Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-868-196/2016, pagal ieškovo AB „Krekenavos agrofirma“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Baltic Food Service“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Krekenavos Agrofirma“ patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovo A. P. priteisti ieškovui 214 434,35 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi iškėlė UAB „Baltic Food service“ bankroto bylą, ieškovas teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi įtrauktas į kreditorių sąrašą su 214 434,35 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, tenkintu trečia eile. Įmonės vienasmeniu valdymo organu – generaliniu direktoriumi nuo įmonės įsteigimo 2004 m. birželio 18 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2011 m. gegužės 23 d. buvo A. P., šis asmuo nuo 2004 m. birželio 18 d. yra ir įmonės vienintelis akcininkas. Ieškovas nuo 2010 m. tiekė trečiajam asmeniui mėsą ir mėsos gaminius, produkcijos tiekimas buvo nutrauktas 2011 m. balandžio 15 d., nes trečiasis asmuo nevykdė įsipareigojimų sumokėti už perduotą produkciją ir neteikė užsakymų. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas turėjo teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo jau nuo 2009 m., atsižvelgiant į įmonės 2009 – 2010 m. buvusią finansinę padėtį. Pažymėjo, kad 2009 m. balanse užfiksuota, kad tretysis asmuo turėjo turto už 828 914 Lt, iš kurių 385 591 Lt materialusis turtas, 146 878 Lt atsargos, 133 750 Lt per vienerius metus gautinos sumos. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2009 m. 1 540 324 Lt, iš kurių skolos tiekėjams – 1 018 377 Lt. Įmonės finansinė būklė atitiko nemokumo būseną, kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatyme. Priešingai šiai ĮBĮ 8 str. numatytai pareigai, atsakovas toliau nuostolingai organizavo trečiojo asmens veiklą, o šį faktą pagrindžia UAB „Baltic Food service” 2010 m. finansinė būklė. Įmonės 2010 m. balanse užfiksuota, kad trečiasis asmuo turėjo turto už 564 986 Lt, iš kurių 279 827 Lt per vienerius metus gautinos sumos, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2010 m. 1 490 327 Lt sumą, iš kurių skolos tiekėjams sudarė net 989 111 Lt sumą. Įmonės finansinė būklė atitiko nemokumo būseną, tačiau atsakovas ir 2010 m. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui. Ieškovas užsakydamas produkciją žinojo, kad už ją nesumokės, nes įmonė nuo 2009 m. vertintina kaip nemoki. Taip pat ieškovas ieškinyje pažymėjo, kad pagal BUAB „Baltic Food service” 2011 m. gegužės 27 d. buhalterinės apskaitos dokumentus bei 2012 m. kovo 27 d. – balandžio 27 d. pateiktos bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos duomenis akivaizdu, kad nėra jokių galimybių bankroto byloje patenkinti reikalavimą. Ieškovo tvirtinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis žinojo apie įmonės finansinę būklę ir gebėjimą atsiskaityti, tačiau 2011 m. pirmąjį ketvirtį užsakinėjo iš įmonės produkciją, už kurią nesumokėjo 214 434,35 Lt sumos. Paskutinės ieškovo trečiajam asmeniui išrašytos sąskaitos yra būtent 2011 m. balandžio 14 d. Trečiojo asmens užsakymai dėl ieškovo platinamos produkcijos pirkimo buvo vykdomi dalimis, todėl atsakovas turėjo galimybę įvertinti trečiojo asmens gebėjimą sumokėti už gaunamą produkciją ir neteikti užsakymų, kad neaugtų įsiskolinimas. Ieškovo vertinimu, atsakovo nesąžiningumą ir veikimą ne trečiojo asmens interesais įrodo tai, kad 2010 m. kovo 22 d. atsakovas sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu trečiojo asmens nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduoti atsakovui. Tokiu būdu atsakovas pats nusprendė parduoti trečiajam asmeniui priklausantį turtą ir pats jį įsigijo už kainą, neatitinkančią tikrosios rinkos kainos. Tokiu pat principu atsakovas įsigijo ir transporto priemones Mercedes Benz 412D ir Citroen Berlingo, o transporto priemonę VW Jetta perleido savo tėvui R. P., kas vertintina kaip veiksmai, neatitinkantys trečiojo asmens interesų ir pažeidžiantys trečiojo asmens kreditorių interesus, kadangi į minėtą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą galėjo būti nukreipti kreditorių reikalavimai. Šiuo atveju konstatuotinas tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių, nes atsakovas, žinodamas, kad įmonė nemoki, priėmė iš ieškovo produkciją, iš anksto žinodamas, kad už ją nebus atsiskaityta. Žala yra padaryta tyčiniais ir sąmoningais atsakovo veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino; priteisė ieškovui AB „Krekenavos agrofirma“ iš atsakovo A. P. 62 104,48 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą (62 104,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. gegužės 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 1 531,80 Eur žyminio mokesčio ir 1 576,98 Eur advokato pagalbos išlaidų.Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad UAB „Baltic Food service“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-2506-661/2014) pagal direktoriaus A. P. 2011 m. balandžio 15 d. pareiškimą. Bankroto bylos iškėlimo metu teismas rėmėsi 2011 m. pirmojo ketvirčio balanso įmonės duomenimis, kuriais konstatuota, kad įmonės pradelsti įsiskolinimai viršija daugiau nei puse įmonės turimo turto. Bendra Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtinta įmonės kreditorinių reikalavimų suma sudaro 1 123 703,23 Lt. Nepatenkinti antros ir trečios eilės kreditoriniai reikalavimai. Ieškovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas sudaro 214 434,35 Lt, todėl jo kreditorinis reikalavimas ir kiti trečios eilės kreditoriniai reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso eigoje. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu UAB „Baltic Food service“ pripažinta pasibaigusia ir likviduota dėl bankroto.

Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad UAB „Baltic Food service“ balanso duomenimis, 2009-01-01 iki 2009-12-31 įmonės ilgalaikio turto vertė sudarė 385 591 Lt, iš kurio materialusis turtas – 38 591 Lt, 146 878 Lt atsargos, 133 750 Lt per vienerius metus gautinos sumos ir įsipareigojimai (iš viso turto už 628 914 Lt). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 2009 m. sudarė 1 540 324 Lt sumą, iš kurių skolos tiekėjams sudarė 1 018 377 Lt sumą. Nuostoliai per 2009 m. sudarė 915 855 Lt. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad įmonė buvo nemoki jau 2009 metais. Įmonės balanso duomenimis, nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 įmonės ilgalaikio turto vertė sudarė 564 986 Lt, iš kurio materialusis turtas – 279 827 Lt, atsargos – 171 700 Lt, per vienerius metus gautinos sumos ir įsipareigojimai – 9 881 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 2010 m. sudarė 1 505 965 Lt sumą, iš kurių skolos tiekėjams sudarė 1 490 327 Lt sumą. Nuostoliai 2010 m. sudarė 115 640 Lt. Lyginant 2009 m. ir 2010 m. balansus matyti, kad ieškovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir skoliniai įsipareigojimai iš esmės liko panašūs: 2009 m. jie sudarė 1 540 324 Lt, 2010 m. jie sudarė 1 490 327 Lt. 2011 m. balandžio 14 d. preliminaraus balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 233 565 Lt, tame tarpe mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 410 340 Lt. Bylos duomenimis, nors įmonė pagal ĮBĮ jau buvo nemoki 2009 m., atsakovas kaip įmonės vadovas toliau tęsė įmonės veiklą, kuri tiek 2009 m., tiek 2010 m. buvo nuostolinga, 2011 m. balanso duomenimis įmonės nuostoliai sudarė 235 796 Lt. Sprendime konstatuota, kad bylos duomenys patvirtina, kad įmonės veikla ir toliau buvo nuostolinga, tačiau įmonės vadovo siekis toliau tęsti ūkinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė negalėjo subalansuoti esamos situacijos. Tačiau ta aplinkybė, kad atsakovas nors ir faktiškai vykdė nuostolingą, ūkinę komercinę veiklą iki 2009 m. gruodžio mėn. pirmosios instancijos teismo vertinimu negali pašalinti jo kaip vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio vertinimo taip pat nekeičia atsakovo nurodoma aplinkybė – tuo metu buvusi finansinė krizė. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodytu, kad įmonės vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis į teismą 2010 m. pradžioje, kai buvo nustatyta, kad įmonė buvo nemoki. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad įmonės vadovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas laikotarpyje nuo 2011 m. sausio 6 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. tiekė trečiajam asmeniui produkciją bendrai 216 409,76 Lt sumai, už patiektą produkciją su ieškovu atsiskaityta nebuvo ir nebuvo objektyvios galimybės atsiskaityti, įvertinus bendrą įmonės skolų mąstą. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Pareigos elgtis sąžiningai nevykdymas reiškia asmens kaltus veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę (CK 6.248 str. 3 d.). Akivaizdu, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas užsakydamas produkciją žinojo, kad jis negalės atsiskaityti su kreditoriumi, atsiskaitymų nevykdė, tačiau produkcijos užsakymus priėmė, tokiu būdu savo veiksmais sukeldamas kreditoriui žalą.Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė nuo 2010 m. sausio mėn., šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Byloje nustatyta, kad 2010 m. sausio mėn. skolos tiekėjams sudarė 1 018 377 Lt, todėl ši suma vertinama sprendžiant dėl žalos padidėjimo. Teismas pažymi, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu. Byloje nustatyta, kad ieškovas faktiškai ūkinę komercinę veiklą vykdė iki 2011 m. balandžio mėnesio. Patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudarė 1 430 013,50 Lt. Todėl būtent šių dydžių skirtumą ir galima vertinti kaip įmonės nuostolius, patirtus dėl jos vadovo, atsakovo, neteisėtų veiksmų (neveikimo).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą išnagrinėti iš esmės – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės nemokumo. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija puse į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Akivaizdžiai matyti, kad įmonės nemokumo būseną lemia du elementai, kurie yra alternatyvūs, tačiau privalomas jų abiejų egzistavimas. Trečiasis asmuo nevykdė įsipareigojimų nuo 2011 metų, todėl įmonės nemokumas galėjo būti konstatuojamas tik nuo šio momento. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, ar trečiasis asmuo vykdė savo įsipareigojimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pastebėjo, kad įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Pats ieškovas savo pateiktame ieškinyje nurodė, kad ieškovo produkcijos tiekimas trečiajam asmeniui buvo nutrauktas 2011-04-15, kadangi trečiasis asmuo nevykdė įsipareigojimų sumokėti už perduotą produkciją ir neteikė užsakymų. Pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad iki pat 2011 m. trečiasis asmuo tinkamai bendradarbiavo su ieškovu ir vykdė jam visus turimus įsipareigojimus, todėl natūraliai gali kilti klausimas kaip įmonė, kuri vykdė savo įsipareigojimus iki 2011 m. galėjo būti nemoki nuo 2009 m. Visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas galėjo būti tik nuo 2011-01-06, tačiau nuo šios dienos, jis per gana trumpą laiką, t. y. pats tinkamai įvertinęs situaciją kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantas užsakydamas produkciją žinojo, kad už ją neatsiskaitys, tačiau vis tiek prekes užsakinėjo ir taip sukėlė žalą ieškovui. Nors pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens nemokumo būseną nurodo jau nuo 2009 metų, tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad 2009 ir 2010 metais už užsakytą ir priimtą produkciją trečiasis asmuo atsiskaitinėjo su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios aplinkybės pasikeitė, kad apeliantas užsakinėdamas produkciją 2009 ir 2010 metais žinojo, kad atsiskaitys su ieškovu, o jau 2011 metais žinojo, kad už produkciją nebeatsiskaitys. Toks pirmosios instancijos teismo apelianto veiksmų vertinimas yra ydingas ir sudaro prielaidas netinkamai vertinti atsakovo veiksmus civilinės atsakomybės atžvilgiu. Akivaizdu, kad apeliantas tiek 2009, tiek 2010, tiek ir 2011 metais užsakinėdamas produkciją iš ieškovo nesiekė tokiais savo veiksmais sukelti žalą ieškovui, o veikė trečiojo asmens interesais, siekdamas ir toliau vystyti verslą, o ne sukelti žalą trečiojo asmens kreditoriams, o pačiam trečiajam asmeniui iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto ir trečiojo asmens veiksmus bei UAB „Baltic Food service“ mokumo būseną turėjo vertinti visus atsakovo atliktus veiksmus bei elgesį sistemiškai ir visų aplinkybių visetą, o ne pasirinkdamas atskirus epizodus kiekvienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų būvimo vertinimui. Apelianto veiksmai turėtų būti vertinami kaip siekis vystyti verslą, o ne kaip veiksmai, kuriais siekiama sukelti žalą ieškovui. Vertinant apelianto kaltę, svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad trečiajam asmeniui, būnant sunkioje finansinėje padėtyje, pats ieškovas skolino pinigus trečiajam asmeniui, stengdamasis išvengti įmonės bankroto.

Vertinant asmens veiksmus ir civilinės atsakomybės kilimo sąlygų egzistavimą būtina įvertinti visus tiriamuoju laikotarpiu atliktus veiksmus, o ne atskirus jų epizodus ar laikotarpius, kurių atskiras nagrinėjimas sudaro galimybes dirbtinai nustatyti šių sąlygų buvimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp apelianto neva neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovui. Trečiasis asmuo 2009 ir 2010 metais neatitiko nemokios įmonės sąvokos, nes buvo vykdomi įsipareigojimai kreditoriams ir joks teismas nebūtų pradėjęs bankroto bylos tokiai įmonei. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir vertindamas, ar apeliantas nepažeidė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, formaliai vertino įmonės nemokumo būseną ir nekreipė dėmesio į tai, kad UAB „Baltic Food service“ 2009 ir 2010 metais tinkamai vykdė savo įsipareigojimus kreditoriams. Šias aplinkybes įrodo trečiojo asmens ir ieškovo 2010 metais sudaryta sutartis bei paties ieškovo nurodyta informacija, kad atsiskaitymai pradėjo vėluoti tik 2011 metais, o galiausiai ir byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina trečiojo asmens įsipareigojimų vykdymą iki pat 2011 metų.

Ieškovas AB „Krekenavos agrofirma“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1735-619/2016 atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Atsakovas, būdamas trečiojo asmens direktoriumi, turėjo įvertinti tai, kad UAB „Baltic Food service“ jau 2009 metais nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų šiems įsipareigojimams padengti, todėl trečiojo asmens įsipareigojimai kreditoriams didėjo. Atsakovo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad įmonė vykdė savo įsipareigojimus kreditoriams, taip pat tai, kad trečiasis asmuo turėjo mokėjimo atidėjimus kreditoriams ir visi įsipareigojimai buvo vykdomi laiku yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir atsakovas nepateikė jokių įrodymų šiems teiginiams patvirtinti. Kasacinis teismas, plėtodamas išdėstytus juridinio asmens vadovo atsakomybę reglamentuojančių teisės normų išaiškinimus, konstatavo, kad įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir įmonė turi daugiau skolų, tuo labiau didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos, priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus, atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Atsakovas, būdamas UAB „Baltic Food service“ generaliniu direktoriumi ir vieninteliu akcininku, žinojo apie UAB „Baltic Food service“ finansinę būklę ir gebėjimą atsiskaityti už trečiajam asmeniui perduotas prekes ir suteiktas paslaugas. 2011 m. pirmą ketvirtį įmonė užsakinėjo iš ieškovo AB „Krekenavos agrofirma“ produkciją, už kurią nesumokėjo 214 434,35 Lt sumos. Nurodyto dydžio skola susidarė iš esmės trečiajam asmeniui nemokant už produkciją, tiektą per 2011 metus iki bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-05-16 nutartyje, kuria iškeltas bankrotas trečiajam asmeniui, nurodoma, kad atsakovas kreipdamasis dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo pateikė trečiojo asmens 2011-04-14 balansą, o paskutinės ieškovo trečiajam asmeniui išrašytos sąskaitos yra būtent 2011-04-14. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad nuo 2009 metų iki bankroto bylos iškėlimo įmonės finansiniai įsipareigojimai įmonės kreditoriams didėjo (ne mažėjo), o įmonės turto apimtis mažėjo. Kai įmonės nuostoliai bei įsipareigojimai kreditoriams didėja, tokie veiksmai neabejotinai patvirtina vadovo veiksmų nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Įvertinus aplinkybę, kad nuo 2009 metų trečiojo asmens finansinė padėtis blogėjo, pagrįstai teigtina, kad atsakovo argumentai, jog buvo imamasi visų priemonių, siekiant atkurti įmonės mokumą laikytini nepagrįstais bei vertintini kaip nepagrįstas siekis išvengti atsakomybės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, kuris atliekamas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo AB „Krekenavos agrofirma“ ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo A. P., teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais (nesikreipus dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo) sukeltos žalos fakto ir dydžio nustatymo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas nėra atsakingas už BUAB „Baltic food service“ kreditoriams padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, kad 2010 metais įmonė jau buvo nemoki ir atsakovas, kaip įmonės direktorius, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pasak apelianto, 2010 metais įmonė plėtojo veiklą, todėl teigti, kad įmonė buvo nemoki dar 2010 metais nėra pagrindo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). UAB „Baltic Food service“ Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. B2-2506-661/2014 1 t., b. l. 44–45). Įmonės balanso duomenimis nustatyta, kad nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 įmonės ilgalaikio turto vertė sudarė 564 986 Lt, iš kurio materialusis turtas sudarė 279 827 Lt, atsargos – 171 700 Lt, per vienerius metus gautinos sumos ir įsipareigojimai – 9 881 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai 2010 m. sudarė 1 505 965 Lt, iš kurių skolos tiekėjams – 1 490 327 Lt. Įmonės nuostoliai 2010 m. sudarė 115 640 Lt (civilinės bylos Nr. B2-2506-661/2014 1 t., b. l. 25–27). 2011 m. balandžio 14 d. preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos ir preliminaraus balanso duomenimis UAB „Baltic Food service“ turtas sudarė 233 565 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams – 410 340 Lt (civilinės bylos Nr. B2-2506-661/2014 1 t., b. l. 28–30). 2009 m. įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 540 324 Lt, 2010 m. 1 490 327 Lt (civilinės bylos Nr. B2-2506-661/2014 1 t., b. l. 26–27). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad vertinat 2009 ir 2010 metais UAB „Baltic Food service“ įmonės veiklą, įmonė jau 2009 ir 2010 metais veikė nuostolingai. Taip pat apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybę, jog UAB „Baltic Food service“ įmonės veikla nebuvo nuostolinga patvirtina ir tai, kad trečiasis asmuo sudarinėjo sutartis su tiekėjais, užsakinėjo prekes, todėl apeliantui nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Baltic Food service“. Su šiais apelianto apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip šios nutarties 13 ir 14 punktuose nurodė apeliacinės instancijos teismas, UAB „Baltic Food service“ veikla 2009 ir 2010 metais buvo nuostolinga, todėl apeliantui, kaip įmonės vadovui, turėjo būti žinoma, kad įmonė veikia nuostolingai. Atsakovas, būdamas UAB „Baltic Food service“ vadovas, atliko kreditoriaus (ieškovo) atžvilgiu nesąžiningus veiksmus ir nesielgė taip, kad kreditoriui nekiltų žalos (sudarė sutartį su ieškovu dėl prekių tiekimo, būnant įmonei nemokiai ir tokiu būdu nepagrįstai didino UAB „Baltic Food service“ nemokumą). Atsakovas laiku dėl UAB „Baltic Food service“ bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, todėl jis, kaip įmonės vadovas, turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą įmonėje, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Priešingai nei nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atliko įmonės mokumo įvertinimą 2009 ir 2010 metais, nepriklausomai nuo to, kad bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui metu, buvo vertinami 2011 metų įmonės balanso duomenis, todėl sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas įvertino UAB „Baltic Food service“ veiklą 2009 ir 2010 metais tik epizodiškai nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad tarp atsakovo veiksmų ir žalos ieškovui nėra priežastinio ryšio, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Baltic Food service“ dar 2010 metais. Atsakovas, įmonei esant nemokiai, nesikreipė į teismą, todėl yra atsakingas už įmonei padarytą žalą. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad atsakovas yra kaltas. Aplinkybė, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo patvirtinti kreditorinių reikalavimai (tame tarpe ir ieškovo), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad tarp padarytos žalos dydžio dėl kreditorių reikalavimų ir atsakovo neteisėtų veiksmų, nesikreipiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai, yra priežastinis ryšys.Ieškovas UAB „Krekenavos agrofirma“ nuo 2011 m. sausio 6 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. tiekė trečiajam asmeniui UAB „Baltic Food service“ prekes. Ieškovo produkcijos tiekimas atsakovui nutrauktas 2011 m. balandžio 15 d., kadangi trečiasis asmuo nevykdė įsipareigojimų sumokėti ieškovui už perduotą produkciją ir neteikė užsakymų. Atsakovas dėl UAB „Baltic Food service“ bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi tik 2011 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje dėl UAB „Baltic Food service“ bankroto bylos iškėlimo konstatuota, kad 2011 m. balandžio 14 d. įmonės balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 233 565 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai sudarė 1 410 340 Lt. Taip pat nutartyje konstatuota, kad UAB „Baltic Food Service“ 2011 m. balandžio 1 d. kreditorių sąrašas patvirtino, kad trečiojo asmens įsiskolinimai kitoms įmonėms sudarė 1 225 352,69 Lt, o savo darbuotojams įmonė yra skolinga 46 990,84 Lt. Taip pat nutartyje konstatuota, kad pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad visi įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti (CPK 179 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad UAB „Baltic Food Service“ 1 272 343,53 Lt dydžio įsiskolinimas (įsiskolinimas kreditoriams – 1 225 352,69 Lt, įsiskolinimas darbuotojams – 46 990,84 Lt) negalėjo susidaryti po 2011 m. sausio 6 d., kai buvo atliktas pirmas prekių užsakymas iš ieškovo. Juolab, tokio dydžio įsiskolinimas negalėjo susidaryti atliekant ir vėlesnius prekių užsakymus (sausio, vasario ir kovo mėnesiais (1 t., b. l. 20–43)), tame tarpe ir 2011 m. balandžio 14 d., atliekant paskutinį prekių užsakymą. Priešingai, šios išdėstytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad atsakovas, būdamas UAB „Baltic Food Service“ direktoriumi, užsakinėjo prekes iš ieškovo, žinodamas, kad negalės už jas atsiskaityti, todėl tokie atsakovo veiksmai sukėlė žalą ieškovui. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Šioje nutartyje išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė 2016-05-27 PVM sąskaitą faktūrą Serija JBP Nr. 10578 943,80 Eur sumai. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestas, ieškovui iš atsakovo priteistina 943,80 Eur (CPK 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui AB „Krekenavos agrofirma“ (į. k. 168586873) iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidas.