Kauno apylinkės teismo sprendimas

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „GELVORA“ patikslintą ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. rezoliucija patikslintą ieškinį priėmė ir atsakovei nustatė 14 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti. Teismo procesiniai dokumentai atsakovei įteikti 2020 m. rugsėjo 12 d., procesinius dokumentus įteikiant atsakovės mamai. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Kadangi atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovei prašant, priimtinas sprendimas atsakovei už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą (CPK 142 straipsnis).

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Atlikus byloje formalų įrodymų vertinimą, nustatyta, kad UAB „4finance“ (toliau – pradinė kreditorė) ir atsakovė 2013 m. kovo 29 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovei 700 Lt (atitikmuo eurais – 202,73 Eur) vartojimo kreditą 8 mėnesiams, nustatant galutinę kredito grąžinimo datą – 2014 m. sausio 29 d., mokant kredito gavėjai 95,13 proc. dydžio metines palūkanas. Pagal Sutartį atsakovei 2013 m. rugpjūčio 3 d. buvo suteikta papildoma kredito suma – 100 Lt (atitikmuo eurais – 28,96 Eur) 8 mėnesių terminui, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą – 2014 m. kovo 29 d., kredito gavėjai mokant 94,17 proc. dydžio metines palūkanas. Pagal Sutartį atsakovei 2013 m. rugsėjo 8 d. taip pat buvo suteikta papildoma 100 Lt (atitikmuo eurais – 28,96 Eur) kredito suma 10 mėnesių terminui, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą – 2014 m. birželio 29 d., kredito gavėjai mokant 90,91 proc. dydžio metines palūkanas. Pagal Sutartį atsakovei 2013 m. spalio 2 d. taip pat buvo suteikta papildoma 300 Lt (atitikmuo eurais – 86,89 Eur) kredito suma 24 mėnesių terminui, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą – 2015 m. rugsėjo 29 d., kredito gavėjai mokant 79,03 proc. dydžio metines palūkanas. Iš viso atsakovei pagal Sutartį buvo suteiktas 1 200 Lt (atitikmuo eurais – 347,54 Eur) vartojimo kreditas, kurį atsakovė turėjo grąžinti iki 2015 m. rugsėjo 29 d., kartu mokant palūkanas ir kitas Sutartyje numatytas sumas. Iš ieškovės rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė pradinei kreditorei iš viso yra sumokėjusi 83,88 Eur, iš kurių 63,69 Eur buvo skirti palūkanoms pagal grafiką, 0,58 Eur – palūkanoms už vėlavimą, 19,03 Eur – vartojimo kredito sumos dengimui ir 0,08 Eur – pirmos įmokos pagrindinio kredito likučiui. Atsakovei nevykdant savo įsipareigojimų pagal Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), Sutartis pradinės kreditorės iniciatyva buvo nutraukta 2014 m. balandžio 21 d., apie tai informuojant atsakovę elektroniniu pranešimu.

2017 m. gegužės 4 d. sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartimi Nr. 17-50-03 ir šios sutarties priedu pradinė kreditorė UAB „4finance“ perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį naujajai kreditorei – ieškovei UAB „GELVORA“. Pradinė kreditorė perleido ieškovei, be kita ko, reikalavimo teisę į 998,94 Eur skolą, kurią sudaro 309,32 Eur pagrindinė skola, 78,50 Eur palūkanos ir 611,12 Eur bendros kredito kainos palūkanos. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota 2017 m. gegužės 24 d. pranešimu, siųstu jos gyvenamosios vietos adresu. Įrodymų, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo prievoles ieškovei ar pradinei kreditorei, civilinėje byloje nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytu laiku, pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos (CK 6.63 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).

Aptarti įrodymai patvirtina, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė paskolos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Nustatyta, kad pagal pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytą Sutartį atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai grąžinti jai suteiktus kreditus bei mokėti kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas, tačiau atsakovė savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gautų kreditų negrąžino, kitų mokėtinų sumų nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo, todėl atsakovė pažeidė sutartines prievoles (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų grąžinusi visą jai suteiktų vartojimo kreditų sumą ar sumokėjusi su jais susijusias sumas, todėl, atsakovei nepateikus jokių prieštaravimų dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų ar įrodymų, patvirtinančių, kad sutartiniai įsipareigojimai grąžinti suteiktus kreditus yra įvykdyti tinkamai, darytina išvada, kad, pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas ieškinio reikalavimus dėl negrąžintų kredito dalių priteisimo tenkinti, todėl ieškovei, perėmusiai iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovę, iš atsakovės priteistina 309,32 Eur negrąžinta kredito dalis (CK 6.38, 6.200, 6.205 straipsniai, 6.873 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė ieškiniu taip pat prašo priteisti 1 435,17 Eur palūkanas, kurias sudaro 689,62 Eur reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos palūkanos ir 745,55 Eur ieškovės paskaičiuotos kompensacinės palūkanos nuo reikalavimo perleidimo iki ieškinio parengimo dienos. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytas 689,62 Eur palūkanas sudaro 78,50 Eur pelno palūkanos iki Sutarties nutraukimo (4–7 mokamų palūkanų įmokos pagal grafiką 20,37 Eur + 19,89 Eur + 19,39 Eur + 18,85 Eur = 78,50 Eur) pagal Sutarties 4.1 ir 4.3 punktus bei 611,12 Eur pradinės kreditorės paskaičiuotos kompensacinės palūkanos taikant bendrą kredito kainos palūkanų normą (115 proc.) už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 4 d.) pagal Sutarties 7.1 punktą (detalus palūkanų paskaičiavimo aktas pridėtas prie pranešimo dėl ieškinio trūkumų pašalinimo). 745,55 Eur kompensacines palūkanas ieškovė paskaičiavo už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. liepos 20 d. taikydama sumažintą 75 proc. metinę palūkanų normą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatomus ribojimus, taikomus vartojimo kredito palūkanų normoms.

Ieškovė reikalavimus dėl palūkanų priteisimo grindžia Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punktu, kuriame nurodyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška yra pateikiama Sutarties specialiosiose sąlygose, taip pat Sutarties 4.4 punktu, numatančiu, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui, taip pat 7.1 punktu, pagal kurį kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalyje ir Vartojimo kredito įstatyme bei Sutartyje nustatytas taisykles.

Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Vertinant ieškovės prašomas priteisti palūkanas, atkreiptinas dėmesys į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės tiek mokėjimo palūkanas (Sutarties 4.4 punktas), tiek ir kompensuojamąsias palūkanas (Sutarties 7.1 punktas). Iš išrašo iš priedo prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties Nr. 17-50-03 matyti, kad buvo paskaičiuotos 78,50 Eur palūkanos ir 611,12 Eur bendros kredito kainos palūkanos. Ieškovės pateikti duomenys apie palūkanų paskaičiavimo laikotarpius bei nurodytos Sutarties nuostatos sudaro pagrindą teismui spręsti, kad 78,50 Eur palūkanos yra mokėjimo palūkanos. Kadangi Sutartis buvo nutraukta 2014 m. balandžio 21 d., o 78,50 Eur palūkanos ieškovės rašytiniais paaiškinimais buvo paskaičiuotos iki Sutarties nutraukimo, Sutartyje nustatytam mokėjimo palūkanų dydžiui neviršijant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.), įtvirtinto palūkanų dydžio, iš atsakovės ieškovei priteistinos 78,50 Eur mokėjimo palūkanos (CK 6.872 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 1 dalis ir 6.213 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Vadovaujantis Sutarties 7.1 ir 4.1 punktų nuostatomis, atsakovė už netinkamą prievolių pagal Sutartį vykdymą privalo mokėti bendrą kredito kainos metinę normą, nustatytą Sutarties specialiosiose sąlygose, t. y. pagal 2013 m. kovo 29 d. Sutartį – 95,13 proc., pagal 2013 m. rugpjūčio 3 d. papildymą – 94,17 proc., pagal 2013 m. rugsėjo 8 d. papildymą – 90,91 proc. ir pagal 2013 m. spalio 2 d. papildymą – 79,03 proc.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.). Šioje nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos normoje taip pat įtvirtinta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta, kad, kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytos 0,05 procento dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18,25 procentų dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 365 d.).

Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis), todėl vartotojo reikalavimas vertinti vartojimo kredito sutarties sąlygų atitikimą įstatymams nėra reikalingas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 611,12 Eur bendros kredito kainos palūkanas, kurias paskaičiavo pradinė kreditorė nuo negrąžintos kredito sumos už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 4 d., taikant 115 procentų vartojimo kredito palūkanų normą, ir 745,55 Eur palūkanas, paskaičiuotas nuo reikalavimo teisės perėmimo dienos 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. liepos 20 d. nuo negrąžintos kredito sumos taikant 75 procentų vartojimo kredito palūkanų normą, taip pat 75 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (309,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šie palūkanų dydžiai, teismo nuomone, viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 procentų dydžio metinių palūkanų). Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimai priteisti 1 356,67 Eur palūkanas ir 75 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos 309,32 Eur nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmestini.

Ieškovės reikalavimas dėl 14,30 Eur skolos išieškojimo išlaidų pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais (akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ PVM sąskaitomis faktūromis ir priedu prie jų), todėl tenkintinas. Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, taip pat, kad ieškovė dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi į teismą, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (402,12 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. 22,75 proc. (402,12 x 100 / 1 758,79), atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 9,10 Eur žyminio mokesčio dalis (40 Eur x 22,75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią 5 Eur valstybei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. 1R-19/1K-2 (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniais, 262 straipsnio 2 dalimi, 263–264, 285–287 straipsniais,

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GELVORA“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinės adresas Vilnius, A. Juozapavičiaus g. 7), iš atsakovės A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) deklaravusios gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini)):

5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (402,12 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir

9,10 Eur (devynių eurų 10 euro centų) žyminio mokesčio dalį.

Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.