Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-327-383/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-11
Bylos Nr.: 1A-327-383/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20868-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
Nuteistasis: M. A.
Nukentėjusysis: G. Z.
Advokatai: Eglė Grucytė, Kęstutis Dobilas

Kategorijos

2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-327-383/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20868-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.4 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Jolitai Raudeliūnienei,nuteistojo M. A. gynėjai advokatei Eglei Grucytei,nukentėjusiajam G. Z., jo atstovui advokatui Kęstučiui Dobilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo prižiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, jį praradus registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nukentėjusiojo G. Z. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas ir iš M. A. priteista nukentėjusiajam G. Z. 181,44 Eur turtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš M. A. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš M. A. 674,11 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš M. A. nukentėjusiajam G. Z. priteista 2 010 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. A. nuteistas už tai, kad 2019 m. gegužės 19 d. apie 03.55 val. (duomenys neskelbtini), abipusio konflikto metu tyčia sudavė G. Z. vieną smūgį kumščiu į kairį skruostą, po ko šis parkrito ant grindinio, tuo padarydamas G. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis smegenyse, žaizda dešinės akies srityje bei nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairiosios šakos lūžiu.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad M. A. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo susidariusi teisėtos būtinosios ginties situacija, kurios metu kaltinamajam reikėjo ginti savo materialines vertybes suduodant nukentėjusiajam smūgį į galvą.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje. Pripažinus, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendis buvo priimtas šališko teismo, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Netenkinus šio prašymo, prašo priimti naują nuosprendį - pripažinti, kad apeliantas veikė, esant būtinosios ginties sąlygoms ir baudžiamąją bylą nutraukti. Teismui nusprendus netenkinti šių prašymų, apeliantas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendį sumažinant priteistos, nukentėjusiojo G. Z. patirtos, turtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų dydį ir pakeisti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

3.1. Skunde nurodoma, kad susipažinęs su šios baudžiamosios bylos medžiaga ir posėdžių garso įrašais, pastebėjo, kad teisėja, nagrinėjusi šią bylą, 2021 m. vasario 5 d. teismo posėdžio metu, pradėjus duoti parodymus, pasakė frazes: „teismo pareiga yra jus nuteisti, o jūsų pareiga įrodyti, kad esate nekaltas“. To paties posėdžio metu teisėja pasakė: „baikite meluoti, byloje nėra nei vieno liudytojo, kuris paliudytų jums kilusią grėsmę“. Nors, vykstančio teismo posėdžio metu, dėl patirto streso ir įtampos, neišgirdo šių teisėjos pasisakymų ir nepareiškė nušalinimo pirmosios instancijos teisme, tačiau dabar yra įsitikinęs, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėja, pažeidusi nekaltumo prezumpciją ir teismo pareigą nagrinėti baudžiamąją bylą vadovaujantis rungtyniškumo principu, tokiu būdu pažeidžiant teisę į teisingą teismą.

3.2. Skunde teigiama, kad remiantis liudytojų D. S. ir R. E. parodymais, kaltinamajam M. A. pasodinus I. V. į keleivio vietą, prie galinių, dešinės pusės keleivio durų pribėgęs P. M. atidarė automobilio durelės ir bandė suduoti smūgį jame sėdinčiam D. S.. Nepavykus suduoti taiklaus smūgio, P. M. bandė ištraukti D. S. iš automobilio ir koja spardė nuteistojo automobilį. Tuo metu G. Z. buvo ant šaligatvio, ties nuteistojo automobilio priekinėmis keleivio durimis. Liudytojas D. S., ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad P. M. bandant jį ištraukti iš automobilio, prie galinių keleivio durų priėjo nukentėjusysis G. Z. ir bandė padėti P. M. jas atidaryti ar laikė jas, kad nuteistojo klientai negalėtųjų uždaryti. Tokius šios liudytojo parodymus patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja I. Ž.. Nuteistasis, būdamas prie priekinių keleivio durelių, rankos mostu nuvijo G. Z. nuo galinių vairuotojo durelių ir liepė jam nesiartinti, o per galines keleivio duris bandančiam iš automobilio ištraukti D. S., P. M. nurodė pasitraukti ir bandė uždaryti galines, dešinės pusės keleivio dureles. Šias aplinkybes, taip pat patvirtino liudytojai D. S., R. E., I. V. ir I. Ž.. Nukentėjusysis, pastebėjęs, kad nuteistasis neleidžia jiems vykdyti jų sumanymo neleisti klientams išvykti, priėjęs prie nuteistojo iš nugaros, sugriebė jam už sprando. Apeliantas pajutęs, kad G. Z. jam sugriebė už sprando, atsisuko ir kita ranka bandė suduoti smūgį į galvos sritį, tačiau smūgis buvo netaiklus. Po šių nukentėjusiojo veiksmų, nuteistasis, būdamas išsigandęs ir sutrikęs, gindamas savo sveikatą ir turtą, vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. Z. į kairį skruostą. Po smūgio nukentėjusysis nukrito ant grindinio, o jo draugas P. M. pradėjo bėgti iš įvykio vietos. Šias aplinkybes taip pat ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai. Visi konflikte tiesiogiai dalyvavę asmenys, apklausti teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad situacija buvo bauginanti, P. M. ir G. Z. buvo agresyvūs ir kėlė grėsmę kitų asmenų bei jų turto saugumui.

3.3. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. I. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis ir jo draugas P. M. buvo agresyvūs ir veikė priešingai viešajai tvarkai, sukeldami grėsmę aplinkiniams. Duodamas parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, pareigūnas nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, aplinkui buvo agresyvių žmonių, tačiau tiksliai neprisimena visų įvykio aplinkybių dėl praėjusio ilgo laikotarpio ir patikino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė tikslesnius parodymus. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai ignoravo šiuos liudytojo parodymus ir, iškreipdamas liudytojo parodymus, duotus teisme, nuosprendyje nurodė, kad liudytojas A. I. parodė: „aiškinantis įvykio aplinkybes vaikščiojo 2-3 smarkiai neblaivūs jaunuoliai, trukdė darbą, aiškino kažką“. Teismo išvados, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad tiriamu atveju nebuvo teisinių prielaidų būtinajai ginčiai kilti, yra nepagrįstos.

3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad aplinkybes, jog nukentėjusiojo G. Z. veiksmai buvo nukreipti prieš visuomenės interesus ir kėlė grėsmę aplinkinių saugumui, patvirtina ir byloje esantis 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), atliktą pagal jo pareiškimą dėl G. Z. neteisėtų veiksmų. Minimu nutarimu buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą G. Z. atžvilgiu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, konstatavus, kad G. Z. veiksmai nesukėlė pakankamai sunkių padarinių, reikalingų baudžiamajai atsakomybei kilti. Nukentėjusiojo veiksmuose buvo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo (viešosios tvarkos pažeidimo) požymių ir prokurorės nutarimu, (duomenys neskelbtini) PK buvo įpareigotas iškelti G. Z. administracinio nusižengimo bylą. Prie šios bylos medžiagos yra pateiktas (duomenys neskelbtini) PK dokumentas dėl administracinės atsakomybės G. Z., kuris patvirtina, kad už jo veiksmus buvo taikyta administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą.

3.5. Apelianto teigimu, teismo argumentai dėl jo ir nukentėjusiojo fizinių jėgų santykio yra nepagrįsti. Nors ir yra aukštesnis už nukentėjusį ir įvykio metu buvo blaivus, tai nesudaro pagrindo teigti, kad yra fiziškai stipresnis už nukentėjusį. Teismo argumentas, kad yra „stiprios struktūros“, visiškai nepagrįstas. Nėra fiziškai stiprus, niekada nelankė kovinio sporto užsiėmimų, nesportavo profesionalaus sporto, darbo pobūdis yra sėdimas. Yra prastos sveikatos būklės, dažnai serga, kaulai yra labai trapūs ir dažnai patiria kaulų lūžius, todėl jo fizinis pasirengimas turėtų būti vertinamas kaip prastas arba vidutiniškas. Teismui nebuvo ir negalėjo būti žinoma nukentėjusiojo fizinė forma, kadangi nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo atliktas jo ir nukentėjusiojo jėgų santykio vertinimas, nebuvo liepta kilnoti sunkumus ar demonstruoti kovinius veiksmus. Įvykio metu, dėl žaibiškai susiformavusios situacijos, neturėjo galimybės objektyviai įvertinti savo fizinio pajėgumo santykio su nukentėjusiuoju. Teismas nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusysis buvo žemo ūgio, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiojo ūgis yra apie 180 cm, t. y. vidutinis vyro ūgis.

3.6. Nuteistojo vertinimu, teismo argumentai, kad įvykio vietoje nukentėjusysis buvo su draugu P. M., o jis buvo su dvejomis merginomis ir dvejais vaikinais yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktiems duomenims. Byloje yra nustatyta, kad įvykio naktį jis dirbo pavežėju, dirbo vienas. Su kitais įvykio vietoje buvusiais asmenimis nesiejo jokie santykiai, juos visus matė pirmą kartą. Atvykus į įvykio vietą, joje buvo 6 nepažįstami asmenis, kurie konfliktavo tarpusavyje, o jis buvo vienas ir stengėsi įvykdyti gautą pavežimo užsakymą.

3.7. Skunde akcentuojama, kad teismas nevertino liudytojo T. V. parodymų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas T. V. nurodė, kad tiksliai įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau gali patvirtinti, kad nuteistasis, išlipęs iš vairuotojo vietos, apibėgo automobilį, pribėgo prie nukentėjusiojo, sudavė jam smūgį dešine ranka, nuo ko nukentėjusysis nukrito, tada kaltinamasis įsėdo į savo automobilį ir tuo viskas baigėsi. Liudytojas nenurodė jokių papildomų tiriamo įvykio aplinkybių, kurios leistų neabejotinai įsitikinti šio liudytojo duotų parodymų objektyvumu. Šis liudytojas, paklaustas, kaip buvo apsirengęs asmuo, kurį jis matė apibėgantį nuteistojo automobilį ir suduodant smūgį nukentėjusiajam, nurodė, kad tiksliai neprisimena, tačiau jo minimas asmuo galimai buvo apsirengęs tamsios spalvos striuke. Įvertinus, tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad apeliantas įvykio naktį buvo apsirengęs šviesios spalvos (pilką) sportinį kostiumą ir prieš smūgio G. Z. sudavimą, buvo kelias minutes išlipęs iš savo automobilio ir pasodinęs I. V. į automobilį, t. y. prieš suduodamas smūgį nukentėjusiajam, stovėjo prie priekinių keleivio durų, dešinėje pusėje. Nukentėjusysis, duodamas parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, negalėjo tiksliai paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo surastas liudytojas T. V. ir kodėl jis tik po daugiau, nei penkių mėnesių buvo pristatytas į policijos komisariatą kaip asmuo, galintis turėti reikšmingos informacijos. Nukentėjusysis G. Z., duodamas parodymus teisme nurodė, kad praėjus dviems savaitėms po tiriamo įvykio, bendraudamas su pažįstamu maisto tiekėju, sužinojo, kad vienas jų darbuotojas, galimai matė įvykį ir gali turėti reikšmingos informacijos, tačiau tariamai iki 2019 m. spalio mėnesio pabaigos nekontaktavo su liudytoju T. V.. Dėl šių aplinkybių kyla pagrįstos abejonės liudytojo T. V. duodamų parodymų objektyvumu ir išsamumu. Pažymėtina, kad T. V., liudytoju pirmą kartą buvo apklaustas tik 2019 m. lapkričio 8 d., t. y. praėjus beveik pusei metų po tiriamo įvykio, todėl liudytojas galėjo netiksliai prisiminti įvykio aplinkybes.

3.8. Nuteistasis skunde pažymi, kad vadovaujantis liudytojų R. E., I. V., I. Ž. ir D. S. parodymais, tuo metu, kai jis gindamasis ir gindamas savo klientus, sudavė smūgį nukentėjusiajam G. Z., iš vairuoto automobilio galo, kairės pusės, išlipo R. E., kuris, kaip buvo patvirtinta teismo posėdžio metu, buvo apsirengęs tamsios spalvos striuke, ir apibėgęs automobilį, kartu su D. S., link (duomenys neskelbtini) nusivijo nukentėjusiojo draugą P. M.. Įvertinus visų šioje byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymus, labiausiai tikėtina, kad liudytojas T. V. suklydo dėl asmens, išlipusio iš automobilio, jį apibėgusio ir tariamai sudavusio smūgį nukentėjusiajam G. Z.. Liudytojas T. V., galimai netiksliai pastebėjo, kuris asmuo išlipo iš automobilio ir jį apibėgo, o kuris asmuo sudavė smūgį nukentėjusiajam, kadangi manytina, kad apklaustų liudytojų parodymai ir byloje esanti vaizdo medžiaga neginčijamai patvirtina, kad iki smūgio sudavimo, apeliantas kurį laiką buvo išlipęs iš savo automobilio ir stovėjo dešinėje pusėje, prie keleivio durų.

3.9. Nuteistojo teigimu, teismo argumentai dėl jo galimybės pastebėjus konfliktinę situaciją iškviesti policijos pareigūnus, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Situacija iš pradžių neatrodė bauginanti ar grėsminga. Dirbdamas savo darbą, siekė įvykdyti gautą užsakymą, tačiau nukentėjusiajam priėjus už nugaros, suėmus už sprando, o vėliau už kaklo, situacija akimirksniu tapo grėsminga ir, sureagavęs instinktyviai, sudavė tik vieną smūgį G. Z. į veido sritį. Teismas konstatavo, kad nukentėjusysis G. Z. buvo labai girtas, todėl nėra duomenų, kad jis galėjo kelti realų pavojų. Tokios teismo išvados neatitinka byloje surinktų duomenų. Remiantis byloje surinkta medžiaga, byloje apklausti liudytojai, dar iki jam atvykstant į įvykio vietą, kvietė policijos pareigūnus dėl netinkamų nukentėjusiojo ir jo draugo veiksmų. Byloje apklausti liudytojai parodė, kad G. Z. su P. M. buvo agresyvūs, naudojo fizinį smurtą liudytoju atžvilgiu. Aplinkybes, kad su G. Z. buvęs P. M. buvo agresyvus ir kėlė grėsmę, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti policijos pareigūnai. Vien nukentėjusiojo neblaivumo faktas, negali sudaryti pagrindo pagrįstai teigti, kad jis nebuvo pavojingas. Pažymėtina, kad tiriamo įvykio metu, įvertinus greitą konflikto situacijos kitimą, nebuvo objektyvios galimybės nustatyti ar numatyti nukentėjusiojo veiksmus, turimus įrankius ar galimus panaudoti veiksmus. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis įvyko metu pažeidinėjo visuomenės ir valstybės interesus - pažeidinėjo viešąją tvarką, be to, kėlė grėsmę apelianto transporto priemonės saugumui - nukentėjusysis su P. M. apspardė automobilį ir savavališkai lupo, laužė automobilio dureles. Grėsmė buvo kilusi ir liudytojais apklaustų R. E., D. S., I. V. ir I. Ž. sveikatai bei kitoms teisėms. Teismas pabrėžia, kad faktiškai patytė mažesnę žalą, nei nukentėjusysis ir tuo motyvuoja jo elgesio neteisėtumą, tačiau su tokiomis išvadomis nesutiktina.

3.10. Skunde akcentuojama, kad teismas nuosprendžiu patvirtino, kad jis nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo G. Z., neturėjo tokio tikslo, neturėjo motyvo sužaloti nukentėjusį, tačiau teismas nurodo, kad jo veiksmai buvo ne atsitiktinumas, o dėsninga nusikalstamo veiksmo pasekmė. Tariamai veikiant netiesiogine tyčia, teismas turėjo nustatyti tikslą sukelti sužalojimus ar fizinį skausmą nukentėjusiajam, motyvus ir, jų nesant, kvalifikuoti tariamai padarytą nusikaltimą pagal kvalifikuojančius požymius, tačiau teismas to nepadarė ir pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir ignoruodamas BK 28 straipsnio nuostatas, konstatavo tariamą būtinosios ginties nebuvimą ir nepagrįstai pripažino kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

3.11. Nuteistasis skundu taip pat nesutinka su nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydžiu, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusysis galėjo patirti 16,45 Eur turtinę žalą, susijusią su veistų įsigijimu, tačiau manytina, kad likusioje dalyje dėl turtinės žalos, nukentėjusiojo ieškinys yra nepagrįstas ir neturėjo būti patenkintas. Nukentėjusysis nurodo, kad, kai buvo atvežtas į priėmimą, jo apatiniai marškinėliai buvo perkirpti, jų kaina buvo 9,99 Eur, iškruvinti džinsai (27 Eur), tačiau kartu su civiliniu ieškiniu nukentėjusysis nepateikė nei šių daiktų įsigijimo kvitų, nei objektyvių duomenų, kad šie daiktai buvo sugadinti dėl apelianto kaltės, todėl civilinis ieškinys dalyje dėl 36,99 Eur turtinės žalos už sugadintus drabužius yra nepagrįstas ir turėjo būti atmestas. Taip pat, nukentėjusysis nurodė patyręs 128 Eur turtinę žalą už palatos nuomą ir kartu su ieškiniu pateikė palatos nuomą patvirtinančius dokumentus, tačiau su šia dalimi turtinės žalos, taip pat nesutiktina ir ji turėjo būti atmesta. Manytina, kad privačios palatos nuoma, buvo nebūtina ir šios išlaidos buvo patirtos išimtinai nukentėjusiojo nuožiūra, pasirenkant jam patogesnes gydymo sąlygas, todėl nebuvo teisinio pagrindo priteisti šių išlaidų atlyginimą. Šiuos teiginius dėl nukentėjusiojo palatos nuomai patirtų išlaidų, patvirtina nukentėjusiojo teiginiai civiliniame ieškinyje, t. y. nukentėjusysis nurodo, kad dėl kitų palatoje esančių pacientų, negalėjo ramiai ilsėtis, todėl pirko mokamą palatą.

3.12. Nuteistasis skunde sutinka, kad jį pripažinus kaltu, iš jo turėjo būti priteistos nukentėjusiojo patirtos bylinėjimosi išlaidos patirtos šioje baudžiamojoje byloje ir šiame ikiteisminiame tyrime, tačiau, nukentėjusysis nurodė, kad 300 Eur bylinėjimosi išlaidos susidarė už gynybą kitame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Šių išlaidų priteisimui šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl G. Z. civilinio ieškinio dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų patenkinimas pilna apimtimi yra neteisėtas ir turi būti pakeistas, sumažinant priteistas bylinėjimosi išlaidas 300 Eur suma.

3.13. Nuteistojo vertinimu, dalis Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės yra neteisėta. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje dėl bausmės skyrimo, teismas pasisako skiriantis įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūra vykstančios institucijos žinios, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje paskiria įpareigojimą neišvykti be leidimo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis bei jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas tenkinams iš dalies.

6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, nurodant, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, dėl to nepagrįstai M. A. pripažino kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad M. A. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. Z. sveikatą, suduodamas vieną smūgį kumščiu į veido sritį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad M. A. kaltė dėl nukentėjusiajam G. Z. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu M. A. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. A. kaltės.

Dėl teismo šališkumo

8. Apeliantas skunde teigia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, kadangi teisiamojo posėdžio metu teisėja pasakė frazes: „teismo pareiga yra jus nuteisti, o jūsų pareiga įrodyti, kad esate nekaltas“; „baikite meluoti, byloje nėra nei vieno liudytojo, kuris paliudytų jums kilusią grėsmę“. Atsakant į šį argumentą, pažymima, jog teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius teismo nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išsakė kelias apeliantui nepatikusias frazes, savaime nerodo teismo šališkumo, o nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad teisiamojo posėdžio metu buvo išsakomos abstrakčios, nerodančios teismo išankstinio nusistatymo, frazės.

Dėl kaltės ir būtinosios ginties

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir, kad jo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kadangi jis veikė, esant būtinosios ginties situacijai dėl pavojingų nukentėjusiojo ir jo draugo veiksmų. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. A. kaltės nepripažino ir nurodė, kad, gavęs užsakymą kaip pavežėjas, atvyko į įvykio vietą (duomenys neskelbtini). Prieš atvažiuodamas matė tarpusavyje besimušančius jaunuolius. Atėjo merginos ir visos sėdosi į automobilio galą. Tuomet pasakė, kad gale keturių žmonių neveš, liepė persėsti į priekį. Merginos sakė, kad bijančios išlipti, nes jas muša ir gaudo. Jam belydint vieną merginą į priekį, jautė kaip ant jo kažkas spjaudė. Pasodinus merginą ir uždarant duris, mažesnis, stambesnis žmogus laikė už durelių ir jas daužė. G. Z. griebė jį už kaklo. Tada jis, gindamasis, sudavė smūgį nukentėjusiajam. Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nuteistasis nurodo ir apeliaciniame skunde. Iš šių nuteistojo parodymų matyti, kad iš esmės jis pripažįsta sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą, bet tvirtina tai daręs gindamasis. Vis dėlto, apygardos teismas tai laiko tik gynybine nuteistojo versija, kurią paneigia byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai.

10. Nuteistojo kaltę patvirtina nukentėjusiojo G. Z. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, apie tai, kad pamena kaip jo draugas užkabino užsienietį, jie susiginčijo, apsižodžiavo. Dar pamena, kad stovėjo, svirduliavo, kai medikai vežė į ligoninę. Kad jį sumušė nuteistasis, patvirtino pats M. A. ir liudytojai, matę įvykį. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. Ž. parodė, kad lauke su draugais laukė taksi. Prie jų buvo priėję du neblaivūs vaikinai, kurie pradėjo kabinėtis, viskas pradėjo judėti link muštynių. Kai atvažiavo antras taksi, jie negalėjo lipti į automobilį, nes tie vaikinai priekabiavo. Ji buvo taksi automobilyje ant galinės sėdynės ir kilo incidentas dėl to, kad vaikinas neleido vienai merginai įlipti į automobilį. Taksistas norėjo padėti. Incidentas įvyko su taksi vairuotoju, tačiau to nematė. Taksi vairuotojas išlipo, nes jo mašiną gadino ir neleido durų uždaryti. Vairuotojas skundėsi dėl pirštų skausmo, kaip suprato, dėl muštynių, po smūgio. Liudytojas P. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su G. Z. išėjus iš kavinės, įvyko konfliktas su kitais žmonėmis. Pamena, kad bėgo nuo žmonių tuo momentu, kai G. kažkas trenkė. Kiek supranta, vairuotojas trenkė. Buvo situacija, kad per daug žmonių lipo į taksi. Kabinėjosi jie prie kitų žmonių, gal per daug buvo išgėrę. G. buvo tokios būsenos, kad nelabai ką galėtų kitiems padaryti, teko jį vesti. Neleido sėsti žmonėms į taksi, nes jų gale buvo keturi asmenys. Atidarę duris kažką pasakė, paskui pasakė G. kad bėgtų. G. buvo toks girtas, kad nesugebėjo bėgti. Atsisuko pažiūrėti ir pamatė smūgį G. į veidą.

Žemesnės instancijos teismas

11. Liudytojas A. I. (policijos pareigūnas), apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, vienas jaunuolis gulėjo, kitas - laikė jo galvą. Visi taksi automobilyje sėdėję asmenys patvirtino, kad taksistą užpuolė, prie mergaičių kabinėjosi. Taksistas gynė, susistumdė ar trenkė. Taksistas aiškino, kad atvažiavo paimti klientų ir prie jo klientų prisikabino neblaivūs asmenys, jo mašiną lyg apspardė, nuo jų apsigynė ir išvažiavo. Visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas ignoravo liudytojo parodymus ir juos iškreipdamas nuosprendyje nurodė, jog liudytojas A. I. parodė: „aiškinantis įvykio aplinkybes vaikščiojo 2-3 smarkiai neblaivūs jaunuoliai, trukdė darbą, aiškino kažką“. Iš 2020 m. spalio 26 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojo A. I. parodymai pakankamai išsamiai nurodyti nuosprendyje, o apelianto cituojama frazė taip pat užfiksuota šiame protokole. Be to, skundžiamame nuosprendyje buvo vertinami ir šio liudytojo parodymai, lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Liudytojas P. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, teigė nematęs kilusio konflikto, tačiau nurodė matęs gulintį nukentėjusįjį ant grindinio. Vaikinai sakė, kad kažkas buvo su taksi ir pabėgo. Liudytojai M. L., D. S. parodė, kad matė konfliktą, bet nekreipė dėmesio. Išgirdo smūgį ir atsisukę pamatė nukritusį ant žemės žmogų. Liudytoja I. S., apklausiama apylinkės teisme, parodė, kad matė muštynes, susistumdymus. Po to matė, kad guli žmogus ant žemės. Liudytoja E. K. parodė, kad muštynių nematė, tik matė gulintį ant grindinio žmogų.

13. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. E. parodė, kad įvykio metu stovėjo su draugais (duomenys neskelbtini) ir laukė taksi. Prie jų priėjo išgėrę vaikinai, pradėjo juos kalbinti. Atvažiavus taksi automobiliui, keturi draugai susėdo į automobilio galą. Tada priėjo vienas iš dviejų vaikinų ir tempė iš automobilio draugą portugalą, rėkė, kad jų čia per daug sėdasi. Atitraukus vaikiną nuo portugalo, taksi išvažiavo. Prasidėjo apsižodžiavimai, apsistumdymai, apspjaudymai iš jų pusės, norėjo trenkti draugui portugalui. Atvažiavus kitam taksi automobiliui, trise sėdo į taksi automobilio galą, o žmona - į priekį. Po to du jaunuoliai prišoko prie automobilio, vienas iš jų, atidaręs dureles, traukė jo draugą, o kitas - puolė prie taksi vairuotojo. Tada liudytojas išlipo iš automobilio ir nusivijo vieną asmenį, o kitas - krito ant žemės. Jie užsivijo vaikiną iki fontano, bet nepavijo, kai grįžo pamatė kitą vaikiną gulintį. Mano, kad nukentėjusysis nukentėjo ginantis vairuotojui. Matė kaip nukentėjusysis kėlė rankas link M. A. galvos. Mano, kad nukentėjusiajam galėjo suduoti vairuotojas. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. E. papildomai parodė, kad nuteistasis jam sakė, kad trenkė liesesniam vaikinui ir pastarasis nukrito, kadangi jį smaugė (2 t., 57-60). Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas juos patvirtino.

14. Liudytojas D. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad laukė gatvėje septyniese taksi automobilio. Prie jų buvo priėję du neblaivūs asmenys, kurie bandė kalbėti angliškai. Viskas prasidėjo nuo to, kai jų kompanija sėdo į taksi automobilį. Žmonių buvo per daug, todėl tie nepažįstami vaikinai pradėjo traukti užsienietį iš automobilio. Įvyko konfliktas. Atvažiavus kitam taksi automobiliui, vėl tie patys du vaikinai priėjo, neleido jiems lipti, kabinėjosi. Po to tie du vaikinai atidarė taksi automobilio duris, kur I. sėdėjo, puolė ją mušti, tada įvyko konfliktas. Vairuotojas M. buvo mašinoje ir jis atėjo I. įleisti, patraukti, pastumti tuos vaikinus, kad galėtų išvažiuoti. M. pastūmė nukentėjusįjį, atitraukė nuo durų, gynėsi. Vienas iš tų vaikinų nukrito, kitas - pabėgo. Liudytojas išlipo iš mašinos ir vijosi pabėgusį asmenį.

15. Liudytoja I. E. (buvusi pavardė – V.), apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad atvažiavus taksi automobiliui, penki draugai sulipo į taksi. Vienas iš nepažįstamų jaunuolių prišoko ir griebė traukti jų draugą. Dėl to jų draugai supyko ir taksi išvažiavo su trimis draugais. Liko keturiese laukti kito taksi automobilio. Tie jaunuoliai ir toliau priekabiavo, todėl ji iškvietė policiją. Kalbant nepažįstami vaikinai toliau šlaistėsi, vieni kitus pradėjo gaudyti, spjaudytis. Nuteistasis M. palydėjo ją iki priekinių taksi automobilio durelių ir įsodino į automobilį. Tada vienas liesesnis vaikinas ėjo link M. Po to atsisukusi pamatė, kad vaikinas guli ant žemės, o per galines dureles lipo kitas vaikinas, kuris kabinėjosi prie D. Tada išlipo jos draugai ir bandė vytis. Paties smūgio nematė, tik matė, kad vaikinas lindo prie taksisto. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. E. papildomai parodė, kad, jai įlipus į taksi automobilį, nepažįstamas vaikinas staiga griebė M. A. už kaklo, o šis gindamasis dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nepažįstamajam į veidą. Nuo smūgio nepažįstamas vaikinas nukrito ant žemės (1 t., b. l. 117-120, 121-123). Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja juos patvirtino.

16. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas T. V. parodė, kad matė smūgį, kurio metu aukštesnis vaikinas trenkė žemesniam vaikinui. Girdėjo kritimo į asfaltą garsą. Po smūgio aukštas vaikinas įsėdo į automobilį (vairuotojo vietą) ir išvažiavo. Buvo du vaikinai, iš jų vienam trenkė, o kitas – bėgo ir jį nusivijo du vaikinai. Apeliaciniame skunde kritikuojamas šio liudytojo parodymų patikimumas ir jų pripažinimas nuteistojo M. A. kaltės įrodymu. Nuteistojo vertinimu, liudytojas nenurodė jokių papildomų tiriamo įvykio aplinkybių, kurios leistų neabejotinai įsitikinti šio liudytojo duotų parodymų objektyvumu. Apygardos teismo vertinimu, šio liudytojo parodymai laikytini patikimais, kadangi T. V. nėra pažįstamas su konflikte dalyvavusiais asmenimis, t. y. nėra asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi, todėl yra nešališkas. Be to, liudytojas buvo apklausiamas pirmosios instancijos teisme, įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prisaikdintas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu, juo labiau, kad jo nurodytos aplinkybės sutmpa su kitais byloje esančiais įrodymais. Nors ir T. V. galimai klydo dėl smūgį sudavusio asmens aprangos, teigdamas, kad smūgį sudavė tamsios spalvos striuke apsirengęs asmuo (iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nuteistasis įvykio metu vilkėjo šviesios spalvos sportinį kostiumą), tačiau klydimas dėl nuteistojo aprangos, nesudaro pagrindo teigti, kad jo parodymai yra nepatikimi. Įvertintina tai, kad konfliktas truko labai trumpai, greitai rutuliojosi asmenų veiksmai, įvykio metu buvo tamsus paros metas, todėl natūralu, kad liudytojas buvo labiau susitelkęs į patį konfliktą, jo eigą, o ne į konfliktuojančių asmenų aprangą. Vis dėlto, pažymėtina, kad liudytojas nurodė, jog smūgį nukentėjusiajam G. Z. sudavė asmuo, vairavęs automobilį. Nors ir išties, šis liudytojas tyrimo eigoje atsirado ne nuo pat ikiteismini tyrimo pradžios, o nuo įvykio praėjus beveik pusei metų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis G. Z. paaiškino, kad bendraudamas su pažįstamu maisto tiekėju, sužinojo, kad vienas jų darbuotojas galimai matė įvykį ir gali turėti reikšmingos informacijos. Be to, pats T. V. taip pat patvirtino, kad jį surado asmuo, vardu G. Įvertintina, kad šis liudytojas dirbo netoli nuo įvykio vietos esančiame bare, įvykį pastebėjo nešdamas šiukšles, todėl natūralu, kad jis buvo nustatytas gerokai vėliau, kadangi pats asmeniškai nepranešė policijai apie įvykį, po įvykio taip pat nesikreipė į ikiteisminio tyrimo instituciją kaip galimas liudytojas, konfliktas vyko miesto centre, vienoje iš pagrindinių gatvių, kur aplink galėjo būti daug su konfliktu nesusijusių asmenų, kurie galėjo matyti įvykį ir būti nežinomi. Atsižvelgiant į tai, pateisintina, kad šis liudytojas buvo nustatytas ne tyrimo pradžioje, kadangi iš pradžių buvo apklausiami įvykyje dalyvavę, konfliktą matę asmenys ir tik po to buvo atsitiktinai rastas ir šis liudytojas.

17. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl M. A. kaltės, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų visuma, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį M. A. atžvilgiu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltę neginčijamai įrodo ne tik paties nuteistojo parodymai, bet ir nukentėjusiojo G. Z. nurodytos aplinkybės, liudytojų T. V., I. Ž., P. M., A. I., P. D., M. L., D. S., R. E., I. E. parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad M. A. įvykio metu veikė netiesiogine tyčia, t. y. M. A., suduodamas nukentėjusiajam smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nesutiktina su nuteistuoju, kad teismas privalėjo nustatyti tikslą ir motyvus sukelti sužalojimą nukentėjusiajam, kadangi BK BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos norma nenumato tikslo ir motyvo kaip būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

18. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taikant BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinant veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, kurio metu galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, 2K 163-303/2017, 2K-291-942/2018). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015).

19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad visi konflikte tiesiogiai dalyvavę asmenys ir policijos pareigūnas A. I. patvirtino, kad situacija buvo bauginanti, P. M. ir G. Z. buvo agresyvūs ir kėlė grėsmę kitų asmenų bei jų turto saugumui. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad išties, konflikte su nukentėjusiuoju ir G. Z. dalyvavę asmenys nurodo, kad pastarieji buvo nusiteikę konfliktiškai, tačiau tai nepateisina nuteistojo veiksmų ir nepagrindžia, kad nagrinėjamu atveju buvo susidariusi tiek pavojinga situacija, kad M. A. veikė, esant būtinosios ginties situacijai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu, nukentėjusiojo G. Z. draugas P. M. buvo pabėgęs, todėl nuteistajam nereikėjo gintis nuo dviejų jį puolančių asmenų, esant padidintam situacijos pavojingumui. Sutiktina su nuteistuoju, kad įvykio naktį jis dirbo vienas, su kitais įvykio vietoje buvusiais asmenimis nesiejo jokie santykiai, tačiau su juo konfliktavo tik nukentėjusysis, o taksi automobilio keleiviai nebuvo prieš jį priešiškai nusistatę ir jį palaikė, kadangi patys konfliktavo su nukentėjusiuoju G. Z. ir P. M..

20. Skundo teiginiai, jog M. A. gynėsi nuo pavojingo ir realaus, pradėto G. Z. kėsinimosi, yra nepagrįsti. Nors nuteistasis teigia, kad pirmasis jo atžvilgiu fizinį smurtą naudojo nukentėjusysis, sugriebdamas šiam už kaklo, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistajam nustatytus sužalojimus kakle ar kitose kūno vietose. Be to, liudytojų teigimu, įvykio metu G. Z. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl nekėlė realaus pavojaus nuteistajam. Nors nuteistasis teigia, kad įvykio metu buvo kilusi grėsmė jam pačiam, keleiviams bei turto (automobilio) saugumui, tačiau M. A. veiksmai neatitiko ir peržengė nukentėjusiojo veiksmų pobūdį ir pavojingumą, t. y. buvo neadekvati reakcija susidariusioje situacijoje. Nors ir, kaip teigia liudytojai, nukentėjusiojo G. Z. veiksmai įvyko metu buvo netinkami (keikėsi, spjaudėsi, kabinėjosi), kurie buvo įvertinti administracinės atsakomybės kontekste, tačiau vien tai savaime nesudaro pagrindo vartoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, juo labiau – suduoti smūgį į gyvybiškai pavojingą kūno vietą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, vertino nuteistojo veiksmus būtinosios ginties kontekste ir išsamiai motyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta, kad M. A. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo įvykio aplinkybes, ir padarė pagrįstą išvadą, kad girtas nukentėjusysis G. Z. realiai nekėsino M. A. padaryti kokią nors žalą, nuo kurios būtų reikėję gintis suduodant visiškai girtam, žemo ūgio, fiziškai silpnesniam nukentėjusiajam itin stiprų vieną, lemtingą smūgį su pasekmėmis. Akivaizdu, kad tuo laiku nebuvo būtinybės gintis, nes net pagal kaltinamojo parodymus nebuvo jokio realaus kėsinimosi. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad stiprus smūgis į nukentėjusiojo veidą tikrai buvo perteklinė ir nereikalinga priemonė, norint nuraminti neblaivų nukentėjusįjį, kuris iš tikrųjų niekam nekėlė realaus pavojaus, jis nenaudojo jokių papildomų priemonių kaltinamajam įbauginti, taip pat kaltinamojo bei nukentėjusiojo jėgų santykis, kuris tikrai yra akivaizdžiai kaltinamojo atžvilgiu pranašesnis ir, aplinkybė, kad G. Z. nepadarė jokios realios žalos kaltinamajam, visiškai patvirtina, kad nebuvo jokių būtinosios ginties sąlygų.

21. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad G. Z. veiksmai įvykio metu buvo nukreipti prieš visuomenės interesus ir kėlė grėsmę aplinkinių saugumui. Tai patvirtina byloje esantis 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad nukentėjusiojo veiksmai nesukėlė pakankamai sunkių padarinių, reikalingų baudžiamajai atsakomybei kilti, tačiau nukentėjusiojo veiksmuose buvo ANK 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo (viešosios tvarkos pažeidimo) požymių. Be to, už G. Z. veiksmus įvykio metu buvo taikyta administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas M. A. kaltės klausimas ir jo veiksmai vertinami BK 138 straipsnio 1 dalies kontekste, todėl teismas negali išeiti už bylos nagrinėjimo ribų ir vertinti galimai priešingų teisei nukentėjusiojo G. Z. veiksmų, Be to, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusiojo veiksmai kėlė grėsmę aplinkinių saugumui, kadangi, liudytojų teigimu, nukentėjusysis įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, vos pastovėjo ant kojų, todėl realios grėsmės visuomenei nekėlė. Be to, jo priešingi teisei veiksmai jau įvertinti tiek baudžiamosios atsakomybės, tiek ir administracinės atsakomybės kontekste.

Dėl kitų klausimų

22. Nuteistasis nesutinka ir su priteistos turtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad nukentėjusysis kartu su civiliniu ieškiniu nepateikė sugadintų drabužių įsigijimo kvitų, objektyvių duomenų, kad šie daiktai buvo sugadinti dėl kaltinamojo kaltės, todėl šioje dalyje ieškinys nepagrįstas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-125-697/2018, 2K-159-696/2018). Apie priežastinį ryšį sprendžia teismas, visapusiškai įvertindamas visus reikšmingus bylos faktus ir nustatydamas loginę faktų ir priežasčių seką, kuri reikalinga padaryti išvadai – ar yra ryšys tarp civilinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir civilinio ieškovo ieškinyje nurodytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-489/2016). Taigi, priežastinis ryšys konstatuojamas tokiais atvejais, kai kaltininko veika, jos padarymo aplinkybės tiesiogiai, dėsningai, objektyviai nulemia kaltininkui inkriminuojamus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-746/2016).

23. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis G. Z. byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 181,44 Eur turtinės ir 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad turtinę žalą sudaro 181,44 Eur, iš jų: už gydymo išlaidas (gelis nuo skausmo „Lioton 1000“, „Dolmen“ tirpalas nuo skausmo – 10,26 Eur, „Lexotanil“ ir ,,“Ospamox“ tabletės – 6,19 Eur), už sugadintus rūbus (apatiniai marškinėliai – 9,99 Eur, iškruvinti džinsai – 27 Eur), už palatos nuomą – 128 Eur. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo laikė visiškai įrodytu ir jį tenkino visiškai. Šioje dalyje dėl turtinės žalos sprendimas keistinas.

24. Akivaizdu, kad nukentėjusysis dėl nuteistojo neteisėtų M. A. veiksmų patyrė žalą, kadangi aukščiau išdėstytais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam G. Z. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, kuria padarė turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiajam ir tarp jo veiksmų, atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Būtent dėl to, kad M. A. sudavė smūgį nukentėjusiajam, šis nukrito gatvėje ant grindinio ir dėl to buvo ištepti, suplėšyti nukentėjusiojo rūbai. Be to, pristačius į gydymo įstaigą nukentėjusįjį G. Z., kaip nurodoma civiliniame ieškinyje, buvo perkirpti jo marškinėliai, todėl akivaizdu, kad jie nebėra tinkami vilkėti. Nukentėjusiojo prašoma priteisti suma už sugadintus rūbus atitinka vidutinę tokios rūšies daiktų kainą rinkoje, nėra nepagrįstai padidinta, todėl laikoma teisinga ir pagrįstai priteista iš nuteistojo M. A..

25. Nuteistasis nesutinka su turtinės žalos priteisimu už palatos nuomą, teigdamas, kad privačios palatos nuoma buvo nebūtina ir šios išlaidos buvo patirtos išimtinai nukentėjusiojo nuožiūra, pasirenkant jam patogesnes gydymo sąlygas. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis dėl savo būsenos privalėjo būti gydomas privačioje palatoje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl patirtų sužalojimų G. Z. stacionariai buvo gydytas (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Nukentėjusysis, pasirinkęs gydymo metu būti privačioje palatoje, už šias paslaugas sumokėjo (duomenys neskelbtini) ligoninei. Apgyvendinimas vienvietėje palatoje nukentėjusiojo buvo pasirinktas savo nuožiūra, norint tuo laikotarpiu gyventi patogesnėmis sąlygomis. Pažymėtina, kad dėl M. A. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis gulėjo ligoninėje ir dėl to patirtos išlaidos yra tiesioginiai nuostoliai, kuriuos privaloma atlyginti, tačiau paties nukentėjusiojo geresnių, patogesnių, nei suteikiamos valstybės, sąlygų sudarymo išlaidos, neturėtų būti priteistos iš nuteistojo. Šiuo atveju, privačios palatos pasirinkimas yra paties nukentėjusiojo valia, išlaidos nelaikytinos būtinomis, todėl apylinkės teismas nepagrįstai šias išlaidas priteisė iš nuteistojo, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, sumažinant priteistą turtinę žalą iš nuteistojo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

26. Apeliaciniu skundu ginčijamas ir priteistų proceso išlaidų dydis, kadangi civiliniame ieškinyje, apelianto teigimu, nukentėjusysis nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro ir 300 Eur už gynybą kitame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Šis apelianto argumentas atmetamas, kadangi ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo betarpiškai susijęs su įvykiu, kurį sukėlė M. A.. Tyrimas buvo atliekamas tiriant, ar šiame įvykyje nepadarė nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis G. Z..

27. Apeliacinės instancijos teismo posedžio metu nukentėjusiojo atstovas advokatas Kęstutis Dobilas prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, susidariusias už nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, pateikė tai patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą (3 t., b. l. 144). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014). Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla nuteistojo M. A. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal jo paties apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi tenkinamas iš dalies. Šioje byloje buvo keliami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo G. Z. interesais byloje, todėl jis turėjo kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos atstovaujant jį apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis išlaidas patyrė dėl M. A. jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, todėl nukentėjusiojo turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl jo atstovavimo apeliaciniame procese, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš M. A.. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, bylos apimtį (3 tomai), suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, sprendžia, kad nukentėjusiojo patirtos 300 Eur išlaidos apeliaciniame procese yra proporcingos jo atstovo darbo sąnaudoms.

28. Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, kad teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė skiriantis įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūra vykstančios institucijos žinios, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje paskirtas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykstančios institucijos leidimo. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas nusprendė M. A. kartu su laisvės apribojimo bausme paskirti įpareigojimą be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Veikos padarymo metu galiojusi BK 48 straipsnio 7 dalies redakcija numatė, kad teismas vietoj to paties straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu prokurorė prašė skirti nuteistajam M. A. įpareigojimą be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apylinkės teismas netiksliai nurodė veikos padarymo metu galiojusio BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcijoje numatytą įpareigojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, kurio ištaisymas apeliacinėje instancijoje, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės nekeičia ir įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendį pakeisti:

Nukentėjusiajam G. Z. iš nuteistojo M. A. priteistą 181,44 Eur sumą turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 53,44 Eur (penkiasdešimt trijų eurų 44 ct).

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 8 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą ir vietoje „įpareigoti neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo prižiūrą vykdančios institucijos leidimo“ nurodyti „įpareigoti be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo M. A. priteisti nukentėjusiajam G. Z. 300 Eur (tris šimtus eurų 00 ct) turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasSvetlana JurgaitienėValdas Vitunskas