Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d., 129 str. 1 d., 138 str. 2 d. 3 p., ir nuteistas:

pagal LR BK 178 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal LR BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. – laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė E. Ž. paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. Ž. priteista nukentėjusiajai M. G. 2603 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. Ž. priteista Kauno teritorinei ligonių kasai 2544,36 Lt nukentėjusiųjų J. G. ir A. Ž. gydymo išlaidoms VšĮ Prienų ligoninėje atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 5 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) iš rajono savivaldybei priklausančio namo negyvenamos patalpos pagrobė B. A. priklausančią skalbimo mašiną „Ryga“, 400 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai B. A. 400 Lt turtinę žalą, t. y. padarė vagystę. Tokiais savo veiksmais E. Ž. įvykdė LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

E. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 18 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, J. Z. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tarpusavio konflikto su J. G. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia smogė mažiausiai vieną kartą ranka J. G. į galvą, tokiu būdu padarydamas jam galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, nosies nugarėlės srityje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame galvos smegenų pusrutulyje, dėl ko J. G. nuo poūmio periodo galvos smegenų traumos bei šios traumos liekamųjų reiškinių 2009-07-04 ligoninėje mirė, t. y. nužudė J. G.. Tokiais savo veiksmais E. Ž. įvykdė LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

E. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 10 d., apie 15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su broliu A. Ž. metu, tyčia vieną kartą smogė jam peiliu į krūtinės kairę pusę ir padarė pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kairio plaučio apatinės skilties sužalojimu, tuo sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. sunkiai sutrikdė brolio A. Ž. sveikatą. Tokiais savo veiksmais E. Ž. padarė LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą.

Pirmiausia nesutinka su teismo išvada, kuria pripažinta, jog jis tyčia nužudė nukentėjusįjį J. G.. Neneigia ranka sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį, tokiu būdu galėdamas pastarąjį sužaloti, tačiau neturėjo tikslo jį nužudyti. Tvirtina esąs neįgalus, o J. G. neva jam tyčia spardė skaudamas kojas, todėl jis ir sudavė šiam smūgį į galvą. Daugiau jokių smurtinių veiksmų neatliko, nukentėjusysis išėjo nesužalotas, jo veidas nebuvo kruvinas. Pažymi, jog apklausti liudytojai parodė, kad J. G. girtas nukrito nuo laiptų, be to, vėliau dar kažkur girtavo ir tik 5 val. ryto kaimynai jį surado besėdintį kieme esančiame fotelyje, po ko sūnus jį parvežė į namus, o medikų pagalbos nukentėjusiajam prisireikė tik po kurio laiko. Pažymi, jog įvykis buvo 2009-04-18, o nukentėjusysis mirė 2009-07-04. Apeliantas nesutinka nužudęs J. G. ir mano, kad pastarasis pats patyrė mirtinus sužalojimus (krisdamas nuo laiptų arba, būdamas konfliktiško charakterio, galėjo dar su kuo nors susimušti). Teigia, jog suduotas nesmarkus smūgis negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties, juo labiau, kad mirtis įvyko praėjus tik 4 mėnesiams, be to, ir apklausti liudytojai patvirtino matę, jog jis sudavė vieną smūgį, o ekspertai nustatė ir kitus kūno sužalojimus. Prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 136 str., kadangi smūgį sudavė labai susijaudinęs, nes nukentėjusysis spardė skaudamas operuotas kojas, dėl kurių jis yra neįgalus. Suduotas smūgis buvo nestiprus, pats nukentėjusysis pasižymėjo konfliktišku charakteriu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, o tuo pačiu padarė motyvuotas išvadas dėl E. Ž. kaltės padarius LR BK 178 str. 1 d., 129 str. 1 d. ir 135 str. 2 d. 3 p. numatytas nusikalstamas veikas. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis, ginčydamas jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą nužudžius J. G., nesutinka su juridine nusikalstamos veikos kvalifikacija ir prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 136 str. Toks prašymas motyvuojamas tuo, jog smūgį kaltininkas sudavė neva labai susijaudinęs, kadangi nukentėjusysis jam spardė skaudamas išoperuotas kojas. Akivaizdu, kad toks apelianto prašymas negali būti patenkintas, todėl atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina tai, jog LR BK 136 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo kitą žmogų staiga labai susijaudinus. Šiuo atveju kaltininko neteisėtų nusikalstamų veiksmų pasekmės sukelia sunkų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu analizuojamoje byloje nuteistojo E. Ž. veiksmais buvo padarytos daug sunkesnės pasekmės, t. y. atimta kito žmogaus gyvybė. Vadinasi, apelianto argumentas, kuriuo akcentuojamas veikimas labai susijaudinus dėl nukentėjusiojo veiksmų, šiuo atveju galėtų reikšti nebent prašymą veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal LR BK 130 str. tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Toks poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyko fiziologinis afektas ir sekė pavojingus padarinius sukėlę veiksmai. Be to, viena iš sąlygų nužudymui kvalifikuoti pagal LR BK 130 str. yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių LR BK 130 str. dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika bus kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokios ekspertizės skiriamos turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad nuteistasis E. Ž. buvo staigaus didelio susijaudinimo būsenoje ar tai, jog nukentėjusysis J. G. atliko neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus. Pažymėtina, kad staigus didelis susijaudinimas yra fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo įprastas žodinis konfliktas, nepasireiškęs jokiu išskirtiniu nukentėjusio asmens neteisėtu poelgiu, galėjusiu sukelti apeliantui staigų labai didelį susijaudinimą. Abu – tiek E. Ž., tiek J. G. – kartu su kitais asmenimis įvykio vietoje girtavo, kai apsvaigę nuo alkoholio nuteistasis ir nukentėjusysis susikivirčijo. Iš paties E. Ž. parodymų matyti, kad kilęs konfliktas tikrai nebuvo tokio laipsnio, kad būtų galėjęs sukelti jam staigaus didelio susijaudinimo būseną, o nukentėjusiojo J. G. veiksmai iš esmės prieštaravo moralės bei dorovės principams, pažeidė nuteistojo garbę bei orumą bei privedė kaltininką prie fiziologinio afekto būsenos. Antai apklausiamas kaip įtariamasis E. Ž. parodė, kad: „buvo šurmulys, t. y. visi garsiai kalbėjome, tuo metu J. G., sėdėdamas fotelyje, spyrė du kartu nestipriai man į koją dešinę, sakydamas ant manęs „gaidys“, vadino mane kitais necenzūriniais žodžiais < ... > aš supykęs dėl tokio J. G. elgesio, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atsistojau ir pasilenkęs J. G. iš kairės pusės kumštimi sudaviau vieną smūgį į kairę veido pusę, t. y. prie kairės akies jam pataikydamas“ (t. 2, b. l. 90-91). Teisme duotuose parodymuose taip pat užfiksuota, jog toks J. G. elgesys nesukėlė nuteistajam išskirtinės reakcijos, pastarasis žinojo, jog nukentėjusysis buvo konfliktiško charakterio (tą akcentuoja ir apeliaciniame skunde), todėl išgirdęs, kad J. G. pradėjo jį užgaulioti, atrėžė jam „baik, nes eisi per duris“, o po sudavė ir smūgį (t. 3, b. l. 81-83). Tai, kad situacija apeliantui nepadarė didesnio poveikio, rodo ir tai, jog po konflikto jis ramiai liko sėdėti toliau ir gėrė: „J. G. išėjo, o mes visi toliau likome girtauti, nežiūrėjome, kaip ir kur nuėjo J. G.“ (t. 2, b. l. 90-91). Apklausti įvykio liudytojai taip pat nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl susidariusios ypatingos situacijos, kuomet kaltininkas veikia staiga labai susijaudinęs ir tą būseną sukelia pats nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais ar itin įžeidžiančiu poelgiu. Tiesiogiai įvykį matęs J. Z. patvirtino, kad tarp E. Ž. ir J. G. kilo žodinis konfliktas, niekuo neįprastas ir neišsiskiriantis, t. y. toks, kokie dažniausiai ir įvyksta išgertuvių metu (t. 1, b. l. 95). Panašiai įvykio aplinkybes nupasakojo ir K. P. su L. Ž., kurios konflikto metu nors ir buvo virtuvėje, tačiau patvirtino girdėjusios, kaip J. G. su E. Ž. tarpusavyje kivirčijosi. Apklaustas nuteistojo brolis A. Ž. parodė, jog įvykio metu buvo išėjęs į parduotuvę, o grįžus E. Ž. jam pasakojo susipykęs su J. G. dėl to, kad šis jį vadino necenzūriniais žodžiais, t. y. pastarasis įvykusią situaciją nupasakojo kaip elementarų konfliktą, neakcentuodamas išskirtinio pobūdžio (t. 1, b. l. 100). Tad išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia, jog nukentėjusiojo veiksmai privedė nukentėjusįjį prie staigaus didelio susijaudinimo būsenos. Atkreiptinas dėmesys, jog atlikus teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizę buvo nustatyta, kad E. Ž. dėl savo psichinės sveikatos būklės nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 3, b. l. 20-21). Bylos duomenys neleidžia teigti ir to, kad nukentėjusiojo poelgis itin įžeidė apeliantą – abu susivaidijo išgertuvių metu, atsižvelgiant į abiejų gyvenimo būdą, J. G. išsakytos frazės nors ir nebuvo tinkamos, tačiau jos nesukėlė išskirtinės apelianto reakcijos. Tokiu būdu kaip nepasitvirtinęs atmetamas nuteistojo prašymas jo veiksmus kvalifikuoti kaip atliktus didelio susijaudinimo būsenoje, todėl teisingu ir pagrįstu laikytinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog E. Ž. tyčia, suduodamas vieną smūgį į galvą, nužudė nukentėjusįjį J. G..

Nesutikdamas su jo nuteisimu pagal LR BK 129 str. 1 d., apeliantas tvirtina neva nuo vieno suduoto smūgio nukentėjusysis negalėjo mirti, juolab, kad mirtis įvyko praėjus tik 4 mėnesiams. Atsakydama į tokį skundo argumentą, kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į specialisto išvadą, kurioje aiškiai nustatyta, jog J. G. mirtį sukėlusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio priežastimi buvo trauminis poveikis į kairę veido pusę (t. 1, b. l. 50-56). Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad E. Ž. kaip tik ir sudavė tokį smūgį nukentėjusiajam. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko ne iš karto, o praėjus kuriam laikui (beje, ne keturiems mėnesiams, kaip tvirtina apeliantas, o kiek daugiau nei dviems) neturi jokios įtakos veikos kvalifikavimui. Esminę reikšmę tokiais atvejais turi tas faktas, kad tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 4 punktas numato, jog tuo atveju, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas apelianto teiginys neva, būdamas girtas, nukentėjusysis nukrito nuo laiptų arba susimušė su dar kažkuo. Nurodęs, jog tokias aplinkybes parodė ir apklausti liudytojai, nuteistasis neįvardina nė vieno konkretaus liudytojo, kurio parodymuose būtų užfiksuoti minėti faktai. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje tokių duomenų nėra, todėl nuodyti teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog specialisto išvada nustatė, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai yra būdingi smūgio sudavimui, o ne griuvimui ar atsitrenkimui į kietą paviršių (vadinasi, aiškiai nepagrįstas apelianto tvirtinimas neva J. G. susižalojo griūdamas nuo laiptų). Tai, kad nuteistasis teigia neturėjęs tikslo nužudyti nukentėjusįjį, paaiškina nustatyta kaltės rūšis. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis E. Ž. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbų organą – galvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti (LR BK 15 str. 3 d.). Nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 1 d., todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl neteisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmetami kaip nepasitvirtinę.

Skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. nuteistas ir dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, padaryto broliui A. Ž.. Apeliantas neneigia pastarajam sudavęs peiliu, tačiau tvirtina, jog taip pasielgė gindamasis, kadangi brolis bandė jam pagaliu suduoti į galvą. Nors konkrečiai ir nenurodoma, tačiau akivaizdu, kad tokiais argumentais apeliantas siekia įrodyti buvus būtinąją gintį. Nagrinėjamoje byloje kolegija neturi pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas LR BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriama pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Skunde apeliantas nurodo, jog jo brolis dažnai girtavo, buvo gana agresyvus, dėl ko su pastaruoju dažnai kildavo muštynės. Įvykio dieną tarp brolių kilo konfliktas dėl pinigų, kurio metu tiek vienas, tiek kitas turėtais pagalbiniais įrankiais atliko smurtinius veiksmus. A. Ž. turėjo lazdą, o E. Ž. – peilį. Nors byloje ir nustatyta, kad pirmasis smurtą pavartojo ne apeliantas, o jo brolis A. Ž., tačiau faktinės aplinkybės vis dėlto neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos. Pažymėtina, kad abu kivirčo subjektai buvo neblaivūs, o tokia situacija dažnai privesdavo juos prie konfliktų. Tikėdamasis, kad ir tąkart bus analogiška situacija ir teks panaudoti smurtą, E. Ž., prieš išeidamas paskui brolį į lauką, pasiėmė peilį. Vadinasi, šiuo atveju smurto panaudojimas buvo numanomas iš anksto. Abi pusės elgėsi agresyviai, konflikto dalyvių elgesys rodo buvus muštynes, o ne pavojingą kėsinimąsi. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik esant pavojingam kėsinimuisi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje iš esmės abi pusės buvo nusiteikusios agresyviai (vienas turėjo lazdą, kitas – peilį, abu šaukė vienas ant kito, vartodami necenzūrinius žodžius), apeliantas, supratęs, jog brolis į lauką išėjo pasiimti lazdos, apsiginklavo geležiniu peiliu ir išėjo paskui jį, suvokdamas, kad konflikto eiga persikels į kiemą, o susidariusi situacija bus sprendžiama pasitelkus pagalbinius nusikaltimo įrankius. Tas faktas, jog nukentėjusysis pagaliu sudavė pirmas, buvo įvertinta kaip provokuojantis ir rizikingas pastarojo elgesys, kas pagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Taigi duomenys apie tai, kas pirmas atliko smurtinius veiksmus, sudarė pagrindą konstatuoti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau jų, anaiptol, nepakanka išvadai dėl būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo tarp apelianto ir nukentėjusiojo buvus tarpusavio konfliktą, kurio pobūdis, nepaisant to, kad pirmasis puolė nukentėjusysis, patvirtina muštynes, o ne būtinosios ginties situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad dėl E. Ž. dūrio peiliu nukentėjusiajam į kairiąją krūtinės pusę, buvo sunkiai sutrikdyta pastarojo sveikata, apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p.

Nuteistasis skundu nesutinka su iš jo priteistais ieškiniais, manydamas, kad atlygintinos sumos yra per didelės, t. y. tokiu būdu ginčijami tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos išsprendimo klausimai. Apeliantas tokią poziciją motyvuoja prasta finansine padėtimi (šeimoje niekas nedirba, tėvai asocialūs, jo niekas nelanko ir negali padėti). Kolegija neturi pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir sumažinti priteistų civilinių ieškinių dydį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad turtinė žala nukentėjusiajai M. G. bei Kauno teritorinei ligonių kasai priteista, atsižvelgiant į pateiktus rašytinius dokumentus, t. y. nukentėjusioji J. G. dokumentais pagrindė turėtas laidotuvių išlaidas, o medicinos įstaiga, vadovaudamasi gydymo pagal bazinių kainų nustatymo metodika, apskaičiavo išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo J. G. gydymu (t. 1, b. l. 70-75, 79-85). Įvertinęs tai, kad nukentėjusiajai M. G. dalis laidotuvių išlaidų buvo kompensuota įstatymo nustatyta tvarka išmokant vienkartinę laidojimo išlaidą, teismas atitinkamai sumažino pastarosios prašomą priteisti sumą turtinei žalai atlyginti. Taigi civiliniai ieškovai dokumentais pagrindė padarytos žalos dydį, o teismas, įvertinęs realiai patirtas išlaidas, tinkamai išsprendė turtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl neturtinės žalos, su kurios priteisimu apeliantas taip pat nesutinka, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai šių aplinkybių nevertina. Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo E. Ž. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos artimam žmogui – sutuoktiniui. Neabejotina, jog dėl tokių nusikalstamų apelianto veiksmų nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą akcentavo, kad asmeniui, veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Tad teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos nustatyto kriterijus, taip pat įvertinęs nukentėjusiosios M. G. santykius su sutuoktiniu, priteisė iš apelianto 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tokia suma atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir, įvertinus nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, jokiu būdu negali būti laikoma per didele. Skunde apelianto nurodyti teiginiai dėl sunkios finansinės būklės nesudaro pagrindo kitaip išspręsti turtinės bei neturtinės žalos klausimus, nei tą padarė apygardos teismas. Pažymėtina, jog apeliantas akcentuoja tokias aplinkybes, kurios iš esmės nėra susijusios su jo paties finansine padėtimi (tėvai nedirba, asocialūs, brolis nusižudė, jo niekas nelanko). Nuteistasis E. Ž. yra suaugęs asmuo, privalantis atsakyti už savo veiksmus, tad skundžiamu nuosprendžiu priteistus civilinius ieškinius turi atlyginti jis pats, neatsižvelgiant į jo artimųjų finansinę padėtį.

Galiausiai kolegija pasisakys dėl nuteistajam E. Ž. paskirtos bausmės tinkamumo. Aukštesnės instancijos teismo manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (vienas – nesunkus, o kiti du – labai sunkūs (LR BK 11 str. 3 d., 6 d.), sukeltas pasekmes (sunkiai sutrikdyta artimo šeimos nario – brolio - sveikata, o kitu nusikaltimu sukeltos negrįžtamos pasekmės, atėmusios didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (konstatuota visų nusikaltimų metu) bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes: savo noru atlygino padarytą žalą (vagystės atveju) bei provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (niekur nedirba, neįgalus, gyvena asocialiai, nuolat girtauja, anksčiau ne kartą teistas, tačiau teistumai išnykę) ir skyrė realias laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis lygus arba šiek tiek didesnis už straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius. Kolegijos manymu, teismo paskirtos bausmės yra tinkamos ir ne per griežtos, taip pat pažymėtina, jog nėra juridinio pagrindo skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, kadangi tokiam sprendimui nenustatyta nė viena aplinkybė, numatyta LR BK 62 str. bei 54 str. 3 d. Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto teiginys neva baudžiamoji byla dėl vagystės nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius. Be to, nuteistasis skunde akcentuoja atlyginęs žalą, nurodo, jog skalbimo mašina buvo sugedusi, stovėjo koridoriuje. Skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. yra pripažintas kaltu ir nuteistas dėl vagystės, kurios metu pagrobė nukentėjusiajai B. A. priklausančią skalbimo mašiną, t. y. nei apelianto nurodytais, nei kitais pagrindais byla nebuvo nutraukta. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji, nuteistajam atlyginus žalą, neturėjo pretenzijų, anaiptol, nereiškia bylos nutraukimo. Apelianto akcentuojama aplinkybė dėl žalos atlyginimo, teismo buvo įvertinta ir kaip lengvinanti jo atsakomybę (LR BK 59 str. 1 d. 3 p.). Nuteistojo teiginiai dėl mašinos būklės ar jos stovėjimo vietos neturi jokios įtakos bausmės skyrimui.

Kolegija atkreipia dėmesį į nuosprendžio rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta, jog E. Ž. pripažįstamas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteisiamas laisvės atėmimu 7 metams (t. 3, b. l. 153). Kolegija laiko, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė techninę klaidą, nurodydamas netinkamą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, aiškiai matyti, kad E. Ž. nurodytais veiksmais padarė LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą (šioje nuosprendžio dalyje nurodytas teisingas baudžiamojo įstatymo straipsnis) (t. 3, b. l. 140). Dėstydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus, teismas taip pat aiškiai pasisakė, jog nuteistojo E. Ž. veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta brolio A. Ž. sveikata, dėl ko kaltininkas E. Ž. turi atsakyti pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p. (t. 3, b. l. 151). Tad rezoliucinėje dalyje padaryta klaida nelaikytina esmine ir vertinama kaip techninio pobūdžio suklydimas, kadangi aukščiau aptartas nuosprendžio turinys akivaizdžiai liudija, jog E. Ž. padarė ne LR BK 138 str. 2 d. 3 p., o LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.