Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybės įmonės Turto bankas, dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jos dalies turte nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė S. S., jam asmeninės nuosavybės teise priklauso turtas: gyvenamasis namas, daržinė ir tvartas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės pagrindas – 1992-09-25 Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2-3566 pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374. Po S. S. mirties dėl jo palikimo priėmimo (ar atsisakymo) į notarą niekas nesikreipė, nėra mirusiojo sudarytų testamentų. S. S. santuokos sudaręs nebuvo (mirė nevedęs), vaikų neturėjo. J. S. sutuoktinis J. S. mirė (duomenys neskelbtini).

Ieškovė 2018-08-23 kreipėsi į teismą, prašydama mirusiojo S. S. turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo pagrindu, nurodydama, kad su mirusiuoju gyveno neįregistravę santuokos nuo 1983 m. rugpjūčio mėnesio iki jo mirties, tarp jų susiklostė faktiniai jungtinės veikos teisiniai santykiai, kurie atitiko sutuoktinių santykius, kartu vedė bendrą ūkį, gyveno „Ž.” kolūkio suteiktame name, kuris buvo privatizuotas 1992 m. S. S. vardu, tačiau nuo pat namo jiems suteikimo, jį naudojo bendrai, siekdami pagerinti abiejų naudojamą turtą bei gyvenimo sąlygas bendrai lygiomis dalimis (po 50 procentų) savo piniginiais įnašais, turtu ir darbu atliko remontą, jį prižiūrėjo ir tvarkė.

Byloje kilo ginčas dėl kartu nuo 1983 m. iki 2018 m. gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) įgyto turto teisinio statuso. Ieškovės reikalavimai pagrįsti jungtinės veiklos sutarties ir daiktinės teisės materialinėmis normomis, numatytomis 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 472 - 474 straipsniuose bei 2000 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 - 4.73, 6.969 ir 6.971 straipsniais. Taigi, bylos specifika ta, kad jungtinės veiklos reglamentavimui taikomos 1964 m. CK ir 2000 m. CK normos.

Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji su S. S. pradėjo gyventi kartu 1983 metais, tačiau teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus: Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymą apie gyvenamąją vietą, Pakruojo rajono „Ž.“ ŽŪB, kolūkio kolūkiečio darbo stažo ir uždarbio apskaitos knygos išrašo kopiją, Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) kaimo 1987-1990 metų ūkinės knygos ištraukos kopiją, daro išvadą, jog byloje nustatyta, kad ieškovė J. S. ir S. S. kartu gyventi ir bendrą ūkį tvarkyti pradėjo, kaip pagrįstai patikslino ieškovės atstovas advokatas, - nuo 1987 metų, nes Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) kaimo 1987-1990 metų ūkinės knygos ištraukoje esantis įrašas skiltyje apie naujai atvykusius į apylinkės tarybos teritoriją patvirtina vienareikšmiai, - J. S. į Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) kaimą atvyko 1987 m. balandžio mėnesį iš Biržų rajono, ieškovė pažymėta kaip šeimos galva, o jos šeimą sudaro: sūnus R. S., dukros I. S. ir D. S. bei sugyventinis S. S.. Be to, šiame kaime, kaip nurodyta Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje apie gyvenamąją vietą,- ieškovė nuo 1987 m. birželio 30 d. gyveno ir deklaravo savo gyvenamąją vietą. Pastarąsias aplinkybes iš esmės patvirtino teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos D. Š. bei ieškovės dukra I. G..

Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis); visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis, 1964 m. CK 473 straipsnio 1 dalis); pasiekti tikslui, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 6.971 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis).

Pagal 1964 m. CK įtvirtintą reglamentavimą, susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti galėjo būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedarė šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013). 2000 m. CK kontekste dėl rašytinės jungtinės veiklos sutarties formos kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl tokio susitarimo formos kasacinio teismo buvo atskirai pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011, 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).

Byloje esančiais rašytiniais dokumentais, ieškovės paaiškinimais bei liudytojų parodymais teismo posėdžio metu nustatyta, kad ieškovė J. S. ir S. S., kaip minėta, kartu gyventi pradėjo nuo 1987 metų, kaip nurodė tiek pati ieškovė, tiek liudytojas V. K., abu jie dirbo „Ž. kolūkyje: ieškovė – melžėja, S. S. – statybininku, susipažino dirbdami ir pradėjo bendrauti. Liudytojas V. K. patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes, jog iš pradžių tiek ieškovė, tiek S. S., gyveno kolūkio paskirtame dviejų kambarių bute, vėliau „Ž.“ kolūkio paskirtame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Visi teisme apklausti liudytojai: tiek minėtas V. K., tiek liudytoja D. Š. ir ieškovės dukros D. S. ir I. G., patvirtino, kad ieškovė J. S. ir S. S., 1987 metais apsigyvenę kartu, gyveno nuolatinai kaip šeima, abu augino ir išlaikė ieškovės tuo metu nepilnametes dukras, vedė bendrą šeimos ūkį, ūkiniuose pastatuose augino gyvulius, puoselėjo viltį susituokti. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl jos ir S. S. bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo nuo 1987 metų iki pat S. S. mirties (duomenys neskelbtini), nes liudytojas V. K. ir D. Š. nurodė juos pažinoję daugiau nei 30 metų, gyvenę kaimynystėje, bendravę, matę jų bendrą gyvenimą. Liudytojas V. K. patvirtino, kad S. S. pats jam sakė ketinantis susituokti su J. S.. Šių liudytojų parodymų kontekste teismas neturi pagrindo netikėti ir iš esmės analogiškais ieškovės dukterų D. S. ir I. G. parodymais teismo posėdžio metu, nes aplinkybę, kad ieškovė, turėdama tris nepilnamečius vaikus, gyveno kartu su sugyventiniu S. S., patvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai (Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) kaimo 1987-1990 metų ūkinės knygos ištraukos kopija).

Įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, teismas konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir S. S. bendrą gyvenimą nuo 1987 metų iki pat jo mirties (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, ieškovė su sugyventiniu S. S. kūrė bendrą šeiminį gyvenimą, vedė bendrą ūkį, o daugiau nei 30 metų trukęs pastovus gyvenimas drauge patvirtina jų faktinius santuokinius santykius ir šeiminį ryšį, namų ūkio tvarkymą kartu, todėl jų santykius yra pagrindas kvalifikuoti kaip sutartinę jungtinę veiklą.

Ieškovė prašė pripažinti, kad bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo pagrindu, jai priklauso po ½ dalis gyvenamojo namo, daržinės ir tvarto, mirusiojo S. S. vardu registruoto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgyto 1992-09-25 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2-3566 pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374 pagrindu.

Byloje esanti Pakruojo rajono notarinės kontoros notarės N. D. patvirtinta 1992 m. rugsėjo 25 d. pirkimo pardavimo sutartis, registro Nr. 2-3566, liudija, kad Pakruojo rajono „Ž.“ žemės ūkio bendrovė (toliau – ŽŪB) pagal „Ž.“ ŽŪB 1992 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 119 pardavė S. S. 52,69 kv. m. bendro ploto mūrinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus: daržinę, tvartą bei kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), 1458 kv. m. žemės sklype, už 15359,70 rublių, iš kurių 1873,13 rublių pirkėjas sumokėjo į „Ž.“ ŽŪB kasą pagal pajamų orderį Nr. 634811, o likusią sumą - 13486,57 valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis išmokomis. Gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais: daržine ir tvartu, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre S. S. vardu.

CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo. Šios nuostatos atitinka ieškovės ir S. S. bendro gyvenimo metu galiojusio 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį, pagal kurią sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, dalyvavimas savo darbu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė, o pagal šio straipsnio 1 dalį,- ir jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad dalyvių įnašai yra lygūs. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Nors nagrinėjamu atveju sugyventiniai: ieškovė J. S. ir S. S., nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl jungtinės jų veiklos bei šios veiklos metu įgyto ar sukurto turto bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį sugyventiniai bendrai veikė siekdami bendro tikslo: įgyti, sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise užgyventą turtą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto įgijimo ar sukūrimo sąlygos, t.y. įnašai pinigais, kitu turtu, darbu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai ir pan. (2000 m. CK 6.970 straipsnio 1 dalis, 1964 m. 474 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytus duomenis, daro išvadą, jog ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, įgytas S. S.. Šias aplinkybes liudija bylos rašytiniai dokumentai, liudytojos I. G. parodymai, o taip pat ir pačios ieškovės parodymai teismo posėdžių metu. Ieškovė, nors nurodė aplinkybę, jog šis namas kolūkio buvo paskirtas jai, tačiau iš esmės jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė (CPK 177-178 straipsniai). Ji pati patvirtino, kad savo lėšų gyvenamajam namui pirkti ji nepanaudojo, savo investicinius čekius pardavė, o už 1992 m. įsigyjamą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais savo piniginėmis lėšomis ir investiciniais čekiais su pardavėju „Ž.“ ŽŪB atsiskaitė tik pats S. S.. Teismas pažymi, kad pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą. Be to, ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo tarėsi su S. S., susitarė, kad pinigus sumokės S. S., ji tam neprieštaravo. Tačiau teismas šiame kontekste pažymi, kad, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, privalu išanalizuoti ir įvertinti kiekvieno iš sugyventinių individualų indėlį pagerinant (remontuojant) turtą, kad nustatyti kiekvieno įnašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Kad turtą, kuris yra asmeninė nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine daline nuosavybe, reikalaujama nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės. Tai yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita, kai esmingai pagerinama turto vertė. Teismas, nustatydamas esminio turto pagerinimo faktinę aplinkybę, taip pat turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertinant tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013).

Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo turtas būtent ieškovės lėšomis buvo pagerintas namą remontuojant, jį išlaikant. Vertinant šiuos ieškovės argumentus, teismas neturi pagrindo su šiais argumentais nesutikti. Byloje esantys rašytiniai dokumentai: 2008 m. balandžio 10 d. PVM sąskaita faktūra, priėmimo – perdavimo aktas bei atitikties deklaracija, patvirtina, kad J. S. iš UAB „V. R.“ sutarties Nr. AB114931 pagrindu pirko prekes: 5 vnt. plastikinių langų, 1 vnt. vitriną ir išorines bei vidines palanges, o taip pat paslaugas – montavimo darbus, sumokėjo už prekes ir paslaugas bendrą 3800,00 Eur sumą. Taigi, vienos ieškovės pinigais pakeisti langai, kurių vertė didesnė nei paties gyvenamojo namo ar pusė visų pastatų vertės. Tiek pati ieškovė, tiek visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad šie langai įdėti gyvenamajam namui, kuriame gyveno ieškovė su sugyventiniu S. S.. Teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo remontuoti ir iš esmės pagerinti, t.y. byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad išimtinai ieškovės lėšomis gyvenamajam namui pakeisti (įdėti) minėti langai, pagal poreikį, gyvenant kartu su S. S. bendromis lėšomis bei darbu, darytas einamasis remontas namo viduje: dažyti, tapetuoti kambariai, tvarkytos lubos, pastatytas pečius, prieangis, pagal poreikį patvarkyti ūkiniai pastatai, pastatyta lauko pavėsinė. Šiuos duomenis patvirtino visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Kita vertus, teismas pažymi, kad ieškovė su S. S. šiame name kartu gyveno nuo 1987 m. iki 2018 m. kaip šeima, kūrė šeimos gerovę, naudojosi namu ir ūkiniais pastatais, kas lemia, jog daugiau nei 30 metų pastatams buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir remontas, o iš byloje esančių rašytinių dokumentų ir liudytojų parodymų akivaizdu, jog tiek pati ieškovė, tiek S. S. visą laiką dirbo „Ž.“ kolūkyje (vėliau – „Ž.“ žemės ūkio bendrovė) ir gavo iš šios darbovietės pastovias pajamas, vėliau (ieškovė) – pensiją, šeima visada gyveno ūkiškai ir laikė gyvulius (galvijus, kiaules, paukščius), turėjo daržą. Iš byloje esančios 1999 m. rugsėjo 17 d. elektros pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad būtent ieškovė rūpinosi elektros energijos pirkimu, jos tiekimu pastatams, esantiems – (duomenys neskelbtini). Nepaneigtos ir ieškovės nurodytos aplinkybės, kad gyvenant su sugyventiniu S. S., jie mokesčių mokėjimą buvo pasiskirstę, o jai teko pareiga tinkamai ir laiku apmokėti už šiems pastatams tiekiamą elektros energiją, ką ieškovė tinkamai vykdo iki šiol (2018-09-25 AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ raštas apie apmokėtą elektros energiją).

Taigi, įvertinus visumą byloje nustatytų duomenų, teismas konstatuoja, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškovė J. S., nors ir formaliai nenutraukusi santuokos su savo sutuoktiniu (J. S. mirė (duomenys neskelbtini), kas lemia, jog jų santuoka pasibaigė mirties momentu (LTSR Santuokos ir šeimos kodekso 33 straipsnis m.), nuo 1987 metų gyveno kartu su S. S. iki pat jo mirties (duomenys neskelbtini), t.y. daugiau nei 30 metų, tarp jų susiklostė bendro gyvenimo partnerystės santykiai, kurių vienas iš tikslų buvo abiejų asmenų lėšomis įgyti bendrąją dalinę nuosavybę, ir ieškovė savo lėšomis, bendru darbu, gyvenimu drauge ir bendro ūkio tvarkymu prisidėjo prie bendrosios nuosavybės sukūrimo, S. S. vardu įgyto turto pagerinimo. Todėl, remiantis byloje nustatytų duomenų visuma bei civilinėje teisėje visuotinai pripažįstamais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė ir S. S. bendros jungtinės veiklos rezultate bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įgijo namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovės reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas, pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto.

CPK 96 straipsnio 4 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Kadangi šiuo atveju abi šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl jų paskirstymo klausimas byloje nespręstinas.

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), 1992 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-3566 pagal LR 1991-05-28 Įstatymą Nr. I-1374 iš „Ž.“ žemės ūkio bendrovės įgyta S. S. ir jo sugyventinės J. S. bendros jungtinės veiklos rezultate yra ieškovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), bendroji dalinė nuosavybė.

Pripažinti ieškovei J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į: ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.