Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G. apeliacinį skundą dėl 2019 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. G. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį 1 metų laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu jai paskirtas įpareigojimas – būti namuose nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi. J. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintinas.

Iš J. G. Ž. P. naudai priteista 1000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. J. G. nuteista už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, o būtent: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2017 m. vasario 23 d., priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1364-930/2016, nustačius pereinamąjį 6 mėnesių laikotarpį, per kurį ieškovas Ž. P. su nepilnamečiais vaikais – dukra G. M. P., gimusia (duomenys neskelbtini), ir sūnumi B. L. P., gimusiu (duomenys neskelbtini) turėjo bendrauti tarpininkaujant UAB „P“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), paskirtam psichologui pagal jo sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje, o atsakovė J. G. buvo įpareigota minėtu laikotarpiu užtikrinti nepilnamečių vaikų atvykimą psichologo nurodytu laiku į jo nurodytą vietą, ji be pateisinamų priežasčių nevykdė jai nustatytos pareigos užtikrinti nepilnamečių vaikų atvykimą į UAB „P“ paskirto psichologo A. S. (A. S.) nustatytu laiku 2017 m. kovo, balandžio, gegužės, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais rengiamų susitikimų su vaikų tėvu Ž. P. vietas, t. y. 2017 m. kovo 12, 13, 15, 20, 22, 27 ir 29 d., balandžio 3, 5, 10, 12, 14, 19, 24, 26 ir 28 d., gegužės 3, 12, 15, 17, 19, 22, 24, 26 ir 29 d. ir rugpjūčio 14, 21 ir 25 d., nustatytu laiku, neužtikrino nepilnamečių vaikų atvykimo į VšĮ „V“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir restorano (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rengtus susitikimus su jų tėvu Ž. P., o 2017 m. kovo 17 ir 31 d. bei rugsėjo 3, 4, 6 ir 8 d., nustatytu laiku, į minėtose patalpose rengiamus susitikimus su tėvu Ž. P. pristatė tik vieną iš nepilnamečių vaikų – G. M. P.. Tokie J. G. veiksmai kvalifikuoti, kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 245 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniame skunde ginčijamas teismo ištirtų aplinkybių vertinimas, J. G. veiksmų tyčios klausimas. Prieštaraujama teismo sprendimui, jog J. G. padarė baudžiamąjį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl J. G. veiksmų neteisėtumo bei pagrįstai pripažino ją kalta padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnio 1 dalyje.

6. BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo. Padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2014, 2K-196-693/2015). Baudžiamoji atsakomybė už su bausmės vykdymu nesusijusio teismo sprendimo nevykdymą atsiranda, kai dėl asmens, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Tačiau vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2013, Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

7. Apylinkės teismas įvertino, jog J. G. nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje, kuriuo pakartotinai nustatytas pereinamasis 6 mėnesių laikotarpis, kuomet Ž. P. su nepilnamečiais vaikais G. M. P. ir B. L. P. bendrauja tarpininkaujant UAB „P“ paskirtam psichologui ar psichoterapeutui, pagal jo sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje, o J. G. įpareigota užtikrinti vaikų atvykimą paskirto specialisto nurodytu laiku, į jo nurodytą vietą (sprendimas įsiteisėjo 2017 m. vasario 23 d.). Apylinkės teismas atsižvelgė, kad nuteistajai psichologo A. S. patvirtintas Ž. P. bendravimo su nepilnamečiais vaikais grafikas buvo išsiųstas registruotu paštu. Be to, J. G. apie tėvo ir vaikų bendravimo grafiką žinojo ir iš elektroninio susirašinėjimo. Teismas įvertino, kad 2017 m. kovo ? gegužės mėn. laikotarpiu į suplanuotus susitikimus vaikai atvyko tik kelis kartus ir dažniausiai tik vienas iš vaikų (G. M. P.). Teismas pagrįstai nurodė, jog J. G. nurodytos aplinkybės (vaikų užklasinė veikla, išreiškiamas nenoras bendrauti su tėvu, nuovargis po aktyvios dienos) negali būti pripažįstamos pateisinančiomis teismo sprendime nurodyto įpareigojimo nevykdymą. Teismas pabrėžė, jog J. G. nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl negalėjo ir rugpjūčio ? rugsėjo mėnesiais nustatytu grafiku pristatyti vaikų į susitikimus su tėvu Ž. P. (į dalį susitikimų visai neatvyko, o į kitus atvyko tik G. M. P.). Teismas darė išvadą, kad siekdami įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą S. A., A. S. ir Ž. P. ne kartą kreipėsi į antstolį dėl priverstinio vykdymo, išnaudojo visas civilinio proceso priemones, tačiau jos nebuvo efektyvios, minėtas sprendimas iš esmės nebuvo įvykdytas. Esant visoms nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. G. tyčia, piktybiškai nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendime numatyto įpareigojimo užtikrinti vaikų G. M. P. ir B. L. P. atvykimo specialisto nurodytu laiku, į jo nurodytą vietą susitikimams su tėvu Ž. P., todėl jos veikoje yra visi BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai. Teisėjų kolegija sutinka su išdėstyta apylinkės teismo pozicija ir mano, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o skunde nurodomos aplinkybės ir pateikiami argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą ir niekaip nepaneigia fakto, kad J. G. savo neteisėtais veiksmais padarė baudžiamąjį nusižengimą.

8. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, visiškai nevertino išsamių paaiškinimų, kodėl atitinkamomis dienomis vaikai nebuvo atvedami į susitikimus su tėvu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas įvertino J. G. pateiktus paaiškinimus dėl susitikimų praleidimo aplinkybių (vaikų užklasinė veikla, nuovargis), tačiau konstatavo, jog nuteistosios dėstomos aplinkybės nėra svarbesnės už normalių santykių tarp tėvo ir vaikų atkūrimą, o nuteistoji galėjo derinti vaikų papildomą ugdymą po pamokų atsižvelgusi į UAB „P“ sudarytą pasimatymų grafiką. Atkreiptinas dėmesys, kad susitikimų praleidimų paaiškinimai nėra išsamūs ar argumentuoti ir pasižymi tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad pagal UAB „P“ sudarytą pasimatymų grafiką vaikai negalėjo dalyvauti susitikimuose, nes turėjo užklasinės veiklos ir būdavo pavargę. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog 2017 m. kovo – gegužės mėnesiais G. M. P. ir B. L. P. lankė kokius nors būrelius ar turėjo kitokios užklasinės veiklos. Informacija apie vaikų užimtumą žinoma tik iš J. G. teiginių. Apklausti teisme A. S. ir S. A. nurodė, jog bendravimo su J. G. metu ji nepateikė jokių konkrečių duomenų apie vaikų užimtumą, pagal kuriuos būtų galima derinti susitikimų grafikus. Paminėjo, jog pirmo susitikimo metu, kuriame dalyvavo abu vaikai B. L. P. nurodė, jog jie nelanko jokių būrelių, į ką sureagavusi G. M. P. paneigė jo teiginį sakydama, kad jie yra labai užimti. Duodama parodymus teisme J. G. nenorėjo leistis į detales dėl vaikų veiklos, o paprašyta patikslinti aplinkybes, nurodė bendro pobūdžio informaciją apie vaikų lankytus užsiėmimus, nurodė, kad pirmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais po pamokų vaikai būdavo užimti, nes eidavo į teniso treniruotes arba kalbos kursus, kurie vykdavo nuo 16-17 val. UAB „P“ pateiktuose kovo – gegužės susitikimų grafikuose nurodyta, kad susitikimai vyksta kiekvieną savaitės pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. Taigi, net ir darant prielaidą, kad vaikai buvo tikrai užimti įvairiomis veiklomis po pamokų, jie į susitikimus galėjo atvykti trečiadieniais ir penktadieniais, nes iš J. G. duotų parodymų matyti, kad jie tomis dienomis jokio papildomo užimtumo neturėjo. Visgi trečiadieniais 2017 m. kovo – gegužės mėnesiais vaikai į susitikimus nebuvo atvesti nei karto, o penktadieniais tik kelis kartus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir be papildomo vaikų veiklų ir susitikimų grafiko derinimo, vaikų užimtumas iš esmės negalėjo trukdyti jiems dalyvauti suplanuotuose susitikimuose su jų tėvu ir vaikai galėjo dalyvauti didesnėje dalyje susitikimų (išskyrus pirmadienius, dėl kurių susitikimų laikas galėjo būti koreguojamas). Taigi vaikų užimtumas negali pateisinti J. G. teismo skirtos pareigos, užtikrinti vaikų atvykimą į susitikimus su tėvu, nevykdymo.

9. Skunde teigiama, kad teismo sprendimas buvo vykdomas, tačiau ne tokiu grafiku, kaip savavališkai nusistatė psichologai S. A. ir A. S.. Sudarant grafiką nebuvo atsižvelgta į vaikų interesus ir paskirtas grafikas buvo nepatogus. Su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Nuteistosios subjektyvus vertinimas, kad ji vykdė teismo sprendimą, nes pristatė vaikus į keletą susitikimų jai patogiu metu, neleidžia teigti, kad teismo sprendimas buvo vykdomas. Kaip minėta 2016 m. birželio 28 d. teismo sprendimu J. G. buvo įpareigota užtikrinti vaikų atvykimą paskirto specialisto nurodytu laiku, į jo nurodytą vietą. Susitikimų grafikai buvo siųsti elektroniniu paštu ir ji į šiuos pranešimus atsakė, vadinasi jai buvo žinomi. Susitikimų intensyvumas grindžiamas psichologo patirtimi ir mokslinėmis žiniomis bei metodologija, kuri padeda greičiau ir efektyviau atkurti vaikų santykius su tėvu. Atsakyme į psichologų siųstą laišką su susitikimų grafikais kovo mėnesiui J. G. išreiškia nepasitenkinimą dėl grafiko intensyvumo ir netinkamo laiko dėl vaikų užimtumo, nesutinka ateiti į papildomai perkeltą susitikimą sekmadienį ir reikalauja suderinti grafikus, bet konkrečių aplinkybių apie vaikų užimtumą nepateikia (nurodo, kad užimti nuo pirmadienio iki ketvirtadienio). Atsakydamas į J. G. laišką S. A. prašo pateikti vaikų užimtumo grafiką, prie kurio galėtų priderinti konsultacijas. Į psichologo prašymą J. G. atsako, kad detaliau dėstyti apie vaikų užimtumą nesiruošia ir jie turi teisę į poilsį (t. 2, b. l. 43). Vėlesniuose psichologo laiškuose, dėl susitikimų grafikų buvo papildomai nurodoma, kad grafikas gali keistis iš anksto apie tai informavus (t. 2, b. l. 48), konsultacijų laikai, datos gali būti derinamos šalims pareiškus motyvuotus argumentus bei bendrai sutarus (t. 2, b. l. 61). Kitame laiške S. A. nurodo, kad dėl pirmadienio ir trečiadienio užsiėmimų psichologas yra pasiruošęs derinti susitikimų laiką prie vaikų būrelių. Susitikimai gali vykti prieš arba po vaikų būrelių arba kitu atveju savaitgaliais (t. 2, b. l. 49). Kadangi J. G. nenurodydavo jokių konkrečių argumentų dėl vaikų užimtumo, tai susitikimų grafikai likdavo nepakeisti. Iš elektroninių laiškų matyti, kad psichologas dėjo pastangas geranoriškai atsižvelgti į visus J. G. ir vaikų interesus, tačiau jie nebuvo aiškiai nurodomi. Deklaratyvūs teiginiai, kad vaikai yra užimti būreliuose nepateikiant alternatyvių susitikimų lankymo variantų bei teigiant, kad po dienos vaikai yra pavargę, nenurodant kompromisinio pozityvaus problemos sprendimo varianto, nesudarė pagrindo keisti nustatytus grafikus. Žinodama, kad yra įpareigota vykdyti teismo sprendimą J. G. turėjo dėti maksimalias pastangas užtikrinant vaikų dalyvavimą susitikimuose, o ne piktybiškai nesilaikyti ją netenkinančio grafiko. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad psichologai susitikimų grafikų nesudarinėjo savavališkai, o J. G. turėjo visas galimybes šiuos grafikus koreguoti atsižvelgiant į vaikų interesus. Nuteistoji pati nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl teismo sprendimo vykdymo gera valia, o teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas savavališkai ir nepalankiai sudaryto susitikimų grafiko nepaisymu. Tokiais veiksmais pasireiškė nuteistosios tyčia nevykdyti teismo sprendimo, nes ji pasirinko variantą veikti pasyviai ir nepaisyti psichologų siunčiamų grafikų.

10. Skunde akcentuojama, kad vertinant nevykdyto teismo sprendimo priežastis svarbu įvertinti vaikų teises ir vaikų interesų prioritetiškumą. Ar veiksmai, kuriais siekiama pirmiausia sudaryti saugias sąlygas vaikams, gali būti laikomi baudžiamosios teisės pažeidimu. Nagrinėjamu atveju negali būti kvestionuojamas teismo sprendimas dėl vaikų susitikimo su tėvu pagrįstumo, nes jis yra įsiteisėjęs. Nors skunde yra akcentuojami vaikų interesai, tačiau nėra aiškiai pagrindžiama, kaip ir kokiais konkrečiais veiksmais jie buvo pažeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai kad vaikai po mokyklos ir būrelių papildomai vakare turi pabendrauti su savo tėvu, nėra vaiko interesų pažeidimas. Teisėjų kolegija sutinka, kad vaikai po aktyvios dienos gali jausti nuovargį, tačiau tai negali būti priežastis vengti atkurti santykius su tėvu. Vienos valandos susitikimai su tėvu negali būti laikomi pažeidžiančiais vaikų interesus. Visiškai priešingai – neužtikrinimas galimybės vaikams bendrauti su savo tėvu, nepilnamečių interesus pažeidžia kur kas labiau. Dirbtinis prisidengimas vaikų interesais pateisinant savo neteisėto elgesio priežastis negali būti toleruojamas. Suplanuotais susitikimais vaikų teisės ir interesai nebuvo pažeidžiami, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo siekiama atkurti normalius vaikų-tėvo santykius ir tai ilgalaikėje perspektyvoje yra didesnis gėris, kurio galimai nepavyko pasiekti dėl J. G. neteisėtų veiksmų.

11. Skunde teigiama, kad vaikai nenorėjo dalyvauti susitikimuose, nes buvo nemalonu bendrauti su psichologu A. S., kad J. G. prašė pakeisti psichologą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Kaip matyti iš elektroninių laiškų J. G. išreiškė nepasitenkinimą psichologų darbu ir kritikavo jų kvalifikaciją, profesionalumą į ką S. A. siųstame atsakyme buvo pateikta pastaba, kad J. G. galėtų rodyti pavyzdį ir pagarbiau elgtis su specialistais ir neduoti vaikams elektroninės įrangos, kuri kenkia susitikimų kokybei. Atsakydama į šią pastabą J. G. nurodė, kad įmonėje dirbantys psichologai neverti pagarbos, o su jos vaikais dirbantis A. S. yra nekompetentingas dirbti su vaikais ir yra siaurų pažiūrų (t. 2, b. l. 51). Iš šio bendravimo matyti, jog nuteistoji kritikuodama psichologų darbą ir gabumus nepateikė jokių konstruktyvių įžvalgų dėl kokių priežasčių A. S. yra netinkamas darbui su jos vaikais ir rėmėsi tik savo pačios nuomone ir vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu tokios aplinkybės rodo, jog J. G. išreikšdama nepasitenkinimą psichologų darbu, neigiamą nuomonę galėjo suformuoti ir savo vaikams. S. A. laiške nuteistajai rekomenduoja ir skatina kartu dalyvauti susitikimuose, jei motinos dalyvavimas galėtų sumažinti vaikų nenorą/atsisakymą dalyvauti konsultacijose. Skatinama aktyviai įsitraukti ruošiant vaikus susitikimams su tėvu iš anksto (t. 2, b. l. 49). J. G. nebuvo suinteresuota susitikimų sėkme ir vietoje to, kad padėtų savo vaikams atkurti santykius su tėvu (taip užtikrindama jų interesus ir teismo sprendimo įvykdymą) elgėsi priešingai ir stengėsi kenkti bei komplikuoti vaikų ir tėvo normalaus bendravimo atkūrimą. Neužtikrindama vaikų dalyvavimo didžiojoje daugumoje susitikimų be objektyvios priežasties bei savo išankstiniu elgesiu sutrukdydama likusias kelias įvykusias konsultacijas (vaikams suteikta elektroninė įranga, kuri atribojo juos nuo bendravimo su specialistais, suformuotas vaikų išankstinis nusistatymas prieš specialistus, tėvą Ž. P. bei pačių konsultacijų naudą) J. G., savo aktyviais veiksmais ir suvokdama savo elgesio padarinius, nevykdė teismo sprendimu paskirto įpareigojimo.

12. Skunde teigiama, kad patys vaikai nenorėdavo vykti į susitikimus su tėvu, nes juos sieja neigiamos emocijos, prisiminimai apie buvusius įvykius, Ž. P. prievarta siekdamas bendravimo su vaikais, nepaisant pastarųjų nenoro su juo bendrauti, pažeidžia vaikų teisę į saugią aplinką, dėl ko vaikai nuolat patiria psichologinę įtampą. Šie skundo argumentai nepaneigia J. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Nors vaikai išreiškė nenorą dalyvauti susitikimuose dėl neigiamo savo santykio su tėvu, šių organizuotų susitikimų tikslas ir buvo pabandyti pakeisti tą požiūrį, atkurti normalius santykius su Ž. P., kad vaikai nevengtų bendrauti ir galėtų palaikyti normalų ryšį su savo tėvu be psichologo pagalbos. Vaikų išreiškiamos neigiamos emocijos negali būti pakankamai svari priežastis nevykdyti teismo sprendimo. Vaikų amžius aptariamu metu (G. M. P. veikos padarymo laikotarpiu 2017 metų kovo ? gegužės mėnesiais buvo 12 metų, o B. L. P. ? 8 metai) nebuvo pakankamai didelis, kad jie galėtų savarankiškai priiminėti sprendimus dėl teismo sprendimo vykdymo, kuriuo buvo paskirtas įpareigojimas jų motinai. Tokio amžiaus vaikai lengvai pasiduoda kitų asmenų, o ypač suaugusiųjų, įtakai ir reaguoja atitinkamai. Neteisėtas teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas vaikų nenoru dalyvauti susitikimuose. Atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą ir apsisprendimą nevykti į susitikimus negali būti perkeliama J. G. vaikams. J. G. buvo įpareigota pristatyti vaikus į susitikimus su tėvu, todėl norėdama tinkamai įvykdyti teismo sprendimą turėjo dėti maksimalias pastangas skatinant ir motyvuojant savo vaikus dalyvauti konsultacijose. Nors skunde ir posėdžio metu buvo bandoma sudaryti įspūdį, jog vaikams suteikiama galimybė pasirinkti dėl bendravimo su tėvu ir nuteistoji šį bendravimą geranoriškai skatina, tačiau realūs J. G. veiksmai prieštarauja šiems teiginiams. Nuteistoji net ir atvežusi vaikus į keletą susitikimų, kuriuose jie dalyvavo, pasirūpino, kad konsultacijos nebūtų sėkmingos. Vaikams buvo įduotos elektroninės priemonės (ausinės, planšetės, telefonai), kurios apsunkina bendravimą su nepilnamečiais (nors psichologai prašė vaikams šių prietaisų neduoti). Duotu diktofonu įrašomi pokalbiai psichologo kabinete apribodavo vaikų galimybę atvirai kalbėti, nes jie suprato, kad motina šių pokalbių vėliau gali klausytis ir nepritarti jų bendravimui. Nenorėdami nuvilti mamos, vaikai (daugiausiai susitikimuose dalyvavo G. M. P.) pasirinko visai nebendrauti nei su psichologu, nei su savo tėvu. Natūralu, kad formuodama neigiamą vaikų požiūrį į susitikimus su tėvu, nuteistoji galėjo prisidėti prie vaikų nenoro juose dalyvauti. Nuteistosios veiksmai atskleidžia, kad ji nebuvo suinteresuota konsultacijų sėkme, o tai rodo, kad ji nebuvo orientuota ir į tinkamą teismo sprendimo įvykdymą.

13. Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino 2017 m. gruodžio 12 d. dienos nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Apylinkės teismas pagrįstai nevertino šio nutarimo turinio, nes jis nėra susijęs su nagrinėjamos nusikalstamos veikos dalyku. Prokuroro padarytos išvados nutraukti ikiteisminį tyrimą neįpareigoja teismo vadovautis priimtu sprendimu ir išteisinti J. G.. Nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nebuvimo J. G. veiksmuose. Prokuratūra nustatė, kad nėra jokių duomenų, jog J. G. piktnaudžiauja savo tėvų teisėmis ir pareigomis. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl J. G. nevykdomo teismo sprendimu paskirto įpareigojimo. Tai, jog prokuroras nutarime konstatavo, kad Ž. P. savo perdėtu noru matytis su vaikais jiems sukelia stresą, nereaguoja į priešišką vaikų būseną ir savo interesus iškelia aukščiau, nei savo vaikų, nepaneigia J. G. veiksmų neteisėtumo, jai nesilaikant įsiteisėjusiu teismo sprendimo paskirto įpareigojimo užtikrinti vaikų dalyvavimą susitikimuose su tėvu siekiant atkurti jų tarpusavio santykius.

14. Turėdamas omenyje visus anksčiau nurodytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. G. apeliacinį skundą atmesti.