Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. K. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-14792-1204/2024 pagal pareiškėjų nepilnamečio K. K., atstovė pagal įstatymą D. K., ir E. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl juridinio fakto nustatyto.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad D. K. ir E. K. santuoka, įregistruota (duomenys neskelbtini), buvo nutraukta Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-493-284/2019). Nustatyta, kad E. K. ir D. K. turi du vaikus dukterį E. K., gimusią (duomenys neskelbtini), ir sūnų K. K., gimusį (duomenys neskelbtini) (Pakruojo rajono civilinės metrikacijos įrašo Nr. 105). Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad E. K. (duomenys neskelbtini) mirė (Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus įrašas Nr. 283). Iš 2024 m. spalio 1 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso E. K. ir D. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

18. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2019 m. sausio 21 d. sprendimu patvirtino D. K. ir E. K. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys sutarė, kad po santuokos nutraukimo D. K. atitenka butas, kurio vidutinė rinkos vertė 2 954,00 Eur, 2796/23088 dalys ūkinio pastato, kurio vidutinė rinkos vertė 611,56 Eur, iš viso turto už 3 565,56 Eur. D. K. įsipareigojo išmokėti E. K. 1 782,78 Eur kompensaciją už jai atitekusią didesnę turto dalį. Pareiškėjai nustatė, kad nepilnamečių vaikų: dukters E. K. ir sūnaus K. K., gyvenamoji vieta yra jų motinos D. K. gyvenamoji vieta. Pareiškėjai įsipareigojo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus skirdami kiekvienas kiekvieno vaiko išlaikymui po 130,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki jų pilnametystės. Šalis sutarė, kad E. K. skola už nepilnamečių vaikų: dukters E. K. ir sūnaus K. K., išlaikymą yra 1 782,00 eurų, kuriuos jis įsipareigoja sumokėti iki 2019 m. gruodžio 31 d. Sutartyje taip pat nurodoma, kad E. K. įsipareigojo išsikelti iš D. K. buto ir 2796/23088 dalių ūkinio pastato su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iki 2019 m. balandžio 1 d. Turtiniai įsipareigojimai UAB „Ferratum Finance“, (duomenys neskelbtini), „PliusPlius Baltic“ OU Lietuvos filialui, (duomenys neskelbtini), ir AB „Swedbank“, (duomenys neskelbtini), už įmokos už fiksuotų įmokų kreditinę kortelę nesumokėjimą yra asmeniniai E. K. turtiniai įsipareigojimai, kuriuos jis padengs asmeniškai.

19. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2A-301-210/2019) panaikino Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimo dalį dėl turto padalijimo ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-78-287/2020) atnaujino civilinę bylą pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir pareiškėjų prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo paliko nenagrinėtą.

20. Byloje nėra duomenų, kad mirusiojo E. K. turtą būtų perėmę valdyti jo įpėdinai pagal įstatymą arba jo turtas būtų perimtas valstybės nuosavybėn.

Dėl juridinio fakto nustatymo ir įrodymų vertinimo

21. CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Ne dėl kiekvieno fakto gali būti pradedama ir nagrinėjama civilinė byla. Esminis reikalavimas – kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietos asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

22. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga, patvirtinta nutarimu Nr. 56).

23. Apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde kvestionuoja įrodymų vertinimą. Jos nurodo, kad esminiais įrodymais šiuo atveju laikytini E. K. veiksmai, būtent: jo išsikraustymas iš buto, nusišalinimas nuo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus ir teiginiai, jog savo turto dalį palieka nepilnamečiams vaikams kaip skirtą išlaikymą natūra. Taip pat reikšmingu laikytinas D. K. elgesys po to, kai E. K. žodžiu išreiškė savo valią dėl vaikų išlaikymo, t. y. pareiškėjos nesikreipimas į teismą dėl susidariusio įsiskolinimo už nepilnamečių vaikų išlaikymą ir nemokamų periodinių išmokų nepilnamečiams vaikams išieškojimo.

24. Iš bylos duomenų matyti, kad po santuokos nutraukimo šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto padalijimo, pagal kurį D. K. atiteko šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas butas, įskaitant ūkinį pastatą. Kadangi šalys buvo sudariusios sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, ji turėjo teisinę galią, kol nebuvo panaikinta. Be to, iš sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių matyti, kad šalys buvo sutarusios vaikams teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis po 130,00 Eur. Konkrečiu atveju šalys aiškiai sutarė dėl periodinių išmokų mokėjimo nepilnamečiams vaikams, o ne dėl turto perdavimo kaip išlaikymo formos.

25. Šalių sudaryta sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisnių pasekmių E. K. įsipareigojo sumokėti 1 782,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą, o tai tik dar kartą patvirtina, kad išlaikymas buvo siejamas ne su turtu, o su piniginėmis išmokomis. Pažymėtina, kad, Šiaulių apygardos teismui 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2A-301-210/2019) panaikinus Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimo dalį dėl turto padalijimo ir šią bylos dalį perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, liko galioti kita sprendimo dalis dėl šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, kad ši sprendimo dalis nebuvo skundžiama, ji laikoma įsiteisėjusia ir privaloma vykdyti (CPK 279 straipsnis). Apibendrinant pažymėtina, kad šalių įsipareigojimai išlaikyti nepilnamečius vaikus skiriant jiems periodines išmokas buvo aiškiai aptarti šalių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisnių pasekmių, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad šalys buvo sutarusios priešingai. Be to, E. K. išsikraustymas iš šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio buto nėra aplinkybė, kuri patvirtintų mirusiojo E. K. valią skirti nepilnamečiams vaikams išlaikymą turtu. Tokie E. K. veiksmai gali būti suprantami ir kaip jo sprendimas daugiau su buvusia sutuoktine D. K. kartu nebegyventi ir nebevesti bendro ūkio, o ne valia skirti išlaikymą nepilnamečiams vaikams jam priklausiusia nekilnojamojo turto dalimi.

26. Dėl šalių turto padalijimo Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-78-287/2020) atnaujino civilinę bylą pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir pareiškėjų prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Tačiau nustatęs, kad pareiškėjai naujos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisnių pasekmių, kuria būtų buvęs padalintas šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas, nepateikė, pareiškėjų prašymą paliko nenagrinėtą. Todėl klausimas dėl turto: buto ir jam priklausančio ūkinio pastato dalies, liko neišspręstas. Nekilnojamasis turtas, kuris šalims priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, liko tokio paties teisinio statuso, nors šalių santuoka ir buvo nutraukta.

27. Taigi pareiškėja D. K. manydama, kad jos turtinės teisės buvo pažeistos po to, kai apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turto padalijimo, turėjo teisę kreiptis į teismą vadovaudamasi CK 3.59 straipsniu, siekdama iš naujo nustatyti turto padalijimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. K. turėjo visas teisines galimybes kreiptis į teismą dėl šalių nekilnojamojo turto padalinimo, jei manė, kad jis jai priklauso nuosavybės teise. Pareiškėjos teiginiai, jog ji neturėjo valios daryti įtakos E. K. sprendimams arba kad jai būtų tekę vėl kreiptis į advokatą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti. Lietuvos teisėje aiškiai įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų interesų gynimo (CK 1.138 straipsnis), todėl neveikimas šiuo klausimu dėl turto padalinimo laikytinas šalių valia nebetęsti turto dalybų ginčo, o ne mirusiojo E. K. valia dėl išlaikymo turtu nepilnamečiams vaikams suteikimo. Apibendrinant, iš byloje esančių teismų sprendimų yra pagrindo išvadai, kad šalys buvo susitarusios vaikų išlaikymą teikti ne nekilnojamuoju turtu, o periodinėmis išmokomis. Todėl pareiškėjų argumentai, jog nekilnojamasis turtas galėjo būti laikomas išlaikymo forma ir tai buvo mirusio nepilnamečių vaikų tėvo valia, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą dėl juridinio fakto nustatymo nurodydamas, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, jog mirusysis E. K. būtų turėjęs ketinimų šalių vaikams teikti išlaikymą jam priklausančiu turtu.

28. Pažymėtina, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose dažnai yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018).

29. Nagrinėjamu atveju įvertinus konkrečias bylos aplinkybes ir tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliančių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, be to, neapklausė liudytojų, neįvertino jų parodymų šioje byloje, kadangi jie žinojo tikrąją mirusiojo valią, taip pat nepagrįsti.

30. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pagal CPK 443 straipsnio 5 dalį, bylų, susijusių su juridinių faktų nustatymu, nagrinėjimas gali vykti tiek žodinio, tiek rašytinio proceso tvarka, o teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Žodinis bylos nagrinėjimas dažniausiai skiriamas, kai byloje kyla prieštaravimų dėl faktinių aplinkybių arba kai būtina tiesiogiai ištirti įrodymus, tačiau vien aplinkybė, kad byloje turėtų būti apklausti liudytojai, nesudaro pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Nagrinėjant bylą dėl juridinio fakto nustatymo, liudytojų parodymai gali būti reikšmingi, tačiau tai nereiškia, kad bet kokiu atveju būtų pakankami nustatyti juridinį faktą. Jei teismas nusprendžia, kad liudytojų apklausa neturėtų esminės įtakos bylos baigčiai arba jei byloje nėra pakankamų duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojų parodymai galėtų įrodyti juridinio fakto egzistavimą, teismas gali bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

31. Taip pat svarbu pažymėti, kad, pagal CPK 444 straipsnio 2 dalį, juridinio fakto nustatymo tikslas yra teisiškai reikšmingų aplinkybių įrodymas tais atvejais, kai tokio fakto negalima patvirtinti dokumentais. CK 1.93 straipsnis aiškiai numato, kad sandoriai dėl nekilnojamojo turto perleidimo turi būti sudaromi raštu, o kai tai privaloma – notariškai patvirtinti. Konkrečiu atveju tai reiškia, kad net jei liudytojų parodymai galėtų patvirtinti mirusiojo E. K. ketinimus skirti turtą vaikams kaip išlaikymo priemonę, jie negali paneigti imperatyvių teisės normų, nustatančių nekilnojamojo turto perleidimo formą ir tvarką. Nors CPK 443 straipsnio 8 dalis numato, kad teismas nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, o CPK 179 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, kai tai būtina teisingam bylos išnagrinėjimui, ši teismo aktyvumo pareiga nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip teismo pareiga savo iniciatyva apklausti visus galimus liudytojus nagrinėjant civilinę bylą.

32. Be to, pareiškėjos per visą bylos nagrinėjimo procesą nepateikė jokio prašymo dėl liudytojų apklausos – nei prašyme dėl juridinio fakto nustatymo, nei vėliau bylos nagrinėjimo metu (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos prašyme dėl juridinio fakto nustatymo taip pat nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes liudytojų parodymai galėtų patvirtinti ar paneigti ir kokią esminę įtaką tai galėtų turėti bylos išsprendimui. Procesiniuose dokumentuose nebuvo pateikta jokių argumentų, kad liudytojų apklausa būtų būtina ar kad be jų parodymų neįmanoma nustatyti prašomo juridinio fakto. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjos turėjo galimybę išreikšti savo poziciją dėl įrodymų rinkimo. Pareiškėjos ne tik neprašė teismo apklausti liudytojų, bet ir nepareiškė jokių pastabų ar prieštaravimų dėl proceso organizavimo tvarkos, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo nuspręsti, kad jų teisė pateikti įrodymus ar siūlyti papildomas įrodinėjimo priemones buvo kaip nors apribota. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nei prašyme dėl juridinio fakto nustatymo, nei vėliau proceso metu nepateikė atskiro prašymo dėl liudytojų apklausos, jų argumentai dėl šios įrodinėjimo priemonės pagrįstai nebuvo vertinami, nes šis klausimas apskritai nebuvo iškeltas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

33. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, ir tai nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių mirusiojo valią perduoti turtą kaip išlaikymo formą nepilnamečiams vaikams, tuo aspektu nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė vaiko interesus.

34. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas mirusiojo E. K. kreditorių interesus iškėlė aukščiau nepilnamečių vaikų teisės gauti išlaikymą. Tiek prašyme dėl juridinio fakto nustatymo, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad po E. K. mirties nepriėmė ir neketina priimti palikimo, pareiškėjoms yra žinoma, kad jis turėjo skolų, kurios, tikėtina, viršija jo turėtą turtą.

35. Remiantis byloje esančiais duomenimis, VĮ Turto bankas 2024 m. spalio 4 d. pateiktame atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl juridinio fakto nustatymo nurodė, kad jis yra gavęs pranešimą apie galimą palikėjo E. K., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo perėjimą valstybei, tačiau įvertinęs, kad palikėjas turi nepilnametį įpėdinį ir kitų pirmos eilės įpėdinių, dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo dar nesikreipė.

36. Pažymėtina, kad, pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį, įpėdiniai palikimą pagal įstatymą gali priimti per tris mėnesius nuo sužinojimo apie palikimo atsiradimą dienos. Per šį terminą jie turi kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo arba faktiškai pradėti jį valdyti. Jei per šį laikotarpį įpėdinis nepriima palikimo nei formaliai, nei faktiškai, laikoma, kad jis palikimo nepriėmė, nebent teismas jam atnaujintų terminą dėl svarbių priežasčių.

37. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimą, išaiškinta, kad paveldėjimo esmė yra tai, jog mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą, o jų nesant – valstybei. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę įgytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi būti priimtas. Priimdamas palikimą, įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą. Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Paveldėjimas pagal įstatymą yra paveldimų teisių perėmimo būdas, kurio įgyvendinimą lemia ne palikėjo valia, bet paveldėjimo teisės normų nuostatos. Šios nuostatos grindžiamos konstituciniais privačios nuosavybės, šeimos, kaip valstybės pagrindo, interesų apsaugos, teisingumo principais. Tokios nuostatos atitinka nusistovėjusią paveldimo turto socialiai teisingo paskirstymo sampratą, pagrįstą šeimos, giminystės ir palikėjo artimųjų materialinio aprūpinimo užtikrinimo idėjomis. Paveldėjimo pagal įstatymą atveju įpėdinių teisė pretenduoti į palikimą susieta su CK 5.11 straipsnyje imperatyviai nustatytomis įpėdinių eilėmis. Šios paveldėjimo tvarkos negali pakeisti nei įpėdiniai, nei teismas. Pirmos eilės įpėdiniai yra palikėjo vaikai (įvaikiai), o palikėjo tėvai (įtėviai) – antros eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių ar jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.

38. Įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

39. Pagal CK 5.60 straipsnį, asmuo, atsisakęs paveldėjimo, netenka visų teisių į palikimą, tai reiškia, kad jis neperima nei mirusiojo turto, nei su juo susijusių teisių ar prievolių. Paveldėjimo atsisakymas yra galutinis ir negrįžtamas teisinis veiksmas, kuris pašalina bet kokį tolesnį teisinį ryšį tarp atsisakiusio asmens ir palikimo. Todėl atsisakiusios paveldėjimo pareiškėjos nebeturės galimybės įgyti mirusiojo turto paveldėjimo būdu ir nebus laikomos įpėdinėmis, galinčiomis paveldėti mirusiojo nuosavybės teises ar pareigas.

40. Pažymėtina, kad CK 5.63 straipsnis numato, kad kreditoriai, turintys reikalavimus mirusiajam, turi teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą į palikimą. Šiuo atveju pareiškėjų, kaip kreditorių, reikalavimas kyla iš neišieškoto išlaikymo įsiskolinimo, kuris buvo priteistas Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimu (1 782,00 Eur), tačiau nebuvo sumokėtas E. K. esant gyvam. Taigi CK 5.52 straipsnyje įtvirtina, kad įpėdiniai atsako už mirusiojo skolas tik paveldėtu turtu, o jei palikimas nepriimamas arba jo atsisakoma, skolos išieškomos iš paveldėto turto ar valstybės, jei palikimą perima valstybė pagal CK 5.62 straipsnį. Valstybė, perimdama mirusiojo turtą kaip paveldėjimo subjektas, paveldi ir visas palikimo skolas, todėl pareiškėjos, kaip kreditorės, atsisakiusios mirusiojo palikimo, gali pareikšti kreditinį reikalavimą, kurį perimtų valstybė. Tokiu atveju išlaikymo įsiskolinimas, kaip kreditinis reikalavimas, gali būti tenkinamas iš turto, kurį valstybė perėmė paveldėjimo būdu. Svarbu pabrėžti, kad kreditorių reikalavimai į mirusiojo turtą gali būti nukreipti į bet kurią paveldėjimo masės dalį, įskaitant ir tą turto dalį, dėl kurios pareiškėjos prašo nustatyti juridinį faktą.

41. Konkrečiu atveju pareiškėjai – mirusiojo vaikai (pilnametė dukra ir nepilnamečiam sūnui atstovaujanti motina), atsisakydami priimti palikimą dėl mirusiojo skolų, turi galimybę vadovautis CK 5.63 straipsniu, kuris suteikia kreditoriams teisę reikalauti skolų padengimo iš mirusiojo turto. Reikalavimas turi būti pateiktas raštu per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie palikimo perėjimą valstybei. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo išvada, kad palikėjo iki jo mirties susidaręs pareiškime nurodytas įsiskolinimas dėl sūnaus K. K. ir dukros E. Š. išlaikymo turėtų būti priskirtas prie kreditinių reikalavimų, kurie turi būti pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka, pagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų vertinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantės nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, padarytų išvadų. Todėl nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apeliančių apeliacinį skundą jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.