- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-01
- Bylos Nr.
- 2A-515-227/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04419-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-515-227/2013
2013 m. liepos 1 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Margarita Dzelzienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo už akių ir atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-828-837/2013 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas G. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR teisingumo ministerijos. Nurodė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartimi buvo neteisėtai ir nepagrįstai pritaikyta kardomoji priemonė (suėmimas), kuri buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2012-04-19 nutartimi. Teigė, jog dėl neteisėto suėmimo patyrė nepatogumus, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu už akių ieškinio netenkino. Teismas darė išvadą, kad ieškovui atliekant laisvės atėmimo bausmę, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas negalėjo sukelti daugiau nepatogumų jam negu sukėlė laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Sprendė, jog dėl to negalėjo kilti žala, nes kardomosios priemonės paskyrimas niekaip nepablogino jo padėties, buvusios iki Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutarties priėmimo. Darė išvadą, jog Panevėžio apygardos teismo 2012-04-19 nutartimi pažeidimo konstatavimu ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartie panaikinimu apginta ieškovo neturtinė teisė.
Šalies argumentai
Ieškovas G. K. 2013-04-20 pateikė teismui prašymą išaiškinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-04-19 sprendimą už akių.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškovo G. K. prašymą išaiškinti 2013-04-19 sprendimą už akių atmetė. Nurodė, jog teismo sprendimas už akių yra aiškus ir papildomas jo aiškinimas nereikalingas. Pažymėjo, kad ieškovas prašė paaiškinti ir ginčijo teismo motyvus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas už akių, kas laikytina apeliacinio skundo objektu, o ne sprendimo aiškinimu. Atkreipė dėmesį, jog ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė tuos pačius apeliacinio skundo motyvus, kuriuos prašė išaiškinti ir ginčijo pateiktame prašyme.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas G. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą už akių ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo arba panaikinti skundžiamą sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 2 str., 5 str. 1 d., 14 str. 1-2 d., 15 str., 42 str. neleido teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus, pakeisti ieškinio pagrindą, dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, 159 str. 1 d. nesirūpino, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, 160 str. 1 d. 2 p. neišreikalavimo įrodymų, kuriuos prašė išreikalauti, 160 str. 1 d. 3 p. nepareikalavimo paaiškinimų, nenurodė aplinkybių, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, nepasiūlė jam pateikti papildomus įrodymus, 160 str. 1 d. 5 p. neįpareigojo dalyvaujančius byloje asmenis pateikti teismui įrodymus, kuriuos jie turi ir kuriais remiasi, 160 str. 1 d. 6 p. nerinko įrodymų savo iniciatyva, 160 str. 1 d. 7 p. nepasiūlė jam pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, 161 str. 1 d., 163 str. 3 p. nesustabdė civilinės bylos Nr. 2-828-837/2013, kol neišspręsta baudžiamoji byla Nr. 1-14-334/2012, 176 str. 1-2 d., 177 str. 1-3 d., 178 str., 179 str., 181 str. 1 d., 182 str. 4 p., 183 str. 185 str. visapusiškai ir objektyviai nevertino aplinkybių ir nesivadovavo įstatymu, 186 str. 1-2 d. nesiaiškino jam žinomų aplinkybių, neleido duoti paaiškinimų, 190 str. neleido šaukti liudytojus, 198 str. 1 d. neleido pateikti rašytinių įrodymų, neišreikalavo prašomų rašytinių įrodymų, kuriuos prašė išreikalauti ieškinyje, 200 str. neištyrė rašytinių įrodymų, 230 str. 1 d. neapklausiant jo, nesiaiškinant ginčo esmės, įrodymų, neleidimo pateikti prašymus 2013-04-19, 230 str. 4 d., 245 str. 1-2 d. nepaklausė, ar turi prašymų, neleido juos pateikti, jų nesprendė, 230 str. 2 d., nes neprašė priimti sprendimo, 285 str. 2 d. negalėjo priimti sprendimo už akių, kai abi šalys pateikusios įrodymus. Teigia, kad teismas tyčia ignoravo, nenustatinėjo, netyrė ir nevertino teisėjos D. Š. neteisėtų veiksmų, juos nuslėpė. Paaiškina, kad teisėja D. Š. priėmė neteisėtą nutartį, ką nurodė teismas skundžiamame sprendime už akių, ir neteisėtai skyrė kardomąją priemonė – suėmimą, nes ne dėl jo kaltės nebuvo pristatomas į teisiamuosius posėdžius. Nurodo, kad teisėja D. Š. neužtikrino jo dalyvavimo teisiamajame posėdyje, skyrė posėdžio datas nesusiderinusi su kitais teismais, nepavedė konvojaus darbuotojams pristatyti jį į teisiamąjį posėdį iš bet kurios vietos, savo pareigas vykdė aplaidžiai. Teigia, jog skundžiama teisėjos D. Š. nutartimi, elgesiu, žodžiais buvo jam sukeltas stresas, įžeidimas, žeminimas, niekinimas, nesiskaitymas, savivaliavimas, piktnaudžiavimas užimama padėtimi, padarant dvasinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, emocines depresijas, psichinius sukrėtimus, fizinius skausmus. Be to skundžiama laiko sąnaudos, emocinės, psichinės energijos sąnaudos teisingumo atstatymui – išlaidos nutarties 2012-04-20 skaitymui, studijavimui, skundo dėl jo rašymui, siuntimas visa tai atėmė sąnaudas. Be to, dėl D. Š. neteisėtų veiksmų padidėjo nepasitikėjimas ja, o tai trukdė dalyvauti teisiamajame posėdyje. Nurodo, kad neteisėtai paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą, jis neteko Bausmių vykdymo kodekse numatytų nuteistiesiems teisių, kaip ilgalaikių pasimatymų, vaikščiojimo lauke visą dieną, socialinės reabilitacijos, išmokų. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atėmė teises paneiginėti atsakovo įrodymus, kuriais teismas rėmėsi atmesdamas ieškinį. Pažymi, kad teisėjas pašalino iš posėdžio salės D. K., kuri nebuvo apklausta. Teigia, kad teismo pažeidimai yra esminiai, todėl bylą būtina nagrinėti pirmosios instancijos teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Pažymi, kad 2013-04-19 teismo posėdžio protokole neteisingai užfiksuoti bylos nagrinėjimo momentai. Tvirtina, kad teismas neturėjo galimybės priimti sprendimą už akių, nes nebuvo pateiktas prašymas priimti sprendimą už akių. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka arba kuo greičiau panaikinti sprendimą už akių ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui.
Atskiruoju skundu ieškovas G. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad nesutinka su skundžiamos nutarties motyvais, jog sprendimas už akių yra aiškus ir papildomas jo aiškinimas nereikalingas. Teigia, jog teisėjas negali sakyti, kas ieškovui yra aišku, o kas neaišku, nes tokios teisės neturi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą už akių palikti nepakeistą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes nebuvo nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Paaiškina, jog ieškovui tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Pažymi, jog Panevėžio apygardos teismo 2012-04-19 nutartimi nekonstatavo, skiriant kardomąją priemonę (suėmimą), teisėjos šališkumo. Be to, skiriant kardomąją priemonę (suėmimą), ieškovas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, jo laisvė buvo suvaržyta apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, todėl neigiamų pasekmių kardomosios priemonės paskyrimas negali būti pagrindas atlyginti žalą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis yra pašalinti neaiškumus, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būti tinkamai įvykdomas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis yra visiškai aiški – ieškinį atmesti, ką pirmosios instancijos teismas nurodė, todėl 2013-04-29 nutartis pagrįsta ir teisėta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio (atskirojo) skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl apeliacinio skundo pagrįstumo
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Apeliantas savo apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjamas būtinas (CPK 322 str.). Tai reiškia, kad skirti apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Apeliantas nenurodė, kokioms konkrečioms aplinkybėms išaiškinti būtinas žodinis procesas. Jis turėjo teisę visus savo argumentus dėl bylos išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nelaiko, kad būtina nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, todėl prašymas atmestinas.
Dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo
Byloje nustatyta, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-03-20 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-334-2012 paskyrė G. K. kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams (b. l. 144-146). Panevėžio apygardos teismas 2012-04-19 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-408-511/2012 panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį dėl suėmimo paskyrimo G. K. (b. l. 3-4). 2012-06-14 ieškovas G. K. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo Panevėžio miesto apylinkės teismui 2012-03-2 neteisėtai paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą (b. l. 2). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-04-19 priėmė sprendimą už akių atsakovo atžvilgiu, kuriuo ieškovo G. K. ieškinį atmetė (b. l. 94-95).
Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 1 dalimi, sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais šiame kodekse numatytais atvejais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Net esant ir visoms CPK nustatytoms sąlygoms sprendimui už akių priimti, teismas turi teisę, o ne pareigą priimti tokį sprendimą.
Teismo sprendimo už akių pagrįstumą sudaro faktinės aplinkybės, kurios nustatomos atlikus formalų byloje esančių įrodymų vertinimą. Jeigu teismas turi procesinių prielaidų priimti teismo sprendimą už akių, tai jis atlieka byloje esančių įrodymų formalų vertinimą. Apimties požiūriu tai reiškia, kad formaliai teismas turi įvertinti faktinius duomenis, kurie pateikti ieškovo, ir faktinius duomenis, kurie gali būti pateikti kitų byloje dalyvaujančių asmenų. Priimdamas teismo sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą - tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Nagrinėjant bylą įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai. Teismas susipažįsta su įrodymų priemonių turiniu ir vertina, kad pasitvirtintų tai, ką asmuo teigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008).
Byloje nustatyta: Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-02-28 nutartimi paskyrė parengiamojo teismo posėdžio datą – 2013-04-19, civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 80). Atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, teismo šaukimas apie paskirtą parengiamojo teismo posėdžio datą, įteiktas (b. l. 91). Iš 2013-04-19 teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovė į teismo posėdį neatvyko, prašymo dėl bylos nagrinėjimo/nenagrinėjimo jai nesant, nepateikė (b. l. 92-93). CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakovui neatvykus į teismo posėdį be pateisinančios priežasties, esant ieškovo prašymui teismas priima sprendimą už akių kodekso nustatyta tvarka (CPK 285 str.). Apeliantas skunde tvirtina, kad jis teismo neprašė priimti atsakovės atžvilgiu sprendimo už akių. Perklausius 2013-04-19 teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad pirmininkaujančiajam nurodžius, kad į teismo posėdį neatvyko atsakovė, ir paklausus ieškovo G. K., ar jis prašo priimti sprendimą už akių, ieškovas atsakė, kad „Jeigu teismas turi tokią galimybę, tai prašau priimti sprendimą jiems už akių“ (2013-04-19 teismo posėdžio garso įrašas).Analizuojant ieškovo 2013-04-19 teismo posėdžio metu pasakytą sakinį dėl sprendimo už akių priėmimo gramatiniu metodu, nustatyta, jog ieškovas prašymą dėl sprendimo už akių priėmimo išreiškė sąlyginiu sakiniu, t. y. jei yra tam tikros sąlygos, ieškovo įvardintos galimybėmis, prašo priimti atsakovės atžvilgiu sprendimą už akių. Jei sąlygų/galimybių nėra, tuomet nėra ir prašymo. Atsižvelgdamas į ieškovo suformuluotą prašymą su sąlyga/galimybėmis buvimu bei nustatęs sąlygų/galimybių buvimą nagrinėjamoje byloje – atsakovės atstovas neatvyko į teismo posėdį bei pateisinamų priežasčių ir nėra jos prašymo bylos nagrinėjimą atidėti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą sprendimą už akių (CPK 185 str., 246 str. 2 d.). Atmestini apelianto argumentai dėl CPK 285 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes atsakovė, atsikirsdama į ieškovo reikalavimus, jokių įrodymų nepateikė, o pateiktas atsiliepimas į ieškinį nelaikytinas įrodymais CPK 177 straipsnio prasme.
Dėl pirmosios instancijos teismo pažeidimų
Apeliantas G. K. apeliaciniame skunde nurodo eilę procesinės teisės normų pažeidimų, kuriuos padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių.
Apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 2 straipsnį, iš esmės grindžia skundžiamo sprendimo už akių motyvavimu, kas negali būti laikoma minėtos procesinės normos pažeidimu. Tai bendro pobūdžio procesinė norma, įtvirtinanti civilinio proceso tikslus, t. y. ko siekiama nagrinėjant civilines bylas.
CPK 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą teisminės gynybos. Šiuo atveju apeliantas neteisus, teigdamas pirmosios instancijos teismui pažeidus minėtą straipsnio 1 dalį, nes ieškovo ieškinys 2012-06-11 buvo priimtas ir nagrinėtas teismo posėdyje. Taigi, jis pasinaudojo CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise kreiptis į teismą , kad būtų apginta, jo manymu, pažeista teisė ir įstatymu saugomas interesas. Tai, jog jo ieškinys nebuvo patenkintas, nerodo, jog ši įstatyminė norma buvo pažeista.
CPK 14 straipsnyje įtvirtintas betarpiškumo principas, kas reiškia, jog teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus kodekse numatytus atvejus, bei sprendimą pagrįsti tik taip įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismui konstatavus skundžiamo sprendimo už akių priėmimo pagrįstumą, atmestini apelianto teiginiai dėl įrodymų neištyrimo, nemotyvuotai neišreikalavus prašomų išreikalauti įrodymų, nes priimant sprendimą už akių, teismas atliko formalų esamų įrodymų tyrimą ir jais pagrindė sprendimą už akių.
CPK 15 straipsnis reglamentuoja žodiškumo principą. Šis principas gali būti netaikytas tam tikrais kodekse numatytais atvejais. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių, šiuo atveju žodiškumo principas netaikomas, nes sprendimo už akių instituto paskirtis tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo (greito išnagrinėjimo) principui įgyvendinti, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai dėl CPK 15 straipsnio pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginius dėl CPK 42 straipsnio 1 dalies pažeidimų, nes apeliantas prašė, esant galimybei, priimti sprendimą už akių atsakovės atžvilgiu, o priimant sprendimą už akių, kaip minėta, teismui neprivaloma reikalauti daugiau įrodymų, atliekamas formalus byloje esančių įrodymų vertinimas.
CPK 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo posėdžio pirmininko pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti, rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Apeliantas, teigdamas pirmosios instancijos teismui pažeidus minėto straipsnio dalį, nurodo, kad nagrinėjant ieškinį, nebuvo imtasi priemonių nustatyti esmines bylos aplinkybes. Byloje nenustatyta, kad teismo posėdžio pirmininkas veikė prieš greitesnį bylos išnagrinėjimą ar nevykdė kitų pareigų, nustatytų CPK 159 straipsnio 1 dalyje. Priešingai apelianto teiginiui, sprendimo už akių priėmimas reiškia greitesnį bylos išnagrinėjimą pagal byloje esamus duomenis.
Vertinant apelianto argumentus dėl CPK 160 straipsnio 1 dalies 2-3 punktų, 5-7 punktų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog minėtas straipsnis numato teismo posėdžio pirmininko ir kitų bylą nagrinėjančių teisėjų teises, o ne pareigas. Atsižvelgdamas į nagrinėjamą bylą, teismo posėdžio pirmininkas turi teisę, bet ne privalo atlikti tam tikrus, CPK 159 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo posėdžio pirmininkas, priimdamas sprendimą už akių, neturėjo pagrindo imtis apelianto nurodytų skunde veiksmų. Kartu pažymėtina, kad teismo posėdžio pirmininkas turi teisę pasiūlyti proceso šaliai ar trečiajam asmeniui pasirūpinti tinkamu atstovavimu, jei mano, jog pastarasis be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių (CPK 161 str. 1 d.). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliantas gebėjo be atstovo pagalbos tinkamai ginti savo pažeistas teises, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo siūlyti apeliantui pasirūpinti tinkamu atstovavimu (b. l. 11, 13-14, 61, 96, 100-102, 104, 106, 108-113, 122; CPK 185 str.).
CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato privalo bylos sustabdymą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Apeliantas nenurodė, kokios civilinei bylai svarbios aplinkybės nagrinėjamos baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-334/2012 ir kokią įrodomąją reikšmę tos aplinkybės turės tinkamam nagrinėjamo ginčo išsprendimui, todėl teiginiai dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo atmestini.
Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu skundžiamo sprendimo už akių priėmimą ir, atsižvelgiant į sprendimo už akių paskirtį, apelianto nurodyti CPK 176 straipsnio 1-2 dalių, 177 straipsnio 1-3 dalių, 181 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio, 185 straipsnio, 186 straipsnio 1-2 dalių, 190 straipsnio, 198 straipsnio 1 dalies, 200 straipsnio pažeidimai, iš esmės susiję su įrodymų teikimu, tyrimu, laikytini atmestinais. Apeliacinės instancijos teismas pasikartoja, kad priimdamas teismo sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą - tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nenustatė sudėtingų ar prieštaringų bylos aplinkybių, dėl kurių sprendimo už akių priėmimas neįmanomas. Priimdamas sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu savo sprendimą motyvavo. Atskirai išaiškintina, kad pagal CPK 192 straipsnio 1 dalį, neapklaustas liudytojas negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu, todėl D. K. 2013-04-19 buvo pagrįstai pašalinta iš teismo posėdžio salės.
Atmestini apelianto teiginiai dėl CPK 230 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 4 dalies pažeidimų. Minėto straipsnio 1 dalis išaiškina parengiamojo posėdžio reikšmę bei esmę, t. y. kam reikalingas parengiamasis posėdis ir kas atliekama tokio posėdžio metu. Iš 2013-04-19 teismo posėdžio protokolo ir garso įrašo matyti, kad apeliantui buvo pranešta apie atsakovės tinkamą informavimą dėl vyksiančio teismo posėdžio datos bei neatvykimą į teismo posėdį ir paklausta apie sprendimo už akių priėmimą. Bylos nagrinėjimas vyko pagal bendrąsias proceso pirmojoje instancijoje taisykles (CPK 236-258 str.) , ką pavirtina posėdžio protokolas ir garso įrašas.
Kadangi sprendimui už akių priimti buvo visos sąlygos ir apeliantas, teismo paklaustas dėl prašymo priimti sprendimą už akių, pateikė tokį prašymą, kurį teismas išsprendė priimdamas sprendimą už akių atsakovės atžvilgiu, o toliau, kaip minėta, jokie papildomi įrodymai ir prašymai neteikiami, nesprendžiamas jų priėmimo klausimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti CPK 245 straipsnio 1-2 dalių pažeidimus.
Dėl valstybės atsakomybės
CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityje. Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą administracinio ir baudžiamojo proceso srityse (deliktinė atsakomybė). Valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį atsiranda be pareigūnų kaltės, tačiau ieškovas neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2010). Apeliantas savo ieškinį grindė tuo, kad nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 1-14-334/2012 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja D. Š. jo atžvilgiu nuolat elgėsi šališkai, pasinaudodama savo užimama padėtimi bei demonstruodama savivaliavimus, 2012-03-20 priėmė neteisėtą nutartį dėl kardomosios priemonės – suėmimo trims mėnesiams, skyrimo (b. l. 2). Panevėžio apygardos teismas 2012-04-19 apeliacinio proceso tvarka peržiūrėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį dėl suėmimo skyrimo ir skundžiamą nutartį panaikino (b. l. 3-4). Iš minėtos nutarties matyti, jog ieškovas, nesutikdamas su paskirta kardomąja priemone, skundą grindė iš esmės galimai šališkais teisėjos D. Š. veiksmais. Panevėžio apygardos teismas 2012-04-19 nutartimi nenustatė jokių teisėjos D. Š. veiksmų, kaip šališkų kaltinamojo (šioje byloje ieškovo) G. K. atžvilgiu. Kaip matyti iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutarties, teisėja D. Š., skirdama kardomąją priemonę, motyvavo siekiu netrukdomai, greitai ir objektyviai išnagrinėti baudžiamąją bylą, kas negali būti laikoma šališku, naudojimusi užimama padėtimi ar savivaliavimu. Pateikdamas ieškinį bei apeliacinį skundą, ieškovas nenurodė jokių kitų aplinkybių, patvirtinančių teisėjai D. Š. buvus šališkai jo atžvilgiu ar pasinaudojus užimama padėtimi (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, jog priimant sprendimą už akių, formaliai atlikus įrodymų vertinimą šioje byloje, nėra pakankamo pagrindo pripažinti buvus teisėjai D. Š. šališkai, pasinaudojus užimama padėtimi, savivaliavus ar pan. (CPK 185 str.). Kadangi pirmosios instancijos teismui iš byloje esančių duomenų nenustačius teisėjos D. Š. šališkumo ieškovo atžvilgiu, nebuvo pagrindo ir išreikalauti jo prašomų duomenų, kuriais iš esmės ieškovas grindė neturtinių teisių pažeidimą bei neturtinės žalą. Taigi neįrodžius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Kardomoji priemonė – suėmimas suvaržo, apriboja asmens teisę į laisvę. Bylos duomenimis, apeliantas G. K. bylos nagrinėjimo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Taigi, iš esmės apelianto teisė į laisvę jau buvo suvaržyta, todėl pirmosios instancijos teismas, pagal byloje esančius duomenis, pagrįstai darė išvadą, jog pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas, negalėjo sukelti didesnių nepatogumų nei sukėlė laisvės atėmimo bausmė ir dar labiau pabloginti apelianto padėties, nei ji buvo iki paskiriant suėmimą (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog skunde apeliantas teigia, kad paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą, neteko teisių, garantuojamų pagal Bausmių vykdymo kodeksą. CPK 306 straipsnio 2 dalis įsakmiai nustato draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apelianto įvardintos netektos teisės į ilgalaikį pasimatymą, vaikščiojimo lauke, socialinę reabilitaciją, išmokas nebuvo nurodytos ieškinyje (CPK 178 str.) ir pirmosios instancijos teismas jų netyrė, todėl skunde nurodytos aplinkybės dėl teisių pagal Bausmių vykdymo kodeksą netekimo apeliacinės instancijos teismo nevertintinos. Primintina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, šiuo atveju apeliantui (CPK 178 str.).
Skunde apeliantas nurodo, kad 2013-04-19 protokole neteisingai užfiksuoti teisėjo žodžiai. CPK 171 straipsnio nuostatomis dalyvaujantis byloje asmuo per tris darbo dienas nuo protokolo surašymo dienos gali pareikšti rašytines pastabas dėl protokolo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013-04-24 G. K. pateikė teismui pastabas dėl 2013-04-19 teismo posėdžio protokolo pastabas (b. l. 104). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-04-29 nutartimi ieškovo pastabas dėl 2013-04-19 protokolo paliko nenagrinėtas, motyvuodamas tuo, jog apeliaciniame skunde ieškovas nurodė pastabas dėl protokolo ir pirmosios instancijos teismui netikslinga nagrinėti 2013-04-24 pateiktas pastabas (b. l. 116). Pagal CPK 169 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismo posėdžio atlikto procesinio veiksmo protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo momentai. Tuo pačiu, tai nereiškia, jog teismo posėdžio protokole privalomai turi būti užrašyti pažodžiui visi tiek teismo posėdžio pirmininko, tiek byloje dalyvaujančių asmenų pasisakymai. Primintina ir tai, jog pagal CPK 170 straipsnio 3 dalį, kiekviename teismo posėdyje daromas garso įrašas, kuris pridedamas prie teismo posėdžio protokolo. Atsižvelgiant į minėtą, apelianto nurodytos pastabos dėl protokolo niekaip negali įtakoti skundžiamo sprendimo už akių pagrįstumo ir teisėtumo ir jų pagrindu skundžiamą sprendimą už akių panaikinti.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pasinaudodamas CPK nustatyta teismo sprendimo už akių apskundimo galimybe, apeliantas nurodė procesinius pažeidimus, galimai padarytus priimant sprendimą už akių, bet nenurodė, kokie materialinio pobūdžio faktai ar aplinkybės sudarytų pagrindą vertinti, kad priimtas teismo sprendimas už akių yra nepagrįstas.
Dėl atskirojo skundo dėl atsisakymo išaiškinti teismo sprendimą už akių pagrįstumo
CPK 278 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Ši nuostata suprantama taip, kad sprendimas gali būti išaiškinamas, kai yra ne aiškiai, tai yra, nesuprantamai arba nevienareikšmiai suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą vykdyti. Teisminė praktika pripažįsta, kad teismas neturėtų aiškinti ir sprendimo motyvų, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą (motyvuojamosios dalies papildymą). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-04-19 sprendimu už akių atmetė ieškovo G. K. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškovo ieškinys atmestas (b. l. 94-95). Teismo sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje aiškiai ir suprantamai pasakyta, kad ieškinys atmestas, iš ieškovo priteistinos valstybės naudai teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos bei sprendimo už akių peržiūrėjimo bei apskundimo tvarka. Apeliantui neturi kilti jokių neaiškumų dėl sprendimo už akių vykdymo šioje byloje, nes sprendimo už akių rezoliucinė dalis suformuluota suprantamai ir yra visiškai aiški. Prašyme išaiškinti 2013-04-19 sprendimą už akių apeliantas prašė išaiškinti, ar nagrinėtoje byloje buvo nustatyti neteisėti veiksmai, kokius teisės aktus pažeidė teisėja D. Š., kokios ieškovo teisės buvo pažeistos, ar prašė ieškovas priteisti neturtinę žalą, ar buvo vertinami bei išreikalauti įrodymai, paaiškinti sprendimo už akių motyvus dėl laisvės atėmimo bausmės sukeltų nepatogumų, ar teismas vertino neturtinės žalos dydį, detalizuoti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrindą (b. l. 100-102). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantas kelia klausimus savo apimtimi bei pobūdžiu priskirtinus apeliacinio skundo objektui, nesusijusius su skundžiamo sprendimo už akių vykdymu ir minėtų klausimų atsakymas lemtų sprendimo už akių motyvuojamosios dalies papildymą, kas, kaip minėta, yra draudžiama (CPK 185 str.).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas G. K. nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog priimtas sprendimas už akių yra akivaizdžiai neteisingas ir tuo pažeistos jo teisės, o 2013-04-29 nutartis atsisakyti išaiškinti sprendimą už akių yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl tenkinti apeliacinį ir atskirąjį skundus nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.