Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo S. J. patikslintą ieškinį atsakovei J. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo su jais tvarkos nustatymo, santuokos metu įgyto turto padalijimo ir pagal atsakovės J. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, priverstinės hipotekos bei uzufrukto nustatymo, buto išlaikymo mokesčių dalies mokėjimo nustatymo, išnagrinėtos bylos dalies pagal atsakovės J. M. priešieškinį dėl priverstinės hipotekos, uzufrukto bei buto išlaikymo mokesčių dalies mokėjimo nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytos buto išlaikymo mokesčių dalys ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 30 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu ieškovo S. J. ieškinys bei atsakovės J. M. priešieškinis tenkinti iš dalies – panaikintas įrašas dėl S. J. ir J. J. (dabartinė pavardė M.), (duomenys neskelbtini) sudarytos bažnytinės santuokos, įregistruotos (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo; po santuokos nutraukimo atsakovei J. J. palikta iki santuokos turėta pavardė – „M.“; nepilnamečių vaikų – P. J. ir M. J. gyvenamoji vieta nustatyta su motina J. J.; nustatyta ieškovo S. J. bendravimo su nepilnamečiais vaikais P. J. ir M. J. bendravimo tvarka: ieškovas S. J. turi teisę kiekvienais metais su vaikais išvykti iki dviejų savaičių trukmės atostogų, kiek tai nekenkia vaikų užimtumui, apie tai prieš mėnesį iki atostogų pradžios informavęs atsakovę J. J.; iš ieškovo S. J. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams P. J. ir M. J. po 185 Eur kas mėnesį kiekvienam; padalytas šalių santuokos metu įgytas turtas ir priteistas ieškovui S. J. automobilis „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo S. J. atsakovei J. J. priteista 7 007,10 Eur kompensacija už santuokos metu įgytą turtą. Kita ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalis atmesta. Sprendimo dalis dėl išlaikymo nukreipta skubiam vykdymui. Iš ieškovo S. J. priteista 296,55 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų Valstybei. Iš atsakovės J. J. priteista 1 000 Eur atstovavimo išlaidų ieškovui S. J..

12. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą pakeitė – neišspręstus atsakovės J. J. priešieškinio reikalavimus, tai yra nustačius uzufrukto teisę J. J. su vaikais iki jų pilnametystės gyventi bute (duomenys neskelbtini), nustatyti, kad J. J. moka 1/4 dalį buto išlaikymo mokesčių, o S. J. apmoka 3/4 dalis buto išlaikymo mokesčių; S. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kreditorių (nepilnamečių vaikų) naudai nustatyti priverstinę hipoteką nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir išlaikymo priteisimo įsiteisėjimo dienos iki visiško išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo prievolės įvykdymo, įpareigojant ieškovą sumokėti mokestį už priverstinės hipotekos įregistravimą, grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikino. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. 2017 m. spalio 30 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo įsiteisėjo 2018 m. gegužės 3 d.

13. Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu priešieškinio dalis dėl uzufrukto, buto išlaikymo mokesčių dalies mokėjimo bei priverstinės hipotekos tenkinta iš dalies. Nustatytas J. M. ir nepilnamečiams vaikams P. J. ir M. J. uzufruktas į S. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto / patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kambarį, plane pažymėtą indeksu 3-3 (18, 04 kv. m) ir buto bendro naudojimo patalpas – virtuvę, koridorių, sandėliuką, tualetą, vonią, kol P. J. ir M. J. sulauks pilnametystės. Nustatyta, kad nustačius uzufruktą atsakovė J. M. moka 3/4 buto išlaikymo mokesčių dalis, o ieškovas S. J. – 1/4 dalį buto išlaikymo mokesčių. Taikyta S. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui – butui / patalpai – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priverstinė hipoteka, priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams užtikrinimui, iki visiško išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo prievolės įvykdymo. Priešieškinio reikalavimo dalis dėl ieškovo S. J. įpareigojimo apmokėti priverstinės hipotekos įregistravimą nutraukta. Priteista iš atsakovės 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui. Priteista iš ieškovo 422 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų Valstybei. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl buto išlaikymo mokesčių mokėjimo dalių paskirstymo ir 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui iš atsakovės, pateikė apeliacinį skundą.

Dėl buto išlaikymo mokesčių mokėjimo dalių paskirstymo

14. Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl buto išlaikymo mokesčių mokėjimo dalių paskirstymo apeliantė nurodo, jog dėl jos sunkios materialinės padėties ji prašė nukrypti nuo lygių dalių principo vaikų išlaikyme, į kurį apeliantė, prašydama priteisti vaikų išlaikymą, neįtraukė vaikams tenkančios būsto išlaikymo dalies. Apeliantės teigimu, nukrypimas nuo lygių dalių išlaikymo yra dėl buto komunalinių mokesčių dalių perskirstymo, nustatant, jog ieškovas apmoka 3/4 dalis, o atsakovė tik 1/4 dalį buto išlaikymo.

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2017 m. spalio 30 d. sprendimu, nutraukiant šalių santuoką, išnagrinėta šalių turtinė padėtis ir kiekvienos šalies pastangos pagerinti savo padėtį. Minėtame sprendime pažymėta, jog atsižvelgiant į vaikų amžių bei atsakovės išsilavinimą, ji turėjo dėti didesnes pastangas įsidarbinti, gauti pajamų ir tokiu būdu prisidėti prie šeimos materialinės gerovės ir šeimos išlaidų padengimo. 2019 m. liepos 8 d. sprendime, išnagrinėjus bylos dalį, perduotą nagrinėti pirmajai instancijai iš naujo, pažymėta, kad atsakovės motyvai, reiškiant tokį reikalavimą dėl buto išlaikymo dalių paskirstymo, yra tai, jog ji nedirba, augindama vaikus prarado kvalifikaciją, sveikatą, be to, ji negali dirbti bet kokio darbo, nes augina vaikus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog apeliantė yra darbingo amžiaus, turi du aukštojo mokslo diplomus, tačiau duomenų, kad ji būtų dėjusi bent kokias pastangas darbo paieškoms ir kartu prisidėjusi prie savo ir savo nepilnamečių vaikų išlaikymo, nebuvo nustatyta. Teismui pasiteiravus, ar apeliantė lankosi pas medikus, kadangi apeliantė nurodė, jog prarado sveikatą, pastaroji nurodė, jog tam „nemato reikalo“.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog apeliantės argumentai, jog į vaikams priteistą išlaikymo sumą nebuvo įskaičiuota vaikams tenkanti buto išlaikymo dalis, nepagrįsti, kadangi pati atsakovė neskundė 2017 m. spalio 30 d. sprendimo dalies dėl vaikams priteisto išlaikymo. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į apeliantės keliamus reikalavimus dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo, atsižvelgė į šalių sveikatos būklę, išsilavinimą, turtinę padėtį bei pastangas ją pagerinti, išsamiai išnagrinėjo reikalavimus bei juos tenkino iš dalies – nustatė, jog ieškovas moka 1/4 buto išlaikymo dalį, o atsakovė moka 3/4 buto išlaikymo. Todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenukrypo nuo lygių dalių principo dėl tėvų prievolės lygiomis dalimis išlaikyti savo vaikus, atmestini kaip nepagrįsti.

17. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimus — reikalavimai dėl išlaikymo ir buto išlaidų dalių paskirstymo turėjo būti nagrinėjami kompleksiškai, o ne kaip atskiri reikalavimai. Argumentuojama, jog buto išlaidų paskirstymas turėtų būti sprendžiamas pagal LR CK III knygos teisės normas, o ne pagal IV knygos nuostatas, kurios reglamentuoja daiktinę teisę.

18. Teisėjų kolegija negali pritarti tokiems apeliantės argumentams, kadangi remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2017 m. balandžio 11 d. priešieškiniu apeliantė, atstovaujama profesionalaus teisininko-advokato, suformulavo aiškų reikalavimą – „nustačius uzufruktą, nustatyti, kad J. J. apmoka 1/4 dalį buto išlaikymo mokesčių, o S. J. apmoka 3/4 dalis buto išlaikymo mokesčių“. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsižvelgiant į bylos specifiką ir tai, jog nagrinėjami klausimai yra susiję su šeimos santykiais, taikytina LR CK III knygos teisės norma – LR CK 3.71 straipsnis, kurio paskirtis yra užtikrinti vaikų gyvenamąją vietą, jeigu vienas iš tėvų, su kuriuo nustatoma vaikų gyvenamoji vieta, neturi galimybės užtikrinti vaikams būsto. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad šia teisės norma yra užtikrinama tik galimybė gyventi buvusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančioje nuosavybėje, o ne galimybė dar ir reikalauti papildomai apmokėti tam tikrą dalį šios nuosavybės išlaikymo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek priešieškinio dalyką, tiek pagrindą pasirenka atsakovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2014 nurodė, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, LR CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, t. y. asmuo savo nuožiūra gali atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo. Asmuo, naudodamasis savo nuožiūra civilinėmis teisėmis, turi įvertinti savo būsimo elgesio variantus ir neperžengti savo turimų civilinių teisių ribų. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą (tarp jų ir ieškinio pagrindą arba dalyką), šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime teisingai ir pagrįstai nurodė, kad apeliantė neskųsdama pirminio sprendimo dalies dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo (nei jo formos, nei dydžio), įgyvendino tokią savo teisę, rizikuodama jai palankiu ar nepalankiu teismo sprendimu ir iš jo kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neapskundusi pirminio sprendimo dalies dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio, praranda teisę reikalauti, kad reikalavimai dėl išlaikymo ir buto išlaidų dalių paskirstymo būtų nagrinėjami kompleksiškai, o ne kaip atskiri reikalavimai.

20. Pažymėtina, kad pagal CK 4.144 straipsnio 1 dalį, uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normaliai būklei užtikrinti, todėl būtent apeliantei tenka pareiga ginčo butą (jo dalį, naudojamą vaikų ir pačios apeliantės gyvenimui) remontuoti ir jį prižiūrėti, o CK 4.144 straipsnio 2 dalis numato, kad proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip.

21. CK 3.196 straipsnis numato vaikų išlaikymo formas: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Teismas gali priteisti išlaikymą ir keliomis įstatyme nustatytomis išlaikymo formomis, pavyzdžiui, turtu ir periodinėmis išmokomis. Tačiau įstatymas nenumato galimybės teikti apeliantės reikalaujamo kombinuoto išlaikymo, t. y. kad dalis išlaikymo būtų teikiama periodinėmis išmokomis, o kita dalis išlaikymo – apmokant buto išlaikymo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės keliami reikalavimai dėl kombinuoto vaikų išlaikymo, jį teikiant kasmėnesiniais mokėjimais ir apmokant visą vaikams ir pačiai apeliantei tenkančią buto išlaikymo dalį, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Apeliantė taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš jos ieškovui, motyvuodama, kad ieškovas pasirinko privatų advokatą, kuriam sumokėjo beveik dviejų savo mėnesinių atlyginimų dydžio honorarą, tai yra laikytina nepagrįstu išlaidavimu teismo procesui, kuris nebuvo sudėtingas, neturėjo naujumo požymio, byloje nagrinėti klausimai nereikalavo specialių žinių, nebuvo keliami nauji ar sudėtingi teisės taikymo ar aiškinimo klausimai. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, privalėjo vadovautis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, atsižvelgti, dėl kieno kaltės iškilo teisminis procesas bei į šalių procesinį elgesį, atsižvelgti į atsakovės materialinę padėtį paskirstant bylinėjimosi išlaidas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekviena iš šalių – tiek ieškovas, tiek atsakovė – byloje reiškė savarankiškus reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad byloje patenkinta apie 80 procentų ieškovo ieškinio reikalavimų, o atsakovės priešieškinio reikalavimų patenkinta tik apie 40 procentų. Toks aritmetinis skaičiavimas reiškia, kad visi ieškovo ieškinio reikalavimai sudarė 100 procentų, lygiai taip pat kaip ir atsakovės priešieškinio reikalavimai sudarė 100 procentų. Todėl apeliantės teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo aritmetinio skaičiavimo, kad byloje pareikšti reikalavimai negali sudaryti daugiau nei 100 procentų, atmestini kaip nepagrįsti.

24. Apeliantė motyvuoja, jog paskirstant bylinėjimosi išlaidas svarbu atsižvelgti, kurios iš šalių procesinis elgesys lėmė bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos kilo būtent ieškovo iniciatyva, kadangi būtent jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais argumentais, kadangi pati atsakovė reiškė priešieškinį su savarankiškais reikalavimais, o 2017 m. spalio 30 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o ne dėl vieno ieškovo.

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šis civilinis procesas prasidėjo 2016 m. lapkričio 9 d. ieškovui kreipusis į teismą su ieškiniu ir tebevyksta iki šiol. Šioje civilinėje byloje ieškovas reiškė ieškinį, du kartus jį tikslino, teikė prašymus ir nuomones, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą bei atsiliepimą į atskirąjį skundą, vyko du parengiamieji ir šeši teismo posėdžiai. Akivaizdu, jog bylos trukmė, reiškiami reikalavimai, procesinių dokumentų rūšys, apimtys bei skaičius daro įtaką bylinėjimosi išlaidų dydžiui. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas šioje byloje patyrė 2 100 Eur atstovavimo išlaidų, o pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į rekomenduojamus dydžius, pateiktų atstovavimo išlaidų dydį, bylos dalyką, apimtį, bylos sudėtingumą, proceso trukmę, į tai, kad tenkinta 80 procentų ieškinio reikalavimų, taip pat teisingumo bei protingumo principus priteisė 1 300 Eur.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, rašytinių įrodymų visumą, šalių procesinius dokumentus, teisinių paslaugų kompleksiškumą ir žinių reikalingumą, negali sutikti su apeliantės argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų ne tik kad nepriteisimo, bet net ir sumažinimo. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalus užmokestis šioje byloje galėjo siekti daugiau nei 8 000 Eur, tačiau teisinės paslaugos įvertintos tik 2 100 Eur, beveik keturis kartus mažesne suma nei leistina maksimali suma. Taigi teigti, kad ieškovas pernelyg daug ir nepagrįstai išlaidavo teisminiam procesui, kuris trunka beveik trejus metus, nėra jokio pagrindo.

27. Sutiktina su apeliante, jog nagrinėjama byla nėra sudėtinga teisės požiūriu, tačiau realiai ieškovo patirta bylinėjimosi išlaidų suma ir sudaro tik ketvirtadalį galimos maksimalios priteistinų bylinėjimosi išlaidų pagal Rekomendacijas sumos. Todėl nėra pagrindo ieškovui ne tik kad visiškai nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, bet ir apskritai priteistas bylinėjimosi išlaidas mažinti.

28. Apeliantė nurodo, jog tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų sumokėjimas ieškovui jai bus nepakeliama našta, atsižvelgiant į sunkią jos materialinę padėtį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi tai, kad Valstybė, siekdama užtikrinti sunkesnės materialinės padėties piliečių galimybę tinkamai apginti jų galbūt pažeistas teises, yra įsteigusi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tuo pasinaudojo ir atsakovė. Tačiau asmuo privalo priimti atsakomybę dėl pasekmių, kylančių iš jo reiškiamų reikalavimų, todėl tiek LR CPK, tiek teismų praktikoje nustatyta, jog bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tai, jog asmens, reiškiančio tam tikrus reikalavimus, materialinė padėtis yra prasta, negali daryti įtakos priešingos šalies priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžiui – tai numato ir LR CPK 93 straipsnio 1 dalis – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

29. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, vadovavosi LR CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šiuo klausimu, todėl pagrįstai priteisė ieškovui 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines, procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

32. Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtų atstovavimo išlaidų dydį ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.