Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. C. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. C. pripažintas kaltu nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. 5 p. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 8 p., 9 p., 3 d., 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., 3 d. R. C. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, paskiriant jam įpareigojimus – tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, iki 2014-10-01 atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą bei baudžiamojo poveikio priemones – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu uždrausti prisiartinti prie nukentėjusiųjų I. C. ir R. M. bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš nuteistojo R. C. priteista 1879,37 Lt turtinės ir 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. C. ir 6778,29 Lt turtinės žalos bei 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. M..

Iš R. C. priteista 8207,05 Lt nukentėjusiųjų I. C. ir R. M. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Taip pat iš R. C. priteista 2500 Lt I. C. ir 1000 Lt R. M. atstovavimo išlaidų bei 49,85 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. C. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 6 d., apie 19 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) esančių savo namų koridoriuje, sudavė du smūgius rankomis sutuoktinei I. C. į veidą, jai nugriuvus bei netekus sąmonės ne mažiau kaip aštuonis kartus spyrė jai į galvos sritį, taip padarydamas nukentėjusiajai galvos veidinės dalies sumušimą su kraujosruvomis akių vokuose ir minkštuose audiniuose apie akiduobes, skruostų viršutinėse dalyse bei nosies nugarėlėje, kairiojo skruostikaulio, viršutinio žandikaulio ir nosies kaulų lūžimus, galvos smegenų sukrėtimą, dėl ko po viršutinio I. C. žandikaulio lūžio pakito jo padėtis apatinio žandikaulio atžvilgiu, išliko apatinio žandikaulio dislokacija į dešinę pusę, davusi veido deformaciją ir sąkandžio sutrikimą, ir dėl to nesunkiai buvo sutrikdyta jos sveikata, bei vieną kartą koridoriuje spyrė R. M. į veidą, jai nugriuvus ir netekus sąmonės, ne mažiau kaip penkis kartus spyrė nukentėjusiajai į galvos sritį bei į ranką, taip padarydamas R. M. muštines kairės akiduobės viršutinio krašto ir nosies nugarėlės žaizdas, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kairio stipinkaulio ir kairio alkūnkaulio distalinio galo lūžimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais R. C. tyčia nesunkiai sutrikdė dviejų žmonių sveikatą, t. y. šeimos nario - sutuoktinės I. C. ir R. M..

Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatyme nenurodyta aplinkybių sąrašo, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas turi vadovautis ne tik BK 75 ir 92 straipsnių normomis, bet ir BK 41 str. 54 str. bei kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmių skyrimo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-549/2007 pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 75 str. 1 d. padarius ir apysunkį nusikaltimą taip pat nekyla bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, jei už tokį nusikaltimą paskiriama trejus metus viršijanti laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu apysunkiai nusikaltimai yra tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos baudžiamajame įstatyme nustatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas galimas padarius ne bet kokį, o tik mažesnio pavojingumo laipsnio apysunkį nusikaltimą. Paminėtoje nutartyje pabrėžta, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė - užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad R. C., būdamas neblaivus, į namus atsivedęs savo meilužę, dviejų nepilnamečių vaikų akivaizdoje žiauriai sumušė savo sutuoktinę I. C. ir jos mamą R. M.. Dėl to buvo sutrikdyta jų sveikata, abi buvo praradusios sąmonę, o po to ilgai gydėsi. R. C. jas tyčia žiauriai sumušė, sąmoningai siekdamas tokių pasekmių, kurios yra išlikę iki šiol ir kurias jos jaus visą gyvenimą. Nuteistojo žiaurų elgesį patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, nepilnamečių vaikų parodymai, medicininiai dokumentai ir kiti duomenys. Nukentėjusiajai I. C. iš pradžių buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tik vėliau po atliktos teismo medicinos ekspertizės, sveikatos sutrikdymas buvo perkvalifikuotas į nesunkų. I. C. veidas yra deformuotas ir vargiai ar kokia plastinė operacija galės tai atstatyti, todėl vis tik manytina, jog nukentėjusiosioms buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

R. C. yra linkęs smurtauti, ką patvirtina ir šios bylos duomenys. Už smurto naudojimą prieš savo sutuoktinę nepilnamečių vaikų akivaizdoje jis buvo baustas ir administracine tvarka. Dėl tokio nuolatinio R. C. elgesio vaikai bijo tėvo. Tą patvirtina Kėdainių „Ryto“ vidurinės mokyklos išduota pažyma.

R. C. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoširdus, neprisipažino padaręs nusikaltimų ir dėl to nesigailėjo bei neatsiprašė nukentėjusiųjų. Nepaisant to, kad apeliantės išleido nemažai pinigų gydymuisi, R. C. joms neatlygino nė dalies žalos. Visa tai leidžia daryti išvadą, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas R. C., atidedant jos vykdymą, bausmės tikslų nepasieks. Bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju nėra suderinamas su teisingumo principu ir formuoja nebaudžiamumo nuotaiką, nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Tokia bausmė bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neužtikrina ne tik specialiosios bet ir bendrosios prevencijos.

Apeliantės skunde aptaria teismo medicinos specialistų bei ekspertizių aktų išvadas apie jų patirtus kūno sužalojimus ir nurodo, kad joms dėl R. C. kaltės buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Apeliančių nuomone, ekspertizės aktas Nr. EKG79(214)/12 (01) patvirtina išvadą, kad I. C. sugijus kaulų lūžiams liko rumbai, po viršutinio žandikaulio lūžio pakito jo padėtis apatinio žandikaulio atžvilgiu, išliko apatinio žandikaulio dislokacija į dešinę pusę apie 0,4 cm, davusi veido deformaciją ir sąkandžio sutrikimą, kas faktiškai prilyginama sunkiam sužalojimui.

Dėl padarytų sužalojimų jos patyrė didžiulius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiosios tapo perdėtai jautrios, dirglios, joms atmintyje kartojasi patirto smurto vaizdai, dėl ko jos dažnai pravirksta iš nevilties ir bejėgiškumo, jos bijo vienos būti namuose, yra dvasiškai palūžę. Jų patirta neturtinė žala pasireiškia dideliu fiziniu skausmu, didžiuliais dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimu ir emociniu stresu, kuris išliks visą likusį gyvenimą. Neįmanoma paskaičiuoti ar įvertinti žalą, kuri atsirado šios bylos aplinkybių pasekoje. Vargu ar dvasiniai išgyvenimai ir patirta moralinė žala kada nors išblės.

Tokiu būdu patirtą neturtinę žalą jos vertina po 100 000 Lt kiekvienai.

Padaręs išvadą, kad žala nukentėjusiosioms buvo padaryta nuteistojo tyčiniais smurtiniais veiksmais bei atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, t. y. kad jis dirba ir turi turto, teismas nepagrįstai sumažino nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo sumažintas neturtinės žalos dydis neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei susiformavusios teismų praktikos šios kategorijos bylose (Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos mėn. 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-9-282-2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą akcentavo, kad asmeniui, veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio mėn. 8 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-396/2010).

Priimdamas skundžiamą nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio teismas netinkamai aiškino ir taikė tiek BK 109 str., tiek ir CK 6.250 str. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų.

BPK 109 str. numato teisę asmeniui, dėl nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Šiuo atveju I. C. ir R. M. buvo pripažintos nukentėjusiosiomis ir kartu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš kalto asmens kiekvienai po 100000,00 Lt. Ieškinyje buvo nurodytos visos aplinkybės, patvirtinančios jų patirtą neturtinę žalą CK 6.250 str. 1 d. prasme.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Šias konstitucines nuostatas detalizuoja bei jų įgyvendinimo būdus nustato baudžiamojo proceso įstatymas, kiti teisės aktai.

Teismas, sumažindamas prašomos neturtinės žalos dydį, pažeidė CK nuostatas, nesivadovavo konstituciniu žalos atlyginimo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., pažeidė BPK 44 str., BPK 109 str., dėl to nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Dominuojantis kriterijus keisti teismo nustatytą neturtinės žalos dydį tokiu atveju yra padaryta žala sveikatai bei nukentėjusiojo sveikatos būklė (kasacinės bylos Nr. 2K-64/2009, 2K-167/2011).

Įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą jo pobūdį, konkrečias jo aplinkybes, nuteistojo kaltę, pasekmes dėl sveikatos sutrikdymo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti (I. C. - 12000,00 Lt, R. M. - 8000,00 Lt) yra aiškiai per maža ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal teismų praktiką absoliučių vertybių - gyvybės, sveikatos - gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 10.1, 10.3 punktai).

Taip pat teismas nepagrįstai, nemotyvuotai, nesant kaltinamojo prašymo nusprendė, kad turtinę žalą R. C. gali atlyginti iki 2014 m. spalio 1 d. Nukentėjusiųjų sveikata buvo sutrikdyta dėl kaltinamojo kaltės, dėl ko jos iki šiol patiria turtinę žalą, nes sveikatos sutrikdymo pasekmės yra vis dar išlikę ir joms reikia gydytis (pirkti vaistus, daryti operaciją) dabar, o ne kažkada ateityje. Reikalaujamas priteisti turtinės žalos dydis yra jau patirtas ir neginčytinai įrodytas, todėl R. C. ją turi atlyginti neatidėliotinai, o ne kažkada ateityje.

Apeliantės atkreipia dėmesį, jog R. C. turi asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Tą nurodė ir teismas. Nuteistasis ir jo draugė įsigijo butą, tačiau norėdami nuslėpti šį faktą, buto pirkimą įformino savo tėvų vardais. Šią aplinkybę patvirtina pridėtas VĮ Registrų centro išrašas. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas nepagrįstai nusprendė, kad turtinę žalą R. C. gali atlyginti iki 2014 m. spalio 1 d.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. C. ir R. M. prašo jų apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo skundą tenkinti iš dalies, nuosprendį pakeisti dėl įpareigojimo nukentėjusiosioms atlyginti turtinę žalą sutrumpinant terminą iki 6 mėnesių. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas jos aplinkybes bei tinkamai įvertinęs išnagrinėtus įrodymus, pagrįstai pripažino R. C. kaltu, o kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką bei skiriant bausmę baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai.

Paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad kaltinime nurodytoje vietoje, nurodytu laiku ir kitomis aplinkybėmis R. C. panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę I. C. bei šios motiną R. M. ir padarė joms įvairius kūno sužalojimus. Teismo medicinos specialistų išvadomis (1 t., 44-46, 76-77, 3 t., 31-43) nustatyta, kad abiems nukentėjusiosioms buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kūno sužalojimai nukentėjusiosioms buvo padaryti tyčiniais nuteistojo veiksmais, nuteistojo suduoti smūgiai sukėlė nustatytus padarinius (specialistų išvadose išvardintus sužalojimus). Įvertinęs tai, kad R. C. nesunkiai sukrikdė sveikatą dviem žmonėms, tarp jų ir savo šeimos nariui – sutuoktinei I. C., teismas nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 str. 2 d. 3 ir 5 punktus.

Iš nukentėjusiųjų apeliacinio skundo matosi, kad su tokiu nuteistojo veiksmų juridiniu įvertinimu apeliantės iš esmės sutinka. Tačiau komentuodamos specialisto išvadą Nr. EKG79(214)/12 (01) apie I. C. likusius rumbus po kaulų lūžių sugijimo, apie veido deformaciją ir sąkandžio sutrikimą, apeliantės tvirtina, kad visa tai faktiškai prilyginama sunkiam sužalojimui. Tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja objektyviems bylos įrodymams.

Tai, kad dėl R. C. sumušimo I. C. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu pateiktos specialistų išvados (1 t., 44-46, 49-50). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu siekiant pašalinti visas abejones dėl sveikatos sutrikdymo masto nukentėjusiajai I. C., teismas paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Tiek iš šios ekspertizės išvadų, tiek ir iš eksperto paaiškinimų matyti, kad I. C. padaryti sužalojimai negali būti laikomi sunkiu sveikatos sutrikdymu. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, nes baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas tinkamai.

Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistajam R. C. paskirtos bausmės, taip pat nepagrįsti ir atmetami. Apeliantės, remdamosis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarties Nr. 2K-P-549/2007 motyvais, nurodo, kad teismas nepagrįstai atidėjo R. C. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Skunde nurodo, kad minėtoje kasacinėje nutartyje teismas pažymėjo, jog pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių nusikaltimų kategorijai. Tuo tarpu dėl I. C. veido deformacijos, kurios galbūt jokia plastinė operacija negalės atstatyti, manytina, jog nukentėjusiosioms buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde nurodoma, jog R. C. nusikalstama veika gali būti prilyginama sunkių nusikaltimų kategorijai tik dėl I. C. veido subjaurojimo, tačiau toliau, nenurodant jokių argumentų, teigiama, kad dėl to galima manyti, jog abiems nukentėjusiosioms buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog R. C. tyčiniais smurtiniais veiksmais abiems nukentėjusiosioms buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o tai yra viena iš BK 75 str. numatytų sąlygų, kurioms esant galimas bausmės vykdymo atidėjimas. Tuo tarpu apeliančių skunde minimos kasacinės nutarties motyvai neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl bausmės vykdymo atidėjimo R. C..

BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus, o jam skiriama bausmė neviršija trejų metų. Baudžiamajame įstatyme taip pat įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatyme nenurodyta aplinkybių sąrašo, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas turi vadovautis ne tik BK 75 straipsnio normomis, bet ir BK 41 str. 54 str. bei kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmių skyrimo taisykles.

Skirdamas bausmę R. C. pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jokių nuostatų, įtvirtinančių bausmės skyrimo taisykles nepažeidė. BK 138 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes R. C. paskyrė artimą sankcijos vidurkiui dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui ir kaltininko asmenybei. Laisvės atėmimo bausmės trukmės nukentėjusiosios neskundžia, tik jų manymu, atidėjus R. C. paskirtos bausmės vykdymą nebūtų pasiekti bausmės tikslai.

Atmesdama nukentėjusiųjų skundo argumentus, kolegija sutinka su teismo išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir atidėjus nuteistajam R. C. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu išdėstyti motyvai yra pagrįsti ir jų nepaneigia nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai. Taikydamas BK 75 str. nuostatas teismas įvertino, kad buvo padarytas apysunkis nusikaltimas, kad R. C. teisiamas pirmą kartą, duomenų, kad R. C. būtų išimtinai neigiamai charakterizuojamas, išskyrus jo administracines nuobaudas, byloje nėra. Taip pat kolegija įvertina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjas teismui pateikė kvitą, patvirtinantį žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai. Nors kolegija to nepripažįsta R. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau tai visgi rodo nuteistojo elgesio teigiamus pokyčius ir norą sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Reikia sutikti, kad R. C. smurtą prieš nukentėjusiąsias panaudojo savo nepilnamečių vaikų akivaizdoje, o tai rodo, kad R. C. yra ūmaus būdo, ir nemoka tvardytis konfliktinėse situacijose. Todėl iš dalies galima sutikti su apeliantėmis, kad tai nuteistąjį charakterizuoja neigiamai. Tačiau šioje dalyje kolegija įvertina ir paties konflikto kilimo priežastis ir aplinkybes. Kita vertus, atsižvelgtina ir į tai, kad teismas, padaręs išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nustatė maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą. t. y. 3 metams, ir paskyrė net penkis įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, be kitų įpareigojimų, teismas R. C. įpareigojo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, uždraudė nuteistajam prisiartinti prie nukentėjusiųjų I. C. ir R. M.. Šie paskirti įpareigojimai ir draudimai rodo, kad teismas ėmėsi priemonių, kurios padėtų kaltininką perauklėti, o tuo pačiu ir užtikrintų bausmės paskirtį.

Tuo tarpu nukentėjusiųjų I. C. ir R. M. apeliacinis skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo termino yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiosioms padarytą turtinę žalą, ją atlyginti nuteistąjį R. C. įpareigojo iki 2014 m. spalio 1 d. Turtinė žala, t. y. nukentėjusiųjų dėl sužalojimų realiai patirti nuostoliai, yra pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis, jos dydžio neginčija pats nuteistasis. Tačiau dvejų metų terminas, nustatytas turtinei žalai atlyginti, kolegijos nuomone, yra per ilgas ir pažeidžiantis nukentėjusiųjų interesus. Iš bylos matosi, kad iš nuteistojo pusės trūksta geranoriškumo atlyginti žalą. R. C. pirmenybę teikė ne nukentėjusiosioms ir turtinę žalą atlygino Valstybinei ligonių kasai. Įvertinus tai, kad nukentėjusiosios patyrė nemažą turtinę žalą, dėl sveikatos sutrikdymo pasekmes jaučia iki šiol, joms vis dar tenka pirkti vaistus. Akivaizdu, kad pinigai joms reikalingi jau dabar, o ne ateityje, todėl įpareigojimo atlyginti turtinę žalą terminas, kolegijos nuomone, turėtų būti ženkliai sutrumpintas.

Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra pagrįstas, tačiau tenkinamas tik iš dalies.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusiosios I. C. ir R. M. buvo pareiškusios civilinį ieškinį (1 t., 61-63), kuriuo prašė priteisti kiekvienai po 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 6.250 str. nuostatas dėl neturtinės žalos bei jos dydžio nustatymo kriterijus, nukentėjusiajai I. C. priteisė 12000 Lt, o R. M. 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nuosprendyje teisingai išdėstė CK 6.250 str. 1 ir 2 dalių nuostatas apie neturtinę žalą bei jos dydžio nustatymo kriterijus bei pagrįstai nurodė, kad neturtinės žalos atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Tačiau teismas, kolegijos nuomone, priteisdamas nukentėjusiosioms nurodytas pinigų sumas neturtinei žalai atlyginti, nepakankamai įvertino CK 6.250 str. 2 d. nuostatas ir šioje dalyje neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal susiformavusią teismų praktiką nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju turi būti įvertinamas ne vien tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl R. C. nusikalstamos veikos nukentėjusiosioms I. C. ir R. M. buvo padaryti įvairūs sužalojimai galvos (veido) srityse (kraujosruvos, nosies ir veido kaulų lūžiai, galvos smegenų sukrėtimai), o R. M. ir rankos kaulų lūžiai. Abi nukentėjusiosios po patirtų sužalojimų gydėsi apie tris mėnesius. Be patirto fizinio skausmo, jos patyrė pažeminimą, gėdą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jų bendra savijauta. I. C. dėl sužaloto veido ilgą laiką negalėjo išeiti į gatvę, bendrauti su žmonėmis, jai paūmėjo migreniniai skausmai. Nors dėl sulaužyto žandikaulio ryškių veido deformacijos požymių, kuriems esant galima būtų konstatuoti veido didelį subjaurojimą, ekspertizės išvadoje (3 t., 31-43) nekonstatuota, tačiau byloje yra duomenų apie I. C. apatinio žandikaulio nežymų, bet regimą sąkandžio ir veido deformaciją. Tai reiškia, kad nukentėjusioji dar ir ateityje patirs nepatogumų, o dėl rekomenduojamos plastinės operacijos ir materialinių nuostolių. R. M. po patirtų sužalojimų yra apsunkintas kvėpavimas, liko nosies deformacija, ji iki šiol jaučia skausmus.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad nuteistasis R. C. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Brutaliai ir savo nepilnamečių vaikų akivaizdoje suduodamas smūgius savo sutuoktinei ir jos motinai, nuteistasis suprato, kad sukelia nukentėjusiosioms fizinį skausmą, pažeminimą, stresą. Esant šiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis atitinkamai turėtų būti nustatomas didesnis nei neatsargios kaltės formos atveju.

Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kolegija įvertina ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Iš bylos matosi, kad nuteistasis R. C. yra ne tik sąlyginai jauno amžiaus darbingas žmogus, bet ir dirbantis, t. y. turintis stabilias pajamas. Pats nuteistasis teisme pripažino, kad savo garaže jis dar remontuodavo automobilius ir turėjo nedidelį verslą. Taigi nuteistasis turi realias galimybes atlyginti neturtinę žalą.

Įvertinus visas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiųjų prašomos sumos po 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti yra aiškios per didelės ir neatitinka jau susiformavusios teisminės praktikos, o taip pat teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų.

Antai, baudžiamojoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-605/2012) nuteistasis P. L. buvo nuteistas už savo sugyventinės nukentėjusiosios R. G. sunkų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiajai buvo priteista žymiai mažesnė nei apeliantės prašo nagrinėjamoje byloje piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti, t. y. 70000 Lt. Minėtoje kasacinėje nutartyje nurodyta, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusio asmens gyvenimą. Jeigu pasekmės yra susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, fizinio skausmo kentėjimu, lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Toje baudžiamojoje byloje nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį buvo įvertinta ne tik nukentėjusiosios patirtos fizinės ir dvasinės kančios, bet ir jos ilgalaikis gydymosi procesas, reabilitacija, kas turi ir turės įtakos nukentėjusiosios tolesniam gyvenimui.

Tokių teisminės praktikos kai už smurtiniais nusikaltimais padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą iš kaltininkų yra priteisiamos žymiai mažesnės nei 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumos, yra ir daugiau (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2012, 2K-23/2013).

Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje įvertinus visas jau aptartas aplinkybes, taip pat ir sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus, kolegijos nuomone, nukentėjusiosioms priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra didintinas I. C. priteisiant 20000 Lt, o R. M. 12000 Lt neturtinės žalos atlyginimus. Tokiu būdu atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatumus, būtų užtikrinta nuteistojo bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį pakeisti.

R. C., nuteistam pagal BK 138 str. 2 d. 3 p., 5 p., paskirti įpareigojimą nusikaltimu padarytą turtinę žalą atlyginti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento.

Iš nuteistojo R. C. priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. C. ir 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.