Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-776-815/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-31
Bylos Nr.: eA-776-815/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00971-2019-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Romanas Klišauskas
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas: V. P.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius

Kategorijos

7.5.3Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

Administracinė byla Nr. eA-776-815/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00971-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. VPE_SP6E-379 „Dėl atsisakymo V. P. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2126 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. VPE_SP6E-379“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo V. P.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ilgą laiką dirbo vidaus tarnyboje – Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Druskininkų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, turėjo vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio laipsnį. Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. TE-115 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2018 m. birželio 24 d. Pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai skirti – 26 metai 9 mėnesiai 17 dienų, vidaus tarnybos stažas – 29 metai 1 mėnuo ir 1 diena. 2018 m. liepos pradžioje pareiškėjas kreipėsi į atsakovą VSDFV Utenos skyrių su prašymu skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. 2018 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas gavo VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą, kuriame nurodyta, jog nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė skundą VSDVF, kuriame prašė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir įpareigoti priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui. 2019 m. balandžio 1 d. pareiškėjui buvo įteiktas VSDFV Sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundą buvo atsisakyta tenkinti. VSDFV nurodė, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą.

3. Pažymėjo, jog pareiškėjas atitinka valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jis yra vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis, remiantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ištarnavęs vidaus tarnyboje 29 metus vieną mėnesį ir vieną dieną, atleistas iš vidaus tarnybos sukakus nustatytam amžiui. Pensija yra pareiškėjo užtarnauta nuosavybė – pareiškėjas daugiau negu 29 metus sąžiningai ir atsakingai tarnavo vidaus tarnyboje, laikėsi Lietuvos teisės aktų reikalavimų, todėl turi teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėjas negali būti baudžiamas neskiriant jam valstybinės pensijos už tai, kad jis padarė su tarnyba nesusijusią nusikalstamą veiką Lenkijoje. Svarbu tai, kad pareiškėjas dėl padarytos nusikalstamos veikos negavo jokios pastabos savo tarnybos vietoje – Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Druskininkų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, taip pat iš tarnybos jis nebuvo atleistas ir toliau sąžiningai vykdė tarnautojo pareigas. Valstybinės pensijos gavimas yra siejamas su asmens statusu, todėl pareiškėjas, sąžiningas tarnautojas, iš tarnybos išėjęs, nes sukako išleidimo į atsargą amžius, turi teisę gauti su jo statusu susijusią valstybinę pensiją.

4. Pagal Lenkijos teritorijoje galiojantį baudžiamąjį kodeksą nusikaltimams priskiriamos tik tyčinės veikos, už kurių padarymą yra numatytas laisvės atėmimas ne mažiau kaip trejiems metams arba griežtesnė bausmė. Kitos priešingos teisei veikos yra kvalifikuojamos kaip baudžiamieji nusižengimai. Šiuo atveju pareiškėjas Lenkijoje padarė baudžiamąjį nusižengimą, už kurį jam buvo paskirta bausmė – piniginė bauda. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė nusikalstamas veikas, už kurių padarymą asmeniui negali būti skiriama pensija – tyčiniai nusikaltimai. Taip pat pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Lenkijos teismo priimtas procesinis sprendimas nebuvo pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui kilo klausimas, ar jis gali būti laikomas padaręs tyčinį nusikaltimą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prasme.

Atsiliepimas

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 18 dalies 1 punktu (sukakus nustatytam amžiui) ir Vidaus tarnybos statuto 66 straipsnio 1 punktu, pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 24 d. buvo atleistas iš Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (duomenys neskelbtini) pareigų. 2018 m. birželio 26 d. kreipėsi į Alytaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą ir prašė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Alytaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. 3S-385(2.4) „Dėl V. P. dokumentų pensijai“ persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus. VSDFV Utenos skyrius priėmė Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendimu atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pagal 2018 m. liepos 17 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-11439, pareiškėjas Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimą mokesčių tvarkai, t. y. už tyčinio nusikaltimo padarymą. Utenos skyrius 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (10.16) R3-21374 „Dėl atsisakymo V. P. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ išsiuntė Alytaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai Sprendimo nuorašą, grąžino dvi dokumentines fotografijas, asmens prašymą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir 2018 m. birželio 26 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 1. Pareiškėjas VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą apskundė VSDFV, tačiau VSDFV išsiuntė pareiškėjui sprendimą Nr. (6.5) I-2126 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. VPE_SP6E-379“, kuriame tais pačiais argumentais skundas buvo atmestas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (V. P. „<...> padarė su tarnyba nesusijusią nusikalstamą veiką Lenkijoje, <...> dėl padarytos nusikalstamos veikos negavo jokios pastabos savo tarnybos vietoje <...>, <...> Lenkijos teismo priimtas procesinis sprendimas niekada nebuvo pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje“) nėra teisiškai reikšmingos taikant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nes šiame įstatyme nenustatyta jokių išimčių 13 straipsnio 3 dalies normos, draudžiančios skirti pareigūnų ir karių valstybines pensijas asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, taikymui.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad Įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamas arba kaltinamas baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV Sprendimus ir įpareigojo atsakovą VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo V. P.

10. Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas dirbo vidaus tarnyboje – Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Druskininkų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, turėjo vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio laipsnį. Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. TE-115 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2018 m. birželio 24 d., pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai skirti – 26 metai 9 mėnesiai 17 dienų, vidaus tarnybos stažas – 29 metai 1 mėnuo ir 1 diena. 2018 m. liepos pradžioje pareiškėjas kreipėsi į atsakovą VSDFV Utenos skyrių su prašymu skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. 2018 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas gavo VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą, kuriame nurodyta, jog nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas, nesutikęs su priimtu sprendimu, pateikė skundą VSDFV, prašė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir įpareigoti priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui. 2019 m. balandžio 1 d. pareiškėjui buvo įteiktas VSDFV Sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundą buvo atsisakyta patenkinti. VSDFV nurodė, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą.

11. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi – nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pagal 2018 m. liepos 17 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-11439, pareiškėjas Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimą mokesčių tvarkai, t. y. už tyčinio nusikaltimo padarymą.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kyla teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, ar pareiškėjo nubaudimas kitoje valstybėje pagal kitoje valstybėje galiojančius teisės aktus gali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu ir traktuojamas kaip piktnaudžiavimas savo įgaliojimais. Pareiškėjas buvo nubaustas Lenkijoje pagal Lenkijos teritorijoje galiojančius teisės aktus; pareiškėjas buvo nubaustas ne už savo pareigų nevykdymą arba piktnaudžiavimą pareigūno pareigomis; pareiškėjas padarė baudžiamąjį nusižengimą, o pagal Lietuvos teisės aktus jo padaryta veika pagal tuo metu galiojančius teisės aktus gali atitikti administracinį pažeidimą.

13. Teismas, palyginęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 1 dalies formuluotę, galiojusią iki 2014 m. kovo 25 d., bei formuluotę, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 25 d., kai buvo perkeltos 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (toliau – ir Pamatinis sprendimas 2008/675/TVR) nuostatos, nurodė, kad teistumo sąvoka, kaip ji buvo apibrėžta nacionalinėje teisėje, nepakito, t. y. turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, išskyrus tai, kad greta Lietuvos Respublikos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio buvo įrašytas ir Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kitoje valstybėje narėje priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams teikiama tokia pat reikšmė, kaip ir mūsų valstybės teismo priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Be to, BK 97 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ir sąlygos, kada teismas gali neatsižvelgti į ankstesnį užsienio valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį; Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR įžanginės dalies 3 dalyje nurodyta, kad šio sprendimo tikslas – nustatyti valstybėms narėms minimalią pareigą atsižvelgti į kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl šis pamatinis sprendimas neturėtų trukdyti valstybėms narėms atsižvelgti, remiantis jų teise ir joms turint informacijos, pavyzdžiui, į galutinius sprendimus, priimtus administracinių institucijų, kurių sprendimai gali būti apeliacine tvarka apskųsti baudžiamuosiuose teismuose, nustatančiuose asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos ar veikos, už kurią baudžiama pagal nacionalinę teisę, nes tokia veika laikoma teisės normų pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 2 straipsnyje nurodyta, kad šiame pamatiniame sprendime „apkaltinamasis nuosprendis“ – bet kuris galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, nustatantis asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio „Atsižvelgimas naujoje baudžiamojoje byloje į kitoje valstybėje narėje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį“ nuostatos grindžiamos apkaltinamųjų nuosprendžių prilyginimu – jame nustatomas principas, kad užsienio šalyse priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinės pasekmės turi būti lygiavertės nacionalinių teismų priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinėms pasekmėms pagal nacionalinę teisę („lygiavertiškumo principas“). Tai reiškia prievolę atsižvelgti į užsienio šalyse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius laikantis nacionalinės teisės (valstybės narės turi atsižvelgti į užsienyje priimtą nuosprendį tik tiek, kiek privalėtų atsižvelgti į nacionalinio teismo apkaltinamąjį nuosprendį).

14. Iš 2018 m. liepos 17 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-11439 ir iš pateikto byloje teismo nuosprendžio, kuriuo atsakovas vadovavosi priimdamas byloje ginčijamą Sprendimą, teismas nustatė, kad: pareiškėjas Lenkijoje Augustavo rajono teismo nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 10 dieną, veikdamas kartu, (duomenys neskelbtini) markės automobilyje gabeno akcizo ženklais nepažymėtas prekes, kurios buvo atvežtos į šalies teritoriją, nedeklaravę jų muitinėje ir nepateikę muitinės organui, t. y. 1070 įvairių prekės ženklų cigarečių pakelių, o tai lėmė šių muitų nesumokėjimą: muito mokesčio 695,00 PLN sumos, mokesčio prievolės 20575,00 PLN sumos, įskaitant akcizo mokestį 16372,00 PLN sumos bei prekių ir paslaugų pridėtinės vertės mokestį 4203,00 PLN sumos. Pareiškėjas nuteistas pinigine bauda, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai. Dalis minėto išrašo duomenų, iš jų apie nusikalstamos veikos straipsnį / straipsnius, nusikalstamos veikos aprašymas, nėra informatyvūs dėl naudojamų santrumpų. Taigi, teismas padarė išvadą, kad iš esmės pagrįstai skunde pareiškėjas nurodė, jog iš šių duomenų negalima spręsti, ar veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau ar tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams (BK 11 str.). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad, pagal 2009 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ 2 straipsnio a punkto ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas apkaltinamąjį nuosprendį (kaip bet koks galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, kuriuo fizinis asmuo nuteisiamas už baudžiamąją veiką, jei šie sprendimai įtraukiami į apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės nuosprendžių registrą) priėmusios valstybės narės centrinė institucija turi kuo greičiau pranešti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms apie jos teritorijoje tų kitų valstybių narių piliečiams priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nuosprendžių registre.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje teigiama, jog laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą, ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas bei savo sprendimą pagrįsti taip, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015). Taigi, teismas, atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau, kad tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams, konstatavo, jog negalima teigti, jog pareiškėjas yra laikomas teistu BK 97 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prasme, o byloje ginčijami sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir yra naikintini.

16. Trečiuoju reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo V. P. Teismas nurodė, kad panaikinus priimtus sprendimus, atsakovas, atsižvelgdamas į sprendimu nustatytas aplinkybes, turės pareigą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d. prašymą ir priimti sprendimą. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą patenkino.

III.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad BK 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks ribojimas yra įtvirtintas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama. Taigi įstatymų leidėjas, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą ne tarnybos metu, iki tarnybos pradžios.

19. Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendis, kuriame nurodyta, kad V. P. su kitu asmeniu apkaltinti tuo, kad 2014 m. sausio 10 d. Seinų mieste, veikdami kartu ir tarpusavio susitarimu (duomenys neskelbtini) markės automobilyje gabeno akcizo ženklais nepažymėtas prekes, kurios buvo atvežtos į šalies teritoriją, nedeklaravę jų muitinėje ir nepateikę muitinės organui, t. y. veikos įvykdymu pagal Lenkijos Respublikos fiskalinio baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius, patvirtina, jog V. P. buvo pripažintas kaltu įvykdžius jam inkriminuojamą tyčinį nusikaltimą bei nuteistas. Taigi, tai patvirtina, kad Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

20. VSDFV nuomone, šioje administracinėje byloje yra reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016 pateiktas išaiškinimas, ar asmuo yra priskirtinas prie turinčių teistumą asmenų kategorijos.

21. Pagal 2018 m. liepos 17 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-11439 V. P. Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimą mokesčių tvarkai, t. y. už tyčinio nusikaltimo padarymą. Taigi, kaip teigia trečiasis suinteresuotas asmuo, ta aplinkybė, kad Lenkijos Respublikos atsakinga už keitimąsi teistumo informacija institucija pateikė duomenis Lietuvos Respublikos centrinei institucijai Informatikos ir ryšių departamentui, patvirtina, jog V. P. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareigūnų pensija jam negali būti skiriama. Teismo sprendimo teiginiai, kad „Kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, kad veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau kad tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas yra laikomas teistu BK 97 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prasme, o byloje ginčijami sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir yra naikintini (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.)“, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, nepaneigia faktinės aplinkybės, kad įsiteisėjusiu Lenkijos Respublikos teismo sprendimu pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pažymi, kad Įstatyme nėra nustatyta, jog pareigūnų pensijas skiriančios institucijos (šiuo atveju – VSDFV Utenos skyrius), vertindamos pateiktus dokumentus dėl pareigūnų pensijos skyrimo, turi nuspręsti, ar užsienio valstybių teismų nuosprendžiais (sprendimais) nuteistų asmenų nusikalstama veika Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, ar priskirta nusikaltimams.

Žemesnės instancijos teismas

22. Taigi, VSDFV daro išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius, teisingai įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog V. P. Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, VSDFV Utenos skyrius priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą neskirti V. P. pareigūnų pensijos, kurio teisėtumui ir pagrįstumui pritarta VSDV Sprendimu.

Atsiliepimas

23. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad pritaria VSDFV apeliacinio skundo argumentams ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

25. Pareiškėjas V. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

26. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę pensiją, kadangi pareiškėjas nepažeidė lojalumo valstybei pareigų, sąžiningai ir atsakingai vykdė pareigas tarnybos metu, niekada nebuvo padaręs nusižengimų tarnybos metu. Atkreipia dėmesį, kad buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą kitos valstybės teritorijoje, t. y. Lenkijoje, pagal toje valstybėje galiojančius įstatymus. Pareiškėjas nurodo, kad šalių įstatyminė bazė yra skirtinga ir tai, kas yra draudžiama vienoje šalyje, leidžiama kitoje šalyje ir nelaikoma nusikalstama veika. Be to, itin svarbus ir reikšmingas aspektas, kuris nebuvo tinkamai įvertintas atsakovo priimtame skundžiamame sprendime, yra tas, jog pareiškėjas padarė ne nusikaltimą, o baudžiamąjį nusižengimą, o pagal Lietuvos teisės aktus jo padaryta veika pagal tuo metu galiojančius teisės aktus gali atitikti administracinį pažeidimą. Pagal Lenkijos teritorijoje galiojantį baudžiamąjį kodeksą nusikaltimams priskiriamos tik tyčinės veiklos, už kurių padarymą yra numatytas laisvės atėmimas ne mažiau trejiems metams arba griežtesnė bausmė. Kitos priešingos teisei veikos yra kvalifikuojamos kaip baudžiamieji nusižengimai. Šiuo atveju pareiškėjas Lenkijoje padarė baudžiamąjį nusižengimą, už kurį jam buvo paskirta bausmė – piniginė bauda.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lenkijos teismo priimtas procesinis sprendimas nebuvo pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo po Lenkijos teismo nuosprendžio priėmimo ir toliau sėkmingai apie 4 metus dirbo vidaus tarnyboje, todėl pareiškėjas laiko, kad nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų, nepiktnaudžiavo savo kaip pareigūno įgaliojimais, nepažemino pareigūno garbės ir orumo. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad jo atžvilgiu niekada nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis Lietuvos Respublikoje, jis nebuvo pripažintas padariusiu tyčinį nusikaltimą ir nubaustu už tyčinio nusikaltimo padarymą. Atsakovo sprendimai buvo priimti formaliai, nesigilinant į aplinkybes, neatsižvelgiant į faktą, kad pareiškėjas buvo nubaustas ne už nusikaltimą, bet už baudžiamąjį nusižengimą, be to, pareiškėjas buvo nubaustas už kitoje valstybėje padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamasis nusižengimas nebuvo susijęs su pareiškėjo pareigų vykdymu.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas teisingai pažymėjo, jog negalima spręsti, ar veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau ar tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams (BK 11 str.). Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad pagal 2009 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ 2 straipsnio a punkto ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės narės centrinė institucija turi kuo greičiau pranešti kitų valstybinių narių centrinėmis institucijomis apie jos teritorijoje tų kitų valstybių narių piliečiams priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nuosprendžių registre. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, kad veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, ir VSDFV Sprendimo, kuriuo VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota ir kad tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas yra laikomas teistu BK 97 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prasme, o byloje ginčijami sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir yra naikintini. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y. apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje teismo sprendimui keliamus reikalavimus.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama.

28. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie tyčia nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

29. BK 97 straipsnio 1 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teistumas suprantamas kaip tam tikras asmens nuteisimo už nusikalstamą veiką (tik nusikaltimą) teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu juridinis faktas, bausmės atlikimo padarinys, kaip baudžiamosios atsakomybės tąsa. Ši teisinė kategorija būdinga tik baudžiamajai teisei ir, priskiriant ją prie baudžiamosios atsakomybės turinio elementų, yra dar vienas skiriamasis požymis, atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. BK 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teistais laikomi asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, o teistumas šia prasme yra tiesiog nuteisimo apkaltinamuoju nuosprendžiu faktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016 konstatavo: palyginus BK 97 straipsnio 1 dalies formuluotę, galiojusią iki 2014 m. kovo 25 d., bei formuluotę, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 25 d., kai buvo perkeltos Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR nuostatos, matyti, kad teistumo sąvoka, kaip ji buvo apibrėžta nacionalinėje teisėje, nepakito, t. y. turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, išskyrus tai, kad greta Lietuvos Respublikos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio buvo įrašytas ir Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kitoje valstybėje narėje priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams teikiama toki pati reikšmė kaip ir mūsų valstybės teismo priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Be to, BK 97 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ir sąlygos, kada teismas gali neatsižvelgti į ankstesnį užsienio valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį; Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR įžanginės dalies 3 dalyje nurodyta, kad šio sprendimo tikslas – nustatyti valstybėms narėms minimalią pareigą atsižvelgti į kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl šis pamatinis sprendimas neturėtų trukdyti valstybėms narėms atsižvelgti, remiantis jų teise ir joms turint informacijos, pavyzdžiui, į galutinius sprendimus, priimtus administracinių institucijų, kurių sprendimai gali būti apeliacine tvarka apskųsti baudžiamuosiuose teismuose, nustatančiuose asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos ar veikos, už kurią baudžiama pagal nacionalinę teisę, nes tokia veika laikoma teisės normų pažeidimu. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 2 straipsnyje nurodyta, kad šiame pamatiniame sprendime „apkaltinamasis nuosprendis“ – bet kuris galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, nustatantis asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio „Atsižvelgimas naujoje baudžiamojoje byloje į kitoje valstybėje narėje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį“ nuostatos grindžiamos apkaltinamųjų nuosprendžių prilyginimu – jame nustatomas principas, kad užsienio šalyse priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinės pasekmės turi būti lygiavertės nacionalinių teismų priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinėms pasekmėms pagal nacionalinę teisę („lygiavertiškumo principas“). Tai reiškia prievolę atsižvelgti į užsienio šalyse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius laikantis nacionalinės teisės (valstybės narės turi atsižvelgti į užsienyje priimtą nuosprendį tik tiek, kiek privalėtų atsižvelgti į nacionalinio teismo apkaltinamąjį nuosprendį).

31. BK 97 straipsnio 9 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į įsiteisėjusį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu; 3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šią informaciją persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia; 5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.

32. Taigi tam, kad, atsižvelgiant į aptartas teisinio reguliavimo nuostatas, jo aiškinimo ir taikymo praktiką bei bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas būtų laikomas turinčiu teistumą Įstatymo prasme esant duomenims, patvirtinantiems, kad: 1) jis nuteistas už nusikaltimo parymą Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu; 2) nėra BK 97 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų, dėl kurių neatsižvelgiama į įsiteisėjusį kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, inter alia – kad padaryta veika pagal BK nelaikoma nusikaltimu. Šiuo aspektu primintina, kad nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus (BK 10 str.), o turinčiais teistumą laikomi tik už nusikaltimo, o ne už baudžiamojo nusižengimo padarymą nuteisti asmenys (BK 97 str. 1 d.).

33. Iš 2018 m. rugpjūčio 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (I t., b. l. 22–23) ir iš teismo nuosprendžio (I t., b. l. 12–13) matyti, kad pareiškėjas Lenkijoje Augustavo rajono teismo nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 10 d., Seinų mieste, veikdamas kartu, (duomenys neskelbtini) markės automobilyje gabeno akcizo ženklais nepažymėtas prekes, kurios buvo atvežtos į šalies teritoriją, nedeklaravę jų muitinėje ir nepateikę muitinės organui, t. y. 1070 įvairių prekės ženklų cigarečių pakelių, o tai lėmė šių muitų nesumokėjimą: muito mokesčio 695,00 PLN sumos, mokesčio prievolės 20 575,00 PLN sumos, įskaitant akcizo mokestį 16 372,00 PLN sumos bei prekių ir paslaugų pridėtinės vertės mokestį 4 203,00 PLN sumos. Pareiškėjas nuteistas pinigine bauda, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai. Pažymėtina, kad dalis minėto išrašo duomenų, iš jų – nusikalstamų veikų aprašymai – nėra informatyvūs dėl naudojamų santrumpų.

34. Taigi, iš minėtų duomenų nėra galima spręsti, ar veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau – ar tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams (BK 11 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 2009 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ 2 straipsnio a punkto ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, apkaltinamąjį nuosprendį (kaip bet koks galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, kuriuo fizinis asmuo nuteisiamas už baudžiamąją veiką, jei šie sprendimai įtraukiami į apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės nuosprendžių registrą) priėmusios valstybės narės centrinė institucija turi kuo greičiau pranešti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms apie jos teritorijoje tų kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nuosprendžių registre.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).

36. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau, kad tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams, dėl ko negalima teigti, jog pareiškėjas yra laikomas teistu BK 97 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prasme.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV Utenos skyrius, iš naujo vertindamas pareiškėjo duomenis, bendradarbiavimo būdu su atitinkamomis Lenkijos institucijomis turėtų įvertinti nusikalstamos veikos, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, sudėtį pagal Lenkijos Respublikos fiskalinį baudžiamąjį kodeksą (lenk. Kodeks karny skarbowy) ir atitinkamai ją palyginti su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, galimai BK 199² straipsniu. Teismas pabrėžia, kad tiek Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendime, tiek šioje nutartyje nebuvo nuspręsta, kad, esą, pareiškėjas padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Priešingai – šiuose teismų procesiniuose sprendimuose įvertinta, kad ECRIS (angl. European Criminal Records Information System) (kurioje talpinami tiek nusikaltimų, tiek baudžiamųjų nusižengimų duomenys) ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-11439 esantys duomenys apie pareiškėjo padarytą baudžiamąjį teisės pažeidimą nėra aiškiai nustatyti; ypač įvertinus, kad Augustavo rajono teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendyje net nėra tiksliai pacituota teisės pažeidimo sudėtis, už kurią pareiškėjas nubaustas.

38. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasErnestas SpruogisSkirgailė Žalimienė