Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-02-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-574/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-11
Bylos Nr.
1A-135-574/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13084-2019-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Aiva Survilienė
Kaltinamasis
K. B.
Advokatai
Rimondas Kuzminas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-574/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13084-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės, Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Agnei Strunkytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Šneideriui,išteisintajam K. B., jo gynėjui advokatui Rimondui Kuzminui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y.: 2019 m. kovo 31 d., apie 02.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,09 promilės girtumas), viešoje vietoje, prie V. g. namo, Š., sušuko gatve einančiam A. A. žodžius „šiukšle, nebijai vienas vaikščioti“ ir ėjo link pastarojo agresyviai nusiteikęs, priėjęs prie nukentėjusiojo A. A. tyčia dešinės rankos kumščiu bandė suduoti jam smūgį į galvos sritį, tačiau to nepadarė, nes nukentėjusysis gindamas save parvertė jį, t. y. K. B., ant žemės, tokiais įžūliais veiksmais K. B. viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroras prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – K. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir jam skirti 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą.

2.1 Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje. Nors teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau nepagrįstai K. B. veiksmų nepripažino įžūliais veiksmais. Nustatyta, kad K. B. bandė suduoti smūgį A. A.. Šie K. B. veiksmai parodo, jog išteisintasis siekė pažeisti nukentėjusiojo kūno neliečiamumą ir sukelti jam fizinį skausmą. Taip pat be pasikėsinimo suduoti smūgį buvo nustatyta, kad K. B. šaukė A. A. atžvilgiu įžeidžiančio, grasinančio pobūdžio frazę. Šie K. B. veiksmai - nakties metu einančio asmens užpuolimas, šūkavimas jo atžvilgiu, priėjimas ir bandymas suduoti smūgį, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinti įžūliu elgesiu.

2.2 Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, o jį lėmė asmeninės priežastys. Dominuojančių motyvų nustatymas (asmeniniai, chuliganiški ar kiti) kiekvienu atveju yra svarbus kaltininko tyčios kryptingumo nustatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-467-976/2015). Taip pat asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K- 146-511/2016).

2.3 K. B. ir A. A. nesiejo asmeniniai ryšiai, jie vienas kitą žinojo iš matymo, prieš keletą metų A. A. dirbant policijos pareigūnu, jis yra bendravęs su K. B.. K. B. veiksmai viešoje vietoje, nakties metu prie daugiabučio, prieš iš esmės nepažįstamą asmenį, kurį žinojo tik kaip policijos pareigūną, be jokios dingsties rodant nepagarbą aplinkiniams, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, viešas demonstravimas niekinančio požiūrio į nukentėjusįjį A. A. (vadinimas jį „šiukšle“, klausiant „nebijai vienas vaikščioti?“), siekis suduoti smūgį, pripažintini padaryti iš chuliganiškų paskatų. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad K. B. suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

2.4 Taip pat apeliantas nesutinka, jog dėl K. B. veiksmų nekilo padariniai - nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Dėl šių išteisintojo K. B. veiksmų buvo kviesta policija, konflikte nedalyvavusių asmenų - daugiabučio gyventojų rimtis buvo sutrikdyta, jie girdėjo konfliktą ir dėl to prabudo. K. B. elgesys neabejotinai sutrikdė ne tik paties nukentėjusiojo, bet ir kitų, šalia įvykio vietos gyvenančių, asmenų rimtį, t. y. kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai.

2.5 Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. B. pasikėsino smogti nukentėjusiajam A. A.. Tai, kad A. A. nuo smūgio apsigynė, nereiškia, jog išteisintasis nesiekė neleistino fizinio kontakto, nesiekė pažeisti nukentėjusiojo kūno neliečiamumo ir sukelti bent jau fizinio skausmo. Atsižvelgiant į tai, K. B. veiksmus galima kvalifikuoti ir kaip pasikėsinimą sukelti fizinį skausmą A. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau kadangi BK 284 straipsnyje reglamentuota nusikalstamos veikos sudėtis apima tiek pasikėsinimą, tiek fizinio skausmo sukėlimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl šioje baudžiamojoje byloje K. B. nebuvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo motyvuose nepasisakoma, kodėl išteisinant K. B. pagal BK 284 straipsnį, tuo pačiu teismas neįžvelgia K. B. veiksmuose ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.

2.6 Be to, apeliantas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 318 straipsnio 4 dalimi, nesutinka su Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. vasario 25 d. nutartimi, kuria buvo patenkintas išteisintojo K. B. gynėjo advokato Rimondo Kuzmino prašymas ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroras D. D. nušalintas nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-218-522/2020.

2.7 Teismas, priimdamas sprendimą nušalinti prokurorą, nurodė, kad įvertinus kaltinamojo prašymo motyvus, minėtas teisės normas, kaltinamajam kilus abejonių prokuroro nešališkumu atliekant savo pareigas byloje, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas Širvintų raj. PK, t. y. įstaigos, su kuria prokurorą neabejotinai sieja darbinės veiklos santykiai, pareigūnas, ir siekiant pašalinti kilusias abejones ir užtikrinti bylos šalių pasitikėjimą proceso nešališkumu, teismas laiko, kad šiuo atveju yra pagrindas nušalinti prokurorą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pats savarankiškai netyrė ir nevertino, ar pagrįstas advokato prašymas - pagrindinis teismo argumentas - abejonės kilo kaltinamajam.

2.8 Nurodo, kad prokuroras D. D. organizavo ir vadovavo ikiteisminiam tyrimui, perdavė baudžiamąją bylą į teismą ir turėjo palaikyti valstybinį kaltinimą, t. y. atliko savo tiesiogines pareigas. Iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad prokuroras būtų asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi ar neigiamai nusistatęs prieš asmenis, kad būtų pagrįstos abejonės dėl jo šališkumo. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nustatė tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo fiksuotos ikiteisminio tyrimo metu ir kokių nors neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, nuslėptų ar klaidingai fiksuotų aplinkybių nustatyta nebuvo. Tai rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tinkamai, nešališkai ir objektyviai. Užimdamas aktyvią poziciją, kuri netenkino K. B., prokuroras siekė proceso efektyvumo, greičiau ištirti aplinkybes ir padėti teismui nustatyti tiesą. Byloje nėra jokių duomenų, kad organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras D. D. turėjo išankstinę nuomonę dėl K. B. jam inkriminuojamoje veikoje ir kad ikiteisminis tyrimas vyko tendencingai bei išskirtinai. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą kuriai nors proceso šaliai būtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas, kad prokuroras D. D. asmeniškai būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi bei šališkas, kad jis būtų suvaržęs proceso dalyvių teises. K. B. netenkinanti ikiteisminio tyrimo eiga jokiu būdu nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė į objektyvų ir nešališką tyrimą bei nerodo minėto prokuroro šališkumo. K. B. naudojasi visomis jam suteiktomis teisėmis ir kokių nors jo teisių suvaržymo nebuvo nustatyta. Dėl to daro išvadą, kad prokuroras buvo nušalintas vien dėl jo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo metu. BPK 58 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad prokuroro pirmesnis dalyvavimas procese prokuroru nėra pagrindas jį nušalinti.

3. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. K. B. ir jo gynėjas advokatas Rimondas Kuzminas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei prašo išteisintojo K. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas K. B. pagal BK 284 straipsnį išteisino motyvuodamas tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, jog buvo padaryta nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus bei byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymu kaltinto K. B. veikoje nėra būtinųjų minėtame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl jis išteisintas pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir K. B. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – K. B. kaltinančius įrodymus.

7. Iš bylos duomenų matyti, jog K. B. kaltintas tuo, jog jis apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,09 promilių girtumas), viešoje vietoje (prie V. g. namo, Š.), įžūliu elgesiu, sušukęs A. A. žodžius „šiukšle, nebijai vienas vaikščioti“ ir bandydamas suduoti jam smūgį į galvos sritį) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Byloje nustatyta ir ši aplinkybė neginčijama, jog konfliktas tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo vyko viešoje vietoje, jis atkreipė pašalinių asmenų dėmesį. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu išteisintojo elgesio ir jo veiksmų padarinių vertinimu, tačiau nurodytų veiksmų visuma nors formaliai atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau tam, kad ji būtų pripažinta nusikalstama, turi atitikti BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį ne tik formaliai, bet ir būti pavojinga.

8. BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Nusikalstamai veikai inkriminuoti būtina nustatyti, jog dėl asmens elgesio atsirado šios nusikalstamos veikos padariniai - realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011 ir kt.).

9. Nagrinėjamu atveju, svarbu įvertinti nukentėjusiojo ir išteisintojo konflikto priežastis. Prokuroro teigimu, išteisintasis veiksmus atliko dėl chuliganiškų paskatų. Nukentėjusysis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog K. B. pažįsta tik iš matymo, taip pat ir išteisintasis nurodė, jog A. A. jam yra žinomas iš matymo, žino, kad šis vyras dirba policijos pareigūnu, anksčiau buvo su juo susidūręs, taigi šios aplinkybės rodo, jog asmenys dar iki konflikto žinojo vienas kitą, tačiau nenurodo, jog jų tarpusavio santykis būtų priešiškas. Nukentėjusysis ir išteisintasis nurodo skirtingas konflikto pradžios aplinkybes. Byloje pagal nukentėjusiojo parodymus, pirmosios instancijos teismas laikė nustatyta, kad konfliktą pradėjo išteisintasis - nukentėjusiajam sušukdamas – „šiukšle, nebijai vienas vaikščioti“. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, pasisakydamas dėl išteisintojo paskatų, byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog K. B. veiksmus iš esmės lėmė ne chuliganiškos, bet asmeninės paskatos.

10. Apelianto teigimu, išteisintojo elgesį taip pat būtina pripažinti įžūliu, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog, nagrinėjamu atveju, svarbu atsižvelgti ir į nukentėjusiojo veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, jog name, kurio kieme įvyko nagrinėjamas įvykis, gyvenantis M. L. parodė, kad naktį apie 2-3 val. jis iš pradžių išgirdo vyrišką apsižodžiavimą, tą patį nurodė girdėję ir liudytoja G. Č., t. y., kad pabudo nuo triukšmo ir kažkokio konflikto, nes garsiai aiškinosi, bei liudytojas E. B., kuris nurodė, kad prie laiptinės rūkydamas išgirdo ginčą. Taigi, A. A. sureagavo į K. B. žodžius, dėl ko tarp abiejų asmenų kilo ginčas, o išteisintasis pagal nukentėjusiojo parodymus, pasikėsino jam suduoti smūgį, nuo kurio jis apsigynė pats panaudodamas fizinius veiksmus, kuriais padaryti sužalojimai išteisintajam. Iš nurodyto akivaizdu, jog, abu konfliktuojantys asmenys atliko tam tikrus veiksmus vienas kito atžvilgiu, o A. A. nebuvo pasyvus šio konflikto dalyvis ir reagavo į K. B. veiksmus. Vertinant apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl išteisintojo įžūlaus elgesio, visų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo aktyvius veiksmus ir reakciją, išteisintojo nukentėjusiajam išsakyta frazė, dėl kurios prasidėjo konfliktas, nepakankama traukti jį baudžiamojon atsakomybėn.

11. Nagrinėjamu atveju, viena iš esminių nustatinėtinų aplinkybių, lemiančių šios veikos inkriminavimą ir baudžiamosios atsakomybės taikymą asmeniui, yra dėl asmens veiksmų atsiradę šios veikos padariniai - realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog dėl išteisintojo veiksmų buvo kviesta policija, konflikte nedalyvavusių asmenų - daugiabučio gyventojų rimtis buvo sutrikdyta, jie girdėjo konfliktą ir dėl to prabudo, todėl atsirado ir būtinieji šios veikos padariniai. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nurodytų padarinių vertinimu.

12. Byloje nustatyta, jog tiesiogiai tam tikras įvykio aplinkybes matė trys pašaliniai asmenys. M. L. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad konfliktas tęsėsi neilgai, buvo tamsu, nematė, kas ten konkrečiai vyksta. Kadangi buvo merginos riksmas, jis suprato, kad kažkas muša merginą, dėl to paskambino 112. Paskambinęs 112 pasakė, kad vaikinai mušasi, ar vyrai du, kad muša merginą, jis nesakė. Vėliau pasakė, kad gal nereikia vis tik policijos, tačiau operatorius, kuriam skambino, pats nusprendė iškviesti policiją, nes jis pasakė, kad ten vėl kažkas vyksta prie stotelės. Įvykis jam jokių pasekmių nesukėlė. Liudytojas E. B. parodė, jog jis pamatęs įvykį pradėjo bėgti link jų, o A. A. pradėjo bėgti nuo jų. Tarp jo ir A. A. nebuvo fizinio kontakto. Jis vijosi A. A. iki teismo maždaug minutę ir sustojo, šaukė jam, kad sustotų, išsikviestų policiją, kad išsiaiškintų, nes nesuprato, kas vyksta. A. A. taip ir nesustojo, nubėgo.

13. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodyta apylinkės teismo, nei vieno iš asmenų, mačiusių ar girdėjusių konfliktą veiksmai ir reakcija nerodo, jog jie dėl to būtų itin šokiruoti, jaustųsi pažeminti ar išgąsdinti. Liudytojas M. L. iškvietė policijos pareigūnus, tačiau įvykio nesureikšmino, kaip pats nurodė, tai neturėjo įtakos jo nakties poilsiui, taigi akivaizdu, jog asmuo dėl nurodyto įvykio nebuvo sukrėstas, tiesiog atliko pilietinę pareigą ir iškvietė policijos pareigūnus, manydamas, jog merginai reikalinga pagalba. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad liudytojais apklausti asmenys pareigūnai J. Z., J. S., N. J., kaltinamojo draugai I. A., A. Č., P. P. konflikto nematė ir į įvykio vietą atvyko konfliktui jau pasibaigus. Liudytojas E. B. konflikto pradžioje rūkė, taigi jo nakties poilsis nebuvo sutrikdytas. Kiti liudytojai V. g. namo gyventojai M. L. ir A. G. nors ir girdėjo konfliktą, tačiau nurodė, kad jis jų nakties poilsiui įtakos neturėjo, nes liudytojas M. L. prastai miegojo, kadangi slaugė sergančią dukrą, o A. G. dėl išgirsto konflikto net neatsikėlė iš lovos. Tuo tarpu liudytoja G. Č. nors ir atsikėlė pasižiūrėti, kad vyksta, tačiau paties konflikto pradžios nematė, matyti vaizdai jos nešokiravo, neišgąsdino, ji į policiją dėl konflikto neskambino, pas konfliktuojančius asmenis į lauką neišėjo. Atitinkamai liudytojas M. L. nors ir paskambino į policiją, tačiau tai padarė vien dėl to, kad galvojo, jog yra mušama mergina, o pamatęs, kad tai yra vaikinai operatoriui sakė, kad policijos nereikia. Kitų asmenų, mačiusių konfliktą ir buvusių lauke nebuvo. Konfliktas truko trumpai (kelias minutes). Taigi visos šios išvardytos aplinkybės nerodo, kad K. B. savo elgesiu šokiravo ar šiurkščiai pažemino konfliktą mačiusius asmenis, nėra duomenų, kad šis konfliktas nutraukė jų poilsį. Liudytojas E. B. matė įvykį, tačiau siekė ginti išteisintąjį, vijosi nukentėjusįjį, sureagavo į įvykį, nenurodo, bei iš bylos aplinkybių negalima vienareikšmiškai spręsti, jog jis dėl to būtų itin sukrėstas ar šokiruotas, išsigandęs. Iš nurodyto akivaizdu, jog asmenų ginčas sukėlė pašalinių asmenų reakciją, kuri formaliai reikštų, jog kilo šios veikos padariniai, tačiau traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti ne tik, jog dėl asmenų veiksmų atsirado padariniai, bet ir tai ar jie atitinka baudžiamajai atsakomybei kilti būtiną pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog jokia žala, fizinis skausmas ar kitokie padariniai nukentėjusiajam taip pat nepadaryti, jis išteisintojo smūgio išvengė, bei pats aktyviais veiksmais pagal nukentėjusiojo parodymus, gindamasis, panaudodamas kovinius savigynos veiksmus, sužalojo išteisintąjį, padarydamas jam galvos smegenų sutrenkimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino ir atsižvelgė į tai, jog nei vienas iš liudytojų nenurodė, jog konfliktas tarp asmenų būtų vykęs ilgą laiką, kiekvienas iš jų nurodė, jog konfliktas įvyko gana greitai. Taigi, dėl išteisintojo veiksmų nekilo pavojingi veikos padariniai, įvykį matę asmenys nesijautė itin šokiruoti, sukrėsti ar išsigandę, vien tai, jog jie atkreipė dėmesį į įvykusį konfliktą ir į jį sureagavo, nėra pagrindas traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, kadangi K. B. veiksmais, nebuvo itin šiurkščiai pažeista visuomenės rimtis ar sukelta žala nukentėjusiajam ar kitoms vertybėms, kas būtina nustatyti veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį.

14. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymais vadovaujamasi vienodai tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo parodymais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtintų kiti byloje esantys įrodymai, tačiau šiuo atveju tokios išvados daryti negalima. Sutiktina, kad galimai K. B. veiksmai viešoje vietoje negali būti pateisinami ir gali būti vertinami kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas administracine prasme, tačiau, aukščiau aptartų aplinkybių kontekste, kaip jau minėta, išteisintojo veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip tiek pavojingų, jog jie sukeltų baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes.

15. Konstitucinio Teismo doktrinos pagrindu formuojamoje kasacinio teismo praktikoje dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės principo taikymo pasisakoma, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011ir kt.).

16. Apeliantas taip pat nurodo, jog išteisintojo veiksmai padaryti veikiant tyčine kaltės forma, tai yra, išteisintasis suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija su nurodytais apelianto teiginiais sutikti neturi pagrindo, kadangi nurodytą kaltės formą K. B. veiksmuose paneigia jau aptartos šios bylos aplinkybės, jog K. B. veikė ne iš chuliganiškų paskatų, jo elgesys nepripažintas įžūliu, be kita ko būtina įvertinti tai, jog dėl jo veiksmų nekilo baudžiamajai atsakomybei atsirasti būdingo pavojingumo padariniai, todėl atsižvelgiant į nurodytą, konstatuoti, jog K. B. veikė tiesiogine tyčia siekdamas sutrikdyti visuomenės rimtį, pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, nėra pagrindo.

17. Taigi atsižvelgiant į tai, jog įvykis itin šiurkščiai nepaveikė įvykio liudytojų, dėl jo jie nebuvo išsigandę, itin šokiruoti ar kitaip sutrikę, kitų asmenų, mačiusių konfliktą, nebuvo, konfliktas truko trumpą laiką, nukentėjusiajam išteisintojo veiksmais žala nebuvo padaryta, jo sveikata nesutrikdyta, pats nukentėjusysis buvo aktyvus kilusio konflikto dalyvis, darytina išvada, jog išteisintojo veiksmais nepadaryta tokio masto žala, kuri pateisintų asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kaip ultima ratio priemonės, būtinybę. Be kita ko tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015), nagrinėjamu atveju toks išteisintojo veiksmų pobūdis nenustatytas. Byloje nenustatytas būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis – pavojingos veikos padarinys.

18. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančius kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (lot. visos abejonės kaltinamojo naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013 ir kt.).

19. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas motyvuose nepasisakė, kodėl išteisinant K. B. pagal BK 284 straipsnį, tuo pačiu teismas neįžvelgia K. B. veiksmuose ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismui nuosprendyje nepasisakant dėl veikos perkvalifikavimo, teismas neįžvelgė prokuroro nurodomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, požymių ir apie tai išteisintasis teisminio nagrinėjimo metu nebuvo informuotas. Be to, apeliaciniame skunde neprašoma spręsti dėl veikos perkvalifikavimo.

20. Apeliaciniame skunde, vadovaujantis BPK 318 straipsnio 4 dalimi, nurodomi argumentai dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. vasario 25 d. nutarties, kuria buvo patenkintas išteisintojo K. B. gynėjo advokato Rimondo Kuzmino prašymas ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroras D. D. nušalintas nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-218-522/2020.

21. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi išsprendė prokuroro D. D. nušalinimo klausimą vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bei nurodė, jog byloje būtina užtikrinti bylos šalių pasitikėjimą proceso nešališkumu ir priėmė sprendimą nušalinti prokurorą. Kaltinamojo gynėjas buvo nurodęs, jog tas pats prokuroras vadovavo net trims ikiteisminiams tyrimams susijusiems su bylos šalimis (nukentėjusiuoju ir įtariamuoju, bei liudytoja), dvejose iš jų nukentėjusysis laikytas įtariamuoju, be to tendencingas ir šališkas prokuroro požiūris pasireiškė tuo, jog kaltinamojo manymu, prokuroras palaikė ir tikėjo būtent A. A. pozicija, nevertinti A. A. parodymams prieštaraujantys liudytojų parodymai, neatlikti tyrimo veiksmai siekiant nustatyti kitas svarbias aplinkybes, taip pat prašė atsižvelgti ir į tai, jog prokuroras ir nukentėjusysis dėl jo einamų policijos pareigūno pareigų yra susiję ir darbiniais ryšiais.

22. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo tiek nacionalinių teismų formuojama teismų ir teisėjų, o tuo pačiu ir prokuroro nešališkumo doktrina suponuoja išvadą, kad aptariama teismo ar prokuroro šališkumo galimybė gali būti ir tik tikimybinio pobūdžio, t. y. turi egzistuoti veiksmingi objektyvų procesą užtikrinantys prevencinės paskirties teisiniai mechanizmai, kurių pagalba būtų galima ne tik nušalinti akivaizdžiai šališką teismą ar prokurorą, bet ir teismą ar prokurorą kurių šališkumas nors ir nėra konstatuotas, tačiau dėl kurių nešališkumo proceso šalims gali kilti abejonių.

23. Nagrinėjamu atveju, prokurorui vadovaujant trims ikiteisminiams tyrimams, kuriuose tie patys asmenys užima skirtingas proceso dalyvių pozicijas, proceso dalyviams galėjo kilti ir kilo abejonė dėl galimybės nešališkai atlikti tyrimus. Nors nėra nustatyti pažeidimai ar veiksmai, kurie rodytų prokuroro D. D. šališkumą, dėl prokuroro nešališkumo abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui, tačiau, kaip minėta užtenka ir tikimybinės šališkumo galimybės, todėl siekiant pašalinti bet kokias abejones, užtikrinti proceso dalyvių pasitikėjimą, nagrinėjamu atveju, teismas pagrįstai sprendė prokurorą nušalinti.

24. Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas K. B. dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymo, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamosios bylos aplinkybes įvertino remdamasis įstatymu ir teismų praktiką, naikinti skundžiamą nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jurgita MačionytėAiva SurvilienėNida Vigelienė