Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Vileikienės ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

V. B. pripažinti kalta pagal BK 284 straipsnį ir skirti jai 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros;

vadovaujantis BK 48 dalies 1 punktu, 5 dalies 4 punktu, įpareigoti V. B. paskirtos bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje;

daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2021 m. balandžio 1 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu pateiktą vaizdo įrašą, pavadinimu VID_20210401 091205, kuris įrašytas į kompaktinį diską, 1 vnt., palikti saugoti prie baudžiamosios bylos;

4.10. Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė ir neišsprendė daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimo, o tai laikytina BPK pažeidimu, šis klausimas turi būti išspręstas ir daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2021 m. balandžio 1 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu pateiktas vaizdo įrašas, pavadinimu VID_20210401_091205, kuris įrašytas į kompaktinį diską, 1 vnt., paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Nukentėjusiojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

10. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau dėl padarinių kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021, 2K-124-719/2022). Pažymėtina, kad nors motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-143-628/2021).

11. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai ir siedamas juos į visumą, įvertino jų patikimumą, teisėtumą ir remdamasis surinktų įrodymų visuma padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, t. y. nustatė, kad V. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

13. Iš V. B. parodymų matyti, kad ji kalta dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino, teisiamajame posėdyje nurodė, jog 2021 m. balandžio 1 d. jai kartu su V. M. K. nuėjus į parduotuvę „A“ pas V. K., jis iš karto pašoko nuo kėdės ir pradėjo ją koneveikti, sakydamas „ko čia valkiojiesi, tu brude“. V. M. K. paėjo truputį į priekį, o ji pasiliko prie durų. V. K. nuo prekystalio šaukdamas priėjo prie jos (V. B.) ir dešine ranka sugriebė už jos kairės rankos peties, po to sudavė jai į kairę veido pusę. Ji kažkaip išsisuko, sukdamasi ir norėdama išsivaduoti, kilstelėjo ranką, todėl gal ir galėjo V. K. kliūti. Ji pas V. K. buvo atėjusi paprašyti parodyti, kuo jis kūrena krosnį, nes jai atidarius savo namo duris, per dūmus nieko nesimatė, jie graužė akis. Ji V. K. tikrai nesudavė, nes jos dešinė ranka nesveika, ją sunkiai pakelia, be to, dešinę ranką ji visada laikydavo kišenėje (2 t., b. l. 72–73). V. B. 2022 m. balandžio 1 d. protokole-pareiškime taip pat nurodyta, kad jai užėjus į parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpas, ten buvęs V. K. sudavė jai ranka vieną smūgį į veido sritį ir stipriai suėmęs už peties išstūmė ją iš parduotuvės (1 t., b. l. 103), iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes V. B. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat ir suvesta į akistatą su V. K. (1 t., b. l. 53–54, 115–116, 158–159, 165–171, 178). Netikėti nuosekliais V. B. parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

14. Nors nukentėjusysis V. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad netoli parduotuvės durų V. B., sukdamasi atbula, dešine ranka tyčia trenkė jam į dešinį skruostą, byloje esantis paties nukentėjusiojo V. K. pateiktas vaizdo ir garso įrašas jo parodymų nepatvirtina, priešingai, šis įrašas patvirtina nukentėjusiosios V. B. parodymus, o nukentėjusiojo parodymus paneigia. Vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kaip V. B., stovinčiai netoli parduotuvės durų, paklausus V. K., kodėl jis kūrena krosnį pliušiniais žaislais, pasakius, kad reikia susitvarkyti kaminą ir kūrenti protingai, pastarasis eidamas link jos šaukia: „Eik lauk, tu brude, šutink lauk“, po to pasigirsta, kaip V. B. sušunka: „Nestumdyk tu manęs, o Jėzau, aaa...“ ir išbėga pro parduotuvės duris. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vaizdo įraše smūgių sudavimas neužfiksuotas, tačiau iš judančio vaizdo galima spręsti, kad priėjęs prie V. B., laikydamas rankoje telefoną ir filmuodamas, V. K. atlieka aktyvius veiksmus, juo labiau, kad V. B. išbėgus iš parduotuvės vėl matomas aiškiai užfiksuotas vaizdas, aiškiai girdisi V. K. ir V. M. K. pokalbis. Taigi vaizdo įrašas patvirtina V. B. nurodytą aplinkybę, kad V. K. ją stūmė iš parduotuvės ir kartu paneigia liudytojos V. M. K. parodymus, kad V. K. įžeidžiančių žodžių V. B. atžvilgiu nevartojo, jos nestūmė, varydamas V. B. iš parduotuvės, prie jos net nebuvo prisilietęs, stovėjo ir nieko nedarė, tik sakė: „Eikite, eikite lauk“ ar „Eik lauk“. Be to, kaip teisingai akcentuota skundžiamame nuosprendyje, vaizdo įraše aiškiai matyti, kad viso konflikto metu V. B. dešinę ranką laikė kelnių kišenėje, taigi ji niekaip negalėjo suduoti šia ranka V. K. į veidą, tačiau susistumdymo metu stengdamasi išsivaduoti iš V. K., galėjo jį kliudyti, bet ne trenkti jam į veidą. Nesutiktina su nukentėjusiojo skundo argumentais, kad teismas netinkamai vertino vaizdo įrašą ir, nors vaizdo nesimato, padarė kategoriškas išvadas, bei prokurorės skundo argumentais, kad teismas vertino tik dalį vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, neatsižvelgdamas į tai, kad vaizdo įraše užfiksuota, jog vyriškis (galimai V. K.) kelis kartus pasako: „Padaužys man per snukį“, kas, pasak prokurorės, patvirtina nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodytą aplinkybę, kad V. B. pirma tyčia nukentėjusiajam V. K. sudavė smūgį į veidą ir tik po to sekė instinktyvus V. K. atsakas į patirtą fizinį smurtą – smūgio V. B. sudavimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visą vaizdo įrašą ir juo rėmėsi tiek, kiek jame užfiksuotas įvykio aplinkybes patvirtino kiti bylos įrodymai. Kaip minėta, vaizdo įraše smūgių sudavimas neužfiksuotas, o kiti byloje surinkti įrodymai taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, kad pirma tyčia jam į veidą trenkė V. B..

15. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo ir prokurorės skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo bei liudytojų V. M. K. ir D. K. parodymus, taip pat yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad konfliktą, kilusį tarp nukentėjusiojo V. K. ir išteisintosios V. B., matė tik vienas asmuo – liudytoja V. M. K.. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šios liudytojos parodymai V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką nepatvirtina. Įvertinus V. M. K. parodymus visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, įskaitant ir pirmiau minėtą vaizdo ir garso įrašą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios liudytojos parodymai nėra patikimi, jie yra palankūs nukentėjusiajam, be to, dėl esminių aplinkybių su nukentėjusiojo V. K. parodymais nesutampa. Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. K. nurodė, jog V. B. įėjus į parduotuvę, jis pastarąją pavadino „brude“, ištiesęs ranką, eidamas link jos sakė: „Eik lauk, brude“, o kai V. B., išeidama iš parduotuvės, būdama netoli durų, sukdamasi atbula ranka trenkė jam į veidą, į dešinį skruostą, ir jis instinktyviai trenkė jai atgal (2 t., b. l. 73–75, 118). Liudytoja V. M. K., tuo metu buvusi parduotuvėje ir mačiusi visą įvykio eigą, nurodė visiškai skirtingas aplinkybes – kad V. K. konflikto metu įžeidžiančių žodžių V. B. atžvilgiu nepasakė, varydamas ją iš parduotuvės, sakė: „Eik lauk“, prie V. B. net nebuvo prisilietęs, jos nestūmė, V. B. žengė žingsnį link V. K. ir užsimojusi ranka jam sudavė per veidą, sudavė dešine ranka, tikriausiai į kairę veido pusę (2 t., b. l. 75–77). Taigi akivaizdu, kad nukentėjusiojo V. K. ir liudytojos V. M. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių visiškai nesutampa, be to, jie akivaizdžiai yra palankūs nukentėjusiajam – nors pats V. K. nurodė, kad būtent jis ėjo link V. B., sakydamas jai „Eik lauk, brude“, nurodė, kad V. B., išeidama iš parduotuvės, būdama netoli durų, sukdamasi atbula ranka trenkė jam į veidą, tačiau V. M. K. tvirtino, kad V. K. jokių įžeidžiančių žodžių V. B. atžvilgiu nevartojo, prie jos net neprisilietė, būtent V. B. žengė žingsnį link V. K. ir užsimojusi ranka sudavė jam per veidą. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad pranešime policijai V. K. nenurodė, jog ir jis konflikto metu sudavė V. B. (1 t., b. l. 5–8), be to, ir pati prokurorė skunde nurodė, kad būtent 2021 m. balandžio 1 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (o ne pranešime policijai) užfiksuota, jog V. K. parodė, kad konflikto metu V. B. vieną kartą kumščiu trenkė jam į veidą, o jis instinktyviai taip pat jai vieną kartą delnu sudavė, tačiau negali nurodyti, kur sudavė (1 t., b. l. 9–11). Dėl to prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir tinkamai nevertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, pažymėjo, jog kaltinime nėra detalizuota, kuria ranka V. B. sudavė V. K., priešingai nei mano prokurorė, nereiškia, kad teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, šiuo atveju privalėjo pasinaudoti galimybe pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis.

16. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų nukentėjusiojo V. K. teiginį, kad po V. B. jam suduoto smūgio į dešinį skruostą, jo veide buvo patinimas ir paraudimas, patinimas laikėsi iki vakaro, o paraudimas išnyko po valandos (2 t., b. l. 73–75). Nors liudytoja, paties konflikto nemačiusi V. K. sutuoktinė D. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji, praėjus maždaug po 15 minučių po įvykio, grįžusi į parduotuvę matė, kad V. K. buvo paraudęs ir patinęs skruostas (2 t., b. l. 79), o liudytojas A. K., iš kurio nukentėjusysis nuomojasi patalpas, nurodė, jog apie 10 val. atėjęs pas V. K. į parduotuvę jis matė, kad vienas V. K. skruostas buvo paraudęs (2 t., b. l. 78–78), šiuos liudytojų parodymus paneigia nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo policijos pareigūno J. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (kuriuos jis patvirtino teisiamajame posėdyje), kad jis apie 9–10 val. nuvykęs į parduotuvę, kurioje prekiaujama arbata, prieskoniais ir kava, bendraudamas su V. K. ant jo veido nepastebėjo jokių paraudimų, patinimų, sužalojimų, V. K. sakė, kad jam sužalojimų V. B. nepadarė (1 t., b. l. 96; 2 t., b. l. 77–78). Tai dar kartą patvirtina išteisintosios V. B. parodymus, kad ji V. K. tyčia per veidą nesudavė ir paneigia nukentėjusiojo V. K. bei liudytojos V. M. K. parodymus, kad V. B. tyčia vieną kartą ranka trenkė V. K. į veidą.

17. Kitos prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad V. B. parodymus, jog ji įvykio metu negalėjo pakelti rankos ir jos valdyti, paneigia ekspertizės aktas (2 t., b. l. 136–138), specialisto išvadoje Nr. G 410/2021(04) nurodyta, kad V. B. kūne sužalojimų nenustatyta (1 t., b. l. 139), taip pat nepatvirtina, kad V. B. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dar kartą pažymima, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad viešoje vietoje V. B. tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą V. K., taip sukėlė jam fizinį skausmą ir įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto naudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su prokurorės teiginiu, kad byloje esantys duomenys (nukentėjusiojo, liudytojų D. K., V. M. K. parodymai) neabejotinai patvirtina, jog V. B. pirma tyčia sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam V. K., taip sukeldama jam fizinį skausmą ir pažeisdama viešąją tvarką, nes toks V. B. elgesys šokiravo aplinkinius (liudytoją M. V. K.), parduotuvėje buvo sukeltas triukšmas, tai galėjo girdėti ne tik parduotuvėje buvę asmenys, bet ir pro šalį gatve einantys praeiviai. Kaip jau minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Nors motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Bylos duomenimis, V. B. į V. K. parduotuvę atėjo tik norėdama išsiaiškinti, kuo parduotuvėje kūrenama krosnis, nes iš kamino rūko aitrūs dūmai, buvo sunku kvėpuoti, tačiau byloje nenustatyta, kad V. B. būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus ir taip sutrikdžiusi visuomenės rimtį ar tvarką. Kartu šiame kontekste pastebėtina, kad nei V. K., nei V. M. K. iš karto po konflikto į policiją neskambino, V. M. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji neprašė savo sūnaus, kad jis iškviestų policiją, jam tik pasakė, kas įvyko, ir liudytojas A. K. patvirtino, kad būtent jo iniciatyva buvo kviečiama policija, jis paskambino policijos pareigūnui A. V., nes turėjo šio pareigūno telefono numerį (2 t., b. l. 78–79). Duomenų, kurie patvirtintų, kad parduotuvėje konflikto metu kilusį triukšmą būtų girdėję ne tik parduotuvėje buvę asmenys, bet ir pro šalį gatve einantys praeiviai, byloje nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog V. B. viešoje vietoje – parduotuvėje, tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą V. K., tokiu įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto naudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir pagrįstai V. B. pagal BK 284 straipsnį išteisino.

18. Patikrinus skundžiamą apylinkės teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, priešingai nei skunde teigia prokurorė, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip pageidautų apeliantai, ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei pastarieji tikėjosi, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadoms.

19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai priėmė V. B. išteisinamąjį nuosprendį ir V. K. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tenkinti prokurorės ir nukentėjusio apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su bausmės V. B. skyrimu ir V. K. civilinio ieškiniu nepasisakoma.

20. Tačiau, kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišsprendė daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 2021 m. balandžio 1 d. pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu pateikto vaizdo įrašo, pavadinimu VID_20210401_091205, kuris įrašytas į kompaktinį diską (1 t., b. l. 6–11), klausimo. Dėl to prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neišspręsto daiktinio įrodymo klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas), – minėtas vaizdo įrašas paliekamas saugoti prie baudžiamosios bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį pakeisti:

daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2021 m. balandžio 1 d. pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu pateiktą kompaktinį diską su vaizdo įrašu, pavadinimu VID_20210401_091205 (voke prie 1 tomo baudžiamosios bylos viršelio), palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.