- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-511-212/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31800-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė, Margaritos Dzelzienės, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- T. J.
- Atsakovas
- J. J.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Birutės Jonaitienės, (pirmininkės ir pranešėjos) Zinos Mickevičiūtės,
uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. J. ieškinį atsakovei J. J., institucijai, teikiančiai išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl tėvystės nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. J. prašė skirti teismo medicininę ekspertizę ir pavesti ekspertams atsakyti į klausimą: ar T. J. yra V. J. biologinis tėvas? Taip pat prašė pripažinti, kad jis nėra V. tėvas ir panaikinti (duomenys neskelbtini) įrašą apie tėvą V. J. gimimo įraše Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog su atsakove J. J. susituokė (duomenys neskelbtini). Šeima faktiškai yra iširusi ir šiuo metu teisme nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo. 2018 m. lapkričio mėn. gavęs procesinius dokumentus dėl santuokos nutraukimo, sužinojo, kad iš jo reikalaujama priteisti atsakovės dukrai V. išlaikymo bei nustatyti bendravimo tvarką. Gavęs dokumentus suprato, kad 2013-12-27 yra per klaidą pripažinęs V. M. tėvystę, nors niekada tokio tikslo neturėjo ir neketino tokios valios išreikšti. Pasirašydamas prašymą tėvystei pripažinti buvo tvirtai įsitikinęs, kad sprendžiamas tik atsakovės dukters V. pavardės keitimo klausimas. Teigia, kad atsakovę labai mylėjo ir jos prašymu sutiko duoti jos dukrai pavardę, bet nesitikėjo, kad V. gimimo įraše bus įrašytas kaip tėvas.
3. Nurodė, kad niekada nelaikė savęs V. tėvu ir atsakovė tai žinojo. Taip pat jis nebuvo informuotas apie pasekmes, kurias sukels jo pateiktas prašymas. Mano, kad tiek notaras, tiek Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai privalėjo jį informuoti apie pasekmes, kurais sukels jo pasirašytas prašymas. Teigia, kad notarui ir Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojams pranešė apie tai, kad jie su atsakove nori pakeisti V. pavardę, tačiau per klaidą jis buvo įrašytas vaiko tėvu. Tik dabar suprato kuo skiriasi tėvystės pripažinimas nuo pavardės pakeitimo procedūros ir kokios to pasekmės. Mano, kad jo žinių stoka neturi užkirsti kelio atkurti teisingumą. Jo pasirašytas prašymas prieštarauja CK 3.142 straipsnio 1 dalies nuostatai, todėl jis turi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, tarp jo ir V. nėra jokio socialinio ryšio, nes visą laiką V. jį vadino T..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Nustatė, kad 2013-12-27 ieškovas pateikė Civilinės metrikacijos skyriui notaro patvirtintą prašymą tėvystei pripažinti, kuriuo jis prašė pripažinti jį atsakovės dukters V. J., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu. Šiuo pagrindu jis buvo įrašytas vaiko tėvu vaiko gimimo įraše. 2013-12-28 bylos šalys sudarė santuoką. Nuo to laiko iki 2018 m. rugpjūčio mėn. šalys ir V. gyveno kartu kaip šeima. 2018-11-02 atsakovė teismui pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo, kurio vienas iš reikalavimų - išlaikymo V. J. priteisimas.
Šalies argumentai
6. Teismo vertinimu, ieškovas šioje byloje neįrodė, jog, pateikdamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, suklydo, t. y. nesiekė sukurti teisinio ryšio tarp savęs ir V., kaip tarp tėvo ir vaiko, o norėjo tik suteikti V. savo pavardę.
Žemesnės instancijos teismas
7. Tiek atsakovės, tiek liudytojos Z. Č. paaiškinimais nustatė, kad sprendimas dėl tėvystės pripažinimo ieškovo buvo apgalvotas, jis siekė būtent įsidukrinti V., norėjo, kad jie visi gyventų kaip viena šeima. Pažymėjo, kad ieškovas yra subrendęs vyras, turi nuolatinį darbą užsienio valstybėje, vidurinį išsilavinimą. Todėl mažai tikėtina, kad jis galėjo nesuprasti jo prašymo tėvystei pripažinti pateikimo pasekmių. Tuo labiau, kai paties prašymo pavadinimas („Prašymas tėvystei pripažinti“), turinys („Prašau pripažinti mane V. M. tėvu...“), yra aiškūs, nėra sunkiai suprantami, juose nėra sudėtingų terminų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog prašymas yra notarinės formos. Taigi notaras išaiškino ieškovui prašymo turinį, jo pateikimo teisines pasekmes. Be to pagal įstatymą vaiko pavardės keitimui nėra būtinas asmens, turinčio tokią pat pavardę, rašytinis sutikimas, kaip nurodo ieškovas. Dėl šių aplinkybių viseto teismas atmetė ieškovo bei liudytojos K. J. paaiškinimus apie tai, kad ieškovas nenorėjo būti pripažintas V. tėvu, o tik pageidavo jai suteikti savo pavardę, ir pripažįsta, kad ieškovas, 2013-12-27 pateikdamas Civilinės metrikacijos skyriui notaro patvirtintą prašymą dėl tėvystės, suprato tokio savo veiksmo teisines pasekmes - teisinio ryšio tarp savęs ir V. J., kaip tarp tėvo ir vaiko, sukūrimą. Teismas pripažinęs, jog ieškovas nesuklydo, o siekė nurodytų pasekmių, ieškinį atmetė.
8. Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas nėra biologinis V. J. tėvas. Atsakovė nurodė, jog jai tiksliai nėra žinomas asmuo, kuris galėtų būti biologiniu jos dukters tėvu. Todėl biologinio vaiko tėvo nėra galimybės nustatyti.
9. Teismo vertinimu, tarp ieškovo ir V. J. yra susiklostęs stiprus socialinis bei emocinis ryšys kaip tarp tėvo ir dukters. Bylos dalyviai paaiškino, kad šalys, V. ir atsakovei vėliau gimęs kitas vaikas gyveno kartu kaip šeima penkerius metus, t. y. kai V. buvo nuo 5-10 metų. Tiek atsakovės, tiek liudytojos Z. Č. paaiškinimais nustatė, kad V. ir ieškovą siejo šilti, artimi jausmai, V. būtent ieškovą laikė ir laiko savo tėvu, o ieškovas bendrauti su V. ėmė vengti, tik prasidėjus bylos šalių skyrybų procesui. Šiuos paaiškinimus patvirtino ir atsakovės į bylą pateiktos nuotraukos, susirašinėjimo žinutėmis telefonu turinys, iš kurių matyti, jog ieškovas leidžia laisvalaikį su V., žinutėse domisi ja, išreiškia rūpestį. 2019-02-05 Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui išklausant V. nuomonę, vaikas patvirtino, kad pasiilgsta tėvo (ieškovo), nori su juo bendrauti, kartu leisti laiką. 2019-03-14 teismui per psichologą išklausant V. nuomonę, vaikas taip pat patvirtino, kad ilgisi tėvo (ieškovo), nori su juo bendrauti, kartu gyventi. Iš šių duomenų viseto teismas sprendė, kad būtent ieškovą V. laiko savo tėvu, ir tarp jų yra susiklostęs tvirtas socialinis bei emocinis ryšys kaip tarp dukters ir tėvo. Teismas atmetė ieškovo paaiškinimus apie tai, kad tarp ieškovo ir V. nėra susiklostęs socialinis ryšys kaip tarp vaiko ir tėvo, nes jų nepatvirtina jokie kiti duomenys.
10. Byloje nustačius stiprų socialinį ryšį tarp vaiko ir tėvo, nesant galimybės nustatyti biologinį vaiko tėvą, įvertinus aplinkybes, jog, nuginčijus tėvystę, V. gali netekti tėvo ir jo skiriamo materialinio išlaikymo, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju vaiko tėvystės nuginčijimas neatitiks geriausių vaiko interesų bei minėto prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principo.
11. Ieškovo argumentai, jog pagal įstatymą ieškovas privalėjo įsivaikinti V. J., o ne pripažinti savo tėvystę, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant šalių ginčą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas T. J. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-04-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis neįrodė, jog, pateikdamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, suklydo. Klaidingo įrašo V. J. gimimo įraše aplinkybės yra tokios, kad jam su atsakove planuojant susituokti (2013-12-28), atsakovė pasirinko turėti pavardę „J.“ bei pageidavo, kad ir jos dukra turėtų jos pavardę. Jis mylėjo atsakovę ir tikėjo jų bendra ateitimi, svajojo susilaukti vaikų ir suprato atsakovės norą, kad visi jos šeimos nariai būtų su vienoda pavarde. Tokiam pageidavimui neprieštaravo ir atsakovės prašymu vieną dieną prieš santuokos sudarymą buvo sutvarkyti dokumentai, suteikiantys V. „J.“ pavardę. Iki pat 2018 m. lapkričio mėn. jis nesuvokė, jog tai yra tėvystės pripažinimas ir niekada nemanė, jog jis yra V. gimimo įraše įrašytas kaip tėvas, nes nei teisinio, nei socialinio ryšio sukurti neketino, nuoširdžiai tikėjo, jog tai tėra pavardės keitimas, nesukeliantis jokių kitų pasekmių. Tik dabar suprato, kad jis yra per klaidą pripažinęs tėvystę, nors tuomet manė, kad tik keičiama vaiko pavardė, ją suvienodinant su tekėti už jo besirengiančios motinos (atsakovės). Akivaizdu, kad nesuprato kokį dokumentą pasirašė, nesuvokė teisinių pasekmių, tad šis suklydimas tikrai yra pagrindas tėvystės nuginčijimui. Apklausta liudytoja K. J. taip pat patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes, tačiau jos paaiškinimai nepagrįstai buvo atmesti.
13. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai atsakovės J. J. ir liudytojos Z. Č. paaiškinimais, esą jo sprendimas dėl tėvystės pripažinimo buvo apgalvotas ir jis siekė būtent įsidukrinti V.. Tačiau sprendimo pabaigoje teismas nurodė, kad motyvai apie tai, kad jis galėjo nebent įsivaikinti V. J., o ne pripažinti tėvystę, neturi teisinės reikšmės. Nesutinka su tokia teismo pozicija, kadangi tėvystės pripažinimas ir įvaikinimas yra visiškai skirtingos procedūros ir teismui pateikė pakankamai įrodymų, kad jis įvaikinimo nesiekė, o tėvystės pripažinimui nebuvo jokio pagrindo.
14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis niekada nelaikė savęs V. tėvu, atsakovė taip pat puikiai žinojo, kad jis juo nėra, nes iki V. gimimo mūsų su atsakove nesiejo artimi ryšiai. Taigi, pasirašytas prašymas tėvystei pripažinti neatitinka įstatymo reikalavimų, jo valios ir faktinės padėties, kadangi nebuvo esminės sąlygos – jis nelaikė savęs V. tėvu. Teigia, kad pasirašytas prašymas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.142 str. 1 d. nuostatai, todėl jis negali būti laikomas teisėtu, yra niekinis ir negalioja. Šį prašymą pasirašė neabejotinai suklydęs dėl jo esmės, galvodamas, kad V. pavardės keitimas yra tiesiog formali procedūra, jam faktiškai nesukelianti jokių realių teisinių pasekmių. Jei būtų supratęs pasirašomo dokumento esmę, tikrai nebūtų sutikęs pripažinti vaiko tėvystės, nes tai neatitiko jo tikrosios valios. Nelaikydamas savęs V. tėvu, be teisminės įvaikinimo procedūros jis negali būti pripažįstamas atsakovės vaiko tėvu.
15. Teismas sprendime taip pat nurodė, jog pagal įstatymą vaiko pavardės keitimui nėra būtinas asmens, turinčio tokią pat pavardę, rašytinis sutikimas. Nurodo, kad neturėjo teisinių žinių ir tik dabar išsiaiškino bei suvokia, kad atsakovė savo dukrai J. pavardę būtų galėjusi suteikti po santuokos sudarymo ir be jo sutikimo. Tačiau tuo metu jis to nesuvokė ir tai nebuvo jam išaiškinta , todėl negali būti baudžiamas tokiu būdu už savo teisinį neišprusimą. Tik dabar jam buvo paaiškinta kuo skiriasi tėvystės pripažinimas nuo pavardės pakeitimo procedūros ir kokios to sukeliamos pasekmės, tačiau jo teisinių žinių stoka neturėtų užkirsti kelio dabar atkurti teisingumą.
16. Visiškai be pagrindo buvo atmesti ir jo motinos K. J. paaiškinimai apie tai, kad jis nenorėjo būti pripažintas V. tėvu, o tik sutiko suteikti jai pavardę, kuri būtų vienoda su ištekančios motinos. K. J. kaip tik ir yra patikimiausia liudytoja šioje byloje - ji žinojo visas šalių šeimos gyvenimo aplinkybes ir matė jo reakciją gavus duomenis iš Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus, kai sužinojo, jog per klaidą yra pripažinęs V. M. tėvystę, nors niekada tokio tikslo neturėjo ir tokios valios neketino išreikšti, bei išsiaiškino kokias pasekmes tas prašymas sukelia. Jam ir jo tėvams buvo šokas ir tai buvo natūrali, nesumeluota reakcija bei nusivylimas suklydimu.
17. Be to, teismas turi pagrįsti sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, tačiau sprendime nurodyta aplinkybė esą notaras išaiškino apeliantui prašymo turinį ir jo pateikimo teisines pasekmes yra visiškai neteisingas - tai nebuvo daroma. Tiek notaro, tvirtinančio prašymą, tiek Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojų jis privalėjo būti informuotas apie pasekmes, kurias sukels prašymo pasirašymas, tačiau tai nebuvo padaryta - nors visiems buvo pranešta, kad apeliantas su atsakove tenori pakeisti V. pavardę, faktiškai jis per klaidą buvo įrašytas jos tėvu.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo, nurodė, kad jis yra subrendęs vyras, turi nuolatinį darbą užsienio valstybėje, vidurinį išsilavinimą, todėl esą mažai tikėtina, kad galėjo nesuprasti prašymo tėvystei pripažinti pateikimo pasekmių. Teismo nuomone, prašymo pavadinimas ir turinys yra aiškūs, juose nėra sudėtingų terminų. Pažymi, kad neturi nuolatinio darbo užsienio valstybėje, tačiau šiuo atveju svarbus yra ne dabartinis laikotarpis, o prašymo pripažinti tėvystę pasirašymo momentas – 2013-12-27. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, susijusių su tądien buvusia situacija ir jo asmeninėmis savybėmis - tai buvo prieš pat jų su atsakove santuokos sudarymą, kuomet buvo jaučiamas didelis stresas dėl šventės organizavimo ir, nors buvo suaugęs žmogus, tačiau jau kurį laiką gyveno ne Lietuvoje, jam nebuvo žinomi Lietuvos Respublikos įstatymai, jis pilnai pasitikėjo atsakove ir notare, kurioms buvo žinoma jo valia ne įvaikinti, o suteikti V. pavardę, ir tuomet tikrai negalėjo numatyti, kad šitaip klysta ar yra apgaunamas.
19. Taigi, sprendžiant klausimą dėl suklydimo, turėtų būti atsižvelgiama į konkretų asmenį, jo subjektyvų suvokimą, o ne vadovaujamasi tikimybėmis, ypač sprendžiant tokį jautrų klausimą kaip tėvystė. Priverstinis tėvo ir vaiko formalaus teisinio santykio sukūrimas, kuris faktiškai įvyko priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, neatitinka prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo. Jo tikslas 2013-12-27 buvo suteikti V. pavardę, kaip ir buvo nurodyta tądien pasirašytame prašyme, jokių kitų teisių bei pareigų jis prisiimti neketino. Pažymėtina, kad teisinė tėvystė, neatitinkanti biologinės tikrovės, negali būti paliekama patiems santykio dalyviams (teisiniam tėvui ir vaikui) to nenorint, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis emociškai nesijaučia V. tėvu, o ji - jo dukra.
20. Nors teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus, tačiau priešingai vaiko interesams ir surinktai bylos medžiagai sprendime nurodė, jog biologinio vaiko tėvo nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti. Iš tikrųjų atsakovė J. J. teismo posėdžio metu tvirtino, kad su vaiko tėvu tam tikrą laiką artimai bendravo, tai nebuvo trumpalaikė pažintis, ji teismui nurodė savo dukters tėvo vardą ir pavardę, tad galimai įmanoma rasti šį asmenį, tiesiog nededama jokių pastangų, negalvojant apie vaiko interesus. Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautinės ir nacionalinės teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Taigi, atsakovė turėtų imtis iniciatyvos vaiko gimimo įraše įrašyti tikrąjį vaiko tėvą ir neatimti iš jo įstatymo numatytų tėvo teisių bei pareigų. Savo neveikimu atsakovė sudaro prielaidas pasipelnyti jo sąskaita, pažeidžia prioritetinį vaiko interesą žinoti apie savo genetines šaknis, riboja tikrojo V. tėvo teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, tačiau pirmosios instancijos teismas atsakovės pasyvumą nepagrįstai palaikė. Pasipelnymo tikslą patvirtina ir atsakovės išdėstyti ketinimai - esą šiuo metu vaikas nežino savo kilmės, bet netrukus jam bus atskleista biologinė tikrovė.
21. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp jo ir V. J. yra susiklostęs stiprus socialinis bei emocinis ryšys kaip tarp tėvo ir dukters, tokia išvada grindžiama nuotraukomis ir žinutėmis. Taip, su atsakove, jų dukra ir V. gyveno kartu, jie gerai sutarė, tačiau nesukūrė tokių santykių, kokie yra tarp tėvo ir dukters. Su atsakove sukūrė šeimą, tad jam teko nuolat bendrauti su V., juk ji yra jo sutuoktinės dukra ir jo dukros netikra sesuo, jie gyveno vienuose namuose, kartu leisdavo laiką, tačiau jis mergaitės neįsivaikino ir tiek šalys, tiek liudytojai patvirtino, kad jo santykis su dukra D. buvo visiškai kitoks nei su atsakovės dukra V., atsakovė teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog V. irgi jaučia tą skirtumą. Jo su atsakove santuokai iširus ir bendravimui nutrūkus, jokių šiltų jausmų nei sutuoktinei, nei jos artimiesiems giminaičiams nebejaučia ir negali prievarta pajusti.
22. Teismo sprendimas grindžiamas ir vaiko nuomone, kuri buvo išklausyta 2019-02-05 Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo ir 2019-03-14 teismo per psichologą, kur V. teisingai nurodė, kad dabar artimo, šilto ryšio tarp jų nėra, tačiau taip pat esą patvirtino, kad ilgisi jo, nori su juo bendrauti, kartu gyventi. Teismas sprendė, jog tarp jo ir V. yra susiklostęs tvirtas socialinis ir emocinis ryšys kaip tarp dukters ir tėvo. Nesutinka su tokiomis aplinkybėmis ir mano, kad V. nelaikė jo savo tėvu, jų santykiai niekada nebuvo kaip tėvo ir dukters. Mano, kad V. atsakymai Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovei ir psichologei buvo parengti iš anksto, nenuoširdūs ir jais negalima pasitikėti. Pavyzdžiui, suplanuotas melas ar suklydimas yra V. paaiškinimas, jog močiutė K. jai yra svarbus žmogus, jog važiuoja ten kartu su sese, kad seneliai aplanko ją, sesę ir mamą jų namuose. Šios aplinkybės yra paneigtos visa kita bylos medžiaga, kuri patvirtina, kad po šalių santykių nutrūkimo K. J. nesilankė atsakovės namuose. Šis ir kiti apklausų metu iš V. išgauti atsakymai neatskleidžia tikrosios padėties ir norint nustatyti tiesą byloje šių įrodymų nepakanka.
23. Mano, kad tik atliekant kompleksinį tyrimą, naudojant įvairias metodikas, o ne užduodant iš anksto parengtus ir žinomus klausimus, galima gauti atsakymus į šioje byloje rūpimus klausimus, todėl teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kurios išvada taip pat būtų reikšmingas įrodymas šioje byloje. Jei būtų taip, kaip teigia atsakovė, kad V. laiko jį savo tėvu, ekspertai galėtų įvertinti ar vaiko interesus labiau atitiktų biologinės tikrovės atskleidimas, ar vaiko klaidingas įsivaizdavimas, jog jis yra jos tėvu ir vaiko svarstymas kodėl jokio ryšio su juo nėra, bei atsakyti į daugelį kitų klausimų, kuriems reikia specialių žinių. Juk svarbus ne tik vaiko santykis su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, bet ir to asmens santykis su vaiku, požiūris į jį, o vienpusis ryšys, jei toks yra, pažeidžia vaiko interesus labiau nei biologinės tikrovės atskleidimas.
24. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas bei bendruosius teisės principus, dėl to sprendimas laikytinas nepagrįstu, neteisėtu bei turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantas tėvystę pripažino savanoriškai, laisva valia pareiškimu „dėl tėvystės pripažinimo“, kuriame aiškiai yra nurodytos tokio pareiškimo pasekmės, t. y. pareiškėjas pareiškimu pripažįsta, kad nuo pareiškimo pateikimo dienos bus laikomas vaiko tėvu. Tėvo teisėmis vaikui apeliantas naudojosi ir įgyvendino net ir po ieškinio pateikimo, tačiau būtent pareigų vaikui vengimas yra priežastis dėl ko apeliantas pateikė ieškinį, apeliacinį skundą teismams. Apeliantas klaidina teismą, nurodydamas, kad apie įrašą, jog jis yra vaiko tėvas sužinojo tik 2018-11-15. Apeliantas šią aplinkybę žinojo 2013 metais, nes pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo to ir siekė - būti įrašytas vaiko tėvu vaiko gimimo liudijime. Mano, kad turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Apeliantas vaiko tėvystę pripažino, nes kartu su turėjo tikslą sudaryti santuoką su vaiko motina, sukurti bendrą šeimą, kurią ir sukūrė. Santuokoje apeliantas teikė išlaikymą, rūpinosi, prižiūrėjo V. J..
26. Apeliantas tėvystės pripažinimą vadina esmine klaida. Tačiau jam buvo aiškiai žinomos aplinkybės, kad jis nėra vaiko biologinis tėvas, kad pareiškimu dėl vaiko tėvystės pripažinimo siekiama pripažinti vaiko tėvystę. Apeliantas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo pasirašė apgalvojęs tokio veiksmo pasekmes, nes turėjo nemažai laiko apsispręsti. Kartu su apeliantu prieš jam pripažįstant tėvystę atsakovė tarėsi kartu apie tėvystės pripažinimo reikšmę, pasekmes, apeliantas tarėsi tiek su savo, tiek su atsakovės artimaisiais giminaičiais.
27. Nurodo, jog tėvystės nuginčijimas reikštu vaiko teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių pažeidimą, nes būtent tėvai, biologiniai ar socialiniai, turi pareigą rūpintis, išlaikyti ir auklėti vaiką tapti doru piliečiu ir žmogumi. Todėl apelianto manymas ar nuomonė neturi reikšmės susiklosčiusiems teisiniams ir faktiniams santykiams, kai viena iš tų santykių šalis yra vaikas, kurio tėvystę apeliantas pripažino pareiškimu, laisva valia.
28. Vaikas buvo apklaustas institucijos teikiančios išvadą specialistų, per teismo skirtą psichologą. Iš visų šių duomenų matyti, kad vaikas pripažįsta savo tėvu tik T. J.. Apeliantas nenurodė trečiojo asmens, t. y. asmens, kuris galimai yra biologinis vaiko tėvas, o atsakovė nežino jokių duomenų apie biologinį vaiko tėvą. Patenkinus ieškinį: dėl tėvystės nuginčijimo vaikas netektų asmens savo gyvenime su kuriuo sieja stiprus ryšys, kuris užaugino vaiką, kuris rūpinosi ir globojo vaiką, o biologinės tėvystės nustatymas yra neįmanomas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad tėvystę pripažino dėl suklydimo. Juolab, jog jis vedė vaiką pas gydytojus, matė vaiko gimimo liudijimą, augino vaiką. Be to, notaras jam išaiškino dokumento prasmę. Apelianto teiginiai, kad jam nebuvo išaiškinta dokumentų prasmė ir pasekmės yra deklaratyvūs.
29. Nesutinka su apelianto argumentais, jog ir vaikas jaučia socialinį skirtumą, nes apeliantas daugiau dėmesio skiria mažajai seseriai, kuriai ir reikalingas didesnis dėmesys. Tai, kad apklausos metu pateikti vaiko atsakymai nepatinka apeliantui, nereiškia, kad vaikas buvo netinkamai apklaustas. Be to, apeliantas nenurodė į kokius klausimus vaikas turėjo atsakyti. Mano, jog teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė procesinių teisės normų bei bendrųjų teisės principų, dėl to sprendimas laikytinas pagrįstu, teisėtu ir turėtų būti paliktas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovų teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
32. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 27 d. ieškovas T. J. Civilinės metrikacijos skyriui pateikė notaro patvirtintą prašymą tėvystei pripažinti. Iš minėto prašymo matyti, kad T. J. prašo pripažinti jį V. M. tėvu, įrašyti vaiko gimimo liudijime žinias apie tėvą ir suteikti dukrai pavardę V. J.. Šiuo prašymo pagrindu 2008 m. gruodžio 1 d. Gimimo įraše Nr. 328, V. J. tėvu įrašytas T. J., motina – J. M., su kurią T. J. 2013 m. gruodžio 28 d. susituokė.
33. Tėvystės pripažinimas (CK 3.141–142 straipsniai) yra labai rimtas pasekmes nepilnamečiam vaikui sukeliantis juridinis veiksmas, nes tėvystę pripažįstantis asmuo tampa faktiniu vaiko tėvu, vaikas prisiriša prie tėvo, atsiranda ilgalaikiai emociniai santykiai, kuriuos nutraukti galima tik esant labai svarbioms priežastims ir aplinkybėms. Apeliantas ginčija tėvystę, nes su V. motina, atsakove J. J. santuoką iširo, o atsakovė, prašydama nutraukti santuoka, reikalauja priteisti iš jo išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir įsiskolinimą už vaikų išlaikymą. Teigia, ka jis nėra ir nenorėjo būti pripažintas V. tėvu, o prašymą tėvystei pripažinti pateikė manydamas, jog V. suteikia tik savo pavardę, o ne tampa iš tikrųjų tėvu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jį su V. sieja stiprus socialinis bei emocinis ryšys, nes taip nėra. Yra įsitikinęs, kad V. nelaikė jo savo tėvu, o jos atsakymai psichologui yra abejotini.
34. Pagal CK 3.149 straipsnio 1 dalį duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Nagrinėjamojoje byloje vaiko tėvystę ginčija tėvas, nurodytas vaiko gimimo įraše, kuris pats pripažino tėvystę. Šiuolaikinė šeimos teisė pripažįsta, kad biologinis vaiko ir tėvo ryšys nebėra vienintelis tėvystės pagrindas. Teismų praktikoje nesudaroma galimybės nuginčyti tėvystę asmeniui, nesančiam biologiniu vaiko tėvu, bet pripažinusiam tėvystę pareiškimu, jei vaiko biologinio tėvo nustatymas byloje neaiškus ir, nuginčijus tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2010, 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-706/2016; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/5018, kt.).
35. Apeliantas T. J. pripažino, kad yra atsakovės J. J. dukters V. tėvas, išreikšdamas valią būti įrašytas vaiko tėvu gimimo įraše. Nors apeliantas ir teigia, kad nenorėjo būti pripažintas V. tėvu, kad manė, jog V. suteikia tik savo pavardę, teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus vertina kaip pasirinkta gynybine pozicija. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad T. J. prašymą tėvystei pripažinti pasirašė suklydęs. Apeliantas, pateikdamas prašymą tėvystei pripažinti buvo pakankamai brandaus amžiaus, veiksnus vyras, be abejonės turėjo suprasti ir suprato paprastą pateikto prašymo tekstą, kuriame įrašyta: „Prašau pripažinti mane V. M. tėvu, įrašyti vaiko gimimo liudijime žinias apie tėvą ir suteikti dukrai pavardę V. J.“. Pripažindamas savo tėvystę V., apeliantas prisiėmė su tai susijusias pareigas, kurių negali būti lengvabūdiškai atsisakoma. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams apsigyvenus skyrium, vaikų teisės nesikeičia (CK 3.161 straipsnio 6 dalis). Asmens, įrašyto vaiko tėvu, pareiga teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą, nežiūrint į tėvų ištuoka, išlieka. Apeliantas, laikydamas save V. tėvu, vykdė šią savo pareigą ir iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo ir išlaikymo priteisimo pagal J. J. ieškinį, šios pareigos neginčijo.
36. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai vertino jo ir V. tarpusavio santykius, nepagrįstai sprendė, kad jį su vaiku siejo stiprus socialinis bei emocinis ryšys, kaip tarp tėvo ir dukters. Šiuos apelianto argumentus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei pateikti įrodymai. J. šeima, t. y. apeliantas, atsakovė, jų dukros V. ir D., gyveno kartu, abu su atsakove auklėjo, prižiūrėjo, rūpinosi vaikais, kartu keliavo, apeliantui išvykus, nuolat bendravo. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantą su dukra V. sieja atviras ir šiltas emocinis ryšys. Teigti, kad V., kuriai yra tik 11 metų, atsakymai psichologui yra nenuoširdūs, nėra jokio pagrindo.
37. Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, vaiko apklausa bei liudytojų parodymai patvirtina, kad V. visada T. J. laikė tėčiu, kai gyveno su mama ir tėčiu, nuolat kartu leisdavo laiką, poilsiavo, atostogavo. Kuomet tėvai gyvena atskirai, V. ilgisi tėčio, norėtų su juo bendrauti, pasikalbėti apie save ir sužinoti daugiau apie jį. V. aiškiai nurodė, jog ieškovą laiko savo tėvu, tarp jų yra susiklostę artimi santykiai, emociniai ryšiai (el. bylos 1 t., b. l. 139-141, 2 t., b. l. 79-87). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovo ir V. J. yra susiklostęs stiprus socialinis bei emocinis ryšys kaip tarp tėvo ir dukters. Bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas santuokos metu su atsakove, siekė įgyvendinti tėvystės teises ir palaikyti artimą ryšį su dukterimi V., o duktė taip pat siekia šio ryšio su tėvu bei laiko ieškovą vieninteliu savo tėvu.
38. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
39. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto T. J. priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 88,40 Eur atsakovei J. J. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98, 99 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 88,40 Eur (aštuoniasdešimt aštuonis eurus 40 euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžetų pajamų surenkamąją sąskaitą, JAK (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5630, surenkamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB „Swedbank“, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.