Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-646-544/2015

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-23
Bylos Nr.: 2A-646-544/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-04936-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Nijolė Danguolė Smetonienė, Margarita Dzelzienė
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas: G. D.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-646-544/2015

Teisėja Sigita Kulbienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04936-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 30.3; 45.6; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 23 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-956/2015 pagal ieškovo G. D. ieškinį Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas G. D. prašė teismą panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau – NŽT) 2014-04-30 sprendimą dėl žemės pardavimo, NŽT direktoriaus 2014-06-26 sprendimą dėl ieškovo skundo ir įpareigoti atsakovę toliau tęsti 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūras. Nurodė, kad 2008-03-18 pateikė atsakovei prašymą dėl nuomojamų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo. NŽT vedėjo 2013-05-13 įsakymu buvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, kur ieškovui buvo suformuota 13 žemės sklypų, kurių bendras plotas 124 ha. Atsakovė 2013-08-20 pranešimu informavo ieškovą, kad, siekiant užbaigti ieškovo pasirinktų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūrą iki 2013-12-31, valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų kadastro duomenų bylas ieškovas turi pateikti atsakovei per du mėnesius nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, bet ne vėliau kaip iki 2013-11-01. Ieškovas prašomas žemės sklypų kadastro duomenų bylas pateikė nuo 2013-10-08 iki 2013-10-29. 2013-12-31 tarp šalių buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dėl 1,7245 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). 2014-03-28 prašymu ieškovas kreipėsi į atsakovę, kad ši sudarytų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir dėl likusių 12 valstybinės žemės sklypų, tačiau atsakovė atsisakė tęsti ir užbaigti jų pardavimo procedūras, nes ieškovas su sutuoktine iki 2013-12-31 jau yra įsigiję apie 627 ha privačios ar valstybinės žemės, o tai viršija 2013-07-02 LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2014-01-01, 3 straipsnio 2 dalyje numatytą leistiną kiekį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ieškinį papildė prašymais panaikinti NŽT 2014-06-27 įsakymą dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir NŽT 2014-07-30 sprendimą dėl ieškovo skundo nagrinėjimo, kuriuos ginčijo ieškinyje nurodytu pagrindu. Paaiškino, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepagrįstai paliko nenagrinėtą ieškovo skundą dėl atsakovės 2014-06-27 įsakymo.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti NŽT sprendimą, įformintą 2014-04-30 rašte Nr. 23SD-(14.23.104)-3008 „Dėl valstybinės žemės pardavimo“, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014-06-26 sprendimą Nr. 1T-(7.5)-27 „Dėl G. D. skundo išnagrinėjimo“ nutraukė, panaikino NŽT vedėjo 2014-06-27 įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2)-997 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus“, įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos tęsti suprojektuotų 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, nurodytų NŽT vedėjo 2013-05-13 įsakyme Nr. 23VĮ-(1423.2.)-557, pardavimo procedūras su G. D., o kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad 2014-04-30 NŽT raštas Nr. 23SD-(14.23.104)-3008 „Dėl valstybinės žemės pardavimo“ ir 2014-06-26 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimas Nr. 1T-(7.5)-27 „Dėl G. D. skundo išnagrinėjimo“ yra pertekliniai, nesukeliantys teisinių pasekmių, todėl civilinę bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti minėtus du individualius administracinius aktus nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja tik tuos skundus, kurie paduoti iki sprendimo priėmimo parduoti/atsisakyti parduoti valstybinę žemę ir nenagrinėja skundų dėl sprendimo parduoti/atsisakyti parduoti valstybinę žemę, todėl sprendimas (įsakymas) parduoti/atsisakyti parduoti valstybinę žemę turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui. Teismas sprendė, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas, įformintas 2014-07-30 rašte Nr. 1SS-(7.5)-1969 „Dėl skundo nagrinėjimo“, teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti, todėl ieškovo reikalavimą panaikinti individualų administracinį aktą atmetė. Nustatė, kad atsakovė neprieštaravo, jog 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, nurodytų NŽT vedėjo 2013-05-13 įsakyme Nr. 23VĮ-(1423.2.)-557, pardavimo procedūra yra pradėta iki 2014-01-01, t. y., iki 2013-07-02 LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Byloje nebuvo ginčijamas ieškovo ir su juo susijusių asmenų turimų žemės sklypų plotas. Nurodė, jog ieškovas vykdė visus atsakovės nurodymus, susijusius su valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūra. Nustatė, kad atsakovė po 2013-07-02 LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2014-01-01) toliau vykdė ieškovo prašomų parduoti 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūras. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė privalėjo priimti sprendimą parduoti/atsisakyti parduoti žemės sklypus iki 2013-11-13. Įvertinęs atsakovės paaiškinimus, kad dėl didelio darbo krūvio ji nespėjo priimti sprendimų dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ieškovui, sprendė, jog sprendimai dėl 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo nebuvo priimti dėl atsakovės veiksmų. Išaiškino, kad 2013-07-02 LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014-01-01, 3 straipsnio 2 dalies norma laikytina bendro pobūdžio norma, taikytinas tiek valstybinės, tiek privačios žemės pardavimui ir tik antruoju minėtos dalies sakiniu apibrėžta pradėta privačių žemės sklypų pardavimo procedūra. Todėl atsakovės argumentus apie tai, kad įstatymo 3 straipsnio 2 dalies norma reglamentuoja tik privačių žemės sklypų pardavimo procedūrų tęstinumą, o parduodant valstybinius žemės ūkio paskirties žemės sklypus ši norma netaikytina, laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog pagal 2014-04-24 LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014-05-01, 2 straipsnio 5 dalies normas, iki 2013-12-31 žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilyginamame žemės sklypo plane asmenims suprojektuoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami be aukciono iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka (išskyrus su valstybės pagalbos taikymu susijusias nuostatas dėl žemės sklypo kainos ir atsiskaitymo už perkamą valstybinės žemės sklypą tvarkos nustatymo). Todėl atsakovės argumentus dėl negalėjimo tęsti pradėtų pardavimo procedūrų po 2014-01-01 atmetė. Nurodė, jog tarp šalių pradėtos 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūros privalo būti užbaigiamos pagal iki 2013-07-02 LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014-01-01, galiojusias LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas. Teismas nustatė, jog ieškovas teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijo civilines teises, o tai yra viena iš teisėtų ieškovo lūkesčių apsaugos principo sąlygų. Todėl teismas ieškovo prašymą taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir tenkinti jo ieškinį laikė pagrįstu. Teismo nuomone, atsakovė netinkamai aiškino ir taikė 2013-07-02 LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014-01-01, 3 straipsnio 2 dalies, 2014-04-24 LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2014-05-01, 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2014-06-27 įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2)-997 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus“, kurį panaikino ir įpareigojo atsakovę tęsti 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų, nurodytų NŽT vedėjo 2013-05-13 įsakyme Nr. 23VĮ-(1423.2.)-557, pardavimo procedūras.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigia, kad logiškai ir sistemiškai aiškinant visas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo normas ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, minėtų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų NŽT ieškovui po 2014-01-01 negalėjo parduoti. Pažymėjo, jog Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XII-458 (įsigaliojo nuo 2014-01-01), 1 straipsnyje nustatyta norma, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha, yra imperatyvi, nustatanti bendro pobūdžio reikalavimą, kuris taikomas visiems be išimties asmenims, įsigyjantiems žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Mano, kad asmuo, pageidaujantis pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, turi atitikti keliamus reikalavimus ne tik prašymo pirkti valstybinę žemę pateikimo metu, bet ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Paaiškino, jog 2013-07-02 LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies norma yra procedūrinė, detalizuoja materialinės subjektinės teisės įgyvendinimo tvarką, tačiau nenustato, kokie asmenys gali savo teisę įgyvendinti. Pirmasis minėto straipsnio sakinys yra susijęs su antruoju ir paaiškina, kada yra laikoma pradėta pardavimo procedūra. Todėl turėjo būti padaryta išvada, kad minėta norma taikoma parduodant privačią žemės ūkio paskirties žemę. 2014-04-24 Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo Nr. XII-854, įsigaliojusio 2014-05-01, 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta norma yra procedūrinė, nustatanti žemės sklypų pardavimo tvarką, tačiau nenustatanti, kokie asmenys turi teisę nusipirkti valstybinės žemės sklypus be aukciono. Todėl mano, jog paminėta norma reglamentuoja valstybinės žemės pardavimo procedūros tęsimo tvarką - asmenims suprojektuoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami be aukciono iki minėto įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka, tačiau gali būti parduoti tik tiems asmenims, kurie turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė neginčija faktų, jog 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūros prasidėjo iki 2014-01-01, kad pati atsakovė po 2014-01-01 toliau vykdė pardavimo procedūras ir turėjo pareigą parduoti 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų ieškovui iki 2013-11-13 ir kad tai nebuvo padaryta dėl atsakovės veiksmų (neveikimo). Sutinka su atsakovės argumentu, kad 2013-07-02 Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio norma yra imperatyvi, tačiau tai buvo įvertinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir tai nekeičia ginčo situacijos vertinimo. Nurodė, kad atsakovė skirtingai supranta ir aiškina 2013-07-02 Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio normos imperatyvumą, kai kalba apie privačią ir valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, nors tokiam aiškinimui objektyviai nėra pagrindo, nes tiek vienu, tiek kitu atveju įstatymų leidėjas siekia užtikrinti asmens teisėtų lūkesčių įgyvendinimą. Nurodo, jog atsakovės pozicija dėl asmens, ketinančio pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, atitikimą keliamiems reikalavimams ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu prieštaringa ir nepagrįsta, nes vienu atveju atsakovė tvirtina, kad būtų galėjusi parduoti ieškovui žemės sklypus, jei sprendimas būtų priimtas iki 2013-12-31, o kitu atveju – vertintų ieškovo atitikimą įstatymo reikalavimams. Sutinka su teismo išvada dėl 2013-07-02 Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normos pirmojo sakinio paskirties, nes nėra pagrindo minėtą normą aiškinti siaurinamai. Nurodo, kad teismas 2014-05-01 įsigaliojusio Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies normą analizavo ir vertino tik siekdamas atskleisti pakankamai nuoseklią ir šioje byloje teisiškai reikšmingą įstatymų leidėjo valią (poziciją) dėl iki 2013-12-31 pradėtų žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūrų tęstinumo.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu tinkamai atskleista bylos esmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2006-12-09 valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 2-1, 2007-12-17 valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 2-2 ieškovas G. D. išsinuomojo iš valstybės 14 žemės sklypų, kurių bendras plotas 231,70 ha (1 t., b. l. 12-15). 2008-03-18 ieškovas pateikė NŽT prašymą įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus (1 t., b. l. 18). 2012-08-17 NŽT vedėjo įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-1440 patvirtintas asmenų eiliškumo ir žemės sklypų sąrašas, kur G. D. nustatytas 12 eilės numeris, pageidaujamas pirkti iš valstybės žemės plotas - 231,70 ha (1 t., b. l. 16-18). 2013-02-25 tarp šalių buvo sudaryta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų apmokėjimo sutartis Nr. 23AL-15, pagal kurią NŽT įsipareigojo užtikrinti žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus G. D. suprojektuojant 13 žemės sklypų, kurie būtų atlikti teisės aktų nustatyta tvarka, o G. D. įsipareigojo už žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbus sumokėti 7 078,50 Lt su PVM (1 t., b. l. 19-20). 2013-05-13 NŽT vedėjo įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-557 patvirtintas Maženių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos, jų plotai, asmenų sąrašas. G. D. suformuota 13 žemės ūkio paskirties žemės sklypų, kurių bendras plotas yra 124 ha. Atsakovė NŽT 2013-10-25, 2013-11-15, 2013-11-25, 2013-12-18, 2013-12-19, 2014-01-03, 2014-01-08 raštais informavo G. D., kad apmokėtų už valstybinės žemės sklypų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (1 t., b. l. 38-44). UAB „Geodera“ laikotarpiu nuo 2013-10-08 iki 2013-10-29 pateikė NŽT prašymus patikrinti 13 žemės sklypų kadastro duomenų bylas (4 t., b. l. 135-147). NŽT laikotarpiu nuo 2013-11-04 iki 2013-11-28 atliko 13 žemės sklypų kadastro duomenų bylų tikrinimą (4 t., b. l. 148-160). 2013-12-20 NŽT vedėjas priėmė įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-1685, kuriuo ieškovui G. D. buvo parduotas valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 46-50). 2014-03-28 G. D. raštu prašė NŽT sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dėl likusių 12 sklypų (1 t., b. l. 51-54). NŽT 2014-04-30 raštu Nr. 23SD-(14.23.104)-3008 atsisakė tenkinti ieškovo G. D. 2014-03-28 prašymą (1 t., b. l. 57-58), o 2014-06-26 raštu Nr. 1T-(7.5)-27 jo skundą dėl Panevėžio skyriaus 2014-04-30 rašto atmetė ir įpareigojo Panevėžio skyrių priimti sprendimą atsisakyti parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus ieškovui (1 t., b. l. 64-69). NŽT 2014-06-27 įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2)-997 nutarė neparduoti ieškovui G. D. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų Panevėžio r. (4 t., b. l. 118). NŽT prie ŽŪM 2014-07-30 raštu Nr. 1SS-(7.5)-1969 G. D. skundą dėl Panevėžio skyriaus 2014-06-27 paliko nenagrinėtą (4 t., b. l. 119-121).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu dalyje dėl įstatymo normų taikymo laike išaiškinimo ir teigia, kad ieškovo, kaip valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pirkėjo, atžvilgiu turėtų būti taikomos nuo 2014-01-01 įsigaliojusios Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymo nuostatos dėl maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimą reglamentuoja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad 2008-03-18 ieškovui pateikus prašymą pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus NŽT pradėjo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūrą (1 t., b. l. 16-17). Byloje neginčijama, jog G. D., išreiškęs norą pirkti minėtus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Apeliantė iš esmės neginčija fakto, kad tebevykdant pradėtą valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo G. D. procedūrą nuo 2014-01-01 pasikeitė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas. Pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), asmuo ar susiję su juo asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha ir gali įsigyti tiek žemės, kad bendras asmeniui ar susijusiems asmenims priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusias Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas. Minėtos straipsnio dalies antru sakiniu buvo apibrėžta pardavimo procedūros pradžia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu reglamentuojamas tiek valstybinės žemės ūkio paskirties, tiek privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimas. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo tvarką nustato Vyriausybės 2003-02-18 nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės ir NŽT prie ŽŪM direktoriaus 2012-03-07 įsakymu Nr. 1P-(1.3)-90 patvirtintas Valstybinės žemės ūkio apskrities pardavimo ne aukciono būdu procedūros aprašas. Minėtu aprašu yra nustatyta konkreti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūros pradžia – prašymų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę ne aukciono būdu ir prie jų pridėtų dokumentų nagrinėjimas (Aprašo 1.1 p.). Tuo tarpu privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūra bei jos pradžia nėra tiksliai ir konkrečiai reglamentuota teisės aktais, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsta ir teisinga Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje įtvirtintą nuostatą aiškinti kaip reguliuojančią privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimą (CPK 185 str.). Taigi, skundžiamame teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje išdėstyta bendro pobūdžio teisės norma, reglamentuojanti visus teisinius santykius, susijusius tiek su valstybinės, tiek su privačios žemės pardavimu, o antrajame sakinyje – apibrėžta privačios žemės pardavimo procedūros pradžia. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad iki 2013-12-31 žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilyginamame žemės sklypo plane asmenims suprojektuoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai parduodami be aukciono iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka (išskyrus su valstybės pagalbos taikymu susijusias nuostatas dėl žemės sklypo kainos ir atsiskaitymo už perkamą valstybinės žemės sklypą tvarkos nustatymo). Kaip matyti iš minėtos normos, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymu jau konkrečiai įtvirtinta įstatymo pakeitimų taikymo tvarka parduodant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Šiuo atveju kolegija pažymi, jog Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies negalima aiškinti vien tik gramatiniu metodu.

Šalies argumentai

Apeliantės teiginiai apie tai, kad Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos išimtinai turi būti taikomos tik privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūroms, o iki 2013-12-31 pradėtą valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimą reikia tęsti remiantis nuo 2014-01-01 galiojusia Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo tvarka, vertinami nepagrįstais ir neteisėtais ir todėl, kad tokiu atveju būtų pažeisti ne tik ieškovo G. D. teisėti lūkesčiai, bet ir CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įstatymo atgal negaliojimo principas. Sutiktina su apeliante, jog Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies normos yra procedūrinės, tačiau jos nepanaikina imperatyvo žemės pardavimo procedūras vykdyti pagal įstatymą, galiojusį iki įsigaliojo Pakeitimo bei Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymai. Todėl vykdoma žemės sklypų pardavimo procedūra turi būti toliau vykdoma ir baigiama neatsižvelgiant į pakeistas įstatymo normas. Kritiškai vertintini apeliantės teiginiai dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo atitikimo ne tik žemės pardavimo procedūrų atlikimo metu galiojusiam įstatymui, bet ir ateityje galimai priimtiems įstatymams, nes pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ne aukciono būdu procedūros aprašą pirkėjų prašymų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę ne aukciono būdu ir prie jų pradėtų dokumentų nagrinėjimas yra pirmoji žemės pardavimo procedūros stadija ir būtent jos metu vertinamas pirkėjo atitikimas įstatymo nustatytiems reikalavimams. Minėtas aprašas nenumato galimybės, pasikeitus įstatyminei bazei, grįžti prie pradinės stadijos ir iš naujo vertinti pirkėjo atitikimą įstatymų reikalavimams. Be to, apeliantės teiginius pagrindžiantis poįstatyminis aktas - Vyriausybės 2003-02-18 nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės - Lietuvos teisės norminių aktų hierarchijoje savo juridine galia yra žemesnio lygmens nei įstatymas. Aiškinant įstatymo taikymą atgal, negali būti remiamasi poįstatyminiu aktu, kuris skirtas įstatymo įgyvendinimui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (CPK 185 str.).

Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog dėl to, kad iki 2014-01-01 nebuvo užbaigtos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ieškovui procedūros, yra kokios nors formos ieškovo kaltė ar kad jis kokiais nors kitais veiksmais ar neveikimu prisidėjo prie pardavimo proceso trukdymo. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog būtent dėl atsakovės veiksmų (didelio užimtumo) nebuvo laiku priimti sprendimai dėl 12 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ieškovui (CPK 178 str.).

Atsiliepimas

Ieškovas G. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėMargarita DzelzienėNijolė Danguolė Smetonienė