- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-04
- Bylos Nr.
- 2A-683/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-21160-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir antstoliui V. Z. dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo suteikti gyvenamąjį plotą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. M. 2011-02-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 1 974 272 Lt turtinės žalos bei 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, iš atsakovo antstolio V. Z. priteisti 34 186 Lt turtinės žalos bei 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybę suteikti jai, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtai nuomininkei, neteisėtai iškeldintai iš šios gyvenamosios patalpos, lygiavertį gyvenamąjį plotą.
Nurodė, kad dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų (nepateikimas dokumentų, kuriuos privalėta pateikti) Kauno miesto apylinkės teismo 1991 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo patenkintas V. M. ieškinys dėl nuosavybės teisių atstatymo ir namų valdos gražinimo, kurį panaikinus ir Kauno miesto apylinkės teisme pakartotinai nagrinėjant V. M. ieškinį dėl namų valdos gražinimo, Kauno miesto savivaldybė vėl nuslėpė nuo teismo dokumentus, kurie turėjo esminę reikšmę sprendimo priėmimui ir Kauno apylinkės teismo 1993 m. kovo 23 d. sprendimu V. M. buvo neteisėtai atstatyta nuosavybės teisė į jos tėvų iki 1940 metų turėtus išlikusius gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini). V. M., įgijusi teisę išnuomoti butus, 1996-04-02 ieškovei išnuomojo butą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini). Sužinojusi, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), tikriausiai nebus gražintas V. M., ji pasiūlė atsakovui Kauno miesto savivaldybei, kad jai nuosavybėn būtų atiduotas butą (duomenys neskelbtini), mainais ieškovės po savo motinos mirties paveldėtą 3 080 kv. m ploto žemę Tvirtovės alėjoje. Teismui priėmus 2000 m. spalio 31 d. sprendimą, kuriuo be kita ko buvo panaikinta šio namo teisinė registracija V. M. (civilinė byla Nr. 2-3340/2000), jis su namo gyventojais – nuomininkais perėjo savivaldybės žinion.
Ieškovė nurodė, jog toliau gyveno šiame bute ir laukė, kada galės jį privatizuoti už paimtą jos žemę, tačiau 2003-05-05 gavo atsakovo įspėjimą iki 2003-06-05 gera valia atlaisvinti patalpas, o 2004-03-03 atsakovas teismui pateikė ieškinį dėl jos iškeldinimo, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, nors atsakovas gerai žinojo, jog dėl archyvinių duomenų slėpimo, kurį vykdė Savivaldybė, V. M. buvo neteisėtai suteiktos nuosavybės teisės į namą (duomenys neskelbtini), jog Savivaldybė buvo įsipareigojusi už paimtą žemę suteikti jai nuosavybėn butą. Kauno apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu šis atsakovo ieškinys buvo patenkintas (civilinė byla Nr.2-00204-528/2006). Tarpininkaujant Seimo nariams ir visuomeninėms organizacijoms, iškeldinimas buvo kelis kartus atidėtas, bet žemės gražinimas, kompensacija už žemę ar buto suteikimas už žemę nebuvo sprendžiami. Paskutinį kartą Kauno miesto meras iškeldinimą atidėjo 2007-12-19 iki 2008-05-31, tačiau jau kitą dieną savivaldybės darbuotojai ir antstolis V. Z. išlaužė buto duris ir įvykdė iškeldinimą, nepaisydami merą pavadavusio mero pavaduotojo rezoliucijos atidėti iškeldinimą.
Ieškovė teigė, jog pažeidžiant jos teises, buvo pakeista durų spyna, durys užantspauduotos, nebuvo leista pasiimti dokumentų, dėžutės su tėvo apdovanojimais, brangenybėmis, kurios prieš keletą metų buvo įvertintos 94 600 Lt. Butas perėjo savivaldybės žinion, tačiau nesaugomas 2008-05-09 buvo apvogtas. Tvirtino, kad jos daiktai iš buto buvo iškraustyti 2008-09-23, tačiau dėl netinkamo atsakovo Kauno miesto savivaldybės saugojimo buvo sugadinti ar apgadinti pelėsio, tapo netinkami naudojimui.
Ieškovė nurodė, kad dėl, jos žodžiais tariant, tokios aplinkos sudarymo, trukusio 55 mėn., patyrė 11 000 Lt neturtinę žalą, tai yra po 200 Lt kiekvieną mėnesį, kurią abu atsakovai lygiomis dalimis privalo jai atlyginti. Be to, atsakovai lygiomis dalimis privalo jai atlyginti 4 000 Lt neturtinę žalą, patirtą per 40 mėn. po 2007-12-20, tai yra po 100 Lt kiekvieną mėnesį. Teigė, jog tokiu būdu atsakovai antstolis V. Z. bei Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti po 7 500 Lt neturtinės žalos.
Reikalaudama turtinės žalos atlyginimo ieškovė nurodė, kad po buto užantspaudavimo 2007-12-20 laikinai glaudėsi pas įvairius žmones, kas mėnesį mokėdama mažiausiai po 100 Lt ir per 42 mėn. tam išleido 4 200 Lt. Teigė, jog šią žalą lygiomis dalimis turi atlyginti abu atsakovai.
Be to, Kauno miesto savivaldybė, jos žodžiais tariant, atėmusi iš ieškovės 3 080 kv. m žemės, neleido laiku gauti kompensacijos, todėl spręsdama, jog šios žemės vieno aro vertė yra 60 000 Lt, prašė priteisti už tai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 800 000 Lt turtinės žalos atlyginimą, taip pat dėl to, kas paminėta, per 3 m. prarastų pajamų – 108 000 Lt turtinės žalos (bent po 2 procentus palūkanų). Nurodė, jog iš Kauno miesto savivaldybės jai priteistinas turtinės žalos – nuostolių, atlyginimas sudaro 1 908 000 Lt.
Nurodė, jog dėl paminėto netinkamo jos daiktų saugojimo (neleista iš buto paimti daiktus, brangenybes, šeimos relikvijas, kurie sugedo, buvo pavogti, negrąžinti) patirtus 64 172 Lt nuostolius taip pat lygiomis dalimis turi atlyginti abu atsakovai.
Taigi ieškovė G. M. prašė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės jai priteisti 1 974 272 Lt turtinei ir 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš atsakovo antstolio V. Z. – 34 186 Lt turtinei ir 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybę suteikti ieškovei lygiavertį gyvenamąjį plotą.
Atsiliepimas
Atsakovas antstolis V. Z. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Teigė, jog vykdė Kauno miesto apylinkės teismo 2006-10-18 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-204/2006 dėl priverstinio skolininkės G. M. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant jai kito gyvenamojo ploto ir kartu su savivaldybės atstovais, dalyvaujant pačiai ieškovei šį butą užantspaudavo, surašė protokolą, buto raktas buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės atstovui, o 2007-01-20 patvarkymu vykdomoji byla buvo užbaigta. Tvirtino, kad ieškovei buvo žinoma, jog ji turi teisę per tris mėnesius pasiimti turtą. Nurodė, jog kilus ginčui dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi patenkino savivaldybės skundą, sprendė, kad vykdomasis dokumentas nėra visiškai įvykdytas, panaikino 2007-01-20 patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė neturi pagrindo apmokėti vykdymo išlaidas. Teigė, kad Kauno miesto savivaldybė 2008-07-31 pakartotinai kreipėsi dėl priverstinio G. M. iškeldinimo, kad ieškovė ir Kauno miesto savivaldybė 2008-09-08 aktu patvirtino, jog durų spyna ir antspaudas buvo nepažeisti, kad visi daiktai, kurie buvo išnešti iš buto, sudėti į mašiną, buvo surašyti į turto aprašą ir ieškovė, tuo metu nepareiškusi jokių pretenzijų ant šio aprašo pasirašė.
Antstolis teigė, jog ieškovės turto nebuvo priėmęs saugoti, jo neprarado, nesugadino. Be to, teigdama, kad nesaugomas butas buvo apvogtas, ji nepateikė jokių įrodymų apie įvykdytą jos turto vagystę.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į G. M. ieškinį taip pat prašė jį atmesti. Teigė, kad nepateikta įrodymų, jog žemė Tvirtovės alėjoje priklausė jai nuosavybės teise, jog atsakovas buvo įsipareigojęs mainais už šią žemę jai perleisti nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2006-11-07 pateikė antstoliui V. Z. paminėtą Kauno miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą vykdyti, bet ieškovė G. M. nebuvo iškeldinta su manta iš buto, butas buvo užantspauduotas ir iškeldinimo komisijos pirmininkui įteiktas raktas nuo jo. Kauno apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi šio antstolio veiksmus pripažino neteisėtais, panaikino jo 2007-12-20 patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, o 2008-09-23 antstolis įvykdė priverstinį ieškovės iškeldinimą, kuriame ji pati dalyvavo, jai buvo perduoti saugoti jos daiktai ir tai ji patvirtino parašu.
Tvirtino, kad nepateikta įrodymų, jog ieškovė nesutiko su iškeldinimo protokolu ar turto aprašu, taigi neįrodyti Kauno miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, būtini civilinei atsakomybei atsirasti. Teigė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių 1 974 272 Lt turtinės žalos dydį. Nurodė, kad ji žinojo ir apie teismo sprendimą, išankstiniu raginimu buvo įspėta apie vykdomą iškeldinimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog iškeldinimas pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą buvo neteisėtas. Ieškovės reikalavimas suteikti lygiavertį gyvenamąjį plotą yra nepagrįstas, nes gyvenamosios patalpos suteikiamos vadovaujantis teisės aktais. Be to, tvirtino, kad ieškovė, 2010-12-20 pateikdama teismui ieškinį, kuris buvo priimtas 2011-02-03, praleido ieškinio senatį, kurią prašo taikyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė ieškovės G. M. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir antstoliui V. Z. dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo suteikti kitą gyvenamąjį plotą, priteisė iš jos valstybės naudai 21,33 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Teismas nustatė, kad ieškovės G. M. nurodomose kitose civilinėse bylose (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1899/1991 dėl grąžinimo V. M. gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini); Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-5872/1996 dėl gyvenamojo namo su priklausiniais 1993-04-26 atliktos teisinės registracijos V. M. vardu panaikino; Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-204-528/2006 dėl G. M. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto) nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė, kaip proceso šalis, tose bylose būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str., 6.247 str.).
Remdamasis dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, vykdomosios bylos Nr. 0137/06/01722 medžiaga teismas nustatė, kad 2007-12-20 ieškovė G. M. buvo iškeldinta iš buto, tačiau jame liko jos turtas, o 2008-09-23 iš buto buvo iškeldintas ir ieškovės turtas. Nurodė, jog pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, namo teisinė registracija V. M. vardu buvo panaikinta, nes ekspertai nustatė, jog namo pagrindinės laikančios konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų. Sprendė, kad bylos dėl teisinės registracijos panaikinimo išnagrinėjimo rezultatai CK 6.247 straipsnio prasme negali būti siejami su dviejų privačių asmenų 1996 m. sudarytu buto nuomos sandoriu. Ta aplinkybė, jog iki 2000 m. vyko teismo procesai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesudaro pagrindo teigti, jog Kauno miesto savivaldybė ieškovei padarė žalą. Nurodė, jog minėtas teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimas dėl G. M. iškeldinimo yra įsiteisėjęs (civilinė byla Nr. 2-204-528/2006). Esant tokioms aplinkybėms, sprendė, jog negalima sutikti su ieškovės teiginiu, kad gyvenamojo ploto ji neteko dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės.
Taip pat konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad Kauno miesto savivaldybė teisės aktų nustatyta tvarka būtų įsipareigojusi suteikti ieškovės G. M. nuosavybėn minėtą butą vietoje žemės. Teisinę galią turinčių sprendimų šiuo klausimu atsakovas nėra priėmęs, todėl ieškovės teiginiai atmestini kaip neįrodyti. Ieškovės teiginiai, grindžiami kopija ant Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus blanko atspausdinta 1996-05-07 rašto, kuriame nenurodyta nei raštą pasirašiusio asmens pavardė, nei pareigos, atmesti. Pažymėta, kad Kauno miesto savivaldybė neigia, jog egzistuoja tokio rašto originalas.
Teismas sprendė, jog ieškovės teiginiai, kad atsakovas antstolis V. Z. neteisėtai iškeldino ją iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nes Kauno miesto meras buvo atidėjęs iškeldinimą, kad ją iškeldinant, dingo arba buvo sugadinti įvairūs ieškovės daiktai, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį. Tokią išvadą teismas grindė vykdomosios bylos Nr. 0137/06/01722 medžiaga, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais ir liudytojo V. P. parodymais. Vertindamas ieškovės G. M. patikslintame ieškinyje pateiktą daiktų sąrašą, kurie, jos teigimu, dingo arba buvo sugadinti iškeldinimo proceso metu, teismas konstatavo, jog teiginiai apie daiktų dingimą ir sugadinimą nepagrįsti jokiais įrodymais, kad ji pati patvirtino, jog jokie dokumentai dėl vagystės nebuvo įforminti, kad 2008-09-08 akte dėl buto raktų perdavimo pažymėta, jog durų spyna ir užantspaudavimai nepažeisti, kad ir šį aktą pasirašė pati ieškovė (CPK 178 str., 186 str. 4 d.). Nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2007-12-20 iki ieškinio padavimo būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl konkrečių daiktų dingimo ar jų sugadinimo, kad antstolio V. Z. tvirtinimu pirmą kartą apie šias pretenzijas sužinojo tik po to, kai ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą.
Nustatęs, kad ieškovė ieškinį padavė 2010-12-20, tai yra praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo iškeldinimo proceso pabaigos, teismas sprendė, jog ji, būdama rūpestinga ir apdairi, pastebėjusi vertingų daiktų dingimą, sugadinimą, būtų pranešusi policijai bei atsakovams nedelsiant po to, kai iš buto pasiėmė ir išsivežė daiktus, tai yra 2008-09-23, tačiau to nepadarė – sprendė, kad pačios ieškovės elgesys leidžia teigti, jog jos teiginiai apie daiktų dingimą ir sugadinimą yra nepagrįsti.
Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad nei Kauno miesto savivaldybė, nei antstolis V. Z. ieškovės atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko, nei turtinės, nei neturtinės žalos jai nepadarė, todėl reikalavimus dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus. Sprendė, kad Kauno miesto savivaldybė neturi pareigos suteikti jai lygiavertį gyvenamąjį plotą, todėl šis reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista, valstybei iš ieškovės priteistos 21,33 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė G. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai ir nepilnai išnagrinėjo bei įvertino pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius, kad nekilnojamojo turto grąžinimo V. M. procese atsakovas Savivaldybė veikė neteisėtai, todėl be pagrindo sprendė, kad šiam atsakovui nėra atsiradusi civilinė atsakomybė už jos patirtą žalą.Teismas be pagrindo iš viso nenagrinėjo klausimo dėl minimo namo perėmimo Savivaldybės nuosavybės su gyventojais – nuomininkais ypatumų.Teismas neteisingai įvertino jos pateiktus įrodymus, patvirtinančius kito atsakovo antstolio V. Z. neteisėtus veiksmus jos iškeldinimo iš buto procese, be pagrindo rėmėsi liudytojo V. P. paaiškinimais.Teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius, kad Savivaldybė su ja derėjosi dėl žemės sklypo ir nuomojamo buto mainų.Teismas neteisėtai atmetė jos prašymą iškviesti bei apklausti liudytojus, galinčius paaiškinti dėl vagystės iš minimo buto, jos iškeldinimo aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas Kauno miesto savivaldybei prašo ieškovės G. M. skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas neteisingai įvertino bylos medžiagą ir be pagrindo sprendė, jog ji neįrodė, kad dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės kaltės ji neteko gyvenamojo ploto ir patyrė prašomą priteisti nuostolių atlyginimą (CK 6.246 str., 6.247 str.).Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog teismas be pagrindo sprendė, kad ji neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių (CK 6.249 str.).Skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas be pagrindo apribojo jos teisę pateikti įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Teisėjų kolegija laiko, jog yra tikslinga prieš imantis nagrinėti apeliantės ieškovės G. M. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, bylos medžiagą bei skundžiamo teismo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, nurodyti keletą teismų praktikoje suformuotų nuostatų, kuriomis remiamasi nagrinėdama šią bylą. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008, etc.).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal teismų praktikoje susiformavusias nuostatas, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, kai teismas yra atskleidęs bylos esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, etc.).
Remdamasi pirmiau paminėtais teismų praktikos bendraisiais nurodymais bei byloje surinktais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, kilusį tarp ieškovės G. M. bei atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir antstolio V. Z. dėl žalos atlyginimo bei įpareigojimo Savivaldybę suteikti ieškovei, kaip neteisėtai iškeldintai iš šiam atsakovui priklausiusios buto, lygiavertį gyvenamąjį plotą, laikydamasis įrodinėjimo taisyklių reikalavimo, išsamiai įvertino šalių pateiktus įrodymus, nustatė ir kruopščiai išanalizavo visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, teisingai nustatė, išaiškino ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir teisingai sprendė, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimų, todėl pagrįstai šiuos ieškininius reikalavimus atmetė. Savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ieškovė taip pat nepaneigė skundžiamame teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 178 str., 185 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320 str. 2 d.).
Visų pirma pažymėtina tai, kad teismas teisingai nurodė, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo privaloma įrodyti asmenų, kurių atžvilgiu reikalaujama taikyti civilinę atsakomybę, neteisėtus veiksmus, o tada – reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimo faktą, jos dydį bei priežastinį ryšį tarp tokios žalos atsiradimo bei pirmiau paminėtų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str., 6.247 str.). Tokios pačios sąlygos yra keliamos taip pat ir tuo atveju, kai reikalaujama, kad žalą atlygintų Savivaldybė ar antstolis.
Antra, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė G. M., teismas, spręsdamas dėl jos argumentų, susijusių su Savivaldybės neteisėtais veiksmais nekilnojamojo turto grąžinimo V. M. procese, vadovavosi įsiteisėjusiu bei galiojančiu Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimu dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais 1993 m. balandžio 26 d. atliktos teisinės registracijos V. M. vardu panaikinimo. Nurodė, kad pagal šį Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą minimo namo, kuriame, kaip teigia ieškovė, vieną butą V. M. buvo išnuomojusi jai, teisinė registracija šio asmens vardu buvo panaikinta nustačius, jog jo pagrindinės laikančios konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų, tai yra 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto pagrindu (CPK 18 str.) (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-5872/1996, 2-3840/200).
Taip pat teismas vadovavosi galiojančiais teismų sprendimais dėl jos iškeldinimo iš buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto: Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-204-528/2006, Nr. 2A-953-390/2006). Kaip matyti iš šių procesinių dokumentų, teismai konstatavo, jog atsakovė G. M. šioje gyvenamojoje patalpoje gyveno be teisėto pagrindo ir ją iškeldino vadovaujantis CK 6.612 straipsnio nuostatomis (CPK 18 str.). Beje, pagal bylos medžiagą pati G. M. dalyvavo tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, tačiau tokių teismų sprendimų kasacine tvarka neapskundė. Taigi, nagrinėdamas šią bylą teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovė neįrodė savo teiginių, jog teises į minimą butą ji prarado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (CPK 178 str.). Ieškovės G. M. apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su minimo namo su gyventojais perėjimo Savivaldybės nuosavybėn ypatumais, su, jos teigimu, derybomis su šiuo atsakovu dėl žemės sklypo ir nuomojamo buto mainų – nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo (CPK 185 str.). Priešingai nei teigia ieškovė, jos minimų derybų fakto taip pat nepatvirtina nei nagrinėjamos bylos, nei prijungtų kitų civilinių bylų medžiaga.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, taip pat išsamiai išnagrinėjęs ieškovės argumentus, susijusius su abiejų atsakovų – Savivaldybės bei antstolio V. Z., neteisėtais veiksmais vykdant teismo sprendimą dėl jos iškeldinimo iš buto, vykdomosios bylos Nr. 0137/06/01722 medžiagą, įvertinęs pačios ieškovės veiksmus tiek minimu laikotarpiu, tiek ir vėliau, etc., taip pat pagrįstai atmetė jos reikalavimus dėl šių asmenų civilinės atsakomybės, siejamos su minimomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2007-12-20 iki ieškinio padavimo – 2010-12-20, tai yra daugiau kaip dvejus metus nuo iškeldinimo proceso pabaigos, būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl konkrečių daiktų dingimo ar jų sugadinimo, kad nepaneigtas atsakovo antstolio V. Z. tvirtinimas, jog pirmą kartą apie šias pretenzijas sužinojo tik po to, kai ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą (CPK 178 str., 186 str. 4 d.).
Trečia, esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti ieškovės G. M. prašymą iškviesti bei apklausti liudytojus, galinčius paaiškinti dėl vagystės iš minimo buto fakto, jos iškeldinimo aplinkybių, pažeidė CPK reikalavimus bei jos proceso teises. Be to, kaip žinia, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taip pat nurodyta, kad šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kaip žinia, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, kuri privalo patikrinti tiek teisinę, tiek faktinę skundžiamo teismo sprendimo pusę, kuriai gali būti teikiami nauji įrodymai (CPK 320 str. 1 d., 314 str.). Tačiau apeliantė, reikalaudama panaikinti teismo sprendimą bei grąžinti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, o taip pat keldama klausimą dėl teismo padarytų proceso teisės pažeidimų, skunde nereiškė prašymų nei dėl naujų įrodymų išreikalavimo (liudytojų iškvietimas ir apklausa), nei pati teikė tokius įrodymus (CPK 12 str., 13 str., 42 str. 1 d., 5 d., 178 str.).
Dėl visų aukščiau nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šią bylą teismas išnagrinėjo teisingai ir, atmesdamas ieškovės G. M. ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovės G. M. skundo netenkina, nepasisakydama dėl kitų jame išdėstytų aplinkybių, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.