Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. S. (toliau – ir nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2024 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. liepos 25 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 (šešiasdešimties) parų areštas ir 48 MGL dydžio (2 400 Eur) bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5 dalies 5, 7, 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant intensyvią priežiūrą – buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nustatant šias pareigas: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, O. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (keturiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, O. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas bei nuspręsta išieškoti į valstybės biudžetą iš O. S. konfiskuotino turto – automobilio (duomenys neskelbtini), valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 570 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt eurų).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti O. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurią nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. B. tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. S. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinio skundo nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai BPK pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina, atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

6. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. balandžio 4 d. nuosprendžio pateikęs nuteistasis O. S. neginčija nustatytų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei veikos kvalifikavimo. Apeliacinio skundo ir baigiamųjų kalbų turinys patvirtina, kad skundu kvestionuojamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir intensyvios priežiūros taikymas, baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones terminas bei baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, skundžiamo nuosprendžio motyvais bei baudžiamosios bylos medžiaga, procesinių pažeidimų nenustatė, todėl skundžiamas nuosprendis patikrinamas apeliacinio skundo reikalavimų ribose.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino, intensyvios priežiūros skyrimo ir paskirtų įpareigojimų

8. Visų pirma nesutiktina su nuteistojo ir jo gynėjos teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl O. S. ir kitam tuo pačiu nuosprendžiu už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą nuteistam asmeniui paskirtos bausmės vykdymą atidėjo skirtingam laikotarpiui bei kad kitam nuteistajam neskyrus intensyvios priežiūros buvo pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu, akivaizdu, kad tiek skiriant bausmes, tiek nustatant jų sąlygas bei įpareigojimus, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas tiek nusikalstamas veikas, tiek nuteistuosius charakterizuojančius duomenis bei kitas, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas, reikšmingas aplinkybes. Be to, vien analogiškos nusikalstamos veikos padarymas neįpareigoja teismo asmenims skirti ir analogiškas bausmes, jos sąlygas bei įpareigojimus, nes kiekvienam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama bausmė yra individualizuojama, atsižvelgiant ne tik į padarytą nusikalstamą veiką, bet ir į kaltininko asmenybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (pvz., atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus ir t. t.), todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas O. S., priešingai nei kitam tuo pačiu nuosprendžiu nuteistam asmeniui, nustatydamas maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą ir paskirdamas intensyvią priežiūrą, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

9. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) BK 75 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

10. Aukštesnysis teismas, įvertinęs tai, kad O. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, sudarydamas didelį pavojų savo ir kitų eismo dalyvių saugumui, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, į tai kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, kad nuteistasis nedirba (1 t., 158, 159–161), teisiamas šeštą kartą, kas rodo, jog nėra linkęs laikytis teisės reikalavimų, praeityje buvo net du kartus teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, vieną kartą nuteistojo atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones 3 metų laikotarpiui (1 t., b. l. 170–177), baustas administracine tvarka, tarp jų net tris kartus už elektrinio paspirtuko vairavimą būnant neblaiviam bei vieną kartą už automobilio vairavimą, neturint tam teisės, tuo pat metu sugadinant kitą transporto priemonę, apie įvykį nepranešant policijai ir pasišalinant iš įvykio vietos (1 t., b. l. 162–169), paskirtų baudų nuteistasis nemoka, sprendžia, kad O. S. paskirtas maksimalus, t. y. vienerių metų, bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra teisingas. Pažymėtina, kad O. S. trečią kartą padarė analogišką nusikalstamą veiką – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kas parodo, jog jis yra akivaizdžiai nelinkęs laikytis įstatymų ir keisti teisei priešingo elgesio. Nuteistojo skunde nurodoma aplinkybė, jog jo padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie nesunkių, buvo pakankamai įvertintą, paskiriant bausmę, nustatant jos dydį ir priimant sprendimą taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą, o aplinkybės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimo bei kad nuteistasis gyvena su savo motina, egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nuteistojo nesulaikė nuo teisei priešingo veikimo. Tai, kad tuo pačiu nuosprendžiu nuteistam kitam asmeniui bausmės vykdymas atidėtas trumpesniam terminui nei O. S., skundžiamo nuosprendžio teisingumui įtakos neturi. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu taikomi draudimai bei įpareigojimai pakankamai drausmins nuteistąjį, suteiks realias galimybes keisti gyvenimo būdą ir įrodyti, jog jis iš tikrųjų yra pakankamai apmastęs savo nusikalstamą elgesį ir padaręs aiškias išvadas dėl tolesnio gyvenimo būdo, laikantis įstatymų reikalavimų ir visuomenėje priimtų taisyklių. O. S. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas šioje byloje atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neproporcingas, neteisingas ar per griežtas.

11. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neprivaloma skirti intensyvią priežiūrą, nes BK 75 straipsnio 1 dalis dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo ir intensyvios priežiūros paskyrimo yra suformuluota ne kaip imperatyvi nuostata, įpareigojanti skiriant bausmės vykdymo atidėjimą nustatyti ir nuteistojo intensyvią priežiūrą, o kaip teismo diskrecija atidėjus paskirtą bausmę nustatyti nuteistojo intensyvią priežiūrą ar jos nenustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023). Vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas, atidėdamas nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymą, privalėjo jam nustatyti intensyvią priežiūrą, kuri yra vykdoma kontroliuojant nuteistojo asmens judėjimą elektronine stebėjimo priemone. Neabejotina, kad už nusikalstamą veiką skirta bausmė su įpareigojimu yra susijusi su neigiamomis pasekmėmis, jos vykdymas vienaip ar kitaip varžo nuteistojo gyvenimą ir elgesį, bet tai yra neteisėto pačio nuteistojo elgesio pasekmė. Visi nuteistojo ir jo gynėjos nurodomi nepatogumai dėl taikomos intensyvios priežiūros laikytini aplinkybėmis, kurios atsirado dėl nuteistojo neteisėto elgesio ir nereiškia, kad tai yra argumentas, leidžiantis išvengti skirtos bausmės vykdymo ar būtų pagrindas bausmę švelninti. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama už nusikalstamus veiksmus, o ne priemonė, kuria siekiama užtikrinti nuteistojo interesus. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad elektroninio stebėjimo priemonės negalės paslėpti nuo galimų klientų, dėl ko klientai juo nepasitikės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo skundo ir panaikinti jam skundžiamu nuosprendžiu atidėjus arešto bausmės vykdymą paskirtą intensyvią priežiūrą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones termino

13. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tas atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 68 straipsniu, pripažindamas O. S. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones, o įvertinęs tai, kad O. S. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, kai nustatytas neblaivumas gerokai viršijo vidutinio neblaivumo laipsnį, transporto priemonėje vežė dar du keleivius, anksčiau už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą nuteistasis teistas du kartus, baudžiamojo poveikio priemonės terminą nustatė 4 metų laikotarpiui. Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės termino, atmestinas kaip deklaratyvus.

14. Kaip minėta, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje O. S. pripažinta kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jis vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas. Teisėjų kolegija, pažymi, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui, o žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-511/2018, 2K-186-942/2018). Kaip minėta, nuteistasis neginčija pačio baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo fakto, apeliaciniu skundu prašoma šioje dalyje skundžiamą nuosprendį pakeisti, baudžiamojo poveikio priemonės terminą nustatant 2 metų laikotarpiui.

15. Nuteistasis O. S. neginčijo fakto, kad buvo neblaivus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme neigė vairavęs transporto priemonę, visą laiką nurodė, kad automobilį vairavo kitas tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas asmuo (1 t., 190; 2 t., b. l. 11–12, 94, 106), ką tinkamai vertino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau pateiktu apeliaciniu skundu su veikos kvalifikacija sutinka, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad taip pasielgęs labai gailisi (3 t., b. l. 3, 29). Aptartos aplinkybės iš esmės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis niekuomet neneigė savo nusikalstamų veiksmų, o duodamas parodymus teisme galimai buvo suklaidintas jį valstybės paskirto gynėjo, dėl ko iki galo nesuprato vykusio proceso, nes nuteistojo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismui yra analogiški. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti iš esmės prieštaringi nuteistojo parodymai duoda pagrindą išvadai, jog iki apeliacinio skundo pateikimo O. S. savo parodymais siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, o pateiktu apeliaciniu skundu pripažindamas savo kaltę ir dabar jau išreikšdamas gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nurodydamas, kad „užsikodavo“ nuo alkoholio vartojimo, padarė išvadas, laikysis įstatymų ir nenusikals, siekia sušvelninti savo teisinę padėtį.

16. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad O. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, o ne neatsargus, kaip kad deklaratyviai nurodoma skunde, į tai kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, kad nuteistasis nedirba (1 t., 158, 159–161), teisiamas šeštą kartą, praeityje buvo net du kartus teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, vieną kartą nuteistojo atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones 3 metų laikotarpiui (1 t., b. l. 170–177), baustas administracine tvarka, tarp jų net tris kartus už elektrinio paspirtuko vairavimą būnant neblaiviam bei vieną kartą už automobilio vairavimą, neturint tam teisės, tuo pat metu sugadinant kitą transporto priemonę, apie įvykį nepranešant policijai ir pasišalinant iš įvykio vietos (1 t., b. l. 162–169), paskirtų baudų nuteistasis nemoka, darytina išvada, kad apylinkės teismo nustatytas didesnis už vidurkį specialiosios teisės atėmimo terminas yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamai veikai ir baudžiamųjų priemonių paskirčiai, todėl pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės terminas negali būti laikoma neproporcingu ir varžančiu O. S. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti.

17. Be to, skunde nurodoma apylinkių ir apygardų teismų praktika taip pat nesudaro pagrindo sutrumpinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad rėmimasis precedentais yra svarbi vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-10-895/2019, 2K-P-58-697/2019, 2K-124-697/2019). Pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylas kaip precedentais turi vadovautis jų sprendimų priėmimo metu esamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panašiose bylose suformuluotais (pateiktais) išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-719/2023).

18. Aukščiau aptartos tiek nusikalstamą veiką, tiek nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, nesudaro pagrindo spręsti, jog šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą nustatant prašomam 2 metų laikotarpiui, kadangi už praeityje padarytą analogišką nusikaltimą paskirta tapati baudžiamojo poveikio priemonė, kurios terminas buvo paskirtas trumpesniam, t. y. 3 metų, laikotarpiui, savo tikslų nepasiekė, nuteistasis vėl padarė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, be to, kaip minėta, buvo patrauktas ir administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 428 straipsnio 7 dalyje ir 8 dalyje nurodytų nusižengimų padarymą (elektrinio paspirtuko vairavimas, būnant neblaiviam). Nors skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad paskutinį kartą nuteistasis buvo teistas prieš labai ilgą laiką ir daugiau nei 5 metus gyveno sąžiningai, tačiau vis dėlto, kaip teisingai nurodyta skundžiama nuosprendyje, nusikalstamą veiką O. S. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, kas šiuo atveju parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, kadangi ankstesnis teismo procesinis sprendimas nuteistojo neįtakojo daugiau nebenusikalsti, be to, po paskutinio 2018 m. liepos 25 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo, nuteistasis net šešis kartus baustas administracine tvarka, ko pagrindu skundo argumentas apie nuteistojo teigiamą charakteristiką atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad O. S. pirmosios instancijos teismo paskirta aptariama baudžiamojo poveikio priemonė savo trukme yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, ji neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo O. S. akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas nuteistajam turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai ir vėl nepasikartotų, t. y. kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevairuotų transporto priemonės ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis ar sunkus apsvaigimo laipsnis, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje, o nuo 2019 m. balandžio 1 d. sugriežtinus baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, siekė užkardyti nusikalstamų veikų, kurios padaromos naudojantis viena ar kita turima specialiąja teise, padarymą. Nagrinėjamu atveju skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis vairavo nejudriame eisme, važiavo prisisegęs saugos diržus, su įjungtomis šviesomis, automobilis buvo draustas privalomuoju draudimu, atlikta automobilio techninė apžiūra ir niekam nebuvo padaryta žala nemažina padarytos veikos pavojingumo, nes kaip minėta, nuteistasis praeityje jau buvo teistas du kartus už analogiškos veikos padarymą, tačiau vėl pasielgė nusikalstamai, taip keldamas pavojų ne tik savo sveikatai bei gyvybei, bet ir aplinkinių asmenų, juo labiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis transporto priemonėje net vežė dar du keleivius, taip sukeldamas pavojų ir jiems. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad skunde nurodoma aplinkybė apie realios žalos nepadarymą O. S. atsakomybės nešalina, nes baudžiamąją atsakomybę užtraukia vien transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo (žalingų pasekmių atsiradimo nereikalaujama). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas ir numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes, už kurias yra atsakingas jis pats.

20. Nuteistasis apeliacinio skundo prašymą sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą grindžia tuo, kad 4 metų laikotarpiui netekus specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, stipriai pablogėtų jo gyvenimo kokybė, būtų apsunkintas socialinis funkcionavimas ir prisitaikymas, būtų itin paveiktas gebėjimas dirbti bei rūpintis tiek savo, tiek jam artimų asmenų gerove. Taip pat nuteistasis prašo įvertinti, kad turi senyvo amžiaus motiną, su kuria jis gyvena, ja rūpinasi, padeda jai buityje, apiperka, reikalui esant nuveža į gydymo įstaigas, be to, turi draugę (duomenys neskelbtini), su kuria dažnai matosi, artimai bendrauja, tad atėmus jam teisę vairuoti transporto priemonę net 4 metų terminui, jo socialinis gyvenimas ženkliai pablogėtų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Alytaus apylinkės teisme 2024 m. gegužės 9 d. gautame VĮ „Regitra“ pranešime, registruoto Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog patikrinus tvarkomo Kelių transporto priemonių vairuotojų registro duomenis, nustatyta, kad O. S. teisė vairuoti transporto priemones nebuvo suteikta (2 t., b. l. 145). Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistasis, skunde teigdamas, jog naudojasi specialia teise (veža motiną į gydymo įstaigą, važiuoja pas draugę į (duomenys neskelbtini)), kuri jam net nebuvo suteikta, tik patvirtina, jog nuteistasis negeba laikytis įstatymų reikalavimų bei paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad jis visomis įmanomomis pastangomis siekia vėl integruotis į visuomenę, tapti doru piliečiu, o įvertinus dar ir ankstesnius nuteistojo teistumus (du kartus teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (1 t., b. l. 170–177)) bei baustumus administracine tvarka (tris kartus baustas už tai, kad būdamas neblaivus vairavo elektrinį paspirtuką ir vieną kartą už tai, kad vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, bei įvykdė eismo įvykį, pagadindamas kitą automobilį, apie įvykį policijai nepranešė ir iš įvykio vietos pasišalino (1 t., b. l. 162–169)), matyti, kad nuteistasis nepasimoko iš ankstesnių teistumų bei anksčiau jam paskirtų bausmių ir nuobaudų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad O. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones terminas, kuris yra didesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytos šios priemonės taikymo termino vidurkis (vidutinis šios baudžiamosios priemonės terminas yra 3 metai), yra neadekvatus ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą 4 metų laikotarpiui, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė, todėl nėra pagrindo keisti teismo sprendimo dėl O. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino sutrumpinimo apeliacinio skundo argumentų pagrindu.

21. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino pradžią skaičiuoti nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-357-489/2018, 2K-363-222/2018, 2K-99-628/2020). Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad proceso metu nuteistajam BPK 134¹ straipsnyje numatyta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas nebuvo taikyta, o tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, gali būti pradėta taikyti tik įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo ji buvo paskirta, nes baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), o bausmė yra vykdoma tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui (BPK 335 straipsnis). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžią nustatydamas nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įstatymo taikymo klaidų nepadarė, o toks sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

22. Apeliaciniu skundu nuteistasis O. S. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 570 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt eurų) valstybės nuosavybėn, nurodo, kad jam tai yra didžiulė finansinė našta, kurią pakelti iš esmės yra neįmanoma, be to, nuteistojo nuomone, sprendimas iš jo konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, kai iš kito skundžiamu nuosprendžiu nuteisto asmens buvo konfiskuotas pats automobilis, yra dvigubas nubaudimas baudžiamosios teisės prasme, todėl O. S. atžvilgiu negalėjo būti taikoma BK 72 straipsnio 5 dalies nuostata. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams.

23. BK 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal teismų praktiką nusikaltimo priemonėmis pripažįstami daiktai, kurie sudaro sąlygas arba palengvina tokios veikos padarymą arba be kurių panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas neįmanomas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kai asmuo, vairuodamas automobilį neblaivus, padaro nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, automobilis pripažįstamas šios nusikalstamos veikos padarymo priemone. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Tačiau tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę, be kita ko, turi būti įvertintas ir turto konfiskavimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-495/2020). Kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

24. Pažymėtina, kad privalomos sąlygos atsakomybei pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kilti yra neatsiejamos nuo transporto priemonės vairavimo fakto, o tokios nusikalstamos veikos padarymas be transporto priemonės neįmanomas. Šios pozicijos laikomasi formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85-495/2022, 2K-171-387/2022, 2K-7-61-511/2023). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad O. S. 2023 m. spalio 6 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 19.46 val., važiuodamas iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, todėl akivaizdu, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-261-489/2018). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui, taip pat pripažintam kaltu ir nuteistam skundžiamu nuosprendžiu (1 t., b. l. 86), todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai ir teisėtai nuteistojo O. S. atžvilgiu taikė BK 72 straipsnio 5 dalį, kadangi tiek O. S., tiek kitas šioje byloje nuteistas asmuo kiekvienas atskirai padarė atskiras nusikalstamas veikas, o ne vieną bendrininkų grupėje, ko pasėkoje kiekvienam atskirai buvo paskirta bausmė ir pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės. Pažymėtina, kad konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, tai yra kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018). Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti atidžiai apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2018, 2K-72-489/2020). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018, 2K-191-719/2023).

26. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad O. S., būdamas recidyvistas, tyčia padarė nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, tokiu būdu demonstruodamas abejingumą kitų asmenų saugumui, savo kaltės nepripažino, atsisakė pasirašyti ant neblaivumo nustatymo akto, praeityje teistas penkis kartus (1 t., b. l. 170–177), iš jų net du kartus už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, baustas administracine tvarka, be kita ko kelis kartus už tai, kad būdamas neblaivus, vairavo elektrinį paspirtuką, taip pat už tai, kad vairavo automobilį, neturėdamas tokios teisės, ir įvykdė eismo įvykį bei pasišalino iš įvykio vietos (1 t., b. l. 162–169). Šių duomenų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskuoti visą transporto priemonės vertę atitinkančią sumą, t. y. 2 570 Eur, nustatytą pagal VšĮ „Emprekis“ pažymą (1 t., b. l. 87), yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pagrindo daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikant teismų praktikoje išskiriamo proporcingumo principo, nagrinėjamoje byloje nėra.

27. Vertinant skundžiamą nuosprendį BK 72 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu ir dėl dvigubo nubaudimo, t. y. non bis in idem principo, pažeidimo. Tiek iš EŽTT, tiek iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, jog spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-719/2022, 2K-7-196-303/2022). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistajam anksčiau nebuvo pradėtas procesas ir (ar) skiriama baudžiamojo pobūdžio sankcija dėl šioje byloje tiriamų įvykių, todėl kalbėti apie dvigubo baudimo draudimą šiuo atveju nėra teisinio pagrindo, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo O. S. apeliacinį skundą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.