Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūra perdavė teismui baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu, kuriuo ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 167 str. 1 d. 2019 m. gegužės 30 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 167 str. 1 d., ir nuteistas 80 MGL (3012,80 Eur) bauda. Nesutikdamas su tokiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas priėmė 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį, kuriuo dalyje pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir ieškovą išteisino.

15. Būtent, teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamiesiems ir jų gynėjams keliant klausimus dėl kiekvieno iš kaltinamųjų konkrečių veiksmų (vaidmens) padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, šios aplinkybės buvo įrodinėjamos ir nustatinėjamos, baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme. Įvertinęs visą bylos medžiagą ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdė teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą, dėl ko byla turėtų būti grąžinta prokurorui. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą bylos medžiagą būtų svarbios veikų kvalifikavimui ir būtų nenurodytos ar neteisingai nurodytos kaltinamajame akte ir teismas negalėtų jų pašalinti. Tuo labiau, kad skundžiamu nuosprendžiu dalis nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų buvo pašalinti iš kaltinimo, kaip neįrodyti.

16. Kita vertus, tam tikrų aplinkybių pašalinimas iš kaltinimo, kaip jau buvo minėta, savaime nepatvirtina surašyto kaltinamojo akto ydingumo, kuris sudarytų pagrindą bylą grąžinti prokurorui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, o perdavus bylą į teismą – teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimų konkretiems asmenims pareiškimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso prokuratūros prerogatyvai.

17. Šioje baudžiamojoje byloje dėl visų nuteistųjų nagrinėjimo teisme ribos nustatytos patikslintu kaltinimu. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad kaltinamajame akte aprašyti visų organizuotos grupės narių, įskaitant ieškovo, vykdžiusių organizuotos grupės nurodymus, atlikti veiksmai. Toliau kaltinime kiekvienam kaltinamajam inkriminuojamos veikos aprašytos atskirai, kaltinimuose nurodant kiekvieno asmens konkrečius veiksmus, taip pat nurodytas aiškus bendrininkų vaidmuo. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nustatė, kad kaip matyti iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos, nei nuteistųjų teisė žinoti kuo yra kaltinami, nei teisė į gynybą nebuvo suvaržytos. Kaltinamajame akte išdėstytų inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės netrukdė bylos nagrinėti teisme, akivaizdu, jog proceso dalyviams, taip pat ir teismui buvo aišku, dėl ko nagrinėjama byla, kokia kaltinimų esmė, ko siekiama byloje. Kaltinamieji (nuteistieji) taip pat turėjo galimybę išsakyti savo poziciją dėl pateiktų kaltinimų, ginčyti kaltinamajame akte išdėstytus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, todėl, pagal BK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas, vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės ir šie reikalavimai, surašant kaltinamąjį aktą ir prašymą dėl kaltinimo patikslinimo, nebuvo pažeisti.

27. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nei vienos iš šių sąlygų nėra nustatyta, kadangi nurodomi argumentai dėl kaltinimo neaiškumo nėra susiję su kaltinamojo akto trūkumais, šiais argumentais iš esmės abejojama kaltinime nurodytų ir nuosprendyje pripažintų įrodytomis aplinkybių pagrįstumu, tačiau sprendimą, ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamiems asmenims pagrįstai inkriminuotos nusikalstamų veikų aplinkybės, priima teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ir atitinkamai nusprendžia pašalinti atskiras aplinkybes iš kaltinimo bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jei likusios aplinkybės sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, arba priimti išteisinamąjį nuosprendį, jei neįrodytos aplinkybės, sudarančios nusikalstamos veikos sudėtį.

28. Būtent teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamiesiems ir jų gynėjams keliant klausimus dėl kiekvieno iš kaltinamųjų konkrečių veiksmų (vaidmens) padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, šios aplinkybės buvo įrodinėjamos ir nustatinėjamos, baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme.

30. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, o perdavus bylą į teismą - teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimų konkretiems asmenims pareiškimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso prokuratūros prerogatyvai. Šioje baudžiamojoje byloje dėl visų nuteistųjų nagrinėjimo teisme ribos nustatytos patikslintu kaltinimu.

46. Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimų konkretiems asmenims pareiškimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso prokuratūros prerogatyvai. Šioje baudžiamojoje byloje dėl visų nuteistųjų nagrinėjimo teisme ribos nustatytos patikslintu kaltinimu. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad kaltinamajame akte aprašyti visų organizuotos grupės narių, įskaitant ieškovo, vykdžiusių organizuotos nurodymus, atlikti veiksmai. Toliau kaltinime kiekvienam kaltinamajam inkriminuojamos veikos aprašytos atskirai, kaltinimuose nurodant kiekvieno asmens konkrečius veiksmus, taip pat nurodytas aiškus bendrininkų vaidmuo.

47. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nustatė, kad kaip matyti iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos, nei nuteistųjų teisė žinoti kuo yra kaltinami, nei teisė į gynybą nebuvo suvaržytos. Kaltinamajame akte išdėstytų inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės netrukdė bylos nagrinėti teisme, akivaizdu, jog proceso dalyviams, taip pat ir teismui buvo aišku, dėl ko nagrinėjama byla, kokia kaltinimų esmė, ko siekiama byloje.

51. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-487/2022 matyti, kad ieškovas buvo išteisintas, tačiau nėra konstatuota jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Taigi, šiuo atveju nėra jokių neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų atliktų ieškovo atžvilgiu.

69. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, konstatavo, kad „šiuo atveju byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pagrįsti, kad G. A. ir D. K. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką“.

75. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas argumentus, išdėstytus trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose, palaikė pilnai ir prašė teismo ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

76. Iš šioje civlinėje byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių ir jų atstovų paaiškinimų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-332/2019 nusprendė G. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 167 str. 1 d., ir nuteisti 80 MGL (3012,80 Eur) bauda ; paskirtą baudą G. A. turi sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ; nuteistajam per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nesumokėjus baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Šiaulių apygardos teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškota priverstinai ; nuspręsta pratęsti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į G. A. nekilnojamąjį turtą.

77. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-487/2022 nusprendė Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendį pakeisti ir nusprendė panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. A. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 167 straipsnio 1 dalį ir G. A. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

78. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 6 d. nuosprendyje nurodė, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, o perdavus bylą į teismą – teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimų konkretiems asmenims pareiškimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso prokuratūros prerogatyvai. Šioje baudžiamojoje byloje dėl visų nuteistųjų nagrinėjimo teisme ribos nustatytos patikslintu kaltinimu. Iš jo turinio matyti, kad A. S. kaltinama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 168 straipsnio 1 dalį, 313 straipsnio 2 dalį kartu su asmeniu N. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, subūrusi organizuotą grupę – G. A., D. K., V. K., A. L., R. Š., V. B., G. B., R. B., asmenį T. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir kitus tyrimo metu nenustatytus asmenis, vadovavusi šiai grupei ir organizavusi asmens šmeižimą, neteisėtą asmenų sekimą, siekiant neteisėtai rinkti informaciją apie privatų asmenų gyvenimą bei neteisėtai atskleisti ir panaudoti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą.

79. Be to, iš A. S. kaltinimo dalies nustatyta, jog aprašius A. S., kaip organizatorės, atliktus veiksmus, taip pat aprašyti visų kitų organizuotos grupės narių – R. B., G. A., D. K., V. K., G. B., V. B., A. L., R. Š., vykdžiusių organizuotos grupės – A. S. ir asmens N. V., kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, nurodymus, atlikti veiksmai. Toliau kaltinime kiekvienam kaltinamajam inkriminuojamos veikos aprašytos atskirai, kaltinimuose nurodant kiekvieno asmens konkrečius veiksmus, taip pat nurodytas aiškus bendrininkų vaidmuo. Be to, inkriminuojant veikas, taip pat pateikta nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta bendrininkavimo forma – organizuota grupė, taip pat aprašytos ir atskirai kaltinamiesiems inkriminuojamos veikos (A. L. ir R. Š. atžvilgiu). Iš R. B., R. Š., D. K. pareikštų kaltinimų turinio nustatyta, kad kiekvieno kaltinamojo (nuteistojo) veiksmai konkretizuoti, nurodant ir šių veiksmų atitiktį atitinkamoms nusikalstamų veikų sudėtims (BPK 219 straipsnio 5 dalis). Toks trunkamojo laikotarpio veikos, įvykdytos pasitelkiant kitus organizuotos grupės narius, aprašymas, iš pradžių aprašant visų organizuotos grupės narių veiksmus A. S., kaip organizatorės, kaltinimo dalyje, vėliau atskirai aprašant kitiems kaltinamiesiems konkrečiai jiems inkriminuojamus veiksmus, nėra pagrindas teigti, jog R. Š., D. K., R. B. buvo inkriminuojamos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos ne pagal tuos baudžiamuosius įstatymus, kurie buvo nurodyti kaltinime jų atžvilgiu. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos, nei nuteistųjų teisė žinoti kuo yra kaltinami, nei teisė į gynybą nebuvo suvaržytos. Kaltinamajame akte išdėstytų inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės netrukdė bylos nagrinėti teisme, akivaizdu, jog tiek apeliantams, tiek kitiems proceso dalyviams, taip pat ir teismui buvo aišku, dėl ko nagrinėjama byla, kokia kaltinimų esmė, ko siekiama byloje. R. Š., D. K., R. B. ir jų gynėjai aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime, reiškė prašymus, be kita ko, R. B. ir jos gynėjas reiškė prašymą ir dėl bylos perdavimo prokurorui kaltinamajame akte esantiems neaiškumams pašalinti, iš esmės nurodydami analogiškus argumentus kaip ir gynėjo apeliaciniame skunde, ko pasėkoje byla buvo nagrinėjama pagal 2016 m. kovo 15 d. patikslintą kaltinimą, tuo tarpu pagarsinus kaltinamąjį aktą R. Š. ir D. K. nurodė suprantatys kuo yra kaltinami. Kaltinamieji (nuteistieji) taip pat turėjo galimybę išsakyti savo poziciją dėl pateiktų kaltinimų, ginčyti kaltinamajame akte išdėstytus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir šia teise naudojosi tiek betarpiškai, tiek per savo gynėjus, be to, uždavinėjo klausimus apklausiamiems asmenims, dėstė savo poziciją dėl tiriamų įrodymų. Išdėstyti duomenys pagrindžia išvadą, kad R. B., D. K., R. Š. suprato, kuo yra kaltinami ir pareikštas kaltinimas bei patikslintas kaltinimas jiems netrukdė tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą.

80. Į šią civilinę bylą yra pateiktas 2023 m. birželio mėnesio LR Teisingumo ministerijos atsakymas į ieškovo prašymą atlyginti jam patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kuriame nurodyta, jog Teisingumo ministerija žalą ne teismo tvarka atlygina, jeigu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu yra konstatuoti pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, tačiau nei Šiaulių apygardos teismo 2019-05-30 nuosprendyje, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2022-01-06 nuosprendyje nėra konstatuota jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

82. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuojama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2010-04-08 nutartis Nr. 3K-3-155/2010; LAT 2011-02-07 nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2012-11-08 nutartis Nr. 3K-3-486/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat yra konstatuojama, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (LAT 2011-10-04 nutartis Nr. 3K-3-371/2011; LAT 2015-07-15 nutartis Nr. e3K-3-420-969/2015).

83. Sutinkamai su LR CPK nuostatomis, šalys civiliniame procese turi procesinę pareigą įrodyti savo reiškiamų reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą bei teisėtumą, t. y. šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į civilinę bylą privalo pateikti visus turimus įrodymus, tiesiogiai susijusius su konkrečia civiline byla (LR CPK 176 str. – 179 str.).

84. Pažymėtina ir tai, kad civiliniame procese nėra teismo numatyta pareiga už proceso šalis rinkti byloje įrodymus ir tokia išimtinė pareiga teismui atsiranda tik tam tikrų kategorijų nagrinėjamose civilinėse bylose (iš darbo teisinių santykių, iš šeimos teisinių santykių ir kt.), tačiau šis tarp šalių kilęs ginčas nėra priskiriamas prie šių išimtinių kategorijų civilinių bylų, todėl pagal LR CPK galiojančias nuostatas šalių teisės ir pareigos šiuo atveju yra lygios ir šalių įrodinėjimo pareiga išlieka būtent joms pačioms (t. y. šalims), o ne kaip teismo pareiga už šalis byloje rinkti įrodymus (LR CPK 176 str. – 179 str.).

85. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civiliniame procese galioja šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai, kurie iš esmės pačioms šalims suponuoja procesinę pareigą įrodinėti savo reiškiamų reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą bei teisėtumą (LR CPK 176 str. – 179 str.).

86. Be to, šioje civilinėje byloje buvo ruoštąsi parengiamųjų dokumentų būdu (dublikas / triplikas), todėl teismas daro išvadą, kad šalys šiuo atveju yra išnaudojusios visas joms suteiktas LR CPK nuostatų galimybes pateikti į šią civilinę bylą visus turimus įrodymus, pagrindžiančius ieškininius reikalavimus bei atsikirtimus į juos (LR CPK 176 str. – 179 str.).

87. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad ir šalys šioje civilinėje byloje yra ne kaip baudžiamojo proceso šalys, o būtent kaip civilinio proceso šalys (ieškovas / atsakovas), todėl ir jų teisės bei pareigos šiuo atveju yra griežtai reglamentuotos ne LR BPK nuostatomis, o būtent LR CPK nuostatomis.

88. Be to, šalis šioje civilinėje byloje nuo pat šios civilinės bylos iškėlimo pradžios atstovauja profesionalūs teisininkai (advokatas, prokuroras, teisininkas ir kt.), todėl tinkamas ir savalaikis procesinių veiksmų atlikimas šioje civilinėje byloje yra priskiriamas būtent šiems profesionaliems teisinninkams, kurie tinkamai ir atstovauja savo pasirinktas šalis.

90. Pažymėtina tai, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, yra įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, o tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų : neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Taigi, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas : pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas yra negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis Nr. 3K-3-5-2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2010.).

91. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, nurodytų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal baudžiamojo proceso teisę. Civilinę bylą dėl žalos, kurios atsiradimas grindžiamas neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, teismas vertina nurodytus veiksmus pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis Nr. 3K-7-183/2006).

92. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, be to, civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas, be to, yra reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis Nr. 3K-3-487-915/2015).

93. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje numatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

94. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas yra pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

95. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad ikiteisminis tyrimas paprastai yra pradedamas vien gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, o faktų patikrinimo galimybės BPK numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis Nr. 2K-7-336/2010).

96. BPK 168 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, todėl ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant minėtoms sąlygoms yra neteisėtas veiksmas, o priešingai, t. y. jo nepradėjimas, esant BPK nustatytoms sąlygoms, yra vertinamas neteisėtu veiksmu.

97. Iš šios civilinės bylos medžiagos turinio matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-332/2019 nusprendė G. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 167 str. 1 d., ir nuteisti 80 MGL (3012,80 Eur) bauda ; paskirtą baudą G. A. turi sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ; nuteistajam per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nesumokėjus baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Šiaulių apygardos teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškota priverstinai ; nuspręsta pratęsti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į G. A. nekilnojamąjį turtą.

98. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-487/2022 nusprendė Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendį pakeisti ir nusprendė panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. A. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 167 straipsnio 1 dalį ir G. A. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

99. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys buvo pakankami pradėti baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu, be to, buvo pakankami duomenys ir surašyti kaltinamąjį aktą ieškovo atžvilgiu, todėl jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nėra nustatyta, tokiu būdu ieškovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

100. Pažymėtina tai, kad vadovaujanti EŽTT praktika, įrodinėjimo standartas jas taikant, skiriasi nuo to, kuris yra taikomas teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą bei sprendžiant dėl kaltinamojo kaltumo. Siekiant nuteisti asmenį yra taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (Lavrechov v. the C. R., no. 57404/08, judgment of 20 June 2013).

101. Be to, pagal EŽTT praktiką, asmuo negali teigti esąs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (sąžiningą) procesą) pažeidimo auka baudžiamajame procese vien todėl, kad jis buvo išteisintas arba procesas nutrauktas (Kalpachka v. Bulgaria, No. 49163/99, judgment of May 2005; Korobov v. Estonia, no 10195/08, judgment of 14 September 2010).

102. Be to, gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-393- 378/2015).

103. Lietuvos Auksčiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, jog tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002-01-30 nutartis Nr. 3K- 3-181/2022).

104. Teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino tą aplinkybę, jog bylos kaltinamasis aktas yra tinkamas bylai nagrinėti teisme ir jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro ar teismo padarytų pažeidimų šioje srityje nekonstatavo bei apeliacinės instancijos teismo išvados taip pat patvirtina ir tai, jog atliktas ikiteisminis tyrimas ir kaltinamasis aktas buvo surašytas tinkamai, todėl ieškovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

105. Teismas daro išvadą, kad ieškovo nurodyti prokurorų ir teismų veiksmai negali būti laikytini kaip ikiteiminio tyrimo pareigūnų bei teismų atliktais neteisėtais veiksmais, kadangi tai yra išimtinai procesinio pobūdžio atlikti veiksmai, kur tiek prokurorai, tiek teismai turi išimtinę diskrecijos teisę juos atlikti / papildyti ir kt., todėl nurodytus pareigūnų veiksmus laikyti kaip neteisėtais atliktais veiksmais, nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ir šioje dalyje ieškovo argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.). Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas savo priimtame procesiniame sprendime nenurodė / nenustatė jokių pažeidimų šiose srityse.

106. Ištyręs šioje civilinėje byloje esančių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai ir teismai nepažeidė baudžiamajame procese įtvirtintų procedūrų bei BPK nuostatų įtariant ieškovą padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei surašant kaltinamąją išvadą ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme, todėl visi ieškovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

107. LR BPK 44 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką.

108. Pažymėtina tai, kad asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Be to, baudžiamasis procesas yra vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo.

109. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, yra laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo yra neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis Nr. 3K-3-7-7/2007).

110. Pažymėtina tai, kad vertinant ikiteisminio tyrimo trukmę, yra būtina atsižvelgti į kriterijus, kurie taikomi EŽTT praktikoje, t. y. konkrečios bylos sudėtingumas, asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamais persekiojimas, elgesys, valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010). Be to, kiekvienu atveju nurodyti kriterijai yra taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010).

111. Ištyręs šioje civilinėje byloje esančių įrodymų visetą bei atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad laikotarpis per kurį buvo vykdomas baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu objektyviai negali būti laikomas per ilgu bei neteisėtu, be to, ieškovas į šią civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu vyko esant ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo nereikalingam delsimui, be to, jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų šiuo atveju teismas nenustatė, todėl ieškovo visi argumentai yra laikytini tik deklaratyvaus pobūdžio ir yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. - 179 str.).

112. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju yra nenustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismų neteisėti veiksmai, neteisėtas neveikimas ar nevykdymas bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. neįrodyta viena iš esminių sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl visi ieškovo argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CK 6.263 str. 1 d. ; LR CPK 176 str. – 179 str.).

113. LR CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus : žalos padarymo faktą ir žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis Nr. e3K-3-8-248/2018).

114. Iš šios civilinės bylos medžiagos turinio matyti, kad šiuo atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovės valstybės 7426,11 Eur turtinės žalos ir 2 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

115. Pagal 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, asmuo išlaidas gynėjo pagalbai apmokėti turi prašyti priteisti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kitaip tariant, gynėjo išlaidos laikomos procesinėmis išlaidomis, kurių atlyginimo asmuo turi reikalauti tame pačiame, šiuo atveju baudžiamajame, procese.

116. Iš visos šios civilinės bylos medžiagos turinio matyti, kad galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje buvo priimtas 2022 m. sausio 6 d., t. y. iki BPK 106 straipsnio pakeitimo, numatančio advokato išlaidų atlyginimą išteisintam asmeniui, įsigaliojimą nuo 2022 m. gegužės 1 d.

117. Pažymėtina tai, kad nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą, todėl negalima priteisti ieškovui jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, nes nėra teisinio pagrindo remtis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kadangi šių išlaidų atsiradimo metu nebuvo galiojančio teisės akto, kuris numatytų tokių išlaidų atlyginimą išteisintiems asmenims.

118. Teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į civilinio kodekso 6.272 straipsnio ir BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nenustačius valstybės atstovų veiksmuose civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškininių reikalavimų dėl turtinės žalos priteisimo, todėl ieškovo argumentai šioje dalyje yra atmestini (LR CPK 176 str. – 179 str.).

119. LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį : neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

120. Ieškovas nurodė, kad šiuo atveju patyrė 2500 Eur neturtinę žalą dėl teismo neteisėtų veiksmų.

121. Pažymėtina tai, kad suformuotoje teismų praktikoje bylose dėl žalos atlyginimo, kuri buvo padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso metu, nustatyta, kad žala atlyginama ne bet už kokius ieškovo moralinius išgyvenimus, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o tik už tokius negatyvius moralinio pobūdžio reiškinius, kurie buvo sukelti neteisėtais pareigūnų veiksmais.

122. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra nustatyto fakto dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl ir neturtinė žala šiuo atveju negali būti priteisiama, tokiu būdu ieškovo argumentai dėl ieškovui padarytos neturtinės žalos yra laikytinti tik deklaratyvūs pobūdžio bei nepagrįsti (LR CPK 176 str. – 179 str.). Be to, dėl priežastinio ryšio įrodinėjimo taip pat nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp teismo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos.

123. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei teismų neteisėtų veiksmų (neveikimo), tenkinti ieškovo ieškininius reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovo ieškininiai reikalavimai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

124. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad ieškovas šiuo atveju neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovo ieškinys yra atmestinas, kaip nepagrįstas bei neįrodytas (LR CPK 176 str. – 179 str.).

125. Sutinkamai su LR CPK 92 str. ir 2014-09-23 LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro įsakymo Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymo 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nuostatomis, iš ieškovo valstybės naudai yra priteistinos 6,64 Eur pašto išlaidos.

126. Kiti šalių nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo G. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662. Sumokėjus minėtą sumą, teismui (raštinei) būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.