Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjai S. M., S. M. ir J. S. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jų motina P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha (11,5 deš.) žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Žemę ji gavo po savo tėvo mirties. Ant minėto žemės sklypo iki šiol stovi gyvenamasis namas. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija negalėjo atkurti nuosavybės teisių į motinos turėtą žemę, kadangi trūko nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauto pažymėjimo Nr. T-103-M matyti, kad vienu iš asmenų, 1925 m. turėjusių iki 30 ha žemės, yra įrašytas ir V. S. (S. M., S. M. ir J. S. senelis), turėjęs 11,5 deš. žemės (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. V. padavė prašymą atnaujinti procesą byloje, atnaujinus procesą, panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų S. M., S. M. (procesinių teisių perėmėja K. V.) ir J. S. pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo netenkinti. Nurodė, kad jis yra P. M., dėl kurios nuosavybės teisių į žemę buvo sprendžiama byloje, sesers A. S. anūkas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2000-11-09 pažymėjime Nr. T-2105-S nurodė, kad pagal Vilniaus vaivadijos archyviniame fonde saugomos (duomenys neskelbtini) vls. Ūkininkų knygos duomenis V. S. (A. S. ir P. M. tėvas) (duomenys neskelbtini) k. turėjo 11,5 dešimtinių žemės. Tokie patys duomenys nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-04-26 pažymėjime Nr. T-2105-S. Taigi šie archyvo išduoti oficialūs dokumentai patvirtina, kad būtent V. S., o ne jo dukra P. M. 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemę, kuri buvo nacionalizuota. Abi V. S. dukros, t. y. P. M. ir A. S. (o šiai mirus – jos vaikai V. V., J. T. ir G. V.) įgijo teisę į nacionalizuotos žemės nuosavybės teisių atstatymą. Tačiau pareiškėjai 1998-01-23 pareiškime melagingai nurodė, kad V. S. turėjo tik vieną dukrą – P. M., o teismas nesiaiškino aplinkybių, ar V. S. turėjo kitų vaikų, galimų įpėdinių. Dėl tokių pareiškėjų veiksmų V. S. kitos dukros A. S. dukros V. V., J. T. ir G. V. nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą. Nurodė, kad 2001 m. V. V., J. T. ir G. V. pateikė pareiškimus dėl nuosavybės teisių į V. S. turėtą bei nacionalizuotą žemę atstatymo. 2001-12-20 sudarytomis sutartimis V. V., J. T. ir G. V. teises į V. S. nuosavybės atkūrimą perleido pareiškėjui V. V.. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nusprendė dėl V. V., J. T. ir G. V. (dabar pareiškėjo) teisių į nacionalizuotos žemės nuosavybės atkūrimą. Pastarosioms nebuvo sudaryta galimybė paneigti pareiškėjų teismui pateiktą melagingą informaciją apie tai, kad V. S. turėjo tik vieną dukterį, taip pat nebuvo sudaryta galimybė pateikti oficialius duomenis, jog būtent V. S. buvo nacionalizuotos žemės savininku. Pareiškėjas nurodė, kad oficialūs archyvų duomenys apie V. S. nuosavybės teises į žemę šioje byloje turėtų būti laikomi naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis, kurios teismui nebuvo žinomos 1998-04-10 sprendimo priėmimo metu. Pabrėžė, jog juridinį faktą, kad žemė (duomenys neskelbtini) g. priklausė P. M., teismas 1998-04-10 sprendimu iš esmės nustatė, remdamasis vien dviejų pareiškėjų liudytojų parodymais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendime nurodyta, kad priimant sprendimą vadovautasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymomis bei kitais byloje esančiais įrodymais. Tačiau vieninteliame 1998 m. byloje buvusiame 1997-01-22 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. T-103-M nurodyta, kad jokių duomenų apie A. M. (P. vyro) (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę ir žemės paveldėjimą archyvo dokumentuose nėra. Šiame pažymėjime nurodoma tik apie M. turėtą ūkį (duomenys neskelbtini) kaime 1942 m. Pareiškėjas tvirtino, jog byloje nebuvo jokių oficialiai patvirtintų duomenų apie tai, kad P. M. tėvas V. S. mirė dar iki 1940 m. nacionalizacijos, ir duomenų, patvirtinančių abstrakčius liudytojų parodymus, jog po tėvo V. S. mirties visa žemė atiteko vienai dukrai P. M..

Šalies argumentai

Pareiškėjos J. S. atstovas pareiškimą palaikė iš dalies. Nurodė, kad pretendentai sutinka, jog buvo daugiau vaikų, ir todėl vienas vaikas paveldėti negalėjo. P. M. gyveno su tėvu iki jo mirties. Tai patvirtina archyvinė pažyma. Mirus tėvui, susiklostė paveldėjimo pagal įstatymą santykiai. Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadą po vyro mirties žmonai tenka ¼ turto dalis, kitą dalį paveldėjo šeši vaikai, todėl prašė nustatyti, kad P. M. nacionalizacijos metu valdė 1,57 ha žemės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. V. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų S. M., S. M. (teisių perėmėja K. V.) ir J. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, nepagrįstai peržengė pareiškėjų nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, pažeidė kitas procesinės teisės normas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, normas. Nebuvo pakankamo pagrindo teismui konstatuoti, kad: 1) V. S., kurio dukra buvo pareiškėjų nurodyta P. M., mirė 1932 m. ir mirties dieną turėjo sutuoktinę bei 6 vaikus; 2) po V. S. mirties 1932 m. jo turėtas 11,5 dešimtinių žemės paveldėjo visi 6 vaikai ir sutuoktinė; 3) paveldėję V. S. turėtą žemę sutuoktinė ir visi 6 vaikai išliko šios žemės savininkai iki nacionalizavimo 1940 m. Kadangi teismas laikė esmine aplinkybe, kiek vaikų turėjo P. M. ir A. M. tėvas V. S. (I. ir U. sūnus), teismas privalėjo ištirti, kas buvo kito V. S. (M. ir P. sūnaus) vaikai. Liko nepaneigta, jog V. S. (M. ir P. sūnus), o ne teismo nurodytas V. O. yra P. M. ir A. M. tėvas. Jeigu I. ir U. sūnus V. O. 1925 m. ir turėjo 11,5 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini) kaime, tai savaime nereiškia, kad po jo mirties 1932 m. šią žemę paveldėjo visi 6 jo vaikai ir sutuoktinė. Norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, reikia įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Teismas, nustatęs V. S. (O.) žmonos M. ir vaikų J., K., H. ir J. teisę paveldėti, nepagrįstai preziumavo, kad šia teise buvo pasinaudota. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad mirusio V. O. žemę perėmė P. M. ir A. M., o apie kitus palikėjo vaikus (jei jų iš tiesų buvo daugiau), sutuoktinę M. ir jų turėtą žemę jokių duomenų nėra. Teismo padaryta išvada, jog I. ir U. sūnaus V. O. turėtą žemę paveldėjo jo sutuoktinė ir visi 6 vaikai lygiomis dalimis, savaime nesąlygoja kitos teismo padarytos išvados, jog būtent visi 6 vaikai ir sutuoktinė buvo žemės savininkai 1940-06-15 nacionalizavimo metu. Laikotarpiu nuo V. O. mirties 1932 m. iki 1940 m. nacionalizavimo galimų šio asmens įpėdinių įgytos teisės į žemę dėl įvairių priežasčių galėjo būti prarastos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos prielaidos ir jų pagrindu teismo padarytos išvados nepašalina kitokių, priešingų, prielaidų ir išvadų realios tikimybės. Be to, išvadas dėl V. S. (O.) įpėdinių ir žemės savininkų 1940 m. teismas padarė apsiribodamas teisinio reglamentavimo nustatymu ir nesiaiškino bei netyrė faktinių aplinkybė. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta dėl įrodymų pakankamumo taisyklės, teismo atliktas faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimas ir vertinimas negali būti laikomas tinkamu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 11 p. numatyta, kad atkurtinos nuosavybės teisės bei giminystės ryšys su buvusiu savininku pirmiausiai įrodinėtini dokumentais, o 12 p. numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Byloje esantys archyvų pažymėjimai pakankamai vienareikšmiškai patvirtina, jog 1940 m. nacionalizuotų 11,5 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini) kaime oficialiu savininku buvo būtent V. S., kadangi nėra jokių aiškių ir lygiavertės teisinės galios duomenų, kad minėtuose archyvų pažymėjimuose fiksuotas žemės savininkas nuo 1925 m. iki nacionalizavimo pasikeitė. Dar 1998-02-17 nutartimi teismas šioje byloje buvo nurodęs pareiškėjams, jog, nesant patikimų duomenų apie V. S. mirties datą, pirmiausiai būtina oficialiai kreiptis dėl šio asmens pripažinimo mirusiu, ir tik tada atsirastų sąlygos jo dukros P. M. žemės valdymo nuosavybės teise juridiniam faktui svarstyti. Toliau bylą nagrinėję teismai į šias aplinkybes bei į minėtą teismo nutartį neatsižvelgė. Apeliantas V. V. pažymėjo, jog LAT teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 pabrėžė, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinant šių įrodymų visetą. Ad hoc teisės norma būtų Vyriausybės 1993-05-20 nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 p. Pagal šį punktą dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą, yra sudaryti iki nacionalizacijos, nacionalizacijos aktai. Pareiškėjai leistinais įrodymais nepagrindė prašomo nustatyti juridinio fakto ir nenuginčijo archyvų pažymėjimų 2000-11-09 Nr. T-2105-S, 2002-04-26 Nr. 20105-S, 1997-01-22 Nr. T-103-M duomenų apie žemės savininką, o teismas, vertindamas įrodymus, šiems pažymėjimams nesuteikė reikiamos reikšmės ir nepagrįstai pripažino kitų padarytų prielaidų įrodomąją galią didesne už šių oficialių rašytinių įrodymų įrodomąją galią. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, CPK 197 str. 2 d. normas bei nukrypo nuo aktualių LAT išaiškinimų nagrinėjamais klausimais. Atnaujinus procesą, byla buvo nagrinėjama pagal 1998 m. pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad pareiškėjų nurodyta P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė būtent 12,54 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pareiškėjų prašymą turėjo atmesti kaip nepagrįstą, o ne nustatyti kitokį negu prašė pareiškėjai juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėja J. S., atsižvelgdama į 2011-10-19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus pažymą, kurioje nurodyta, kad V. S., miręs 1932 m., turėjo 6 vaikus, kurie neva paveldėjo jo turėtą žemę, bei į Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado aiškinimą, tik bylos teisminio nagrinėjimo metu žodžiu nurodė, jog 1998 m. pareiškimą palaiko iš dalies. Šios faktinės aplinkybės ir argumentai 1998 m. pareiškime nebuvo nurodyti, todėl teismas, nustatęs, kad pareiškėjai keičia pareiškimo dalyką ir pagrindą, šiais naujais pareiškėjos argumentais privalėjo nesivadovauti kaip išeinančiais už pareiškimo ribų. Pareiškėja J. S. faktiškai sumažino savo reikalavimų apimtį, tačiau teismas nesiaiškino, ar ši pareiškėja nuo likusios dalies reikalavimų atsisako, ir nesprendė bylos nutraukimo toje dalyje klausimo. Šių reikalavimų nesilaikymą LAT 2007-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007 pripažino esminiu procesinės teisės normų pažeidimu ir CPK 346 str. 2 d. 1 p. numatytu pagrindu panaikinti apskųstus teismų sprendimus.

Apeliaciniu skundu pareiškėja J. S. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad paveldėjimo klausimai 1932 m. turi būti sprendžiami pagal tuo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius, pagal kuriuos palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Norint tapti įpėdiniu, atsiradusį palikimą reikėjo priimti, t. y. atlikti aktyvius veiksmus, išreiškiančius įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Jokių įrodymų apie tai, kad po V. S. mirties jo turėtą žemę ar kitokį turtą priėmė jo žmona M. ar vaikai J., K., H., J., nėra, o yra duomenų apie vieną ar daugiausiai du paveldėtojus, tarp kurių – P. M. Apeliantė J. S. pažymėjo, kad, jos turimomis žiniomis, kiti V. S. vaikai apskritai buvo bežemiai, o jo žmona M. į žemės dalį taip pat nepretendavo. Žemė po V. S. mirties turėjo atitekti vyriausiajai dukrai P. ar daugiausiai dviem, šeimas sukūrusioms, dukroms – P. ir A. M. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai aiškino įstatymus bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“, LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007) ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, teismas, nustatydamas faktą, kad žemę valdė visi V. S. vaikai, iš viso neturėjo jokių įrodymų, išskyrus faktą, kad V. S. turėjo ne du, o daugiau vaikų. Tačiau vaikų buvimo faktas savaime neįrodo, kad būtent jie valdė žemę, ar ši jiems priklausė. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes negalima priimti sprendimą, vadovaujantis prielaidomis. Pagal CPK 443 str. 8 d. teismas privalėjo imtis visų priemonių išsiaiškinti, kas konkrečiai paveldėjo V. S. žemę, o ne matematiškai padalinti jo turėtą žemės plotą teisiškai galimiems pretendentams. Priėmęs tokį sprendimą, teismas išsprendė nekeliamus reikalavimus, tokiu būdu išėjo už pareiškimo ribų ir pažeidė CPK 12 str. įtvirtintą rungimosi principą, nes šalims nesuteikė galimybės nei pareikšti savo nuomonę, nei pateikti įrodymus. Be to, teismas iš esmės išsprendė klausimus neįtrauktų į bylą asmenų atžvilgiu.