Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir V. A. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme ir V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į V. A. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitytas bausmės laikas atliktas pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. A. paskirtos bausmė laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas: 2015 m. sausio 14 d. (viena diena), nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d.

Iš V. A. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos priteista 2088,39 Eur ekstradicijos išlaidų, išlaidas sumokant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas.

Iš V. A. asmens kratos metu paimti 15 svarų ir 54 pensai nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti ekstradicijos išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent: būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi bei vykdydamas kasininko pareigas, turėdamas administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias įmonės lėšas, laikotarpiu nuo 2010-02-05 iki 2010-03-09 kasos išlaidų orderiais: 2010-02-05 (duomenys neskelbtini) Nr. 00166, 2010-03-05 (duomenys neskelbtini) Nr. 00170 ir 2010-03-09 Nr. (duomenys neskelbtini) 00171 iš įmonės kasos paėmė jo žinioje buvusias pinigines lėšas – 43 364,55 Eur (kas atitinka 149 729,11 Lt), kurių į UAB (duomenys neskelbtini) kasą neįnešė bei nepagrindė piniginių lėšų panaudojimą pagrindžiančiais dokumentais, tokiu būdu V. A. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB (duomenys neskelbtini) turtą – 43 364,55 Eur (kas atitinka 149 729,11 Lt).

Taip pat V. A. nuteistas už tai, kad jis aplaidžiai tvarkė apskaitą, o būtent: laikotarpiu nuo 2009-11-06 iki 2012-11-16 būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2001-11-08 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 str. reikalavimus, kuriame nurodoma, kad „...1. už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. 2 ...už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas minėto įstatymo 19 straipsnio „Apskaitos dokumentu, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 dalies reikalavimus, kurioje nurodoma, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, minėto straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurioje nurodyta, kad „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė UAB (duomenys neskelbtini) pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų laikotarpiu nuo 2009-11-06 iki 2009-12-31 ir nuo 2010-04-01 iki 2012-11-16 visiškai negalima, o laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-03-31 (kadangi išsaugotas tik kasos žurnalas ir sąskaitų judėjimo registras) iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Liudytojas E. G. teisme parodė, kad V. A. nepažįsta. Jis kartu su T. J. turėjo po 50 procentų bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijų. T. J. nedirbo toje įmonėje, buvo tik jos akcininkas. Įmonės veikla buvo autoservisas ir plovykla. Kartu su T. J. nutarė įmonę parduoti. Pirkėjas V. A. atsiliepė pagal įdėtą skelbimą laikraštyje dėl įmonės pardavimo. Už įmonės akcijas V. A. sumokėjo grynais pinigais, pardavimo kainos neatsimena. Įmonės akcijų pardavimo metu, perduodant pinigus, jis (E. G.) su T. J. buvo kartu, jiems kartu V. A. ir padavė pinigus. Bendrovės dokumentus tvarkė buhalterė, jis pats pasirašydavo dokumentus. Pardavęs įmonės akcijas, daugiau jos veikla nesidomėjo.

Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad V. A. pažinojo seniai, jis pats pasisiūlė tapti įmonės direktoriumi, o vėliau – ir nupirkti UAB (duomenys neskelbtini) akcijas; nuo tada, kai V. A. tapo įmonės direktoriumi, jis daugiau toje įmonėje nedirbo (t. 2, b.l. 78-79). Papildomai apklaustas liudytoju E. G., be kita ko, parodė, kad tuo metu, kai jis su kitu akcininku T. J., nutarė parduoti įmonę, V. A. įsipareigojo nupirkti bendrovės akcijas per 3-4 mėnesius, todėl jie paskyrė V. A. įmonės direktoriumi. Iki akcijų pardavimo 2010-05-14 jis (E. G.) tik formaliai buvo įmonės akcininkas, kartais apsilankydavo įmonėje. Įmonės kompiuteriu jis pats nesinaudojo, juo naudojosi paskirtas direktorius V. A., buhalterė V. Š., užsakymų priėmėjas R. B., kurie turėjo prisijungimo kodus (t. 2, b.l.80-83). Papildomai apklaustas liudytojas E. G. parodė ir tai, kad 2009 10 19 priėmimo-perdavimo aktu jis perdavė naujam direktoriui V. A. įmonės buhalterinius dokumentus bei kitus akte nurodytus dokumentus, taip pat ir įmonės kasoje buvusius grynuosius pinigus – 59 272,97 Lt. Priėmimo-perdavimo aktas buvo pasirašytas jo ir kito akcininko T. J. akivaizdoje, taip pat jų abiejų akivaizdoje V. A. perskaičiavo kasoje buvusius ir jam perduodamus grynuosius pinigus. V. A. savo automobiliu išsivežė jam perduotus dokumentus, o jis su T. J. išsivežė savo asmeninius daiktus. Po dokumentų perdavimo, jis nieko bendro su minima bendrove neturėjo, bendrovės veikloje nedalyvavo. Apie V. A. skolą įmonei nieko nežino (t. 2, b.l. 83-84). Teisiamajame posėdyje liudytojas E. G. teigė, kad tvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau, prieštaringai aiškino, kad kai V. A. tapo bendrovės direktoriumi, po to, iš karto nupirko ir įmonę. Jam žinoma, kad tuo metu kai V. A. už įmonės akcijas mokėjo grynais pinigais, jis turėjo pinigų banko sąskaitoje. Įmonės pardavimo metu įmonėje dirbo apie 20 žmonių, 60 000 litų nebuvo didelė pinigų suma. Visi pinigai buvo užpajamuoti. Pardavimo metu V. A. pats peržiūrėjo įmonės buhalterinius dokumentus, kuriuos jam parodė arba jis pats, arba T. J.. Iš kasos pinigus, prieš juos perduodant, galėjo suskaičiuoti jis (E. G.), arba T. J.. Dalies aplinkybių neprisimena.

Liudytojas T. J. J. parodė, kad kartu su E. G. buvo UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas. Įmonė, kurioje dirbo iki dešimt žmonių, užsiėmė automobilių remontu. Atrodo, kad tuo metu kai įmonės akcijas nupirko V. A., kurį jis buvo anksčiau matęs autoservise, jis tapo ir įmonės direktoriumi. Akcijas jis pardavė už 1000 litų. Sprendimas buvo priimtas parduoti įmonę dėl prastėjančios įmonės finansinės padėties. Kaip buvo surastas įmonės pirkėjas V. A. jis nežino. Dokumentus tvarkė E. G., akcijų pirkimo-pardavimo sutartį jis pats pasirašė nedalyvaujant V. A.. Ši sutartis buvo palikta įmonėje jam pasirašyti. Jam nežinoma, ar V. A. pasirašydavo ant tuščių dokumentų blankų.

Liudytojas T. J. J. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tuo metu, kai nusprendė su E. G. parduoti įmonę, jos finansinė būklė buvo prasta - skola už įrangą, buvo skolos tiekėjams, nebuvo atsiskaityta už suteiktas paslaugas. Įmonės pardavimo momentu įmonės kasoje galėjo būti keli tūkstančiai litų, tačiau tokia suma, kaip 59 000 Lt, negalėjo būti kasoje, kadangi nebuvo teikiamos brangios paslaugos. Pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašoma nedalyvaujant abiem šalims. Kitų asmenų parašai jau buvo sutartyje, kai jis pats pasirašinėjo sutartį. Už įmonės pardavimą kiekvienam akcininkui teko po 1 000 Lt. Įmonės veiklą vykdė E. G.. Jo (T. J.) akivaizdoje E. G. tikrai neperdavė V. A. kasoje buvusių apie 60 000 Lt. Po akcijų pardavimo sutarties pasirašymo, jam E. G. davė 1000 litų. Apie tai, kad V. A. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), jis sužinojo iš E. G.. Liudytojas teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Papildomai paaiškino, kad jam nėra žinomos V. A. paskyrimo į direktoriaus pareigas aplinkybės, tuo labiau, kad pusę metų iki įmonės akcijų pardavimo, įmonės direktoriumi buvo paskirtas V. A.. Apie visuotinį akcininkų susirinkimą taip pat nieko nežino. Apie V. A. žino tik tiek, kad jam pardavė įmonės akcijas, tačiau nei sutarties pasirašymo metu, nei pinigų perdavimo metu jo nebuvo. E. G. nurodė neteisingai, kad jis (T. J.) dalyvavo perduodant grynuosius įmonės pinigus, buvusius bendrovės kasoje.

Liudytoja V. Š., kad 2007-2010 dirbo UAB (duomenys neskelbtini) buhaltere. Direktorius buvo E. G., žino, kad vėliau - V. A., kurį matydavo labai retai. Dažniausiai ji dirbdavo vakarais. Apie tai, kad įmonės direktoriumi tapo V. A. sužinojo perskaičiusi dokumentus. Akcijų pardavimo, įmonės pardavimo fakto nežino. Reikiamus pasirašyti buhalterinius dokumentus palikdavo įmonėje. Prisimena, kad pagal priėmimo-perdavimo aktą perdavė V. A. dokumentus. Dėl 149 000 litų paėmimo iš kasos nežino. Galėjo būti, kad įmonės direktorius juos paėmė investicijoms. Ji pati tokios pinigų sumos nematė. Skola įmonei buvo skaičiuojama pagal pateiktus dokumentus, ar tie dokumentai pagrįsti nežino, mano, kad turėjo būti pagrįsti. Nematė, kad V. A. disponuotų piniginėmis lėšomis, esančiomis įmonės kasoje. Teisme liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai paaiškindama, jog nematydavo kas ir kada pasirašydavo jos paliktus buhalterinius dokumentus.

Skundžiamame nuosprendyje apeliantą kaltinančiais įrodymais pripažinti ne tik jo paties parodymai, bet ir liudytojų E. G., R. B., V. Š. parodymai bei Specialisto išvada dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas iš šių įrodymų nepatvirtina fakto, jog V. A., veikdamas kaip bendrovės direktorius ir kasininkas, neteisėtai iš įmonės kasos pasisavino jo žinioje buvusius pinigus.

2009 10 19 dokumentų priėmimo-perdavimo akte nurodyta, kad E. G. perdavė UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus naujam įmonės direktoriui V. A., kuriuo, be perduodamų įmonės dokumentų, kartu buvo perduoti ir grynieji pinigai kasoje 59272,97 Lt (t.1, b.l. 115). Faktas, kad V. A. buvo paskirtas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi neginčijamas. Juridinių asmenų registre įregistruota, kad 2009 10 16 gautas visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas dėl vadovo pakeitimo; 2009 10 30 įregistruotas bendrovės vadovo pakeitimas. Nuteistasis V. A. pripažįsta, kad E. G. pasiūlymu tapo formaliu bendrovės direktoriumi, tačiau realiai direktoriaus funkcijų nevykdė, tik pasirašydavo E. G. nurodymu dokumentus, nesigilindamas į jų turinį. Liudytojas E. G. konkrečiai nenurodė aplinkybių kada ir kokiomis aplinkybėmis V. A. buvo paskirtas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Liudytoju byloje apklaustas kitas bendrovės akcininkas T. J. J. kategoriškai tvirtino, kad tik apeliacinės instancijos teisme sužinojo, jog V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, kadangi jam apie tokį susirinkimą ir priimtą jame sprendimą nebuvo žinoma. Kiti bendrovės darbuotojai, buhalterė V. Š., užsakymų priėmėjas R. B., apklausti liudytojais taip pat nenurodė konkrečių, realiai atliekamų V. A., kaip direktoriaus, darbinių funkcijų. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. A. nuo 2009 11 06 buvo įregistruotas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir 2009 10 19 jam buvo perduoti bendrovės buhalteriniai ir kiti dokumentai (kurių dalis buvo rasti ir paimti kratos metu pas nuteistojo giminaičius – t. 1, b.l. 147-148). Kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad 2009 10 19 bendrovės kasoje buvo perdavimo akte nurodyta pinigų suma - 59272,97 Lt, kuri buvo taip pat perduota V. A. ir, kad po paskyrimo direktoriumi jis realiai atliko bendrovės direktoriaus funkcijas. Priešingai bylos duomenys tvirtina, kad V. A. tik formaliu direktoriumi. Pats nuteistasis kategoriškai neigia pinigų perdavimo faktą, tvirtindamas, kad jam buvo perduoti tik dokumentai, priėmimo-perdavimo akto jis neskaitė, nematė, kad jame yra nurodyta ir minėta pinigų suma. Liudytojas E. G. prieštaringai aiškino pinigų perdavimo aplinkybes, - ikiteisminio tyrimo metu liudytojas teigė, kad priėmimo-perdavimo aktas buvo pasirašytas ir kasoje buvę pinigai perskaičiuoti jo ir kito akcininko T. J. J. akivaizdoje, pinigus skaičiavo pats V. A.. Pirmosios instancijos teisme liudytojas E. G. teigė, kad iš kasos pinigus, prieš juos perduodant, galėjo suskaičiuoti jis pats, arba T. J. J.. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas aiškino, kad kasoje buvusius pinigus jis padovanojo V. A., tačiau pinigų perdavimo fakto neatsimena, teigė, kad apygardos teisme galėjo duoti ir neteisingus parodymus. Liudytojas T. J. J. kategoriškai neigė, kad jo akivaizdoje buvo perduoti V. A. bendrovės pinigai ar dokumentai, dar daugiau, apie tai, kad V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi gerokai anksčiau, nei buvo parduotos įmonės akcijos, jis sužinojo tik teisme. Apie jokį perdavimo aktą jam nėra žinoma. Specialisto išvadoje dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos dokumentinio tyrimo nurodyta, kad tik pagal pateiktus dokumentus (2009 10 19 priėmimo-perdavimo aktą) nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius E. G. perdavė V. A. akte išvardinus dokumentus bei grynuosius pinigus, tačiau tyrimui nebuvo pateikti visi akte nurodyti dokumentai, tarp jų kasos žurnalas, EKA žurnalas nuo 2009 11 06- 2009 12 31, todėl nustatyti šio laikotarpio pajamas ir išlaidas bei piniginių lėšų judėjimą, taip pat nustatyti ar visi pinigai iš EKA užpajamuoti kasoje nėra galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad tik formaliai V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi, faktiškai jis šiai pareigybei priskirtų funkcijų nevykdė, realiai įmonei vadovavo E. G., kurio nurodymu V. A. ir pasirašydavo jam pateiktus dokumentus. Be to, byloje objektyviai nepatvirtinta kokia grynųjų pinigų suma buvo bendrovės kasoje V. A. formaliai įregistravus bendrovės direktoriumi, tuo labiau, byloje neįrodyta, kad pastarasis perėmė savo žinion 2009 10 19 perdavimo akte nurodytą pinigų sumą ir vėliau disponavo jais ir kitais, vėliau gautais, bendrovės kasoje buvusiais bendrovei priklausančiais pinigais.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą – 43 364, 55 Eur (149 729,11 Lt), paimdamas juos iš kasos pagal kasos išlaidų orderius - 2010 02 05 (duomenys neskelbtini) Nr. 00166, 2010 03 05 (duomenys neskelbtini) Nr. 00170 ir 2010 03 09 Nr. (duomenys neskelbtini) 00171.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto pavertimas savo turtu (užvaldymas), taip padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-499/2012, 2K-148/2013, 2K-138/2014 ir kt.). Esminis šio nusikaltimo sudėties požymis – kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas pavertimas savo nuosavybe. Apie nuteistojo V. A. veikos atitiktį BK 183 straipsnio 2 dalies nuostatoms pirmosios instancijos teismas sprendė pagal išgrynintų pinigų paėmimo faktą iš bendrovės kasos, tačiau neįrodė, kad būtent jis paėmė iš kasos jam inkriminuotą pinigų sumą, apsiribodamas išvada, kad jis vykdė bendrovėje direktoriaus ir kasininko pareigas, jam buvo suteikta teisė disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis. Tačiau tik fakto nustatymas, jog V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi nepakankamas pripažinti, kad būtent jis pasisavino jam inkriminuotą, bendrovei priklausančią pinigų sumą.

Kaip minėta, byloje objektyviai nėra nustatytos bendrovės pajamos kasoje, piniginių lėšų judėjimas tuo laikotarpiu, kai direktoriumi buvo paskirtas V. A.. Visiškai neaišku kiek realiai pinigų buvo ir ar jų buvo iš viso bendrovės kasoje kaltinimui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 02 05 iki 2010 03 09. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad V. A. jam inkriminuotą pinigų sumą paėmė iš bendrovės kasos ir tokiu būdu juos pasisavino. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Specialisto išvados, tik pagal įrašus kasos žurnale nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 02 05 iki 2010 03 09 V. A. buvo išmokėta kaltinime nurodyta pinigų suma, tačiau labai svarbu pažymėti, kad bendrovė tyrimui nepateikė šių pinigų išmokėjimą pateisinančių kasos išlaidų orderių ir avanso apyskaitų apie šių pinigų panaudojimą. Įrašus kasos žurnale parašu patvirtino kasininkas ir buhalteris, tačiau pasirašiusių asmenų pavardės nenurodytos. Kasininko pareigas bendrovėje vykdė V. A., buhalterės – V. Š.. Nuteistasis V. A. viso proceso metu nuosekliai neigė pinigų paėmimo faktą iš bendrovės kasos, tvirtindamas, kad pasirašydavo neskaitęs tuos dokumentus, kuriuos jam paduodavo faktinis įmonės direktorius E. G.. Buhalterė V. Š. reikiamus direktoriui pasirašyti dokumentus palikdavo įmonėje, kas ir kada juos pasirašydavo ji nematydavo. Apie tai, kad įmonės direktorius yra V. A., ji sužinojo tik iš dokumentų, pati su juo, kaip įmonės vadovu, jokių darbinių reikalų nesprendė. Jai nėra žinoma, kad 149 000 litų suma buvo bendrovės kasoje, vertinant pagal buhalterinius dokumentus, tokios pinigų sumos kasoje negalėjo būti. Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktų ir ištirtų visumą, daro išvadą, kad nuteistojo V. A. yra nuoseklūs, logiški, vieni kitus papildantys, juos patvirtina ir liudytojos V. Š. parodymai, iš kurių turinio akivaizdžiai matyti, kad V. A. realiai bendrovės direktoriaus funkcijų nevykdė. Visiškai nelogiška, kad įmonės direktorius nespręstų su buhaltere jokių finansinių klausimų, kas, akivaizdu, buvo nagrinėjamu atveju. Be to, ir Specialisto išvada, vertinant kitų bylos įrodymų kontekste, priešingai nei nurodė apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje, nepatvirtina fakto, jog V. A. bendrovės kasos paėmė 149 000 litų, kaip nurodyta kasos žurnalo įrašuose (t.1, b.l. 76-77). Besąlygiškai tikėti šiais įrašais, nesant dokumentų ar kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių pinigų išmokėjimo faktą V. A., negalima. Todėl teisėjų kolegija nuteistojo V. A., liudytojos V. Š. parodymus, Specialisto išvadą pripažįsta kaip teisinančius įrodymus.

Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kaltinančiais įrodymais pripažino liudytojo E. G. parodymus. Juos vertino selektyviai, nenustatė ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, tinkamai jų neįvertino visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos nuosprendyje konstatuota, jog E. G. parodymais nustatyta, kad V. A. perėmė iš E. G. ne tik dokumentus, grynuosius pinigus, bet ir pats daugiau jokios veiklos įmonėje nevykdė. Pasak apygardos teismo, tokią išvadą patvirtina liudytojų T. J. J. bei R. B. parodymai. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, byloje nenustatyta, kad 2009 10 19 priėmimo-perdavimo aktu V. A. E. G. perdavė ir akte nurodytą 59 272,97 litų sumą. Tokio fakto nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Svarbu pažymėti, kad tokį faktą kategoriškai paneigė ir kitas bendrovės akcininkas, liudytojas T. J. J., kuris ne tik neigė matęs pinigų perdavimo faktą, ar tuo labiau pats juos skaičiavęs (kaip tvirtino apygardos teisme liudytojas E. G.), dar daugiau, jis patvirtino ir kitą svarbią aplinkybę, kad jam iš viso nebuvo žinoma apie V. A. paskyrimą direktoriumi 2009 metų spalio mėnesį, jis buvo įsitikinęs, kad apeliantas tapo direktoriumi tik tada, kai buvo parduotos įmonės akcijos 2010 05 14. Šiais liudytojo parodymais kolegija neturi pagrindo netikėti, todėl juos vertina kaip patikimus, faktines bylos aplinkybes atitinkančius bei apeliantą teisinančius įrodymus. Liudytojo R. B. parodymai visiškai nepatvirtina fakto, kad V. A. realiai vadovavo įmonei, tvarkė finansinius klausimus, tuo labiau, realiai disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis. Todėl šio liudytojo parodymai, V. A. kaltinančia prasme, kaip nurodė nuosprendyje apygardos teismas, įrodomosios reikšmės neturi.

Tuo tarpu liudytojo E. G. parodymai viso proceso metu yra prieštaringi esminėse aplinkybėse, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu E. G. teigė, kad nuo V. A. paskyrimo direktoriumi, jis pats įmonėje nedirbo; papildomai apklaustas tvirtino, kad V. A. įsipareigojo nupirkti bendrovės akcijas per 3-4 mėnesius, todėl jį paskyrė įmonės direktoriumi, pats lankydavosi įmonėje kaip akcininkas; kitoje apklausoje parodė, kad po dokumentų perdavimo jis (E. G.) nieko bendro su įmone neturėjo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad V. A. tuo pačiu metu tapo ir bendrovės direktoriumi, ir nupirko įmonės akcijas. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas E. G. kategoriškai teigė, kad V. A. pradėjo valdyti įmonę nuo akcijų pardavimo dienos, tačiau teismo posėdyje perskaičius 2010 05 14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b.l. 109), liudytojas savo parodymus pakeitė teigdamas, kad V. A. įmonę pradėjo valdyti nuo jo paskyrimo įmonės direktoriumi. Pripažino, kad apygardos teisme galėjo duoti neteisingus parodymus. Įvertinant išdėstytą, nėra jokio pagrindo pripažinti liudytojo E. G. parodymus patikimais, apeliantą kaltinančiais įrodymais. Kaip jau minėta, jie yra prieštaringi esminėse aplinkybėse, jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl šio liudytojo parodymus vertinant visų bylos įrodymų kontekste, darytina išvada, kad faktiškai bendrovę valdė ir jai vadovavo būtent E. G., o apeliantas V. A., pasinaudojant jo tuometine padėtimi, jo asocialiu gyvenimo būdu (daug kartų teistas, turintis priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, ką patvirtina ir duomenys iš LITEKO sistemos apie jo teistumą, taip pat pažyma apie jo padarytus administracinės teisės pažeidimus bei jų pobūdį) buvo tik formaliai įregistruotas bendrovės direktoriumi, jam būdavo duodami pasirašyti dokumentai, už ką pastarajam E. G. mokėdavo nedidelėmis pinigų sumomis. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis buvo tik fiktyvus įmonės direktorius, o faktiškai įmonei vadovavo E. G., tuo pačiu daro išvadą, kad byloje nėra įrodyta, kad apeliantas V. A. dalyvavo pasisavinant jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 43 364, 55 eur (149 729, 11 Lt). Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, bylos įrodymų visetas nepatvirtina įvykus bendrovės materialaus turto perdavimą V. A. ir jam direktoriaus pareigų pagrindu pasisavinus nurodytą pinigų sumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės pardavimo fiktyvumą būtent rodo ir tai, kad pasirinktas asmuo yra asocialus, kaip minėta ne kartą teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis už smulkias vagystes, narkotinių medžiagų vartojimą, turintis priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, tuo pačiu iš dalies priklausomas nuo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus E. G., iš kurio nuolat skolindavosi pinigų narkotikams įsigyti. Tai reiškia, kad labai tikėtina, jog toks asmuo nesupranta daugelio net ir paprastų teisinių dalykų, neturi reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos, kurie leistų adekvačiai įvertinti situaciją, ir tokiu asmeniu lengva pasinaudoti, o tai ir buvo padaryta šioje byloje. Akivaizdu, kad apeliantas negalėjo turėti pakankamų įgūdžių valdyti bendrovę, to ir nedarė. Byloje analizuojant, ar V. A. formaliai būdamas įmonės vadovu, realiai atliko vadovo funkcijas, nenustatyti absoliučiai jokie jo atlikti veiksmai. Joks darbo užmokestis jam nebuvo sumokėtas (išskyrus tai, kad po dokumentų pasirašymo E. G. jam duodavo pinigų), bendrovėje atliekamų darbų nekoordinavo, darbuotojams užduočių neduodavo, su kuriais nenustatyti jokie kontaktai, kaip ir neatliko jokių funkcijų, susijusių su prekių ir paslaugų užsakymu. Pažymėtina, kad byloje nustatytas faktas, kad apeliantui buvo perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai, kurio jis ir pats neneigia, kaip ir pripažįsta, kad jų pilnai neišsaugojo, už ką jis ir buvo nuteistas šioje byloje (nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas), tačiau tai savaime nepatvirtina fakto, jog jis pasisavino bendrovės kasoje buvusius pinigus.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės paneigia ir kitą skundžiamo nuosprendžio išvadą, kad pats nuteistasis pripažino pasisavinęs iš bendrovės apie 2000 litų. Toks faktas nenustatytas. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad minėta 2000 litų suma susidarė iš jam duodamų E. G. pinigų už dokumentų pasirašymą, tačiau tai niekaip nesusiję su pinigų pasisavinimu, direktoriaus pareigų pagrindu, iš bendrovės kasos. Liudytojo E. G. parodymus apie tai, kad nuo 2010 10 19 dienos, kai jis perdavė V. A. bendrovės dokumentus bei kasoje buvusius pinigus, o pastarasis realiai perėmė įmonės valdymą, be kitų pareigų pasirašydavo ir visus įmonės dokumentus, disponavo įmonės pinginės lėšomis, iš dalies paneigia ir tuo pačiu patvirtina apelianto parodymus, kad jis buvo tik formalus įmonės direktorius, kiti bylos duomenys. 2011 05 25 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) (2013 04 15 nutarimu ikiteisminis tyrimas atskirtas, įtariamieji nenustatyti - t. 1, b.l. 13-14) pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje dėl galimai suklastotų įmonės direktoriaus V. A. parašų 2009 12 31 balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje ir kasos žurnale (t. 1, b.l. 1). Atliekant šį ikiteisminį tyrimą, 2012 07 03 Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad eilėje buhalterinių dokumentų (PVM sąskaitose-faktūrose), kuriuose nurodyta „išrašė ir prekes išdavė direktorius V. A.“, pasirašė ne V. A. (t. 1, b.l.94-97). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad liudytojas E. G., kaip buvęs UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, negalėjo aiškiai nurodyti, kada jis pasitraukė iš bendrovės veiklos, tai yra, ar paskyrus V. A. direktoriumi, ar pardavus jam įmonės akcijas. Kolegijos vertinimu, visiškai nelogiška, kad bendrovės direktorius, atsakingas už įmonės veiklą, taip pat turėdamas finansinę atsakomybę, nežino, kada jis pasitraukė iš bendrovės valdymo. Tuo labiau, liudytojo E. G. parodymais leidžia abejoti ir tokios byloje objektyviai nustatytos aplinkybės, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi V. A. įregistruotas 2009 11 06, o bendrovės akcijos parduotos tik 2010 05 14. Pasak liudytojo E. G., bendrovės valdymą V. A. perėmė nuo 2009 11 06 dienos, jam tapus direktoriumi, tačiau visiškai nelogiška, kad bendrovės akcininkai, turėdami neturtines ir turtines teises, tarp jų ir gauti bendrovės pelno dalį, visiškai atsiriboja nuo įmonės, jos veikla nesidomi ir joje nedalyvauja. Liudytojo E. G. parodymus, kad nuo V. A. paskyrimo direktoriaus jis įmonės veikloje nedalyvavo, jokių finansinių bei kitų reikalų nesprendė, be kita ko, paneigia ir kasos žurnalas, iš kurio matyti, kad E. G. 2010 03 31 buvo išmokėta 1000 litų, kaip nurodyta, paskolos aptarnavimo sąskaitos papildymui (t. 1, b.l. 78). E. G. nurodytas aplinkybes paneigia ir kito bendrovės akcininko, liudytojo T. J. J. parodymai, kuriuose jis aiškiai parodė, kad jam nėra žinomas faktas apie V. A. paskyrimą direktoriumi 2009 metų spalio mėnesį, jis apie tai nebuvo informuotas, visuotiniame akcininkų susirinkime nedalyvavo (kas būtina pagal bendrovės įstatus), jis buvo įsitikinęs, kad V. A. įmonės valdymą perėmė tik tada, kai buvo parduotos bendrovės akcijos 2010 05 14 dieną.

Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad V. A. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės, UAB (duomenys neskelbtini) turtą, paimdamas iš kasos 149 729,11 Lt (43 364,55 Eur). Tuo tarpu apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai vertino bylos duomenis, nepagrįstai pripažino liudytojo E. G. prieštaringus parodymus, kaltinančiais įrodymais, vertino juos selektyviai, suteikdamas jiems prioritetą prieš kitus bylos duomenis, apsiribojo tik formaliai nustatytu faktu apie apelianto paskyrimą bendrovės direktoriumi bei specialisto išvada konstatuota skola bendrovei, atlikus tik dokumentinį bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, to pasėkoje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, dėl ko nepagrįstai V. A. pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis indubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, judgmentof 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgmentof 20 March 2001 ir kt.).

Įvertinant išdėstytą, nuteistojo V. A. skundas tenkinamas ir jis išteisinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 metų gruodžio 29 dienos nuosprendžio dalį, V. A. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo ir priimti naują nuosprendį:

V. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir V. A. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams; Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme ir V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi paskirta subendrinta 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir paskirti V. A. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, V. A. į paskirtos bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2016 metų gruodžio 30 dienos iki 2017 metų gegužės 26 dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Baudžiamąją bylą Nr. 1-06-1-01024-2011-9 perduoti prokurorui imtis priemonių BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis).