Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ainoros Kornelios Macevičienės, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-25 nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, 75 MGL dydžio bauda, pritaikius BK 64¹ straipsnio paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. K. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) trejiems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. K. konfiskuota automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 7 150 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliantas teigia, kad jis padarė šiurkščiausią ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas, dėl ko jam ir buvo inkriminuotas ne pagal atitinkamas ANK, o BK nuostatas. Neabejotinai jo veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei jo paties sveikatai ar net gyvybei, tačiau nepaisant to byloje nenustatyta jokių neteisėtų jo veiksmų padarinių: eismo įvykio metu jokie asmenys sužaloti nebuvo, jokia žala dėl eismo įvykio jokiam turtui nepadaryta, niekas nebuvo sugadinta. Be to, kaip nurodyta skunde, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, teismas be bausmės ir turto konfiskavimo paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – specialios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą maksimaliausiam – trejų metų laikotarpiui. Toks teismo sprendimas, apelianto manymu, nėra logiškas, atsižvelgiant į tai, kad teismas paskyrė baudą, artimą minimaliai ir dar sumažino vienu trečdaliu. Kaip nurodo apeliantas, maksimalus specialiosios teisės atėmimo terminas tik įskiepija pastovų nusivylimą ir pasipiktinimą neadekvačiu bausmės griežtumu, neskatinančiu pasikeisti. Todėl ši nuosprendžio dalis tikrai neteisinga ir keistina.

Apeliantas nurodo, kad priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu pirmos instancijos teismas netinkamai įvykdė viešąjį interesą vykdant teisingumą nustatyti ir nubausti kaltą asmenį ir teisingai jį nubausti. Pasak apelianto, teisingumo vykdymas baudžiamosiose bylose – tai ne tik asmens, padariusio nusikalstamą veiką, išaiškinimas, jo kaltumo nustatymas ir teisingas kaltininko nubaudimas, bet ir teisingas bausmės ar (atleidimo nuo bausmės) paskyrimas. O tai, jo manymu, nebuvo padaryta vien dėl to , kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, teismo posėdžio metu pajuto neadekvatų valstybės kaltintojos subjektyvių pasipriešinimą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto ir tikriausia dėl to nusprendė jį pasirinkti kaip teisinės sistemos auką, parodant , kad teisingumo vykdymo tikslai įgyvendinami ir pasiekiami taikant palyginant griežtas baudžiamojo įstatymo normas ir pirmą kartą teisiamam asmeniui. Todėl skundžiamas nuosprendis nei atsižvelgiant į bausmės tikslus, o taip pat ir įvertinant teisingo nuosprendžio reikalavimo kontekste yra nepagrįstas ir keistinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama D. K. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Šiuo atveju nuteistasis nesutinka su teismo sprendimu netaikyti BK 40 straipsnį, taip su teismo sprendimu taikyti BK 68, 72 straipsnių nuostatas, t.y. skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 3 metams uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones ir konfiskuoti automobilio BMW 530 D (v. n. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 7 150 Eur.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes padarė neteisingas išvadas dėl BK 40 straipsnyje išdėstytos vienos iš būtinų sąlygų – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, kuriai esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatymo.

BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymas. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas nustatė BK 40 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1,3 ir 4 punktuose nurodytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, t.y. kad D. K. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis), kad jis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, žala nebuvo padaryta, administracine tvarka nebaustas už grubius tyčinius nusižengimus ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo BK 40 straipsnyje įtvirtintą vieną iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, pagrįsdamas jo taikymą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl aukštesnės instancijos teismas pakartotinai šių nuostatų neanalizuoja. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nebuvo nustatyta sąlygų visuma, leidžianti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant laidavimą, t.y. nenustatyta, kad nuteistasis visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Pažymėtina, kad apylinkės teismas vertindamas duomenis apie nuteistojo teistumą ir padarytus nusižengimus, atsižvelgė į byloje esantį registro duomenų išrašą, iš kurio matyti, jog D. K. yra neteistas ir jo atžvilgiu nėra ir nebuvo pradėtų ikiteisminių tyrimų (b.l. 52) bei į administracinių nusižengimų registro išrašą, kuriame nurodyta, kad jis baustas administracine tvarka (b.l. 53), priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, kad teismas tinkamai neištyrė žinybinio registro duomenų apie apelianto teistumą ir šių duomenų nevertino.

Vienok apylinkės teismas pripažino, kad byloje esančiais įrodymais nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatyta sąlyga - visiškas pripažinimas savo kaltės ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką, ir sprendė, kad dėl to D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negali būti atleistas.

BK 40 straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatyta, antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2015). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-132-699/2017).

Apelianto teigimu, jis nuo pat pirmųjų savo parodymų teisme, atsakydamas į patį pirmą teismo klausimą, ar pripažįsta kaltę padarius nusikalstamą veiką, šį faktą pripažino aiškiai ir nedviprasmiškai, kas vėliau sudarė procesines prielaidas taikyti supaprastintą įrodymų tyrimą šioje byloje.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad apklaustas kaip kaltinamasis D. K. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo prisipažino kaltu ir sutiko teismui duoti parodymus. Jis paaiškino teismui, kad viskas vyko 2017-04-01, apie 19.56 val., Pavilionių g., iš vakaro buvo gimtadienyje, šventė iki ryto, vartojo alkoholį, bet nedaug, kitą dieną alkoholio pavartojo tik vakare, t.y. iki vairavimo išgėrė namuose porą alaus, vakare nuvažiavo į piceriją, užsisakęs picą, nuėjo iki automobilio, užkūrė automobilį ir laukė draugės, kol jį paims, besėdint automobilyje atvažiavo policijos pareigūnai. Supranta, kad pasielgė neapgalvotai, ilgai apie tai galvojo, padarė didelę klaidą, daugiau tai nepasikartos, gailisi. Iš šių parodymų teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis D. K. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos savo kaltę pripažįsta. Kadangi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės teismui nekėlė abejonių, D. K. kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu ir po kaltinimų paskelbimo teismui davė išsamius parodymus bei sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko kaltinamojo gynėjas ir prokuroras, teismui buvo pagrindas taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis).

Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu, D. K. neigė vairavęs automobilį girtas, nurodė, kad alkoholį vartojo jau atvykęs į piceriją, alkoholį vartojo užsisakęs picą ir grįžęs į automobilį, kur išmetė butelius, nepamena, gėrė trauktinę „Trejos devynerios“.

Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas teisme iš esmės kaltu prisipažino, tačiau kaip pagrįstai pažymėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tik todėl, kad jo padaryto nusikaltimo neigimas dėl kitų byloje surinktų ir jo kaltumą patvirtinančių įrodymų būtų buvęs beprasmis ir toks prisipažinimas tik teisme, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo klaidinami, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, rodo, kad jis kritiškai nevertino savo poelgio, savo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu siekė sumenkinti bei pateisinti savo veiksmus, taigi negalima vertinti, kad asmens išreikštas gailėjimasis dėl savo veiksmų buvo neformalus ir išties nuoširdus.

Kaip minėta, nuteistasis iš esmės savo kaltę pripažino, sutikdamas su kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, t.y. neneigdamas to, kad nurodytą dieną bei laiku automobilį vairavo neblaivus, kas teismui leido, vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis, atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tačiau šio straipsnio taikymas niekaip nėra siejamas su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei pagrįstai neatleido apelianto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apylinkės teismui nusprendus netaikyti D. K. atžvilgiu atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatytai sąlygai, laiduotojo asmeninės savybės ir jo galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui vertinimas netikslingas. Dėl to nepasisako ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl transporto priemonės konfiskavimoApeliantas D. K. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir dalyje dėl konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo.Sutinkamai su BK 72 straipsnio2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad BK 72straipsnio2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau, turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Siekiant nustatyti ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, turi būti įvertinamos visos reikšmingos turto panaudojimo nusikalstamos veikos darymo procese aplinkybės. Bylos duomenimis, kaip pagrįstai konstatavo skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, neginčytinai nustatyta, kad D. K. inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas kaltininkui vairuojant automobilį BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiam ne kaltinamajam, o R. Š.. Siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, automobilio konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Darant tokią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad BK 281straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemones arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio nuostatas, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad automobilis priklauso trečiam asmeniui ir sprendė iš kaltininko išieškoti konfiskuotino turto, su kuriuo buvo padaryta nusikalstama veika, vertę atitinkančią pinigų sumą, tokią, kokia nurodyta VšĮ „Emprekis“ rašte dėl vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje (b.l. 7) (BK 72 straipsnio 5 dalis). Ginčo dėl minėto automobilio vertės nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje plačiau nepasisako. Nors D. K. nusikalstami veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių, kaip tai buvo akcentuojama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad D. K. nagrinėjamą nusikaltimą padarė būdamas girtas, kai nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,71 prom.) ženkliai viršijo ribą nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, taigi padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimą, pagrįstai konstatavo, kad aptartos baudžiamosios poveikio priemonės skyrimas neprieštarautų proporcingumo ir teisingumo principams, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino Apeliantas skundu prašo sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.Kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek parenkant bausmės rūšį, nustatant baudos dydį, tiek paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios D. K. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, nuo 2017 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjas kriminalizavo transporto priemonės vairavimą išgėrus, kai asmens kraujyje randama ne mažiau kaip 1,5 promilės alkoholio, siekiant didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Tuo tarpu, administracinė atsakomybė ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyta už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) vairuotojai. Už šio pažeidimo padarymą numatyta bauda nuo 300 Eur iki 450 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturėtų būti sudaroma situacija, kuomet administracinė atsakomybė už vairavimą išgėrus būtų griežtesnė už baudžiamąją atsakomybę, ypač įvertinus veikos padarymo aplinkybes – asmuo, būdamas neblaivus, transporto priemonę vairavo mieste, vakare, esant dar pakankamai intensyviam eismui, kas kelia didelę grėsmę eismo dalyvių saugumui, sveikatai ir gyvybei, kas ir buvo nurodyta pirmos instancijos teismo ginčijamame nuosprendyje, nustatant maksimalų skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. D. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad asmuo anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirbantis, sveikas, į priklausomybės ligų registrus neįrašytas (b.l.52 – 58). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, toks nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas, atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes, yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, todėl nėra pagrindo jo trumpinti. Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai taikant bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą reglamentuojančias BK nuostatas, nuosprendį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos, tačiau gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka per tris mėnesius nuo jos paskelbimo dienos.