Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Elenos Vainienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. A. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria palikta galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis, kuria kaltinamajam V. A. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, taip pat nustatytas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo kaltinamojo V. A. faktinio sulaikymo 2016 m. rugpjūčio 3 d.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su gauta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi kaltinamojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „Toda ir Ko“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas) direktoriumi bei vykdydamas kasininko pareigas, turėdamas administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias įmonės lėšas, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderiais : 2010 m. vasario 5 d. KIO Nr. 00166, 2010 m. kovo 5 d. KIO Nr. 00170 ir 2010 m. kovo 9 d. Nr. KIO 00171 iš įmonės kasos paėmė jo žinioje buvusias pinigines lėšas – 149 729,11 Lt, kurių į UAB „Toda ir Ko“ kasą neįnešė bei nepagrindė piniginių lėšų panaudojimą pagrindžiančiais dokumentais, tokiu būdu V. A. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „Toda ir Ko“ turtą – 149 729,11 litų.

Be to, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį jis kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. būdamas UAB „Toda ir Ko“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Kaunas) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio reikalavimus, kuriame nurodoma, kad „...1. už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. 2 ...už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas minėto įstatymo 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 dalies reikalavimus, kurioje nurodoma, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, minėto straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurioje nurodyta, kad „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė UAB „Toda ir Ko“ pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. visiškai negalima, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. (kadangi išsaugotas tik kasos žurnalas ir sąskaitų judėjimo registras) iš dalies negalima nustatyti UAB „Toda ir Ko“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2013 m. kovo 26 d. nutarimu V. A. skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi, baudžiamoji byla, kurioje V. A. kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 192).

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, kaltinamajam V. A. kelis kartus pažeidus jam paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje sąlygas, ši kardomoji priemonė pakeista į suėmimą, paskelbta kaltinamojo paieška (t. 3, b. l. 21).

Vykdant kaltinamojo paiešką minėtos nutarties pagrindu, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2014 m. sausio 3 d. išdavė Europos arešto orderį (t. 3, b. l. 49-55). Pagal jį V. A. 2015 m. sausio 14 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje (t. 3, b. l. 63).

Vestminsterio magistratų teismas (Westminster Magistrates‘ Court) priėmė sprendimą dėl V. A. perdavimo, tačiau kaltinamajam šį sprendimą apskundus apeliacine tvarka 2016 m. kovo 23 d. turėjęs įvykti jo perdavimas Lietuvos Respublikai buvo atšauktas (t. 3, b. l. 92).

V. A. pagal Europos arešto orderį iš Jungtinės Karalystės Lietuvos Respublikai buvo perduotas ir joje sulaikytas 2016 m. rugpjūčio 3 d., o 2016 m. rugpjūčio 4 d. pristatytas į Kauno apygardos teismą klausimo dėl jam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo termino nustatymo išsprendimui.

Skundžiama Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi kaltinamajam V. A. palikta galioti ankstesne šio teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, taip pat nustatytas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo kaltinamojo V. A. faktinio sulaikymo 2016 m. rugpjūčio 3 d. Apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nustatė esant pakankamą pagrindą manyti, jog kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kaltinamasis V. A. skunde prašo paskirti jam švelnesnę už suėmimą kardomąją priemonę.

Skunde nurodoma, kad V. A. suėmime dėl jam inkriminuotų veikų laikomas jau nuo 2015 m. rugsėjo 7 d., kai buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje. Į šią šalį jis išvyko dėl to, kad Lietuvos Respublikoje nerado darbo. Jis yra vedęs, augina tris vaikus, kuriuos reikėjo išlaikyti, dėl to išvyko dirbti į užsienį. Jo ekstradicijos byloje esanti medžiaga patvirtina, kad jis Jungtinėje Karalystėje dirbo. Po sulaikymo minėtoje šalyje jis nesutiko grįžti į Lietuvos Respubliką, nes jam pareikšti kaltinimai yra neteisingi, inkriminuotos veikos kvalifikuotos netinkamai

Skunde taip pat teigiama, kad kaltinamasis serga sunkia kepenų liga, kurią gydytis galėtų būdamas laisvėje. Bėgti ar slėptis nuo teismo jis nesiruošia, nes visi jo dokumentai yra paimti ekstradicijos byloje. Be to, jis pas suinteresuotas greitesniu baudžiamosios bylos išnagrinėjimu, kad galėtų greičiau pamatyti savo šeimą ir pradėti gydymą. Pakeitus griežčiausią kardomąją priemonę švelnesnėmis, jis gyventų pas savo mamą, padėtų jai tvarkytis namuose bei finansiškai. Juo labiau, kad jam inkriminuoti nusikaltimai nėra smurtiniai, naujų nusikalstamų veikų daryti jis nesiruošia, jo socialiniai ryšiai stiprūs.

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Kaltinamojo V. A. skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Palikdamas galioti kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą bei trims mėnesiams nustatydamas jos terminą, apygardos teismas BPK 119, BPK 121, BPK 122, BPK 127 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų nepažeidė.

BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kur byloje surinkti įrodymai iš esmės ištiriami, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos teisinio įvertinimo klausimai. Dėl to teisėjų kolegija nevertina bylos duomenų pakankamumo kaltei pagrįsti aspektu bei plačiau nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su V. A. veikų kvalifikacija.

Apeliacinės instancijos teismui skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga nustatyta, kad, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog V. A. galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Tokiais duomenimis laikytini liudytojų parodymai, specialisto išvada, kita rašytinė bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju V. A. kaltinamas padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, už kurio padarymą gresia didesnė nei vienerių metų reali laisvės atėmimo bausmė. Todėl esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, Kauno apygardos teismas galėjo palikti galioti ankstesne šio teismo nutartimi kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą ir trims mėnesiams nustatyti jos terminą, jeigu būtų konstatuota, kad yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Kauno apygardos teismas kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę suėmimą paliko galioti ir nustatė jos terminą trims mėnesiams BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t.y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Kolegija konstatuoja, kad šį kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą apygardos teismas nustatė teisingai, jis nėra išnykęs.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, tačiau šios sąlygos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo tik tuomet, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą.

Skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad V. A. kaltinamas padaręs vieną sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, už kurio padarymą baudžiamojo įstatymo sankcija numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat nesunkų nusikaltimą. Nors nusikaltimo sunkumo ir gresiančios laisvės atėmimo bausmės nepakanka pripažinti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo, tačiau, priešingai nei nurodoma skunde, nagrinėjamu atveju apygardos teismas, palikdamas galioti nuteistajam paskirtą griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą bei trims mėnesiams nustatydamas jos terminą, įvertino ir kitas šiam pagrindui nustatyti svarbias aplinkybes. Teismas įvertino, kad kaltinamasis pažeidė jam anksčiau paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės sąlygas, žinodamas apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį procesą, netrukus po bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje (2013 m. birželio 10 d.), išvyko gyventi į užsienį, tokiu būdu pasislėpdamas nuo teismo. Dėl pastarosios priežasties buvo sutrikdytas iš anksto suplanuotas baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme ir Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paskelbta kaltinamojo paieška. Tačiau jis buvo surastas tik 2015 m. sausio 14 d., o Lietuvai perduotas tik 2016 m. rugpjūčio 3 d. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis nesidomėjo bylos eiga, neteikė apie save jokių duomenų teisėsaugos institucijoms ir teismui, vengė būti perduotas Lietuvos Respublikai baudžiamajam persekiojimui, todėl kolegija daro pagrįstą išvadą, jog išvykdamas į užsienį jis siekė išvengti jam galimai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamasis skunde nurodo, kad yra vedęs, turi tris vaikus, senyvo amžiaus motiną, darbą Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo besąlygiškai teigti, kad yra tie socialiniai ryšiai, kurie sumažintų prognozuojamo bėgimo nuo teismo tikimybę, kuriai užtikrinti ir taikoma tokia griežta kardomoji priemonė. Iš bylos duomenų matyti, jog kaltinamasis turi ryšių užsienyje, o tai, jog nuo teismo jis pasislėpė Jungtinėje Karalystėje rodo, kad šeima neužkerta jam kelio bėgti (slėptis). Visuma nurodytų aplinkybių leidžia pagrįstai teigti, kad BPK 122straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai. Kaltinamasis skunde taip pat nurodo, kad jam būtina gydytis diagnozuotą kepenų ligą, tačiau į bylą nepateikta jokių tai patvirtinančių duomenų. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 4 dalį suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Taigi, kaltinamojo V. A. skunde nurodomos aplinkybės, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, vaikus, sprendžiant suėmimo skyrimo pagrįstumo ir jo termino nustatymo klausimus yra svarbios, tačiau šiuo atveju jos nenusveria teismo nustatytų šios kardomosios priemonės taikymo pagrindų, todėl nėra pakankamos pakeisti kaltinamajam paskirtą suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamoje nutartyje yra įsivėlusi techninė klaida. Iš bylos duomenų matyti, kad kardomoji priemonė – suėmimas kaltinamajam V. A. buvo paskirta Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d., o ne to paties teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi, kaip tai sistemiškai nurodoma skundžiamoje nutartyje. Dėl to ši techninė klaida yra taisytina, tačiau likusi nutarties dalis paliekama nepakeista. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, neabejotinai suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, tad proporcingumo principas nėra pažeistas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus aukščiau aptartus bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje proceso stadijoje Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje nustatyti kardomųjų priemonių taikymo tikslai nebus pasiekti pritaikius kaltinamajam švelnesnes kardomąsias priemones.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, palikdamas galioti kaltinamajam V. A. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą bei trims mėnesiams nustatydamas jos terminą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų nepažeidė. Kaltinamajam V. A. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti ir jos terminas trims mėnesiams nustatytas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo V. A. skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį pakeisti nustatant, kad paliekama galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria kaltinamajam V. A. skirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.