- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-23
- Bylos Nr.
- eA-1753-556/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04492-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- R. O. A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. O. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. O. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. O. A. A. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34772 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 6K-1542 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjos teigimu, Departamentas nevertino ar jos vyras gyvena (duomenys neskelbtini), ar ji vyksta pas jį. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį. Jos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija. Nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjos gyvybei ir sveikatai, todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Departamentas neįvertino minėtų aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai yra susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik argumentavo tuo, jog sprendimai yra teisėti, ji neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus. Be to, pareiškėja Departamento prašė užtikrinti teisę būti išklausytai, teisingai išnagrinėti skundą, tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tik bendra kilmės valstybės informacija ir subjektyvia nuomone, nepateikiant objektyvių įrodymų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą. Apie tai, jog pareiškėja yra ištekėjusi, teikdama prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, ji nuslėpė, motyvuodama tuo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teiginys, kad, (duomenys neskelbtini), kelia abejonių. Ji teigė, kad (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu pasakojo, (duomenys neskelbtini), todėl neatrodo įtikinama, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos istorija neatrodo nuoširdi, įtikinama ir nuosekli. Šiuo atveju jokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad pareiškėjos nurodoma persekiojimo baimė yra objektyvi. Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjos pasakojimo aplinkybes informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Atsižvelgus į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ginčijamame Sprendime pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas, į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, yra tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės yra aprašyti Sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, kuris laikytinas proporcingu.
8. Dėl žodinio skundo nagrinėjimo atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas ikiteismine tvarka numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėja.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjos R. O. A. A. skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos;“; pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.
Šalies argumentai
10. Teismas nustatė, kad pareiškėja prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodė aplinkybes, kurios yra susijusios su (duomenys neskelbtini). Pati pareiškėja nenurodė, kad būtų patyrusi persekiojimo veiksmus ar kitokias grėsmes. Apklausos metu teigė, kad (duomenys neskelbtini). Departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje; nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisijos sprendimu nuspręsta pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad Departamentas nevertino, ar pareiškėjos vyras gyvena (duomenys neskelbtini), ar ji vyksta pas jį, teismas pažymėjo, jog Departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės kelia abejonių. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja Departamentui pateikė (duomenys neskelbtini) sudarytos vedybinės sutarties vertimo nuotrauką. Iš vedybinės sutarties vertimo nuotraukos matyti, kad tariama santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), dalyvaujant abejoms šalims, kurios turi (duomenys neskelbtini) pilietybę. Teismo įsitikinimu, nėra tikėtina, jog asmuo, kuriam suteikta tarptautinė apsauga (duomenys neskelbtini), galėjo laisvai nuvykti į kilmės valstybę santuokai sudaryti ir vėl grįžti atgal į (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikta nuotrauka savaime neįrodo santuokos sudarymo ir teisinio santykio atsiradimo fakto. Taip pat pareiškėja išsamiai ir detaliai nepaaiškino, dėl kokių priežasčių nusprendė su (duomenys neskelbtini) vykti į (duomenys neskelbtini), nors teigė, kad galėjo baigti rengti reikalingus procesinius dokumentus ir išvykti pas vyrą į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos argumentas, kad ji iš pradžių bijojo atskleisti, jog turi sutuoktinį (duomenys neskelbtini), teismas vertino kritiškai. Pareiškėja nenurodė, kad ji būtų bijojusi pateikti prieglobsčio prašymą, ji pareigūnams papasakojo apie savo (duomenys neskelbtini), atskleidė kitų šeimos narių vardus bei pavardes, taip pat jai buvo suprantama kalba išaiškintos jos teisės bei pareigos, todėl tikėtina, kad taip pasielgė sąmoningai. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad kokiam nors pareiškėjos šeimos nariui būtų suteikta tarptautinė apsauga (duomenys neskelbtini).
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl sutuoktinio (duomenys neskelbtini) yra nereikšmingos vertinant prieglobsčio prašymą Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytais kriterijais. Minėtos aplinkybės galėtų būti reikšmingos nustatant už prieglobsčio prašymą atsakingą valstybę. Teismas nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Reglamentas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus (atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai). Tačiau Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66 punkte taip pat numatyta, kad, net nustačius, jog kita Europos Sąjungos valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad net ir laikant, kad už pareiškėjos prieglobsčio prašymą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, vadovaujantis Reglamento nuostatomis, Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą net ir tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.
13. Teismas akcentavo, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jai individualiai kilusių pavojų. Priešingai, pareiškėja apklausų metu ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jai niekas asmeniškai negrasino ir nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio a dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, o Departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą.
14. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjai suteikti papildomą apsaugą. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas, arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) parengta ataskaita, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
15. Remdamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Departamento komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėja. Pareiškėja nenurodė, kokios informacijos ji negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjusi pateikti žodiniais, todėl pareiškėjos argumentus dėl žodinio skundo nagrinėjimo teismas atmetė.
16. Įvertinęs 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, tai, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą, teismas konstatavo, kad teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu ir šį terminą sutrumpino iki 2 metų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
18. Teismas, netenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
III.
19. Pareiškėja R. O. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.
20. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja pažymi, kad byloje surinkti duomenys parodo, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini) ištekėjo, o jos teisėtas sutuoktinis šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad pagrindinė jos atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastis buvo (duomenys neskelbtini). 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva) 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 dalis). <...> Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (oficialusis leidinys L 251, 03/10/2003 p. 0012–0018). Vadinasi, šiuo atveju buvo būtina spręsti ir klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, ir dėl Direktyvos taikymo. Tačiau Direktyvos taikymo klausimas nebuvo išnagrinėtas, kas sudaro pagrindą naikinti sprendimą.
21. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes nebuvo individualiai ištirtos reikšmingos bylai aplinkybės – pareiškėjos šeimos sujungimo principo įgyvendinimo aspektai. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Teismo sprendime dėl Direktyvos taikymo nebuvo motyvuotai pasisakyta, nebuvo vertinama Direktyvos taikymo pagrįstumo aspektas, nebuvo individualiai išnagrinėti pareiškėjos šeimos sujungimo klausimas, prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo pagrindai. Nebuvo įvykdyta pareiga tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkti ir neįvertinti aktualūs ir būtini aspektai dėl pareiškėjos šeimos sujungimo. Departamento surinkti, o teismo vertinti duomenys buvo neišsamūs, selektyvūs ir neatitiko objektyvios informacijos reikalavimo – informaciją neatitiko naujumo, objektyvumo ir aktualumo reikalavimų.
22. Pasak pareiškėjos, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai akcentuoja, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad gali pateikti papildomus dokumentus ir pareiškėjai buvo sudarytos tokios sąlygos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji teikė papildomus dokumentus, tačiau nepateikė duomenų, kurie įrodytų, kad kokiam nors pareiškėjos šeimos nariui (vyrui) būtų suteikta tarptautinė apsauga (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos teiginiai dėl šeimos susijungimo principo įgyvendinimo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Tiek Departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
26. Pareiškėja apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tokį prašymą tenkinti, nepateikė.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
28. Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų būtina pažymėti, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Dėl to bus pasisakoma tik ta apimtimi, kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo, šiuo atveju, papildymu, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra tos nuomonės, jog administracinėje byloje buvo priimtas pagrįstas bei teisėtas sprendimas.
29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios bei buvo aptartos pirmosios instancijos teismo.
30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, grįsdama būtinybę jai suteikti prieglobstį, iš pradžių tai siejo su (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 5 p.). Tačiau nuoseklių ir išsamių aplinkybių, patvirtinančių diskriminaciją, persekiojimą ir kylančią grėsmę, pareiškėja nenurodė. Jos teikiami paaiškinimai nebuvo pakankamai nuoseklūs, todėl šių aspektų pagrindu prieglobsčio prašymas negalėjo būti tenkinamas.
32. Pateiktame apeliaciniame skunde labiau buvo akcentuojamas (duomenys neskelbtini), remiantis Direktyva (žr. nutarties 20 p.), bet ir šis argumentas, negalėjo suponuoti kitokio procesinio sprendimo nei buvo priimtas.
33. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 d.).
34. Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).
35. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.
36. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Hasanbasic prieš Šveicariją, pareiškimo numeris Nr. 52166/09) bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09). Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinamoje administracinėje byloje nėra įrodyta, kad pareiškėja būtų sudariusi santuoką (ABTĮ 57 str.). Pateikta vedybinės sutarties sudarymo nuotrauka negali būti niekaip patikrinta. Be kita ko, lieka neatsakyta, kodėl sudarius santuoką (jei tokia vis dėlto santuoka buvo sudaryta) nebuvo išvykta iš kilmės šalies kartu. Tęsiant santuokos prielaidą (nepaisant to, kad teismas prielaidomis nesivadovauja) tampa aišku, jog santuoką galbūt sudarę asmenys kartu negyveno, savo namų nesukūrė ir pareiškėjos nesieja jokie ryšiai su (duomenys neskelbtini), kurioje kaip nurodo gyvena jos sutuoktinis. Vadinasi, faktinis šeimos gyvenimas visiškai neegzistavo.
38. Taigi teisėjų kolegija, atlikusi pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrą, patvirtina, jog Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą. Buvo padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jai galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės neatspindi realios rizikos, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Taip pat nėra ir kitų aplinkybių lemiančio prieglobsčio prašymo tenkinimą (šeimos susijungimo aspektas).
39. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjos individualią padėtį. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patvirtina, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai buvo nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, o nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies pagrindu.
41. Dėl pakeisto Departamento Sprendimo bei Komisijos sprendimo dalių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisako, nes savarankiškų argumentų dėl to pateikta nebuvo.
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. O. A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.