo atžvilgiu inicijavimas, ypač paveikė jo psichinės sveikatos būklę.Byloje nėra duomenų, kad E. F. iki nusikaltimo įvykdymo momento, turėjo tokių psichinių sutrikimų, kuriems esant, atsakovė būtų turėjusi pareigą kreiptis dėl jo pripažinimo neveiksniu. Atsakovė nurodo, jog nėra jos kaltės ir atsakomybės už jos pilnamečio sūnaus padarytą žalą. Atsakovei nebuvo aiškūs jos sūnaus psichikos ligos pobūdis, jai nebuvo žinoma, kad sūnui gali atsirasti agresyvumo priepuoliai, ir jis gali padaryti įstatymu uždraustų veikų būdamas nepakaltinamumo būsenoje. Prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas, vadovaudamasis LR CK 6.268 str. 4 dalimi, prašo iš atsakovės priteisti žalą, kurią ieškovas patyrė dėl atsakovės sūnaus nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių tuo, kad jis, būdamas nepakaltinamu, sumušė asmenį, dėl ko nukentėjusysis buvo gydomas ligoninėje, o atsakovė žinojo apie šią žalą padariusio sūnaus psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad jis būtų pripažintas neveiksniu.

Pagal įstatyminį reglamentavimą, pilnametis fizinis asmuo, kuris nėra pripažintas neveiksniu arba ribotai neveiksniu, neatsako už žalą, padarytą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 6.268 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką E. F. padarė būdamas nepakaltinamas, tačiau žalos padarymo ieškovei metu jis nebuvo civilinio proceso tvarka pripažintas neveiksniu. E. F. dėl psichikos ligos negalėjo valdyti savo veiksmų, todėl nėra jo kaltės ir jis neatsako už padarytą žalą. CK 6.268 straipsnyje yra nustatytos specialiosios teisės normos, numatančios galimybę atlyginti tokių asmenų padarytą žalą. Asmens atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu teisiniai aspektai analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-01-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2005. Aiškindama šią teisės normą, kolegija akcentavo, kad pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį gali atsirasti esant tokioms sąlygoms: 1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo; 2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti tik šioje įstatymo normoje nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys, asmenys; 3) šie asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu.

Atsakovė teigia, jog ji neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl sūnaus pripažinimo neveiksniu. Ji neneigė, jog jos sūnus serga psichine liga, tačiau jis pastoviai lankosi pas gydytojus, geria vaistus, jis gyvena pilnavertį gyvenimą, turi aukštąjį išsilavinimą, buvo sukūręs šeimą, turi pilnametį sūnų Ričardą, kuris šiuo metu gyvena užsienyje, nuolat lankė įvairius kursus, laikė egzaminus, paskutiniu laikotarpiu lankė juvelyrikos kursus, kurį laiką dirbo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Vilniaus skyriuje ir gaudavo oficialias pajamas, seniai turi vairuotojo teises ir vairuoja automobilį. Kaimynės A. A. atžvilgiu smurtą panaudojo dėl to, kad ji pati jį išprovokavo, nes tik pamačiusi E., jį vadindavo „kvailiu“, „ durniumi“.

Atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog jos sūnus turi aukštąjį išsilavinimą ( el.b.l. 31-32),jis dirbo VšĮ Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centre ( el.b.l. 34-35), .dalyvavo Vilniaus teritorinės darbo biržos organizuotoje Asmens dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje, kurios metu jam suteiktos paslaugos, numatytos profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos jam sudarytoje individualioje profesinės reabilitacijos programoje ( el.b.l. 36-39), yra baigęs socialinio darbuotojo padėjėjo mokymo programą ir įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo profesijai būdingų darbų kompetenciją ( el.b.l. 42-44, 45,46). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015- m. išvadoje dėl profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio ( el.b.l. 41) nurodyta, jog E. F. nustatytas darbingumo lygis nuo 2012-06-06 iki 2042-02-17 yra keturiasdešimt procentų. Neįgaliųjų sporto ir dienos užimtumo klubo „Draugystė“ išduotoje 2016-11-21 charakteristikoje apie E. F. teigiama, jog pastarasis klubo nariu yra nuo 2009 metų, per tuos metus klube su juo nebuvo jokių problemų, konfliktų, visada labai tvarkingas, labai mandagus, paslaugus, maloniai bendraujantis su visais klubo nariais, visada padedantis ir pats pasiūlantis savo pagalbą ( el.b.l. 66).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-22 nutartyje, kuria E. F. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė- stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, teismas, be kitų įrodymų, rėmėsi 2018-08-29 - 2018-09-17 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pateikta išvada, kad E. F. inkriminuojamų veikų metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidinė šizofrenija ir buvo dalinės medikamentinės remisijos būsenoje, todėl jis negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio ir jų valdyti. Šiuo metu E. F. serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidinė šizofrenija, dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. E. F. negali adekvačiai suvokti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, negali būti apklausiamas ir dalyvauti teismo posėdžiuose. E. F. dėl lėtinio psichikos sutrikimo negali adekvačiai suvokti bausmės esmės, priežasčių, pasekmių ir tikslų, todėl jam rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - priverstinį stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. (3 t., 36-47 b.I.)

Ieškovas taip pat remiasi šia eksperto išvada ir daro išvadą, jog šis įrodymas yra pakankamas, kad atsakovė, kaip E. F. motina, privalėjo kreiptis į teismą dėl savo sūnaus pripažinimo neveiksniu. Su šia ieškovo pozicija nesutiktina.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje civilinėse bylose dėl fizinių asmenų pripažinimo neveiksniais tam tikrose srityse aiškinama, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio vienas iš objektų – asmens psichinės sveikatos apsauga, be kita ko, apima ir valstybės nustatomas priemones, užtikrinančias psichikos sutrikimų turinčių asmenų teisių apsaugą teisminiuose procesuose svarstant jų neveiksnumo nustatymo klausimus. Teismo sprendimas dėl asmens, sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, pripažinimo neveiksniu (ribotai veiksniu) turėtų būti pagrįstas išsamiais, protingais ir svariais vertinimais, atliktais teisingo, visus įstatyme nustatytus procesinius reikalavimus atitinkančio teisminio nagrinėjimo metu, priimtas vadovaujantis šio asmens interesų apsaugos tikslais ir tik įsitikinus, kad tuo konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami, ir šis jo privataus gyvenimo (Konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 22 straipsnis) apribojimas nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jo paties ir kitų asmenų sveikatą bei interesus (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-403/2018, 25 punktas; kt.).

Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, kai psichikos sutrikimą turintis asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, o tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimų dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu tam tikroje srityje ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti globą šioje srityje. Neveiksnumo instituto taikymo ir globos tam tikroje srityje neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus tam tikroje srityje asmens teises ir interesus, taip pat kitų asmenų teises ir interesus (CK 3.238 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas dėl asmens, turinčio psichikos sutrikimą, pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje turi būti pagrįstas išsamiais, protingais įrodymų vertinimais, atliktais teisingo, visus įstatyme nustatytus procesinius reikalavimus atitinkančio teisminio nagrinėjimo metu, priimtas vadovaujantis šio asmens interesų apsaugos tikslais ir tik įsitikinus, kad tuo konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami, ir šis jo privataus gyvenimo (Konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 22 straipsnis) apribojimas nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jo paties ir kitų asmenų sveikatą bei interesus.

Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė turėjo kreiptis į teismą dėl sūnaus pripažinimo neveiksniu. Baudžiamojoje byloje apklaustas teismo ekspertas S. S. nurodė, jog E. F. serga nepagydoma psichine liga, nurodė, jog ligai paūmėjus, yra agresijos priepuoliai, kuomet jis būna pavojingas, tačiau ekspertas taip pat nurodo, jog tinkamai gydant, remisija gali trukti ir 30-40 metų, medikamentai turi būti vartojami ilgalaikiai. Iš šio darytina išvada, jog E. F. , nustačius jam tinkamą gydymą, gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Byloje nėra įrodymų, kad E. F. nesugeba pasirūpinti savimi, nesugeba savarankiškai priimti sprendimų dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, pareigomis, dėl ko atsakovei, kaip šio asmens motinai, kuri nesikreipė dėl sūnaus pripažinimo neveiksniu, kyla pareiga atlyginti ieškovui žalą pagal LR CK 6.268 str. 4 dalies nuostatas.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentais, ieškovo ieškinys netenkintinas.

Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Kadangi ieškinys atmestas, netaikytinos LR CPK 96 str. nuostatos atsakovės atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.