- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-24
- Bylos Nr.
- 1S-91-1020/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00088-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- T. Ž.
- Advokatai
- Artūras Andriukaitis, Olegas Drobitkas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Olego Drobitko (Oleg Drobitko) skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato O. Drobitko prašymas tenkintas iš dalies ir į Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžiu T. Ž. paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas pagal Europos arešto orderį (toliau – ir EAO) jo suėmimo Jungtinėje Karalystėje laikas nuo 2021 m. liepos 7 d. iki 2021 m. liepos 15 d. (aštuonios paros), vieną suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. T. Ž. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 147¹ straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 147¹ straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi nuteistojo T. Ž. gynėjo Artūro Andriukaičio apeliacinis skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasacinis skundas atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
2. 2019 m. gruodžio 12 d. Kauno apygardos teismas pateikė nuosprendį vykdymui, o 2019 m. gruodžio 19 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius paskelbė nuteistojo T. Ž. paiešką. 2021 m. birželio 3 d. Kauno apygardos teismas išdavė Europos arešto orderį dėl T. Ž..
3. Europos arešto orderio pagrindu T. Ž. 2021 m. liepos 7 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir laikomas suimtas iki 2021 m. liepos 15 d. Po suėmimo jis buvo paleistas už užstatą. Nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. taikytos paleidimo už užstatą sąlygos: gyventi nurodytu adresu, būti elektroniniu būdu stebimas per komendanto valandą nuo 21 val. vakaro iki 5 val. ryto, kiekvieną antradienį ir penktadienį nuo 18 val. iki 20 val. prisistatyti į policijos nuovadą, policijos nuovadai perduoti asmens tapatybės kortelę ir pasą, jam draudžiama įsigyti kelionės bilietus ir lankytis tokiose vietose kaip dokas, keltas, uostas, tarptautinė geležinkelio stotis, taip pat jis įpareigotas laikyti mobilųjį telefoną įkrautą, būti visada pasiekiamas ir atsiliepti į bet kokį numerį, įskaitant ir tuos atvejus, kai skambinama iš paslėpto numerio, ir sumokėti užstatą teismui.
4. 2022 m. kovo 1 d. priimtas nurodymas dėl T. Ž. ekstradicijos. 2022 m. kovo 7 d. pateiktas prašymas leisti apskųsti ekstradiciją, tačiau 2022 m. rugsėjo 20 d. Jungtinės Karalystės teismas galutinai atsisakė leisti pateikti skundą. 2022 m. rugsėjo 30 d. T. Ž. Europos arešto orderio pagrindu iš Jungtinės Karalystės buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Šiuo metu nuteistasis atlieka nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
5. 2023 m. kovo 30 d. nuteistojo T. Ž. gynėjas O. Drobitko pateikė prašymą Kauno apygardos teismui įskaityti į Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę jo suėmimo Jungtinėje Karalystėje laiką nuo 2021 m. liepos 8 d. iki 2021 m. liepos 15 d. ir Jungtinėje Karalystėje taikytą laisvės apribojimo laiką nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d.
Žemesnės instancijos teismas
6. Skundžiama 2023 m. balandžio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismas nuteistojo gynėjo prašymą tenkino iš dalies. Vadovaudamasis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžiu T. Ž. paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė pagal Europos arešto orderį jo sulaikymo ir suėmimo Jungtinėje Karalystėje laiką nuo 2021 m. liepos 7 d. iki 2021 m. liepos 15 d. (aštuonias paras), vieną suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Šalies argumentai
7. Nuteistojo T. Ž. gynėjas advokatas O. Drobitko skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta įskaityti į nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką Jungtinėje Karalystėje taikyto laisvės apribojimo (visą ar jo dalį) laiką nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., dvi laisvės apribojimo paras prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
7.1. Skunde gynėjas teigia, kad Lietuvos teismai turi kompetenciją nustatyti, kokiu mastu įskaityti į bausmės laiką Jungtinėje Karalystėje taikyto laisvės apribojimo laiką. Gynėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2016 m. liepos 28 d. sprendimu byloje Nr. C-294/16 PPU ir teigia, kad bylos situacija yra analogiška T. Ž. teisinei situacijai. Pasak gynėjo, ESTT minimoje byloje konstatavo, kad namų arešto negalima kvalifikuoti kaip laisvės atėmimo, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tai, pasak gynėjo, reiškia, kad ESTT nusprendė, kad nacionaliniai teismai turi patikrinti, kokia apimtimi laisvės apribojimo priemonės atitinka „laisvės atėmimo“ sąvokas (sprendimo 58 pastraipa). Sprendžiant dėl įskaitomo į bausmės laiką apribojimo dalies reikia taikyti proporcingumo principą, nustatytą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, teisingumo principą, nustatytą BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, bei vadovautis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, pagal kurias viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies b punktas).
7.2. Gynėjas nesutinka su Kauno apygardos teismo teiginiu, kad EAO buvo išduotas todėl, kad T. Ž. pasislėpė nuo bausmės vykdymo. Jo manymu, nors Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartimi nuteistojo T. Ž. sumokėtas užstatas buvo perduotas į valstybės biudžetą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartimi šį sprendimą panaikino ir užstatą grąžino T. Ž., konstatuodamas, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis pasislėpė nuo bausmės vykdymo, nes nuteistojo adresas buvo žinomas ir nesikeitė visą teisminį procesą.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Gynėjas nesutinka ir su Kauno apygardos teismo sprendimu laisvės apribojimą, taikytą Jungtinėje Karalystėje, sutapatinti su kardomosiomis priemonėmis. Gynėjo manymu, tam nėra pagrindo, nes nuteistasis nesislėpė nuo bausmės vykdymo, o tuo atveju, kai nebuvo pagrindo taikyti kardomosios priemonės, laisvės apribojimo priemonių taikymas iš esmės yra papildomas bausmės skyrimas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Be to, gynėjas akcentuoja ir T. Ž. teigiamai apibūdinančias aplinkybes, t. y. nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus (nebuvo sulaukęs 28 metų amžiaus), nesislėpė, atvykdavo iš Jungtinės Karalystės ir dalyvavo teismo posėdžiuose, turi nepilnametį vaiką, įsteigė įmonę, žmona viena stengėsi grąžinti būsto kreditą.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
II. Teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Olego Drobitko skundas atmestinas.
9. Aukštesnysis teismas, įvertinęs pateiktą skundo medžiagą ir nuteistojo gynėjo skundo argumentus, konstatuoja, jog apygardos teismas, į nuteistajam T. Ž. paskirtos bausmės laiką neįskaitydamas Jungtinėje Karalystėje po jo paleidimo iš suėmimo taikytų priemonių ir patirtų suvaržymų bei apribojimų laiko, laikėsi šiam klausimui išspręsti aktualių baudžiamųjų įstatymų nuostatų, teisės principų, nenukrypo nuo aktualios nacionalinės bei tarptautinės teismų praktikos, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta.
10. Sprendžiant teisės taikymo klausimą dėl atitinkamų asmens laisvės suvaržymo laikotarpių įskaitymo į paskirtos bausmės laiką, svarbi tiek nacionalinių teismų praktika dėl BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų, kuriomis reglamentuojamos bausmės skyrimo (įskaitymo) taisyklės, tiek ESTT išaiškinimai dėl EAO išdavimo ir vykdymo tvarkos bei teisinių pasekmių.
11. Pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) 12 straipsnį po to, kai, remiantis EAO, buvo areštuotas prašomas perduoti asmuo, vykdančioji teisminė institucija privalo nuspręsti, ar asmenį reikia laikyti įkalinimo įstaigoje, ar paleisti į laisvę iki tol, kol bus priimtas sprendimas dėl EAO vykdymo. Todėl kalinimas nėra būtinas ir asmuo gali būti laikinai paleistas į laisvę bet kuriuo metu laikantis vykdančiosios valstybės vidaus teisės. Kartu iš minėto straipsnio matyti, kad, jeigu asmuo nėra laikomas įkalinimo įstaigoje, vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi pareigą imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų išvengta asmens slapstymosi. Šios priemonės galėtų apimti, pavyzdžiui, draudimą keliauti arba pareigą reguliariai registruotis ir elektroninę priežiūrą (Europos arešto orderio išdavimo ir vykdymo vadovas, 2017/C 335/01, 4.6 papunktis). Sprendimas dėl kalinimo priimamas pagal nacionalinę teisę ir laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnio, kuriame nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. ESTT 2015 m. liepos 16 d. sprendime byloje Lanigan, Nr. C-237/15 PPU, be kita ko, yra pasisakęs, kad, jeigu vykdančioji teisminė institucija nusprendžia nutraukti asmens įkalinimą, ji turi pasirūpinti, kad jis būtų laikinai paleistas taikant bet kokias priemones, kurias ji laikytų būtinomis siekiant išvengti jo slapstymosi ir užtikrinti efektyviam jo perdavimui būtinas materialiąsias sąlygas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
12. ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimu byloje JZ, Nr. C-294/16 PPU taip pat išaiškino, kad laisvę ribojantis poveikis, būdingas laikymui laisvės atėmimo vietose, gali reikšti ir įkalinimą, ir išimtiniais atvejais kitas priemones, kurios, nebūdamos įkalinimu griežtąja prasme, šiuo aspektu vis dėlto būtų tokios varžančios, kad turėtų būti prilyginamos tokiam įkalinimui. Tai būtų būdinga priemonėms, kurios dėl savo pobūdžio, trukmės, pasekmių ir vykdymo būdų pasiektų tokį sunkumo laipsnį, kad atimtų iš asmens laisvę taip, kad būtų panašu į įkalinimą (44 pastraipa). Teismas pažymėjo, kad reikia vertinti, kiek taikytos priemonės pasekmės yra panašios į įkalinimo pasekmes, o sąvoką „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 26 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti kaip, be įkalinimo, apimančią bet kokią arba visas priemones, taikomas asmeniui, kurios dėl savo pobūdžio, trukmės, pasekmių ir vykdymo būdų atima iš jo laisvę ir yra panašios į įkalinimą (47 pastraipa). Ir nors ESTT nurodė, jog teisminės institucijos turi vertinti, ar taikytos priemonės gali būti prilyginamos laisvės atėmimui, kartu teismas pažymėjo, kad nors priemonės, kaip antai namų areštas devynias valandas per naktį, taikant asmens stebėjimą naudojant elektroninę apyrankę, įpareigojimas kasdien arba kelis kartus per savaitę nustatytomis valandomis atvykti į policijos komisariatą ir draudimas prašyti išduoti dokumentus, kuriais suteikiama galimybė keliauti į užsienį, tikrai apriboja susijusio asmens judėjimo laisvę, iš esmės jos nėra tokios ribojančios, kad jomis būtų atimama laisvė ir dėl to jas reikėtų kvalifikuoti kaip laisvės atėmimą, kaip jis suprantamas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 26 straipsnio 1 dalį (54 pastraipa).
13. BK 66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. BPK 140 straipsnio 13 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1359) nustatyta, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką, BPK 406 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigoje išbūtas laikas taikant priverčiamąsias medicinos priemones įskaitomas į suėmimo ir bausmės atlikimo laiką, taip pat buvimo ekspertizės įstaigoje laikas pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį įskaitomas į suėmimo laiką. BK ir BPK nėra numatyta, jog į asmeniui paskirtos bausmės laiką įskaitomas kitų procesinių prievartos priemonių taikymo laikas.
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog į asmeniui paskirtą bausmę teismas privalo įskaityti tik jo suėmimo ir laikino sulaikymo laiką, o kitų kardomųjų priemonių taikymo laikotarpis į bausmės laiką neįskaitomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2011). Iš esmės tokios pat pozicijos, pasisakydamas ir apie asmenis, išduotus pagal Europos arešto orderį, kasacinis teismas laikėsi ir vėlesnėje praktikoje: „Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo į bausmę įskaityti šio asmens toje baudžiamojoje byloje paskirto kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Laikinas sulaikymas (BPK 140 straipsnis) savo pobūdžiu prilygsta kardomajam kalinimui (suėmimui), todėl į paskirtą bausmę turi būti įskaitomas ne tik kardomojo kalinimo (suėmimo) (BK 66 straipsnis), bet ir laikino sulaikymo laikas, vieną kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2006, Nr. 2K-408/2012). Pažymėtina, kad šios nuostatos turi būti taikomos ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo Lietuvos Respublikai buvo suimtas (sulaikytas) užsienio valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-303/2016).
15. Lietuvos apeliacinis teismas ne vienoje byloje jau yra sprendęs panašaus pobūdžio klausimus, kokius kelia gynyba ir šioje byloje. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-88-307/2017 į bausmės laiką nebuvo įskaitytas Jungtinėje Karalystėje paskirtas užstatas, taikant kelias paleidimo už užstatą sąlygas; nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. spalio 27 d. taikytas elektroninis monitoringas – elektroninė apykojė su siųstuvu, nustatant sąlygas: nuo 0.00 val. iki 3.00 val. būti gyvenamosios vietos adresu; atvykti į policijos nuovadą registruotis kiekvieną dieną nuo 15.00 val. iki 17.00 val. (septynias dienas per savaitę); gyventi nurodytu gyvenamosios vietos adresu; laikyti mobiliojo ryšio telefoną įkrautą ir įjungtą 24 val. per parą. Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuvos teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai nuteistiesiems į bausmės laiką nėra įskaitomas, pavyzdžiui, intensyvios priežiūros laikas, be to, atkreipė dėmesį ir į tai, kad nagrinėtoje situacijoje, įskaičius į bausmės laiką nuteistajam taikytos intensyvios priežiūros laiką, įstatymas konkrečiam nuteistajam būtų pritaikytas visiškai kitaip nei daugeliui kitų tokius pat ar dar griežtesnius suvaržymus patyrusių asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-231-1020/2021).
16. Apibendrinus teismų išaiškinimus, pažymėtina, kad ESTT sprendimai nacionalinius teismus įpareigoja ne įskaityti, bet įvertinti paskirtos (-ų) priemonės (-ių) pobūdį, trukmę, pasekmes ir vykdymo būdus bei atitinkamai spręsti, ar ji (jos) pagal savo pobūdį iš esmės prilygsta asmens kalinimui. Be to, ESTT išskiria ir pavyzdines situacijas, iš esmės atitinkančias Lietuvos nacionalinėje teisėje numatytas kardomąsias priemones, kurios, nesant kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti prilyginamos asmens kalinimui. Visa tai rodo, kad tokios priemonės dėl kitoje šalyje taikytų suvaržymų ir apribojimų pobūdžio gali būti įskaitytos į bausmės laiką paprastai tik išimtiniais atvejais, kai asmens patiriami jo laisvių suvaržymai ir apribojimai dėl itin griežto priemonių taikymo pobūdžio gali būti prilyginti asmens kalinimui.
17. Aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos arešto orderio vykdymo pagrindu T. Ž. Jungtinėje Karalystėje buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), kuris tiek, kiek jis taikytas, buvo įskaitytas į Lietuvoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vėliau nuteistojo suėmimas buvo pakeistas į švelnesnę priemonę – užstatą, kartu taikant ir kitus apribojimus. Jis buvo įpareigotas gyventi nurodytu adresu; buvo elektroniniu būdu stebimas nuo 21 val. vakaro iki 5 val. ryto; kiekvieną antradienį ir penktadienį nuo 18 val. iki 20 val. turėjo prisistatyti į policijos nuovadą; iš jo buvo paimti asmens dokumentai; jam buvo draudžiama įsigyti kelionės bilietus ir lankytis tokiose vietose kaip uostas, keltas, tarptautinė geležinkelio stotis; be to, jis buvo įpareigotas laikyti mobilųjį telefoną įkrautą, būti visada pasiekiamas ir atsiliepti į bet kokius skambučius telefonu, įskaitant ir tuos atvejus, kai skambinama iš paslėpto numerio (t. 35, b. l. 12, 16). Minėtos priemonės nuteistajam buvo paskirtos siekiant užtikrinti jo dalyvavimą ekstradicijos procese bei taikytos vienerius metus ir beveik du mėnesius, o tokį laikotarpį iš esmės lėmė paties T. Ž. veiksmai, ginčijant EAO vykdymo procesą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei sulaikymo ar suėmimo atveju, minėti apribojimai, nei juos vertinant atskirai, nei visus kartu, negali būti prilyginti asmens kalinimui. Kitaip tariant, vertinant taikytų priemonių pobūdį, trukmę, pasekmes ir vykdymo būdus, niekaip negalima daryti išvados, kad iš T. Ž. judėjimo laisvė buvo atimta taip, kad tokios priemonės būtų panašios į įkalinimo sąlygas. Skundo medžiaga patvirtina, kad namuose T. Ž. turėjo būti tik nakties metu, jokių apribojimų, kuriais jis būtų izoliuotas nuo visuomenės ar prarastų judėjimo laisvę taip, kaip tai patiria įkalintieji arba labiau nei tai patiria kiti asmenys, kuriems Lietuvoje taikomos įprastos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytos švelnesnės nei suėmimas kardomosios priemonės, jis nepatyrė, todėl nagrinėjamu atveju įskaityti T. Ž. taikytus apribojimus į paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo.
18. Gynėjo skundo teiginiai dėl T. Ž. asmenybės pasikeitimo ir kitų aplinkybių, kurios galėtų būti reikšmingos bausmės individualizavimo etape, teisinės reikšmės sprendžiant taikytų priemonių įskaitymo klausimą neturi. Taip aiškinant įstatymą negalima įžvelgti ir dvigubo nuteistojo nubaudimo, nes taikytų priemonių (namų arešto, įpareigojimo registruotis policijos įstaigoje, intensyvios priežiūros, užstato) taikymo pagrindai, sąlygos ir tikslai iš esmės skiriasi nuo bausmės ir ja siekiamų tikslų. Be to, šioje proceso stadijoje nesprendžiami klausimai dėl EAO išdavimo procedūros teisingumo ar išdavimo pagrindų teisėtumo, todėl argumentas, kad T. Ž. nesislėpė nuo bausmės vykdymo, nagrinėto klausimo kontekste taip pat nėra svarbus.
19. Atsižvelgęs į visa tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo gynėjo prašymo į T. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti Jungtinėje Karalystėje patirtų suvaržymų ir apribojimų laikotarpio nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d.
Teismas, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu ir 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo T. Ž. gynėjo advokato Olego Drobitko (Oleg Drobitko) skundą ir Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.