Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ronvila“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių teritorinio skyriaus sprendimą Nr. DGKS-4298 darbo ginčo byloje Nr. APS-113-12966/2016. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad:2016 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – darbo ginčų komisija) priėmė sprendimą Nr. DGKS-4298, kuriuo nusprendė išieškoti iš ieškovo 2 036,53 Eur nepanaudoto komandiruotės avanso atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ronvila“. Pažymėjo, jog ieškovas 2016 m. birželio 23 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatą dėl 2015 m. gruodžio 17 d. darbo sutarties Nr. 13 suklastojimo. Teigia, kad 2015 m. gruodžio 17 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 13 buvo pagrindinis dokumentas, kuriuo rėmėsi tiek atsakovė pateikdama prašymą darbo ginčų komisijai, tiek darbo ginčų komisija spręsdama darbo ginčą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškovo J. K. ieškinį atmetė ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taip pat priteisė iš ieškovo J. K. 1 410 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Ronvila“. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:Nurodė, kad atsakovės pateiktos darbo sutarties 7 punkte, be kitų sąlygų, numatyta, kad darbuotojui (ieškovui) mokami dienpinigiai nuo 50 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos. Atkreipė dėmesį, jog šioje sutartyje taip pat pažymėti 2016 m. sausio 1 d. darbo sutarties pakeitimai nustatant konkretų darbo užmokestį – 456 Eur. Pažymėjo, kad ieškovo J. K. sutartyje minėtos sąlygos dėl dienpinigių dydžio nėra, jokie pakeitimai nei 2016 m. sausio 1 d., nei kitu metu darbo sutartyje nedaryti. Teismo vertinimu, nors atsakovės vadovė V. J. teigia, kad ieškovo pateiktos Darbo sutarties Nr. 1 šalys nesudarė, vis dėlto teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, darė išvadą, jog tikėtina, kad šalys 2015 m. gruodžio 17 d. sudarė ieškovo pateiktą Darbo sutartį Nr. 1, o vėliau, t. y. 2016 m. kovo 19 d. (Ikiteisminio tyrimo medžiagos 01-1-33191-16, b. l. 111), darbo sutartis buvo pakeista ne papildant jau sudarytas darbo sutartis, o iš esmės pakeičiant Darbo sutartį Nr. 1 Darbo sutartimi Nr. 2.Pažymėjo, kad ieškovas Darbo sutartį Nr. 2 pasirašė bei atsižvelgdamas į tai, jog ši sutartis, kaip matyti iš bylos duomenų jam atsiųsta per siuntų skyrių, teismas manė, jog ieškovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su sutarties sąlygomis, teikti dėl jų pastabas, tačiau atkreipė dėmesį, jog byloje duomenų, kad ieškovas būtų turėjęs pretenzijų dėl pakeistos darbo sutarties, kurią jis pasirašė, neturėjo galimybės perskaityti ir su pasirašomu dokumentu susipažinti, nėra. Darė išvadą, jog darbdavio pateikta 2015 m. gruodžio 17 d. šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 13 yra galiojanti, ji nesuklastota, abiejų šalių pasirašyta (CPK 178 str.). Nurodė, kad vien tai, jog ieškovas kaip darbuotojas laikomas silpnesne ginčo šalimi, nepanaikina bendrųjų jo pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, esant reikalui, pasikonsultuoti su teisininkais. Teigia, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas nebūtų galėjęs, kaip to reikalautų rūpestingo asmens elgesio standartas, neskubėti pasirašyti darbo sutarties ar susipažinti su sutarties sąlygomis namuose.Atkreipė dėmesį, jog Darbo sutarties Nr. 2 7 punkto pagrindu ieškovui mokėtina komandiruotei skirtų dienpinigių suma nuo 50 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos, t. y. mokami dienpinigiai ne mažesni nei 50 procentų. Teigia, jog ieškovui net ir šios sutarties 7 punkto pagrindu mokėtina dienpinigių suma galėjo būti tiek 50, tiek 70, tiek ir 100 procentų dienpinigių, numatytų Dienpinigių mokėjimo nuostatuose. Pažymėjo, kad iš esmės iš Darbo sutarties Nr. 2 7 punkto nustatyta, jog šalys susitarė, kad nustatomi dienpinigiai – ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos toje šalyje.Taip pat nurodė, kad, atsakovės skaičiavimu, iš pateiktos UAB „Ronvila“ atsiskaitymo su J. K. lentelės 2016 m. rugsėjo 19 d. matyti, kad apskaičiuotų reisų išlaidų suma yra 3 868,89 Eur. Pažymėjo, kad iš atsakovės pateiktų mokėjimo nurodymų apie ieškovui sumokėtas sumas atsiskaitymo lentelės identifikuoti, kokia konkreti dienpinigių suma buvo sumokėta ieškovui už konkretų laikotarpį ar konkrečią komandiruotę, nėra galimybės.Teismas pažymėjo, kad Darbo sutartimi Nr. 2 šalys susitarė, kad dienpinigių norma ieškovui vykstant į komandiruotę bus ne mažesnė kaip 50 procentų dienpinigių normos, numatytos toje šalyje, t. y. dienpinigių norma gali būti, kaip minėta, ir 50 ar 70, 100 ir kita procentų suma. Vis dėlto atkreipė dėmesį, jog, ieškovo teigimu, šalys buvo susitarusios, jog atsakovė ieškovui mokės 100 procentų dienpinigių normos, numatytos toje šalyje, tačiau pažymėjo, kad ieškovės skaičiavimo atsakovas neginčijo ir teigė, kad jam sumokėta jam priklausanti suma. Pažymėjo, kad manant, jog šalys buvo susitarusios dėl 100 procentų mokėtinų dienpinigių normos, ieškovui atsakovė turėjo sumokėti apie 7 737,78 Eur, tačiau ieškovui faktiškai išmokėta 6 518,42 Eur suma, t. y. faktinės aplinkybės neatitinka ieškovo nurodytų, juolab, kad ieškovas nei atsakovės skaičiavimo, nei šių lėšų gavimo neginčijo, kitų aplinkybių nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neįrodinėjo ir nesirėmė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp jo ir atsakovės buvo sudarytas kitoks apmokėjimas nei pateikta atsakovės skaičiavimuose.Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas atsakovės dienpinigių skaičiavimo, mokėjimo tvarkos neginčijo, darytina išvada, jog ieškovui iš esmės nutraukus suplanuotą ilgesnės komandiruotės laiką, komandiruotės išlaidos atitinkamai buvo mažesnės, nei suplanavo ir jas avansu išmokėjo atsakovė, todėl atsakovė, išmokėjusi ieškovui didesnį avansą ir ieškovui neatlikus numatytų funkcijų (suplanuotos komandiruotės) bei negrąžinus permokėto nepagrįstai jam sumokėto avanso, atsakovė patyrė materialinę žalą.Akcentavo tai, kad byloje nėra kitų duomenų apie tai, kurie atsakovės dienpinigių mokėjimai avansu buvo skirti komandiruotei laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. birželio 17 d., taip pat tai, kad ieškovas atsakovės skaičiavimų neginčijo, kitų aplinkybių neįrodinėjo, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp jo ir atsakovės buvo sudarytas kitoks apmokėjimas nei pateikta atsakovės skaičiavimuose, t. y. ieškovas neįvykdė LR CPK 178 straipsnyje nustatytos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju atsakovė ieškovui permokėjo 2 036,50 Eur dienpinigių sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti; panaikinti Darbo ginčų komisijos 2016 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. DGKS-4298 darbo ginčo byloje Nr. APS-113-12966/2016, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas; Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad remiantis byloje surinktais įrodymais nėra galimybės priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:Pažymėjo, kad duodamas parodymus teisme, ieškovas kategoriškai nurodė, kad jokie sutarties keitimo klausimai su juo nebuvo derinami, o 2015 m. gruodžio 17 d. darbo sutarties Nr. 13 egzemplioriaus, kuriuo remiasi atsakovas, septintame punkte esantis sakinys „Dienpinigius mokėti nuo 50 procentų LR Finansų Ministro nustatytos normos“ nėra jo valios išraiška ir dėl šios sąlygos jis su atsakovu nesitarė. Teigia, jog tai, kad 2015 m. gruodžio 17 d. darbo sutarties Nr. 13 egzemplioriaus, kuriuo remiasi atsakovas, pirmame lape yra ieškovo parašai, gali būti paaiškinama tik ieškovo neatsargumu ir atsakovo nesąžiningumu. Mano, kad parašų egzistavimo faktas negali būti laikomas neabejotinu ieškovo valios įrodymu ir jis turi būti vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Ieškovo manymu, pagrindinis klausimas, į kurį reikėjo atsakyti sprendžiant šią bylą, buvo tai, dėl kokio dydžio dienpinigių susitarė šalys 2015 m. gruodžio 17 d. sudarydamos darbo sutartį Nr. 13.Ieškovo nuomone, teismo naudojamos formuluotės dėl darbo sutarčių sudarymo bei pakeitimo yra gana prieštaringos. Mano, jog iš šių formuluočių išeitų, kad teismas savotiškai pripažįsta (legalizuoja) dviejų skirtingo turinio, tačiau tą pačią dieną tarp tų pačių šalių sudarytą ir tuo pačiu numeriu registruotą darbo sutartį, tai, ieškovo vertinimu, iš esmės yra nesuderinama su jau imperatyviomis įstatymo normomis (DK 99 str. 2 d., 120 str. 4 d.).Pažymėjo, jog sprendimą priėmęs teismas pripažino, kad tarp šalių buvo sudaryta ieškovo pateikta darbo sutartis, kuri vėliau buvo pakeista atsakovės pateikta darbo sutartimi. Teigia, jog padaryti tokią išvadą teismui nesukliudė net ir tai, kad atsakovės direktorė V. J. pripažindama, kad ieškovo pateiktos darbo sutarties antras lapas yra pasirašytas jos ir antspauduotas UAB „Ronvila“ antspaudu, tuo pat metu nepripažino ieškovo pateiktos darbo sutarties (jos pirmojo lapo) turinio ir nurodė, kad „keisdama“ darbo sutartį pakeitė tik antrąjį jos lapą. Mano, kad teismas padarė išvadą, kuri prieštarauja tiek ieškovo, tiek atsakovės pozicijai ir paaiškinimams ir nėra pagrįsta jokiais kitais įrodymais. Be to, atkreipė dėmesį, kad tarp šalių sudarytos ginčo darbo sutarties 7 punktas, dėl kurio turinio nagrinėjamu atveju ir kilo ginčas, yra abiejų į bylą pateiktų darbo sutarčių pirmame lape.Atkreipė dėmesį, jog ieškovas neginčijo fakto, kad iš atsakovės jis gavo tas pinigų sumas, kurios yra nurodytos į bylą pateiktuose bankiniuose pavedimuose, tačiau mano, jog tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškovas sutiko su apskaičiuotomis sumomis. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad minimuose bankiniuose pavedimuose nenurodoma, kokia konkrečiai suma yra darbo užmokestis, o kokia suma yra dienpinigiai. Tai, kad iš atsakovės pateiktos informacijos to nėra įmanoma tiksliai nustatyti, pažymėjo ir skundžiamą Sprendimą priėmęs teismas. Akcentavo ir tai, kad ieškovas nebuvo supažindintas su į darbo bylą pateiktais atsakovės įsakymais dėl jo komandiruočių, todėl teigia, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti jų turinio. Be to, kaip jau buvo minėta, tik sužinojęs apie, jo įsitikinimu, suklastoto dokumento egzistavimą ieškovas 2016 m. birželio 23 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą.Atsakovė UAB „Ronvila“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:Nurodė, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, kad darbo sutartis ieškovui buvo įteikta, šią sutartį ieškovas pasirašė, ji yra galiojanti ir nesuklastota. Papildomai pažymėjo, kad iš pradžių siekdamas suklaidinti teismą ieškovas įrodinėjo, kad darbo sutartis suklastota – parašas padirbtas. Tačiau atkreipė dėmesį, jog atlikę tyrimą ekspertai nustatė, kad darbo sutartis nėra suklastota, t. y. ieškovas ją pasirašė po to, kai ji buvo atspausdinta, ieškovo parašai parašyti ieškovo. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo parašai yra net ir tame lape, kuriame yra ginčijama darbo sutarties sąlyga dėl delspinigių. Atsakovės vertinimu, akivaizdu, kad darbo sutartis nesuklastota, nes ji ieškovo pasirašyta, o visas procesas, kaip ir apeliacinis skundas, grindžiamas ne įrodymais, o subjektyviais apelianto teiginiais siekiant išvengti grąžinti atsakovui pinigines lėšas.Pažymėjo, kad apeliantas tvirtina, jog parašai nėra jo valios išraiška, o 7 punkto sąlyga, nurodanti, kad darbuotojui (apeliantui) mokami dienpinigiai nuo 50 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos, su juo nebuvo derinta ir jam žinoma. Tačiau akcentavo, jog be savo deklaratyvių teiginių, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti atsakovės sąžiningumu bei patvirtintų, kad parašai buvo gauti apgaule ar kitaip jį suklaidinant.Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog apeliantas nebūtų galėjęs, kaip to reikalautų rūpestingo asmens elgesio standartas, neskubėti pasirašyti darbo sutarties ar susipažinti su sutarties sąlygomis. Teigia, jog apeliantas nenurodė, kad jis būtų buvęs skubinamas pasirašyti sutartį ar dėl kitų susidėjusių aplinkybių privalėjo apsispręsti dėl sutarties pasirašymo iš karto. Nurodė, kad apeliantas pats prisipažino, jog galbūt darbo sutartį su pakeistomis sąlygomis pasirašė tinkamai su ja nesusipažinęs, todėl atsakovei akivaizdu, kad jis pats nebuvo apdairus, atidus ir rūpestingas.Teigia, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinės aplinkybės neatitinka ieškovo nurodytųjų, juolab, kad nei atsakovės skaičiavimo, nei šių lėšų gavimo neginčijo, kitų aplinkybių nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neįrodinėjo ir nesirėmė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp jo ir atsakovės buvo sudarytas kitoks apmokėjimas, nei pateikta atsakovės skaičiavimuose.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, kuriuo ieškovas įpareigotas grąžinti atsakovei piniginę permoką, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat ar nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinio taisyklių.

Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog 2015 m. gruodžio 17 d. ieškovas ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 13, pagal kurią ieškovas dirbo pas atsakovę vairuotoju-ekspeditoriumi. Pažymėtina, jog į bylą pateiktos dvi darbo sutartys, sudarytos tą pačią 2015 m. gruodžio 17 d. ir abiem darbo sutartims suteiktas Nr. 13. Minėta darbo sutartis 2016 m. kovo 19 d. buvo pakeista. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo pateiktoje 2015 m. gruodžio 17 d. sudarytoje darbo sutartyje Nr. 13 (toliau – Darbo sutartis Nr. 1) 7 punkte nėra sąlygos, numatančios, kad jam mokami dienpinigiai nuo 50 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos, tačiau vėliau darbdavio pateiktoje 2015 m. gruodžio 17 d. darbo sutartyje Nr. 13 (toliau – Darbo sutartis Nr. 2) ši sąlyga yra numatyta. Taip pat nustatyta, jog ieškovas, būdamas komandiruotėje užsienio valstybėje, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. birželio 17 d., dar nepasibaigus komandiruotės laikotarpiui, darbdaviui pateikė prašymą atleisti jį iš darbo jo paties prašymu. Atsakovė, nutraukusi darbo sutartį su ieškovu, perskaičiavo jam išmokėtas sumas ir vadovaudamasi turima darbo sutartimi su ieškovu nustatė, jog ieškovui sumokėta avanso permoka. Ieškovas avanso permokos negrąžino, todėl atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu tenkino atsakovės UAB „Ronvila“ prašymą ir priteisė iš ieškovo J. K. 2 036,53 Eur nepanaudotą komandiruotės avansą (ieškovo patirtą materialinę žalą).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009-03-06 iki 2017-02-01), patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas (redakcija įsigaliojusi nuo 2015-01-01) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“. Mažesni dienpinigiai nei nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme, gali būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (redakcija, galiojusi nuo 2012-02-08) 5 punkte nustatyta tvarka, kad, jeigu kolektyvinė ar darbo sutartis nenustato kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas avansas – ne mažiau kaip 50 procentų numatomų dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sumos. Darbuotojas turi teisę atsisakyti vykti į komandiruotę, jeigu jam laiku nebuvo išmokėtas avansas. Grįžęs iš komandiruotės, darbuotojas per 3 darbo dienas pateikia darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pagal vidaus darbo tvarką nustatytą ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotėje turėtas faktines išlaidas, o jeigu išmokėtas avansas, grąžina nepanaudotą avanso likutį. Taip pat 6 punkte nustatytais atvejais, t. y. jeigu tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyse, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Taisyklių nuostatas.Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kadangi bylos šalys, sudarydamos 2015 m. gruodžio 17 d. darbo sutartį Nr. 13, tarėsi dėl 100 procentų mokamų dienpinigių sumos, o atsakovės pateiktoje darbo sutartyje Nr. 2 nurodytas 50 procentų mokamų dienpinigių sumos dydis neatitinka apelianto valios, kadangi ieškovas dėl šios sąlygos su atsakove nesitarė, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti iš ieškovės 2 036,53 Eur sumą. Tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Pažymėtina, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015, ir kt.). Taigi teismas, inter alia, turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą. Tai reiškia, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas šiuo atveju į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, kurie neginčytinai leistų teigti, kad šalys, pasirašydamos abi darbo sutartis, abu kartus tarėsi būtent dėl 100 procentų mokamų dienpinigių sumos. Nors apeliantas pateikia kitokį nei pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutikti neturi teisinio pagrindo, kadangi apelianto dėstomos pozicijos dėl dienpinigių sumos nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog šalys 2015 m. gruodžio 17 d. sudarė ieškovo pateiktą Darbo sutartį Nr. 1, kuri vėliau, t. y. 2016-03-19, buvo pakeista ne papildant jau sudarytas darbo sutartis, o iš esmės pakeičiant Darbo sutartį Nr. 1 Darbo sutartimi Nr. 2. Šias aplinkybes patvirtina liudytojo R. N. duoti parodymai, kuriais jis nurodė, kad pasikeitus minimaliam darbo užmokesčiui, buhalterės nurodymu darbo sutartis buvo pakeista ir per siuntų tarnybą kartu su CMR išsiųsta ieškovui pasirašyti. Liudytojas taip pat pažymėjo, kad prieš siunčiant naująją sutartį jie kalbėjo telefonu, tarėsi, kad ieškovas vieną sutarties egzempliorių atsiųs jiems atgal. Be to, šias aplinkybes taip pat patvirtina prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėta ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga Nr. 01-1-33191-16. Minėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra gautas 2016 m. lapkričio 29 d. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ raštas Nr. 774, kuriame nurodyta, jog 2016 m. kovo 19 d. 12.50 val. iš Klaipėdos autobusų stoties Siuntų skyriaus išvežta siunta į Kauno autobusų stoties Siuntų skyrių. Siuntos kvito Nr. 665165 (nurodytas siuntėjas R. N., nurodytas siuntos gavėjas J. K., tel. (duomenys neskelbtini), siuntos svoris 862 g. 2016 m. kovo 24 d. gauta gavėjo apmokama siunta iš Kauno autobusų stoties Siuntų skyriaus. Siuntos kvito Nr. 804581 (nurodytas siuntėjas „J. K. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) R.“, nurodytas siuntos gavėjas R. N. tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), siuntos svoris 50 g (Ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-33191-16 111 b. l.). Šios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad 2016 m. kovo 19 d. pakeistos sutarties du egzemplioriai išsiųsti ieškovui pasirašyti, iš kurių vieną ieškovas grąžino atsakovei 2016 m. kovo 24 d. Nors apeliantas ir nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Įvertinusi proceso šalių nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus apie darbo sutarties Nr. 2 siuntimą ieškovui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina atsakovės išsakyta pozicija, jog darbo sutartyje Nr. 2, kurią pasirašė ieškovas, buvo įtraukta šios sutarties 7 punkte nurodyta sąlyga, jog ieškovui bus mokama 50 procentų mokamų dienpinigių sumos. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog darbo sutartyje Nr. 2 esantys ieškovo parašai gali būti paaiškinami tik ieškovo neatsargumu ir atsakovės nesąžiningumu, o sutartyje esantys parašai nepatvirtina ieškovo valios. Tačiau ir su šiais apelianto nurodomais argumentais negalima sutikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Atsižvelgiant į šios nutarties 12 punkte nurodytą įrodymų vertinimą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis, kad vien tai, jog ieškovas, kaip darbuotojas, laikomas silpnesne ginčo šalimi, nepanaikina bendrųjų jo pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, esant reikalui, pasikonsultuoti su teisininkais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas Darbo sutartį Nr. 2 pasirašė bei atsižvelgiant į tai, jog ši sutartis, kaip tikėtina, ieškovui buvo atsiųsta per siuntų skyrių, todėl darytina išvada, kad jis turėjo pakankamai laiko susipažinti sus sutarties sąlygomis, teikti dėl jų pastabas, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų turėjęs pretenzijų dėl pakeistos darbo sutarties, kurią jis pasirašė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovas turėjo galimybę perskaityti ir su pasirašomu dokumentu susipažinti, todėl teigti, kad sutartis sudaryta dėl neatsargumo ir atsakovės nesąžiningumo, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors ieškovas neginčijo fakto, jog iš atsakovės jis gavo tas pinigų sumas, kurios yra nurodytos į bylą pateiktuose bankiniuose pavedimuose, tačiau mano, jog tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškovas sutiko su apskaičiuotomis sumomis. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat laiko nepagrįstais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė, kad: „<...>ieškovo teigimu šalys buvo susitarusios, jog atsakovė ieškovui mokės 100 procentų dienpinigių normos numatytos toje šalyje, tačiau pažymėtina, kad ieškovės skaičiavimo ieškovas neginčijo, teigė, kad jam sumokėta jam priklausanti suma. Laikant, kad šalys buvo susitarusios dėl 100 proc. mokėtinų dienpinigių normos, ieškovui atsakovė turėjo sumokėti apie 7 737,78 Eur, ieškovui faktiškai išmokėta 6518,42 Eur suma, t. y. faktinės aplinkybės neatitinka ieškovo nurodytų, juolab, kad, ieškovas nei atsakovės paskaičiavimo, nei šių lėšų gavimo neginčijo, kitų aplinkybių nei ieškinyje nei teismo posėdžio metu neįrodinėjo ir nesirėmė, nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad tarp jo ir atsakovės buvo sudarytas kitoks apmokėjimas nei pateikta atsakovės skaičiavimuose“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo padaryta išvada tik patvirtina, jog apeliantui buvo žinoma darbo sutarties Nr. 2, 7 punkte nurodyta sąlyga, kad dienpinigių norma apeliantui vykstant į komandiruotę bus ne mažesnė kaip 50 procentų dienpinigių normos, numatytos toje šalyje. Laikytina, jog esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui, kad jam bus mokama 100 procentų dienpinigių normos, bet iš tiesų darbuotojui sumokėjus ne visą sumą, tarp darbuotojo ir darbdavio jau anksčiau būtų kilęs konfliktas dėl neišmokamų dienpinigių, tačiau apeliantui tvirtinant, jog su juo buvo atsiskaitoma tinkamai, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad šalys iš tiesų susitarė dėl tokių sąlygų, kokios buvo numatytos darbo sutarties Nr. 2, 7 punkte, t. y. jog atsakovė ieškovui mokės 50 procentų dienpinigių normos, numatytos toje šalyje.Nors apeliaciniu skundu yra nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinai vertino tik atsakovės pateiktos darbo sutarties Nr. 2 variantą, o ieškovo pateiktos darbo sutarties Nr. 1 visai nevertino, kadangi jos neanalizavo, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog vienos iš šalių nurodytų ir įrodytų aplinkybių pripažinimas patvirtinančiomis bylos šalies pozicijos pagrįstumą iš esmės reiškia, kad kitos šalies nurodyti argumentai dėl tų pačių aplinkybių yra atmetami, todėl šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė darbo teisinius santykius bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, dėl to priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Atsiliepimu į apeliacinį skundą, be kita ko, yra prašoma priteisti iš ieškovo atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 363,00 Eur. Pagrįsdama patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovė į bylą pateikė 2018 m. liepos 2 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 1015552, pagal kurį UAB „Ronvila“ direktorė V. J. sumokėjo advokatui Eligijui Karbauskui 363 Eur už dokumento surašymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 895,20 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (363 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), konstatuoja, kad atsakovės prašymas priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis). Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. K. atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Ronvila“ naudai 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.