Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-64/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-01-06
Bylos Nr.: 2A-64/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: A. E., A. P., V. K., G. N.
Atsakovas: M. J., G. J., notarei O

Kategorijos

21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
34.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-64/2014Procesinio sprendimo kategorija 21.4; 34.2; 49. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. E., A. P., V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-230-267/2012 pagal ieškovių A. E., A. P., V. K. ir G. N. ieškinį atsakovams M. J., G. J., notarei O. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl pažeistų teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių atkūrimo. 2010-12-08 parengiamajame teismo posėdyje priimtas ieškovių patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma atkurti pažeistas ieškovių teises panaikinant 2009-10-07 bei 2010-06-28 Šiaulių apskrities viršininko sprendimus Nr. 7-5459 ir Nr. 7-5498, įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos svarstyti ieškovių prašymus bei priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į U. K. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Taip pat prašė atkurti pažeistas ieškovių teises panaikinant 2010-08-31 M. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 8902 ir pripažįstant 2010-09-02 nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartį negaliojančia. Ieškinys grindžiamas CK 1.138 straipsnio, 6.470 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu. Faktiniu ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės, susijusios su S. B. atkurtomis nuosavybės teisėmis į U. K. iki žemės nacionalizavimo priklausiusią žemę, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad toks nuosavybės teisių atstatymas pažeidė kitų U. K. dukrų, t. y. Z. R., T. E., ir vaikaičių (ieškovių) interesus. Panaikinus ginčijamus Šiaulių apskrities viršininko sprendimus, teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą turės visos turto savininkės U. K. vaikaitės – ieškovės A. E., A. P., V. K. (Z. R., mirusios 2008-12-18, dukros), G. N. (T. E. dukra) ir atsakovė M. J. (S. B., mirusios 1998‑12-21, dukra). A. M. J. ir G. J. veiksmai, paveldint ir dovanojant ginčo žemės sklypus, ieškovių vertinami kaip nesąžiningi ir neteisėti, todėl prašoma ginčo turto perleidimo sandorius panaikinti. Ieškovės mano, kad paveldėta žemė, kuri nebuvo palikėjos nuosavybė, o dovanotoja M. J. nebuvo teisėta dovanos – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė.

Atsiliepimas

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2010-10-22 atsiliepimu į ieškinį su pareikštais reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovė G. N. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė, todėl ji neturi pagrindo reikšti teisme reikalavimus dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo ir nuosavybės teisių į U. K. žemę atkūrimo. Atsakovė atkreipė teismo dėmesį, kad 1992-03-10 prašymus pateikusios pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą S. B., Z. R. ir J. N. M. įstatymo nustatytu terminu iki 2003-12-31 dokumentų, įrodančių U. K. nuosavybės teises, nepateikė. J. N. M. ir Z. R. savo teisių į ginčo žemę atsisakė. Todėl nuosavybės teisės vienai likusiai pretendentei – atsakovei M. J. (U. K. vaikaitei) buvo atkurtos į visą buvusios savininkės turtą. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. J. buvo priimti po to, kai 2009-02-04 įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, patvirtinantis U. K. nuosavybės teises į žemę. Teismo sprendimu buvo konstatuota, kad pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą S. B. turtą ir turtines teises paveldėjusi M. J. nėra praleidusi įstatymo nustatyto termino dokumentams pateikti. Todėl ginčijami Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai negali būti naikinami.

Šalies argumentai

A. M. J. ir G. J. 2010-10-28, 2012-10-29 teismui pateikė atsiliepimus į ieškinį ir prašė pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad A. E., V. K. ir G. N. neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimus dėl pažeistų teisių atkūrimo – Šiaulių apskrities viršininko sprendimų ir žemės sklypų perleidimo sandorių panaikinimo, nes nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, t. y. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neįgyvendino subjektinės teisės – nesikreipė dėl nuosavybės teisių į U. K. žemę atstatymo ir nepaveldėjo tokio pobūdžio turtinių teisių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad teisinis pagrindas pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą yra piliečio prašymas. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek ir jį pakeitęs šiuo metu galiojantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 apibrėžia asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiai tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo nuolatos pratęsiami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, prarastą dėl jo nacionalizavimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, prašymai turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jeigu prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti nustatytu laiku, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, nerealizavusiems minėtų galimybių įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminai paduoti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, teismo gali būti atnaujinami (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. ir 4 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nei ieškovė G. N. (turto savininkės U. K. anūkė), nei jos motina T. E. (U. K. dukra), mirusi 1997 m. liepos 11 d., įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepretendavo atkurti nuosavybės teises į U. K. turtą ir neprašė teismo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti. Tai reiškia, kad ieškovė G. N. nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir jos teisės ginčijamais Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimais, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės S. B. į U. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,25 ha žemės sklypą, nebuvo pažeistos. Todėl teismas sutiko su atsakovų atsikirtimais, kad ieškovės, nedalyvavusios nuosavybės teisių atkūrimo procese, šiam procesui pasibaigus, neturi teisės kreiptis į teismą dėl tariamai pažeistų jų teisių atkūrimo.

Šalies argumentai

Ieškovių A. E., A. P. ir V. K. argumentai, susiję su tariamu jų motinos Z. R., mirusios 2008-12-18, dalyvavimu nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo 1992 m. kovo 10 d., kai buvo pateiktas jos prašymas Šiaulių miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į U. K. turėtą žemę, paneigti byloje surinkta medžiaga ir įsiteisėjusiu 2012-02-03 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-397-796/2012. Šiame sprendime konstatuota, kad Z. R. nepateikus kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o pateikus prašymą, kad nepretenduos į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo būti pradėta ir vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. 2012-06-04 Šiaulių apygardos teismo nutartyje, kuria minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, nurodyta, kad Z. R. gyveno iki 2008-12-18, tačiau iki mirties savo valios nekeitė ir daugiau jokių prašymų dėl žemės nuosavybės atstatymo žemėtvarkos skyriui nepadavė (prijungta civilinė byla Nr. 2-397-797/2012, 11 – 14, 54 - 59 b. l.). Minėtoje byloje įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai, kad Z. R., pareikalavus pateikti nuosavybės teisę į senelių žemę įrodančius dokumentus, išreiškė valią ir atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo į U. K. turėtą žemę. N. Z. R. išreikštos valios atkurti nuosavybės teises, negalėjo būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nei jai, nei jos įpėdinėms pagal įstatymą – A. E., A. P. ir V. K..

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ieškovės yra pateikusios argumentų, susijusių su nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo atsakovės M. J. motinai S. B. neteisėtumu, kuriais bandoma įrodyti, kad buvo pažeistos jų teisės, eliminuojant Z. R. vaikus iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Tačiau byloje nustatyta, kad S. B. dukra atsakovė M. J. pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe ir kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad U. K. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, 4,25 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-02-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0530-362/2009 M. J. prašymai buvo patenkinti (prijungta civilinė byla Nr. 2-0530-362/2009, 150 -154 b. l.).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu yra tai, kad A. E. dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-0530-362/2009 ir apklausiama liudytoja patvirtino, kad į U. K. žemę nepretenduoja ir nepretenduos. Ši byloje nustatyta aplinkybė yra reikšminga ir sprendžiant atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo pareikštam reikalavimui. Teismo vertinimu, visiškai akivaizdu, kad jau 2009 metų pradžioje, nagrinėjant minėtą bylą ir paskelbus sprendimą, ieškovės turėjo žinoti, kad nuosavybės teisių į U. K. žemę atkūrimo procese dalyvauja tik atsakovė M. J.. Todėl ieškinio dėl pažeistų teisių atkūrimo pareiškimas beveik po dvejų metų teismo vertinamas kaip pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1. 127 str. 1 d., 1.131 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Teismas sprendė, kad ieškovės į teismą kreipėsi prašydamos atkurti tariamai pažeistas teises, kurių įstatymas negina, dėl ko ieškinys, kuriuo prašoma ginti jų deklaruotą interesą, negali būti tenkinamas ( CK 1.131 str. 1 d., 1.138 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., 10 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovės A. E., A. P. ir V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012-09-18 sprendimą, priimant naują teismo sprendimą patenkinant ieškovių pateiktą ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl materialinės teisės normų pažeidimo, nes pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino tiek 1991 m. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.

2. Nagrinėjamojoje byloje Šiaulių apygardos teismas neteisingai, konstatuoja, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus Z. R. nepateikus su prašymu nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, negalėjo būti pradėta ir vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra.

3. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime konstatavo, kad 1998-03-18 Z. R. pareiškimas Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriui yra vertintinas kaip jos atsisakymas aplamai į nuosavybės teisių atkūrimą ir yra jos valios išreiškimas.

4. Administraciniai sprendimai dėl nuosavybės teisės į ginčo žemę yra atkurti neteisėtai, pažeidžiant kitų pretendentų teisėtus interesus bei imperatyvias 1997 m. įstatymo normas - nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus atkurta tik vienam asmeniui, ignoruojant kitų asmenų teisėtus interesus, todėl byloje nustatyti faktai leidžia daryti išvadą, kad nuosavybės teisės atkūrimo administraciniai aktai yra niekiniai ir negalėjo sukelti teisėtų juridinių pasekmių. Bylą nagrinėjęs teismas dėl priimtų administracinių aktų teisėtumo turėjo spręsti vadovaujantis įstatymo ir įstatymų lydimųjų teisės aktų nustatytais kriterijais.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai G. J. ir M. J. bei Nacionalinė žemės tarnyba, prašo atmesti apeliančių A. E., A. P. ir V. K. apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, be to ieškovės kreipėsi į teismą pasibaigus ieškinio senaties terminui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovių A. E., A. P. ir V. K. skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Apeliantės skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, abiejų šalių pozicija grindžiama rašytiniais įrodymais, šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl materialinės teisės normų pažeidimo, nes pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino tiek 1991 m. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti negali ir iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jų neatkartoja bei pritaria skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo, todėl asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę, kaip tokią. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kol ji neįgyvendinta, yra tik hipotetinė teisė, t. y. tik įstatyme įtvirtinta galimybė įgyti subjektinę teisę.

Tam, kad taptų pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemę, pilietis turi atlikti atitinkamus įstatyme nurodytus veiksmus, visų pirma – pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašyme, be kitų būtinų duomenų, turėjo būti nurodyta pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prie jo turėjo būti pridėti dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku, taip pat šio turėtas nuosavybės teisės nacionalizacijos momentu (1991 m. Atstatymo įstatymo 4, 10, 11 straipsniai, 1997 m. Atkūrimo įstatymo 4, 10, 11 straipsniai). Tik įstatymo nustatytais terminais pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir įvykdęs kitus įstatyme nustatytus reikalavimus, pilietis įgyja subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, ir tik įgaliotai valstybės institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – nuosavybės teisę, kaip tokią.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau - Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau - Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, prie Z. R. 1992 m. kovo 10 d. prašymo (101 b.l., t. 2) nebuvo pridėta jokio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9 straipsnyje nurodyto buvusio savininko nuosavybės teises į žemę patvirtinančio dokumento. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558, toliau - Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje, būtų pateikti vėliau. Pažymėtina, kad Z. R. Š. apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. vasario 24 d. pranešimu buvo informuota, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimui reikalingi papildomi žemės nuosavybės faktą įrodantys dokumentai, tačiau po šio raginimo reikalingi dokumentai nebuvo pateikti.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiu 2012 m. vasario 3 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-397-796/2012, konstatuota, kad Z. R. nepateikus kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o pateikus prašymą, kad nepretenduos į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo būti pradėta ir vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Minėtas teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Šiaulių apygardos teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir nurodė, kad Z. R. gyveno iki 2008 m. gruodžio 18 d., tačiau iki mirties savo valios nekeitė ir daugiau jokių prašymų dėl žemės nuosavybės atstatymo žemėtvarkos skyriui nepadavė.

CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normose įtvirtintas teismo sprendimo privalomumas individualios bylos atžvilgiu – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas); teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pasisakydamas dėl prejudicinių faktų nustatymo ir jų taikymo atvejų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2012; kt.).

Taigi, aukščiau paminėtoje civilinėje byloje įsiteisusiais teismo sprendimais buvo nustatyti prejuduciniai faktai, kad Z. R. neatliko atitinkamų įstatyme nurodytų veiksmų bei nepateikė reikalingų dokumentų tam, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, suformulavo taisyklę, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad S. B. dukra atsakovė M. J. pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe ir kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad U. K. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, 4,25 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0530-362/2009 M. J. prašymus tenkino. Todėl laikytina, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos tik tiems asmenims, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad nagrinėjamos bylos atveju, ieškinys dėl pažeistų teisių atkūrimo buvo pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, kas yra savarankiškas pagrindas ieškinio netenkinti.

Nurodyti motyvai sudaro pagrindą laikyti nepagrįstais ir kitus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovai pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (152-153 b.l., t. 3). Atsižvelgiant, kad apeliacinis skundas yra netenkintinas, todėl atsakovams G. J. ir M. J. priteistina iš apeliančių A. E., A. P. ir V. K. po 166,67 Lt kiekvienam atsakovui iš kiekvienos ieškovės.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kiekvienos ieškovės A. E. (a.k. (duomenys neskelbtini) A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovams G. J. ir M. J. kiekvienam po 166,67 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marytė MitkuvienėAlvydas PoškusEgidijus Žironas