Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. gynėjos advokatės Stanislavos Barvidytės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.

J. Š. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neišvykti iš savo gyvenamos vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti per šį laikotarpį su S. Š..

Taikant BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 71 straipsnį paskirta 5 MGL (650 litų) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš dalies tenkintas nukentėjusios S. Š. civilinis ieškinys ir priteista iš J. Š. 3000,00 (trys tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti, kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. buvo nuteistas už tai, kad terorizavo grasindamas nužudyti bei sistemingai baugino panaudodamas psichinę prievartą: laikotarpyje nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 24 dienos, terorizavo savo buvusią žmoną S. Š., kadangi ji atsisakė gyventi kartu, grasino vartodamas žodžius, kad „nužudys“, „užmuš, nei jis, nei ji negyvens“, siuntinėjo jai grasinančio pobūdžio žinutes, įkyriai persekiojo, taip sistemingai baugino, naudodamas psichinę prievartą.

J. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 30 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiu (duomenys neskelbtini) namu, po įvykusio žodinio konflikto su savo buvusia žmona S. Š., paėmęs ją už rankos, stipriai tempė, ant kaklo užmetė plaukų tiesintuvo laidą ir juo smaugė, sugriebęs už rankinuko rankenos jį traukė į save, rankena slydo per nukentėjusios žastą ir alkūnę, taip sukėlė nukentėjusiajai S. Š. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kaltės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nuteistasis J. Š. nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 24 dienos terorizavo ir naudodamas psichinę prievartą sistemingai baugino savo buvusią žmoną S. Š..

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam inkriminuotas S. Š. terorizavimas ir sistemingas bauginimas panaudojant psichinę prievartą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 24 dienos, todėl šioje byloje įrodinėjant nuteistojo J. Š. kaltę padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą reikšmingi tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, buvusias nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 24 dienos.

Liudytojai L. K., Š. B., R. Č., J. G., V. G. parodymus byloje davė tik apie 2013 m. liepos 30 d. įvykį, todėl šiais parodymais grįsti J. Š. kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą nėra pagrindo. Liudytoja J. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje duodama parodymus nurodė, kad ji matydavo, jog anksčiau kažkas atvažiuodavo į kiemą, tai buvo J. Š. su tamsiai vyšninės spalvos „Chrysler“ markės automobiliu. Atvažiuodavo, palaukdavo ir išvažiuodavo. Tačiau šios liudytojos parodymus vertinant S. Š. ir paties J. Š. parodymų kontekste neatmestina versija, kad J. Š. prie S. Š. namų atveždavo dukrą ar atvažiuodavo jos pasiimti, taip pat susitikti su S. Š.. Nors liudytoja L. K. pirmosios instancijos teisme ir nurodė, kad J. Š. nuolat persekiojo S. Š., grasino, kad nužudys ją ir nusižudys pats, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo.

Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas požymis sistemingas bauginimas suprantamas ir aiškinamas kaip ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 24 d. J. Š. būtų ne mažiau kaip tris kartus bauginęs S. Š. ar terorizavęs grasindamas ją nužudyti. Pirmosios instancijos teismas J. Š. pripažindamas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį rėmėsi ir 2013 m. liepos 30 d. įvykusio konflikto tarp J. Š. ir S. Š. nustatytomis aplinkybėmis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad J. Š. inkriminuotas laikotarpis nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. liepos 24 d., remtis 2013 m. liepos 30 d. įvykusio konflikto aplinkybėmis nėra teisinio pagrindo, nes tai peržengia nuteistajam J. Š. pateikto kaltinimo ribas ir pažeidžia BPK 255 straipsnio nuostatas.

Tai, kad nuteistasis J. Š. grasino nužudyti S. Š., panaudodamas psichinę prievartą ją sistemingai baugino patvirtina tik nukentėjusiosios S. Š. duoti parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, todėl sutinkamai su BPK 301 straipsniu šiais parodymais grįsti J. Š. kaltės negalima. Remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai J. Š. pripažino kaltu padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl J. Š. išteisintinas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, kadangi jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius: kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, žmogus buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.

J. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 30 d., apie 21.30 val., ties (duomenys neskelbtini), po įvykusio žodinio konflikto su savo buvusia žmona S. Š., paėmęs ją už rankos, stipriai tempė, ant kaklo užmetė plaukų tiesintuvo laidą ir juo smaugė, sugriebęs už rankinuko rankenos jį traukė į save, kuri slydo per nukentėjusios žastą ir alkūnę, taip sukeldamas nukentėjusiajai S. Š. fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios sesuo, liudytoja L. K. patvirtino, kad yra medikė ir lydėjo į ligoninę savo seserį S. Š.. Ligoninėje, formos Nr. 025-1/a-LK įdėtiniame lape nurodyta, kad S. Š. yra dešinės rankos dilbio ir alkūnės paviršiniai nubrozdinimai, atlikta paviršinė dezinfekcija ir suleista ampulė relaniumo (1 t., 49 b. 1.). O 2013 m. rugpjūčio 1 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad S. Š. kūne sužalojimų nėra. Todėl, apeliantės vertinimu, darytina išvada, kad nukentėjusios sesuo, liudytoja L. K., būdama medikė ir lydėjusi ją į ligoninę, turjo įtakos atsirasti tokiam įrašui įdėtiniame lape – apie paviršinius nubrozdinimus. Apeliantė mano, kad yra prieštaravimų dėl paviršinių nubrozdinimų, nes neaišku, kaip atsirado nubrozdinimas dilbio srityje. Atkreiptinas dėmesį į tai, kad nukentėjusioji po įvykio į specialistą kreipėsi po dviejų dienų, ir specialistas nerado jokių kūno sužalojimų.

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad nuteistasis J. Š. yra nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą, o ne sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai S. Š., todėl vien tai, kad specialistas nenustatė sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno, nepaneigia to, kad tiriamo įvykio metu ji patyrė skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad J. Š. 2013 m. liepos 30 d., apie 21.30 val., įvykusio žodinio konflikto su S. Š. metu jai sukėlė fizinį skausmą ir tokiais veiksmais padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistojo kaltę padarius šį nusikaltimą patvirtina: nukentėjusiosios S. Š., liudytojų L. K., J. G., A. M., V. G., iš dalies ir paties nuteistojo J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusioji S. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pamatė parbėgant per kiemą J. Š., jis puolė, pradėjo šaukti, čiupo plaukų tiesintuvą iš dėžės, puolė draskyti rankinę, ji šaukė: „Padėkit“. Rankinė buvo uždėta per petį. Kai iškrito tiesintuvas, tada jis čiupo už rankinės ir tempė, nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Jautė didelį fizinį skausmą, kai tempė rankinę. Tiesintuvo laidą užmetė ant kaklo ir tempė ją, tai buvo kaip smaugimas. Nugaros pusėje kakle jautėsi spaudimas. Dėl to liko nežymus raudonis. Liudytojas Š. B. parodė, kad J. Š. griebė S. Š. už rankų, pasakė, kad reikia pakalbėti. Ji sakė, kad paleistų, nes nenori kalbėtis. Jis griebė už dėžės, laidą metė per kaklą ir pradėjo smaugti. Užmetė laidą, jį sukryžiavo ir tempė link savęs. Liudytoja L. K. parodė, kad S. Š. rankose turėjo dėžę su kirpimo priemonėmis. Plaukų tiesintuvas iškrito. Jis puolė prie jos ir griebė už rankos, išplėšė rankinuką. Jis griebė už plaukų tiesintuvo, tiesintuvo laidą per kaklą užmetė S. ir norėjo tempti, taip galėjo ir pasmaugti. Liudytoja J. G. parodė, kad 2013 m. liepos 30 d. ėjo į parduotuvę. Išėjo iš (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo. Pamatė juos parbėgant. Juos vijosi vyras. Jie nespėjo parbėgti iki laiptinės ir pradėjo aiškintis. Jis šaukė: „Kuris?“. L. K. šaukė, kad jis paliktų ją ramybėje. Jis ėmė tampyti už rankų. Ji turėjo plaukų kirpimo reikmenis. Plaukų tiesintuvas iškrito iš dėžės. Už namo girdėjo cypimą. Liudytojas V. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2013 m. liepos 30 d., apie 21.30–21.45 val. jis buvo namuose. Kažkuriuo metu išgirdo klyksmą: „Tėti, nedaryk gėdos“. Tada per miegamojo langą pažiūrėjo ir pamatė, kad prie (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės stovėjo dvi moterys, apie 40–45 metų amžiaus, vyriškis ir du jauni vaikinai, ar tie vaikinai buvo susiję su konfliktu, nežino. Vyriškis vienai moteriai šaukė, kad eitų pakalbėti, moteris atsisakė, tada vyriškis pradėjo ją tempti už rankos. Tempė labai stipriai, ji buvo įsirėžusi, kad jos nenutemptų. Iš byloje esančio VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės įdėtinio lapo matyti, kad 2013 m. liepos 30 d. 22.50 val. į priėmimo skyrių buvo pristatyta S. Š., kuriai buvo nustatyta dešinio dilbio ir alkūnės paviršiniai nubrozdinimai (1 t., 49 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės įdėtiniame lape užfiksuotomis aplinkybėmis, kadangi šias aplinkybes patvirtina policijos pareigūno D. S. 2013 m. liepos 30 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės, kad konflikto metu moteriai buvo nubrozdinta dešinė ranka ir ant moters dešinės rankos matėsi nubrozdinimas (1 t., 46 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiosios sesuo, liudytoja L. K. yra medikė ir galėjo turėti įtakos atsirasti įrašui įdėtiniame lape, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir todėl vertintina kaip niekuo nepagrįsta prielaida.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad J. Š. užmetęs plaukų tiesintuvo laidą nukentėjusiajai S. Š. ant kaklo siekė smaugti nukentėjusiąją, todėl ši kaltinimo dalis tikslintina, nurodant, kad J. Š. ant S. Š. kaklo užmetė plaukų tiesintuvo laidą ir juo traukė nukentėjusiąją į save.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesiėmė visų priemonių ištirti bylai reikšmingų aplinkybių dėl sužalojimų atsiradimo ant S. Š. kūno, prokuroras nukentėjusiajai ir liudytojams uždavinėjo atsakymą menančius klausimus, nepašalino byloje kilusių prieštaravimų, netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai J. Š. pripažino kaltu padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai neatitinka nuosprendyje nurodytų faktų. Liudytojų parodymai ir nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, o prieštaravimai nepaneigti. Apklausti teisme liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai, kurie vertinami kritiškai ir jų parodymai nereiškia fakto nustatymo.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, tačiau padarė nepagrįstas išvadas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad prokurorė teismo posėdžio metu būtų uždavinėjusi atsakymą menančius klausimus, be to, nebuvo gauta pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo, taip pat nebuvo pateikta prašymų jį papildyti (BPK 261 straipsnio 7 dalis), todėl teismas neturi pagrindo abejoti teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios S. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi šiuos parodymus patvirtina liudytojų L. K., J. G., A. M., V. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, ir kiti bylos duomenys (policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir kt.). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai, apklausti pirmosios instancijos teisme, yra giminaičiai ir jų duoti parodymai nereiškia fakto nustatymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka, kadangi pagal teismų praktiką vien tik ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai ar pažįstami žmonės, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–344/2007). Be to, kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus.

Pažymima, kad baudžiamajame procese įrodymai vertinami tiek atskirai, tiek siejant juos į visumą, įrodymų leistinumas, patikimumas ir teisėtumas patikrinamas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir nesiremti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojų L. K. ir Š. B. duotais parodymais, kadangi šie parodymai iš esmės yra nuoseklūs, juos iš dalies patvirtina kitų liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teismo posėdyje, N. U., J. G., A. M., V. G. duoti parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo J. Š. duoti parodymai, be to nukentėjusiosios ir liudytojų duotus parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys (policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolai ir kt.). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų L. K. ir Š. B. bei nukentėjusiosios S. Š. parodymai yra prieštaringi, o prieštaravimai nepašalinti. Teisėjų kolegija patikrinusi minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios duotus parodymus, įvertinusi juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, daro išvadą, kad liudytojų L. K. ir Š. B., bei nukentėjusiosios S. Š. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, o tai, kad jie tam tikras aplinkybes apibūdina skirtingai (pvz., buvo kaip smaugimas, taip galėjo ir pasmaugti, pradėjo smaugti ir kt.), nelaikytina parodymų prieštaravimais, kadangi toks skirtingas įvykio aplinkybių aiškinimas sietinas su asmens buvimo vieta ir matymo galimybėmis tiriamo įvykio metu, veiksmų vertinimu, asmens patirtimi ir kitomis asmeninėmis savybėmis.

Dėl bausmės

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja prašo J. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki 3 mėnesių ir mano, kad tokia bausme bus pasiektas bausmės tikslas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. Š. bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi J. Š. asmenybę, kad yra išsituokęs, neteistas, baustas administracine tvarka (nuobaudos negalioja), dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko bausmės rūšį skirdamas bausmę už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, ir paskyrė bausmę, aiškiai mažesnę už bausmės vidurkį, kuris yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirta bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis J. Š. išteisintinas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, naikintina nuosprendžio dalis dėl paskirtų bausmių subendrinimo, dalis dėl nuteistajam skirtos bausmės vykdymo atidėjimo, taip pat naikintina nuosprendžio dalis dėl nuteistajam J. Š. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių asmenų nuo nusikaltimų fondą paskyrimo.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji teismo posėdyje parodė, jog ji išeidama iš J. Š. viską paliko, todėl jis gali sumokėti kompensaciją, nes jai irgi reikia gyventi. Dėl to, pasak apeliantės, darytina išvada, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo buvo kildinamas iš civilinių teisinių santykių. Šiuo atveju už skausmo sukėlimą traukiant rankinės rankeną, rankenai nuslydus per alkūnę, priteista 3000 Lt neturtinė žala yra aiškiai per didelė. Mano, kad S. Š. už skausmo sukėlimą galėtų būti priteista minimali suma, t. y. iki 800 Lt.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis J. Š. išteisintinas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, iš naujo įvertina bylai reikšmingas aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sprendžia klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai.

Teismų praktika neturtinės žalos atlyginimo fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra labai nevienoda t. y. priteisiama nuo 500 iki 6 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-134/2014; 2K–120/2014; 2K-522/2013; 2K-473/2013; 2K-680/2012; 2K-517/2011), todėl daroma išvada, kad neturtinės žalos atlyginimo suma nustatoma tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad dėl neteisėtų nuteistojo J. Š. veiksmų 2013 m. liepos 30 d. nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nerimą, stresą, išgąstį, baimę, prarado saugumo jausmą, taip pat įvertinęs nuteistojo kaltę, jo turtinę padėtį, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra neproporcinga, todėl ši suma mažintina, iš nuteistojo J. Š. priteisiant 1 000 Lt nukentėjusiosios S. Š. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo

Nukentėjusioji S. Š. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad ji atsisako pateiktų kaltinimų J. Š. ir nori taikos susitarimo.

Teismas pažymi, kad baudžiamasis procesas yra reguliuojamas BK ir BPK normomis ir tik remiantis šiomis normomis gali būti priimami sprendimai baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nurodo, kad ji atsisako pateiktų kaltinimų nuteistajam J. Š. ir nori taikaus susitarimo. Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamajame procese nėra numatyta galimybė atsisakyti pateiktų kaltinimų, kai byloje buvo ar yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas privataus kaltinimo bylų kategorijai (BPK 407 straipsnis), tačiau šioje byloje vadovaujantis BPK 409 straipsniu ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 straipsniu buvo pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas.

Galimybę baudžiamajame procese sudaryti taikų susitarimą numato BK 38 straipsnio nuostatos, kurios leidžia asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tačiau, tam kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jis turi atitikti BK 38 straipsnio 1 dalyje visas numatytas sąlygas: 1) prisipažinti padarius nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlyginti ar pašalinti fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarti dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikyti su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) būti pagrindui manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra 3 iš 4 numatytų sąlygų, t. y. nuteistasis J. Š. neprisipažino padaręs nusikalstamos veikos, neatlygino ir nesusitarė dėl nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimo, nesusitaikė su nukentėjusiąja, todėl šioje byloje taikyti BK 38 straipsnio nuostatų nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tinkamai juos įvertino, teistai ir pagrįstai J. Š. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai J. Š. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, taip pat netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalis dėl J. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį naikintina ir šioje dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis, taip pat naikintinos nuosprendžio dalys dėl paskirtų bausmių subendrinimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo, nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo J. Š. pripažinimo kaltu padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – J. Š. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam J. Š. paskirtų bausmių subendrinimo (BK 63 straipsnio 1, 4 dalis); dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis); dėl nuteistajam J. Š. baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nuo nusikaltimų nukentėjusių asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas) paskyrimo.

Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. Š. priteisimo:

iš dalies tenkinti nukentėjusios S. Š. civilinį ieškinį ir iš J. Š. priteisti 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.