- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-1401-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02796-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- V. S.
- Ieškovas
- O. S.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, santuokoje įgyto bendro turto padalijimo ir kt., atsakovo V. S. priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė:
1) santuoką tarp jos ir atsakovo V. S., sudarytą 2008 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 3407, nutraukti dėl atsakovo kaltės;
2) šalių turto padalijimui taikyti teisines pasekmes nuo gyvenimo skyrium momento, t.y. nuo 2012 m. liepos 8 d.;
3) priteisti jai ½ dalį santuokos metu šalių sukauptų piniginių lėšų, esančių atsakovo vardu atidarytose banko sąskaitose Norvegijos ir Lietuvos Respublikos kredito įstaigose, t.y. priteisti jai 106 702,11 Lt piniginę kompensaciją;
4) po santuokos nutraukimo palikti jai iki santuokos sudarymo turėtą pavardę – B.
Nurodė, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, kadangi jis žiauriai elgėsi su ja, t.y. įžeidinėjo ieškovę, keikėsi necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu bei naudojo psichologinį smurtą, todėl yra kaltas dėl santuokos iširimo. Kadangi santuokos metu dalintino registruoto turto nebuvo įgyta, dalintinas turtas – bendros šalių sukauptos piniginės lėšos, kurios sudaro 344 522,60 Lt. Ieškovė šalių turto padalijimui prašė taikyti teisines pasekmes nuo gyvenimo skyrium momento, t.y. nuo 2012 m. liepos 8 d. (CK 3.67 str. 2 d.). Pažymėjo, kad kreditorių neturi. Santuokos metu vaikų nesusilaukė, o išlaikymo sau nereikalauja. Ieškovė po santuokos nutraukimo pageidauja pasilikti iki santuokos sudarymo turėtą pavardę – B.
Atsakovas V. S. priešieškiniu prašė:
1) santuoką, 2008 m. rugpjūčio 16 d. sudarytą Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje, tarp jo ir O. S. nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės;
2) konstatuoti, kad šalims nutraukus santuoką tarp šalių dalintino turto nėra, o šalys po santuokos nutraukimo išlaikys save pačios;
3) nustatyti, kad po santuokos nutraukimo O. S. susigrąžina mergautinę pavardę – B., o jis pasilieka dabar turimą pavardę – S.
Nurodė, kad jų santuoka yra faktiškai iširusi, nes kartu kaip sutuoktiniai netvarko bendro ūkio. Priežastys, dėl kurių iširo jų santuoka, yra abiejų nesuderinami charakteriai ir požiūris į bendrą gyvenimą. Dėl išsiskyrusių interesų, dėl skirtingų charakterių tolimesnis jų bendras gyvenimas yra neįmanomas. Kadangi abu yra darbingi, jų gaunamos pajamos yra pakankamos visiškai save išlaikyti. Santuokos metu neįgijo jokio dalintino turto; visus asmeninius daiktus šalys yra pasidalinusios. Kreditorių neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Nutraukė ieškovės O. S. ir atsakovo V. S. santuoką dėl atsakovo V. S. kaltės. Po santuokos nutraukimo ieškovei paliko iki santuokos sudarymo turėtą pavardę „B.“, atsakovui jo pavardę - „S.“. Pripažino, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t.y. 2012 m. liepos 22 d. Ieškovės O. S. banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, t.y. 65 559,19 Lt priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Atsakovo V. S. banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, t.y. 118 592,91 Lt priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Priteisė ieškovei O. S. iš atsakovo V. S. 104 289,82 Lt kompensaciją.
Dėl santuokos nutraukimo priežasčių ir pavardžių po santuokos nutraukimo
Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir šalių paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Dėl atsakovo nuolat keliamų skandalų ir pastovaus streso namuose, ieškovė gyvendama santuokoje nustojo miegoti naktimis ir dėl to buvo priversta kreiptis į gydytojus. Teismas sutiko su ieškovės paaiškinimais, kad jai atsakovas darė psichologinį spaudimą, vykdė provokacijas. Šį faktą patvirtina ir ta aplinkybė, jog atsakovas 2012 m. liepos 22 d., ieškovei išsikraustant iš jų bendro nuomojamo buto Norvegijoje, viską filmavo, t.y. provokavo ieškovę, dėl ko kilo konfliktas, ieškovė buvo priversta iškviesti policiją; toks sutuoktinio V. S. elgesys yra netoleruotinas ir niekaip neprisideda prie santuokos darnos ir jos išsaugojimo. Bylos duomenys įrodo ir tai, kad atsakovas išsiuntė ieškovei kvietimą užsiregistruoti pažinčių portale, taip siekdamas ją sukompromituoti. Atsakovas slėpė šeimos pinigines lėšas nuo sutuoktinės (ieškovės), be to, jis ieškovei nežinant skolinosi (ėmė) pinigines lėšas dideliomis sumomis iš kitų žmonių, vėliau sutuoktinei nieko nežinant jas atidavė ir pan.; toks elgesys, kai vienas sutuoktinis slapta nuo kito sutuoktinio tvarko finansus, neturi nieko bendro su įstatyme įtvirtina sutuoktinių pareiga visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu sutarimu. Tai rodo, kad atsakovas elgėsi netinkamai, nesiekė išsaugoti šeimos, pažeidė iš esmės savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas įstatyme. Atsižvelgdamas į išdėstyta, teismas konstatavo, kad šalių santuoka pasibaigė būtent dėl atsakovo kaltų veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai - abiejų sutuoktinių nesuderinamas charakteris ir požiūris į bendrą gyvenimą, skirtingi interesai, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi yra pagrindas pripažinti, kad šalių santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės, todėl santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 str. 2 – 3 d.).
Po santuokos nutraukimo ieškovei palikta ikisantuokinė pavardė „B.“, atsakovui palikta jo pavardė – „S.“ (CK 3.69 str. 1 d.).
Dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutuoktiniams taikymo nuo jų faktinio nustojimo kartu gyventi, santuokoje įgyto turto padalijimo, skolinių įsipareigojimų
Nustatyta, kad šalys bendro nekilnojamojo turto ir kito registruotino turto, kuris turėtų būti padalintas nutraukiant santuoką, neturi.
Įvertinęs faktines aplinkybes, kad ieškovė 2012 m. liepos 8 d. iš Norvegijos, kur gyveno kartu su atsakovu nuomojamame bute, išvyko atostogauti į Lietuvą, o vėliau susipykus kartu nebegyveno, tačiau galutiniai iš buto Norvegijoje ieškovė išsikraustė tik 2012 m. liepos 22 d. ir nuo to laiko šalys jokio bendro ūkio nebevedė, todėl teismas konstatavo, kad šalys faktiškai kartu nebegyvena nuo 2012 m. liepos 22 d. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t.y. 2012 m. liepos 22 d. (CK 3.67 str. 2 d., 3.127 str. 2 d.).
Ieškovės O. S. sąskaitose, esančiuose kredito įstaigose tiek Lietuvoje, tiek ir Norvegijoje, yra sukaupta iš viso 65 559,19 Lt piniginių lėšų. Šios lėšos sukauptos santuokos metu (iki 2012 m. liepos 22 d.), tad šios lėšos yra bendros, jos dalintinos nutraukiant santuoką.
Anot atsakovo, jis iki santuokos asmeninės nuosavybės teise (už pasiskolintas lėšas iš mamos ir sesers, viso už 12 000 Lt) turėjo įgijęs automobilį, kurį pardavė santuokoje už 4 000 Lt, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad minėtas automobilis buvo įgytas iki santuokos, kad jį pardavė santuokos metu, konkrečiai kada ir kam, už kokią kainą; nepateikti ir įrodymai, kad gauti pinigai už minėtą automobilį buvo padėti į kurią nors iš atsakovo sąskaitų, esančių bankuose, o ne panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti ir pan. Todėl atsakovo nurodytos lėšos (4 000 Lt) negali būti pripažįstamos asmeniniu jo turtu ir išminusuojamos iš bendro dalintino turto.
Teismas nesutiko su tuo, kad atsakovo skolintos lėšos (iš giminaičių ir draugo) turi būti išminusuojamos iš dalintino turto masės. Atsakovas nurodė, kad jis iš giminaičių skolinosi laikotarpyje nuo 2005 m. iki 2010 m., o santuoka buvo sudaryta 2008 m. rugpjūčio 16 d., todėl vadovaujantis CK 3.110 straipsnio 1 dalimi atsakovo prievolės toje apimtyje, kurioje jos atsirado iki santuokos sudarymo (iki 2008-08-16), yra jo asmeninės prievolės ir jos negali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Kadangi paskolos sutartys su giminaičiais ir draugu buvo sudarytos tik atsakovo; ieškovė neigia, kad ji žinojo apie tokių sutarčių sudarymą ir/ar joms būtų pritarusi; teismo posėdžio metu apklaustų atsakovo liudytojų S. D. ir T. D., kurios yra atsakovo giminaičiai, t.y. seserys, parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi; teismui realiai nepateiktos ir pačios paskolos sutartys; pateikti tik raštai apie paskolintų pinigų grąžinimą po to, kai jau buvo prasidėjęs šalių skyrybų procesas; jose nenurodyta kokiam tikslui skolinami pinigai; atsakovo mamos surašytame dokumente aiškiai nurodyta, kad ji skolino sūnui pinigus asmeniniams reikalams; šiame rašte taip pat nurodyta, kad pinigai buvo naudojami sūnaus žemei prižiūrėti; neaišku, kokiu tikslu buvo skolinami pinigai iš draugo Norvegijoje; byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie tvirtintų, kad minėti pinigai buvo naudoti šeimos poreikiams tenkinti, todėl šių paskolos sutarčių pagrindu atsiradusios prievolės laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Byloje nustatyta, kad šias skolas (t.y. asmenines atsakovo skolas bendroje sumoje 79 554 Lt) kreditoriams yra sumokėjęs atsakovas iš bendro sutuoktinių turto, t.y. lėšų 2012 m. liepos 22 d. buvusių atsakovo vardu atidarytose sąskaitose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo sudaryti sandoriai buvo tik asmeniniams poreikiams tenkinti, o jie įvykdyti iš bendro turto (t.y. sumokant iš bendrų lėšų), tad atsakovas įpareigotinas kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.
Vertindamas atsakovo argumentus dėl 2011 m. birželio 14 d. avansu paimtų 120 000 Norvegijos kronų (apie 48 000 Lt) iš A. P. remonto darbams atlikti, teismas nurodė, kad byloje nepateikta jokia rangos ar kokia nors kita sutartis dėl statybos remonto darbų atlikimo, avanso paėmimo ir pan.; teismui pateiktas tik A. A. P. raštas, kuris surašytas ne anksčiau kaip 2013 m. gruodžio 14 d., t.y. po šalių santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, be to, šis raštelis net nėra pasirašytas. Taip pat nepateikti teismui įrodymai, kad minėti pinigai buvo įnešti į atsakovo vardu atidarytas sąskaitas, kuriose laikomi šalių bendri pinigai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų žinojusi apie minėtą sandorį, kaip ir nėra duomenų, jog šie gauti pinigai būtų panaudoti šeimos poreikiams tenkinti. Tad atsakovas neturėjo jokio pagrindo šią sumą grąžinti iš bendrų šeimos lėšų. Kadangi atsakovas vis tik taip padarė, tai šiuo atveju irgi taikytinos teisinės pasekmės, numatytos CK 3.98 straipsnio 3 dalyje ir 3.115 straipsnio 2 dalyje.
Teismas atsisakė iš bendro dalintino turto išminusuoti 24 000 Lt Norvegijos kronų (apie 9 600 Lt) už atsakovui neva suteiktą vežimo paslaugą (po 1 000 Norvegijos kronų per mėnesį), nes neįrodyta, kad toks susitarimas egzistavo; už vežimą buvo sumokėta tik 2013 m., kai atsakovas nurodo, jog toks susitarimas mokėti kas mėnesį po 1 000 Norvegijos kronų egzistavo nuo 2010 m. (gyvenimiškai nereali situacija). Be to, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad minėta pinigų suma realiai buvo sumokėta iš šioje byloje nustatytų bendrų sumų, kurios yra atsakovui priklausančiose banko sąskaitose.
Teismas nesutiko, kad atsakovo nurodytos pinigų sumos, t.y. skolos Norvegijos valstybinei mokesčių inspekcijai pagal 2013 m. birželio 21 d. pateiktas sąskaitas, turi būti išminusuojamos iš bendro dalintino turto, nes pagal kasacinio teismo praktiką mokestinės prievolės pripažįstamos asmeninėmis sutuoktinių prievolėmis.
Tarp šalių nėra ginčo, kad iki santuokos sudarymo (iki 2008-08-15) atsakovas SEB banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) (EUR) turėjo 9 212,87 Lt. Ieškovė pripažįsta, kad ši suma yra asmeninė atsakovo nuosavybė, todėl šios pinigų sumos (9 212,87 Lt) nėra įtrauktos į bendrą šalių dalintiną turtą.
Atsakovas neįrodė, jog ieškovė išsikraustant iš bendro buto Norvegijoje (2012-07-22) būtų pasiėmusi atsakovo nurodomas bendras pinigų sumas (30 000 Lt). Priešingai nei teigia atsakovas, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie tvirtintų, kad šalys tokio dydžio pinigų sumą grynais laikė namuose ir jog tokio dydžio pinigų sumą ieškovė būtų pasiėmusi ir išsinešusi iš bendro buto jos išsikraustymo metu. Atsakovas taip pat neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buitinė technika ir kiti namų apyvokos daiktai būtų šalių įgyti santuokos metu (nepateikė įgijimo dokumentų, įrodymų apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą bei pan.) ir kurie nutraukiant santuoka turėtų būti padalinti, be to, jis net tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs.
Kadangi 2012 m. liepos 22 d. atsakovo sąskaitose, esančiose tiek Norvegijos kredito įstaigose, tiek ir Lietuvos kredito įstaigose iš viso buvo 274 138,83 Lt piniginių lėšų, kurios yra bendros ir turi būti dalinamos nutraukiant santuoką, tačiau atsakovas dalį bendrų lėšų panaudojo savo asmeninėms prievolėms padengti, tad jis įpareigotas kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 str. 3 d., 3.115 str. 2 d.). Atsakovas pripažino, kad šiuo metu jo sąskaitose bendrų lėšų yra 118 592,91 Lt, tad šios išlaidos dalintinos nutraukiant šalių santuoką, tuo tarpu likusią dalį (155 545,92 Lt), kuri panaudota atsakovo asmeniniam poreikiams tenkinti ir taip sumažinta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovas turi kompensuoti.
Šalys skolinių įsipareigojimų kreditoriams neturi.
Teismas byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 str., 3.123 str.), todėl šalių santuokos metu įgytas turtas padalintas lygiomis dalimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas (ieškovas pagal priešieškinį) V. S. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - jo priešieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Spręsdamas dėl santuokos iširimo priežasčių, teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovė kreipėsi dėl miego sutrikimų ne tuo metu, kai šalys faktiškai gyveno santuokoje, o likus 3 dienoms iki ieškinio pateikimo teismui. Ieškovės ligos istorijoje fiksuotas tik vienas jos apsilankymas, susijęs su skundu dėl nemigos, o tai buvo 2010 m. gegužės 26 d., kuomet dar apie ištuoką nebuvo kalbos. Atsakovas tuo metu jau buvo Norvegijoj, o ieškovė tuo metu labai konfliktavo darbe su viršininke. Tuo ji skundėsi savo laiškuose. Jai išrašytas vaistinis preparatas pagal 2010 m. galiojusią tvarką maksimaliai galėjo būti išrašomas dviem savaitėms, todėl nesilankant pas medikus, dvejus metus ieškovė niekaip negalėjo vartoti šio preparato. Kadangi byloje nustatyta, kad abu sutuoktiniai nuolat konfliktavo, nebandė spręsti problemų, o tai leidžia konstatuoti, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
2) Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą atimti iš bendro dalijamo turto pasiskolintas lėšas iš seserų ir mamos (S. D., T. D., T. S.) bei draugo I. M. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovas iš mamos ir seserų skolintas lėšas grąžino. Nei atsakovas, nei jo mama ar seserys nėra teisininkai, todėl nežinojo, kaip teisingai surašyti paskolos dokumentus, todėl surašė patvirtinimus, kad lėšos buvo pasiskolintos ir grąžintos. Kadangi skolintos lėšos buvo panaudotos asmeniniam ūkiui išlaikyti, todėl atsiradusios prievolės buvo bendros.
3) Iš byloje esančių sąskaitų išrašų matyti, kad lėšos į sąskaitą Norvegijoje buvo „įskaitomos“ ir praktiškai nebūdavo jokių išlaidų. Nei buto nuomos, nei pirkinių. Logiška, kad, jei atsakovas buvo pasiskolinęs lėšų įsikūrimui, jis nenaudojo šiam tikslui su darbo santykiais susijusių pajamų. Jos kaupėsi sąskaitoje. Jei atsakovas nebūtų turėjęs pasiskolintu lėšų, skirtų įsikūrimui, jis būtų naudojęs į sąskaitą atėjusius pinigus. Atsakovui apsigyvenus Norvegijoje ir susitvarkius buitį, kartu apsigyveno ir ieškovė. Todėl skolintas lėšos buvo leidžiamos šeimos poreikiams, nes sutuoktiniams jos buvo reikalingos įsikūrimui.
4) Teismas nepagristai atmetė reikalavimą iš dalintino turto atimti paimtus avansu 120 000 Norvegijos kronų (apie 48 000 Lt) iš A. P. už remonto darbus. Ieškovas buvo susitaręs su A. P. dėl remonto darbų, todėl iš jos gavo avansą. Kadangi darbai nebuvo organizuoti, avansas turėjo būti gražintas. Gauti pinigai iš šios kreditorės buvo naudojami šeimos poreikiams tenkinti.
5) Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą iš dalijamo turto atimti 24 000 Norvegijos kronų (9600 Lt) už atsakovui suteiktą vežimo paslaugą. Su K. B. buvo susitarta, kad jis vežios atsakovą į darbą, o atsakovas jam kas mėnesį mokės 1 000 kronų. Jų santykiai buvo geri, todėl sutiko laukti, kol atsakovas atsiskaitys už vežimą į darbą. Žlugus atsakovo santuokai, B. paprašė atsiskaityti, nes tapo aišku, kad nutraukiant santuoką, bus dalijamas turtas ir privalu atsiskaityti pagal visas prievoles. Jei K. B. nebūtų vežiojęs jo į darbą, jis būtų turėjęs važinėti viešuoju transportu ir tai būtų kainavę beveik dvigubai brangiau.
6) Teismas nepagrįstai neatėmė sumų, kurias atsakovas privalėjo sumokėti Norvegijos valstybinei mokesčių inspekcijai. Tik tos lėšos, nuo kurių sumokėti visi mokesčiai, gali būti laikomas šeimos turtu. Šiuo atveju Norvegijos VMI buvo šalių kreditorius. Kadangi sutuoktiniai gyveno iki 2012 m. liepos 22 d., todėl teismas mažiausiai už 8 mėn. turėjo minusuoti Norvegijos kronų (8 600 Lt) mokesčių iš dalintino turto.
7) Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo atimti iš sutuoktinių turto ieškovės išsivežtus 30 000 Lt. Liudytoja apklausta ieškovės motina nurodė, kad paskutinį kartą ieškovė grįžo į Norvegiją pasiimti pinigų. Atsakovas nebūtų filmavęs ieškovės išsikraustymo, jei ji būtų pasirašiusi pakvitavimą, jog pasiima pinigus, laikytus namie. Nuo to momento, kai ieškovė iškvietė policiją, bute buvo kaimynas, kurį pasikvietė atsakovas ir jis matė, kad pinigus ieškovė pasiėmė. Jei pinigų, kuriuos buvo pasiėmusi ieškovė, nebūtų buvę lagamine, ji tikrai būtų reiškusi pretenzijas policijai ir būtų atliekamas tyrimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė O. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
1) Apeliantas neteisingai vertina medicininius dokumentus, nes ant jų yra data ne ieškovės kreipimosi dėl sveikatos nusiskundimų į medikus data, o data, kada jai prašant buvo išduoti medicininių dokumentų išrašai. Medikai užfiksavo, jog jos nemigos problemos yra dėl šeimyninių problemų, o iki vestuvių problemų su miegu neturėjo. Nors laiškuose ji pripažino, jog turi nesklandumų darbe, tačiau jos sveikatos pablogėjimą lėmė visuma aplinkybių: pergyvenimas dėl darbo ir sudėtingi santykiai šeimoje, ką ji, nenorėdama aštrinti santykių su atsakovu, natūralu, nuo jo tuo metu nuslėpė, tačiau atvirai įvardijo tokių negalavimų priežastis gydytojams, o pastarieji tai užrašė medicininiuose įrašuose.
2) Ta aplinkybė, kad šeima daugelio produktų net nepirkdavo, nes daug kas būdavo gaunama iš ūkio, šiuo atveju negali būti pagrindas keisti teismo sprendimą, kadangi atsakovas šia aplinkybe bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesirėmė ir neįrodė. Šalys jau daug metų gyvena Norvegijoje, ūkis yra Lietuvoje, tad iš pastarojo gauti produktus ir iš jų maitintis nebuvo jokios fizinės galimybės.
3) Skolintos lėšos negali būti atimtos iš bendro dalijamo turto, kadangi atsakovas neįrodė, jog skolinti pinigai buvo būtini šeimos ūkiui ir buvo panaudoti šeimos interesams, neįrodė ir to, kad ieškovė apie tariamas paskolas žinojo ar vėliau joms pritarė. Aplinkybe apie ne va tai šeimos turimas skolas atsakovas ėmė remtis tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau to nenurodė priešieškinyje. Paskolos rašteliai su užsienio piliečiais vertintini kritiškai, kadangi jie nepatvirtinti notariškai, galimybės apklausti šiuos asmenis dėl neva tai realiai paskolintų pinigų nebuvo. Be to, visi rašteliai surašyti tik po to, kai santuokos nutraukimo byla jau buvo iškelta. Atsakovo skolinimosi laikotarpiu šeima turėjo sukaupusi pakankamai piniginių lėšų, tad skolintis jokios būtinybės nebuvo.
4) Teismas pagrįstai neišskaitė mokestinės nepriemokos, nes analogišką mokestinę prievolę turėjo sumokėti ir sumokėjo ieškovė, tačiau šia suma nebuvo mažinama dalintinų piniginių lėšų suma, esanti ieškovės vardu atidarytose banko sąskaitose. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ši suma buvo sumokėta.
5) Į bylą pateiktas video įrašas nepatvirtina apie 30 000 Lt pasisavinimą. Įraše matomi jos pačios iš darbo biržos gauti pinigai. Be to, iš vaizdo įrašo neįmanoma nustatyti, kokio dydžio pinigų suma matoma; įrašas nepatvirtina, kad ieškovė šiuos pinigus būtų pasiėmusi ir išsinešusi. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šalys 30 000 Lt dydžio pinigų sumą laikė grynais namuose ir jog tokio dydžio pinigų sumą ieškovė būtų pasiėmusi ir išsinešusi, atsakovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183 str., 185 str.). Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai įvertino visas bylos faktines aplinkybes ir jų pagrindu priėjo teisingos išvados, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas iš dalies, o atsakovo (apelianto) priešieškinys – nepagrįstas.
Dėl santuokos iširimo priežasčių
Spręsdamas dėl šalių santuokos iširimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių duomenų visetą (abiejų šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus), o jų pagrindu priėjo pagrįstos išvados, kad iš esmės apeliantas (atsakovas) yra kaltas dėl iširusios santuokos.
Byloje esantys duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie sunkų apelianto (atsakovo) charakterį, jo konfliktišką asmenybę bei netinkamą elgesį (psichologinį spaudimą, provokacijas) sutuoktinės (ieškovės) atžvilgiu. Be to, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kad jis slėpė šeimos pinigines lėšas nuo sutuoktinės (ieškovės), ieškovei nežinant, skolinosi (ėmė) pinigines lėšas didelėmis sumomis iš kitų žmonių, o vėliau sutuoktinei nieko nežinant jas atidavė ir pan., t.y. slapta nuo ieškovės tvarkė finansus. Toks apelianto (atsakovo) elgesys akivaizdžiai įrodo, kad jis nepripažino sutuoktinių lygiateisiškumo šeimoje, vieno svarbiausių sutuoktinių tarpusavio elgesio principų (CK 3.26 str.). Tuo tarpu apelianto vartotas psichologinis smurtas yra kito sutuoktinio negerbimo (3.27 str. 1 d.) apraiška.
Byloje pateikti išrašai bei kopijos iš ieškovės O. S. medicininių dokumentų iš dalies įrodo, kad sutuoktiniams gyvenant bendrą gyvenimą, dėl ieškovės miego sutrikimų gali būti atsakingas apeliantas (kaip pripažino ieškovė, tuo metu turėjo sunkumų ir darbe). Visgi net pripažinus, kad ieškovės miego sutrikimai nebuvo besąlyginė ieškovo netinkamo elgesio pasekmė, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių apie jo netinkamą elgesį ieškovės, kaip sutuoktinės, atžvilgiu, tuo iš esmės pažeidžiant sutuoktinio pareigas (CK 3.26 str., 3.27 str.).
Įrodymų, kad savo, kaip sutuoktinės pareigas, iš esmės būtų pažeidusi ieškovė O. S., apeliantas nepateikė bei neįrodė (CPK 178 str., 179 str.), todėl teigti, kad dėl santuokos iširimo yra ir ieškovės kaltės, nėra pagrindo (CPK 178 str.).
Dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto padalinimo
Aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose iš esmės yra nukreiptas vaiko teisių ir interesų gynimui užtikrinti. Teismas taip pat turi būti aktyvus, kai reikia apsaugoti sutuoktinių ar vieno iš jų teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010). Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys neturi vaikų, nenustatyta ir kitų aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pareigą veikti savo iniciatyva (CPK 376 str.), todėl, sprendžiant bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimą, procesinę pareigą pateikti visą informaciją apie šalių turimą ir dalintiną turtą (jo kiekį, vertę), kiekvieno iš jų teisę į dalintino turto dalį turėjo sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, kad iš bendro dalintino sutuoktinių turto, kurį 2012 m. liepos 22 d. (nuo kada santuokos nutraukimas sukelia sutuoktiniams teisines pasekmes) sudarė 274 138,83 Lt lėšos (dėl to ginčo nėra), turi būti išskaitomos apelianto paimtos ir grąžintos paskolos mamai, seserims, I. M. (I. M.), įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams A. P. (A. P.), K. B. (K. B.).
Apelianto skolinius įsipareigojimus paminėtiems asmenims (mamai, seserims, I. M., A. P., K. B.) pagrindžiantiems įrodymams bendra tai, kad jie visi surašyti paprasta rašytine forma kaip skolos patvirtinimai, nors tarp fizinių asmenų sudaromi sandoriai, kai sandorio suma viršija 5 000 Lt, turi būti įforminami rašytine sutartimi (CK 1.73 str. 1 d.); T. ir A. D., T. S. bei A. P. surašytuose raštuose apie V. S. įsiskolinimus nėra nurodytos jų (raštų) surašymo datos, o sutartys su šiais asmenimis nėra pateiktos (nors skoliniai įsipareigojimai yra itin dideli). Tie raštai (patvirtinimai), kuriuose nurodyta jų surašymo data, surašyti jau šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nors jais įrodinėjamos prievolės atsirado prieš kelis metus, ir visuose raštuose nurodyta V. S. skolinių įsipareigojimų įvykdymo data yra po šios civilinės bylos iškėlimo. Nurodytos aplinkybės bei tai, kad apelianto (atsakovo) paaiškinimai bei byloje apklaustų liudytojų S. D. ir T. D., kurios yra artimos apelianto giminaitės, parodymai apie sandorių sudarymo aplinkybes nebuvo ne tik nuoseklūs, bet ir prieštaringi, apeliantas neįrodė šeimos poreikio bei būtinumo tokias lėšas skolintis, pirmiausiai leidžia abejoti tokių skolinių įsipareigojimų egzistavimo faktu. Netgi pripažinus, jog tokie skoliniai įsipareigojimai egzistavo, apeliantas neįrodė, kad atsiradusios prievolės yra bendros abiejų sutuoktinių prievolės. Pažymėtina, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtintas sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principas. Todėl sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Apeliantas (atsakovas) neįrodė, kad dėl sudaromų prievolinių įsipareigojimų buvo ieškovės, kaip sutuoktinės, sutikimas ar kad prievolės atsirado iš sandorių, kurie buvo sudaryti šeimos interesams (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.), todėl ieškovės atsakomybė pagal tokias prievoles nepagrįsta (CPK 178, 179 str.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė iš bendro sutuoktinių dalintino turto (piniginių lėšų) neišskaityti apelianto mokestinių prievolių Norvegijos valstybinei mokesčių inspekcijai, nes mokestinės prievolės yra asmeninės sutuoktinio prievolės, pagal kurias sutuoktinis atsako savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010).
Aplinkybę apie neva ieškovės paimtas 30 000 Lt dydžio lėšas apeliantas įrodinėja pateiktais vaizdo ir garso įrašais, tačiau tokioms įrodinėjimo priemonėms keliami specialūs reikalavimai – jie turi būti padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2 d.). Akivaizdu, kad paties apelianto daryti garso bei vaizdo įrašai nėra tinkama įrodinėjimo priemonė. Kadangi objektyviais įrodymais apeliantas neįrodė, jog sutuoktiniai namuose laikė 30 000 Lt bendrų lėšų ir jas pasisavino ieškovė, todėl nėra pagrindo tokio dydžio pinigų suma sumažinti sutuoktinių dalintino bendro turto vertę.
Konstatavus, kad 274 138,83 Lt lėšos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau dalį jų (155 545,92 Lt) apeliantas panaudojo ne CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymui, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta, kad šia suma (155 545,92 Lt) negali būti mažintinas bendras šalių dalintino bendro turto mastas. Priešingai, apeliantas tokio dydžio suma turi kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 str. 3 d.).
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nepatenkinus apelianto (atsakovo) V. S. apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovė O. S. prašė atlyginti 2 500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašymas buvo pagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 178 str. – 179 str.). Kadangi ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (užmokestis advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą) viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį (8.11 p.), atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė ta pati advokatė, kuri atstovavo ieškovę pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jai buvo žinomos (apeliaciniame skunde iš esmės atkartoti pradiniai atsakovo atsikirtimų argumentai), vadinasi, ir darbo laiko sąnaudos neturėjo būti didesnės nei įprastinės tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas mažinti iki Rekomendacijose nustatytos maksimalios užmokesčio sumos (8.11 p.), priteisiant iš apelianto (atsakovo) ieškovės naudai 450 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (atsakovo) V. S. (duomenys neskelbtini) ieškovės O. S. (duomenys neskelbtini) naudai 450 EUR (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.