Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Mockevičiaus, Irenos Stasiūnienės,

dalyvaujant ieškovei Z. S., ieškovės atstovei advokatei K. P., atsakovių J. D. ir, S. B. atstovei advokatei R. K., atsakovui A. D.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo su ieškovės Z. S. apeliaciniu skundu dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. S. ieškinį atsakovams J. D., S. B., A. D., trečiasis asmuo Raseinių 1-ojo notarų biuro notarė K. Š., dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Z. S. kreipėsi į teismą prašydama 2015 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. D. ir S. B. dovanojo A. D. 2,4000 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria J. D. ir S. B. pardavė, o A. D. nupirko 2,4000 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 2400 Eur; perkelti ieškovei Z. S. pirkėjo teises pagal sutartį, kuria J. D. ir S. B. pardavė, o A. D. nupirko 2,4000 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 2400 Eur; priteisti iš ieškovės Z. S. 2400 Eur A. D.; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) kaime esantis žemės sklypas, kuris ribojasi su žemės sklypu, kurio savininkės buvo J. D. ir S. B.. Nors 2015 m. balandžio 23 d. šios atsakovės sudarė dovanojimo sutartį, kuria dovanojo A. D. 2,4000 ha ploto žemės sklypą, ieškovė teigė, kad A. D. šią žemę pirko, už šį žemės sklypą su atsakovėmis jis atsiskaitė grynaisiais pinigais. Ieškovė, kaip gretimo sklypo savininkė, nebuvo informuota apie ketinimą parduoti ginčo žemės sklypą. Atsakovai J. D., S. B. ir A. D., siekdami apeiti ieškovės pirmumo teisę įgyti minimą žemės sklypą, žemės sklypo perleidimą įformino kaip dovanojimo sutartį, todėl dovanojimo sandoris buvo apsimestinis.Atsakovės J. D. ir S. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamos, kad, pasitarusios su vaikais, nusprendė, kad vaikams žemės nereikia, jie dirba gerus darbus, todėl žemę padovanojo atsakovui, nes šis dirba žemę. Atsakovės teigė negavusios jokių pinigų už žemės sklypą.

Atsakovas A. D. nurodė, kad žemės sklypą gavo dovanų, už jį pinigų nemokėjo. Jo seneliai artimai bendravo su atsakovėmis, jos norėjo dovanoti žemę jo tėvui, tačiau tėvas nusprendė, kad geriau atsakovės žemę padovanotų jam, nes jis turi mažiau žemės. Nors ieškovė teigė, kad A. D. dažniausiai atsiskaito pavedimais, bet žemės pirkimo laikotarpiu išgrynino pinigus iš sąskaitos, atsakovas atsikirto, kad jis turi daug žemės, ūkininkauja, todėl, pavasario darbams ruošdamas techniką, išleido dideles grynųjų pinigų sumas ir pan.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sandorio valinės išraiškos, ieškovės pirmumo teisės įsigyti (pirkti) ginčo žemės sklypą, reikalaujant dovanojimo sutartį, kaip apsimestinį sandorį pripažinti negaliojančia ir perkelti jai pirkėjo teises.

Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo

10. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

11. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai teismas ex officio (savo iniciatyva) peržengia ginčo ribas, savo aktyvaus procesinio elgesio priežastis jis turi pagrįsti, motyvuoti, tinkamai ir iš anksto apie tai informuoti proceso šalis, priimdamas rašytinę arba žodinę nutartį (CPK 290 straipsnis), suteikti joms galimybę pateikti savo poziciją. Apeliacinės instancijos teismas turi pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, nurodyti nagrinėjimo, peržengus apeliacinio skundo ribas, teisinį pagrindą, suteikti teisę byloje dalyvaujantiems asmenims dėl to visa apimtimi pasisakyti (raštu arba žodžiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-415/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017).

12. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas dalyvaujantiems byloje asmenims pranešė apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas ir dalyvaujantiems byloje asmenims pasiūlė pateikti savo pozicijas dėl to, ar ieškovė atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Teismo aktyvus vaidmuo dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo grindžiamas nuostata, kad visos bylos aplinkybės, netgi ir tos dėl kurių nebuvo apeliacinio skundo, bet jos reikalauja detalesnės analizės, privalo būti ištirtos ir įvertintos.

Dėl ieškovės pirmumo teisės pirkti ginčo žemės sklypą

13. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama teismo 2015 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. D. ir S. B. dovanojo A. D. 2,4000 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria J. D. ir S. B. pardavė, o A. D. nupirko 2,4000 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 2400 Eur ir perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal sutartį, teikė įrodymus, kurie, jos nuomone, pagrindžia jos pirmumo teisę pirkti minėtą žemės sklypą, t. y. įrodinėjo, kad ji atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.

14. Pirmenybės teisė į parduodamą privatų žemės sklypą nustatyta specialiuosiuose žemės santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. gegužės 1 d.) 5 straipsnis reglamentuoja pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyto įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės ploto ribojimo, pirmumo teisėje pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens dalyvis, jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Šiuo nagrinėjamu atveju aktualus 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę turi asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.

15. Byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad ieškovė ir atsakovės buvo su ginčo žemės sklypu besiribojančių žemės ūkio paskirties sklypų savininkės (1 t., 84 b. l.)., taigi šiuo pagrindu ji turi teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį sandorio dalyviams. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turi: fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu asmeniu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų ir (ar) mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos padalinio pagal žemės buvimo vietą leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Vadinasi, tam, kad asmuo, kuris nėra privačios žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorio šalis, turėtų teisę ginčyti tokį sandorį ir reikalauti perkelti jam iš tokio sandorio kylančias pirkėjo teises ir pareigas, jis turi atitikti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.

16. Nagrinėjamu atveju ieškovės ginčijama dovanojimo sutartis tarp atsakovų sudaryta 2015-04-23. Byloje nustatyta, kad ieškovė Z. S. įregistravo ūkininko ūkį 2012-07-18 (2012-07-19 ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., 58 b. l., 2 t., 120 b. l.). Ieškovė 2015-08-10 iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus gavo leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. (2015-08-10 Leidimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Nr. 11L-140-(14.11.37., 1 t. 59 b. l.) Byloje pateiktos 2012-06-08, 2013-05-09, 2014-05-20, 2015-05-26 Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie ŽŪM ieškovės teiktos paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos. (2 t., 64–76, 121–158 b. l.) Įvertinus tai, kad teikiamos praėjusių kalendorinių metų paraiškos bei remiantis paminėtais duomenimis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė ginčo dovanojimo sutarties sudarymo metu – 2015-04-23 iš esmės atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.

17. Aptartas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo reguliavimas teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad ieškovė turėtų pirmumo teisę įsigyti atsakovėms priklausiusį žemės sklypą, jeigu pastarosios būtų nutarusios jį parduoti. Aiškindamas jau minėtas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatas, liečiančias pirmumo teisę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytoje normoje įtvirtintas pirmumo teisės tikslas – užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau negu visi kiti tretieji asmenys ir kuriems šio turto perleidimas gali turėti tiesioginės įtakos ateityje, interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-696/2013; kt.). Tačiau pirmiau nurodyti apribojimai nepaneigia sutarčių sudarymo laisvės principo (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir pirkėjo teisių perkėlimo

18. Byloje nustatyta, kad ginčo sklypą atsakovės J. D. ir S. B. padovanojo atsakovui A. D.. Apeliantė prašė pripažinti apsimestiniu atsakovų sudarytą dovanojimo sandorį, nustatant, kad iš tikrųjų buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, ir perkelti jai pirkėjo teises bei pareigas. Apeliantės teigimu, teismas, atmesdamas jos ieškinį, netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio normas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovės argumentas, kad A. D. sandorio sudarymo dienomis iš savo sąskaitos nuėmė dideles pinigų sumas ir juos sumokėjo atsakovėms už žemę, teismo neįtikino, todėl, apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai suteikė pirmumą atsakovų paaiškinimams. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog atsakovių motyvai laikomi tinkamais ir įtikinamais dėl dovanojimo sutarties sudarymo, nes atsakovės yra nurodžiusios, kad dovanojimas buvo tikroji šalių valia. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

19. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu, sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

20. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dovanojimo sutarties sąvoką, nurodė, kad šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.

21. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Teismas pažymi, kad aplinkybę, jog dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

22. Ieškovės argumentai dėl atsakovų sudaryto neva apsimestinio sandorio iš esmės buvo grindžiami tuo, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu apdovanotasis A. D. sandorio sudarymo laikotarpiu iš savo sąskaitos nuėmė dideles pinigų sumas (2600 eurų), taip atsiskaidydamas su atsakovėmis už žemę. Atsakovas A. D. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinėje instancijoje paaiškino, kur išleido pinigus, nurodydamas, kad jis yra ūkininkas, daug išlaidų reikalinga pasiruošiant pavasariniams ūkio darbams, technikos remontui. Byloje yra nustatyta, (to neginčija ir ieškovė), jog atsakovas yra ūkininkas, turi didelius plotus dirbamos žemės, todėl pavasarį, prasidėjus žemės ūkio darbams, tokios išlaidos yra visiškai galimos ir pagrįstos. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl išgrynintų iš asmeninės sąskaitos pinigų panaudojimo perkant ginčo žemės sklypą grindžiami tik prielaidomis ir subjektyvia pačios ieškovės nuomone, ir nepatvirtinti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis bei įrodymų visetu (CPK 178 straipsnis). Kartu pažymėtina ir svarbi šiai bylai ir ginčui spręsti aplinkybė dėl aptariamo žemės sklypo vertės ir rinkos kainos, kuri abiejų šalių vertinimu yra du ir daugiau kartų didesnė nei nurodo ieškovė. Taigi nurodytos pinigų sumos jokiu būdu nebūtų pakakę sumokėti už ginčo žemės sklypą visą jos kainą. Todėl pripažintina jog ieškovė neįrodė savo teiginių dėl dovanojimo sutarties, kaip apsimestinio sandorio ir jų nepagrindė.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšmingi atsakovų paaiškinimai, kad dovanojimas buvo būtent tikroji šalių valia, tai jie patvirtino ir notarei, tvirtinant dovanojimo sutartį. Byloje nepaneigta, kad sandoris buvo neatlygintinis, nes neįrodyta, kad už padovanotą žemę buvo atsiskaityta. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas nepagrįstai suteikė pirmumą tokiems atsakovų paaiškinimams, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, ir juos įvertinęs ieškovės ieškinį pripažino nepagrįstu, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Šiuo atveju apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

24. Ginčijamo sandorio šalys (atsakovai) vieningai tvirtino, kad dovanotojos padovanojo ginčo žemės sklypą apdovanotajam, nes jos artimai bendrauja su atsakovo A. D. tėvu, bendravo su seneliais, kartu švenčia šventes, A. D. ir jo tėvas paveža atsakoves į Raseinius, parveža vaistų, maisto, nuveža pas gydytojus, kai paprašo, tai parveža ir malkų. Šeimomis bendrauja kelios kartos, karta iš kartos, be to atsakovė J. D. nurodė, kad jos seneliai ir A. D. seneliai buvo giminaičiai, pusbroliai. Įtikinamas ir atsakovių argumentas, kad jos padovanojo žemę A. D. dėl to, kad jis žemę dirba, o jų vaikai žemės nesiruošia dirbti, pačios dėl garbaus amžiaus žemės dirbti nebegali ir nori, kad žemė būtų dirbama.

25. Iš nurodytų aplinkybių teismui akivaizdu, kad, atsakovėms suteikiant dovaną, jų valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Vertinant jau aptartas aplinkybes ir bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo paneigtas atsakovų tarpusavio bendravimo ryšys ir aiškinimas, jog atsakovių dovanojimo sandoris buvo sudarytas siekiant atsakovui atsidėkoti už suteiktą pagalbą ir tikintis, kad tokia pagalba atsakovėms bus suteikiama ir ateityje.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog už dovanotą sklypą dovanotojoms J. D. ir S. B. buvo sumokėta tam tikra pinigų suma ar perduota kita materialinė vertybė, turtinė teisė ar priešpriešinė prievolė kaip atlyginimas už dovaną (CPK 178 straipsnis, CK 6.466 straipsnis), atsakovai, sudarydami ginčijamą dovanojimo sutartį, elgėsi viešai, sąžiningai ir teisėtai, nepažeisdami ieškovės pirmenybės teisės įsigyti ginčo žemės sklypą, todėl ieškovei neįrodžius, kad ginčo dovanojimo sutartis yra pirkimo-pardavimo sutartis ir kad atsakovėms už šį žemės sklypą buvo sumokėta, nėra pagrindo ieškovei perkelti ginčo sklypo pirkėjos teisių.

27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose

28. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, 17,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis). Byloje pateikti duomenys, kad ieškovė už kasacinio skundo surašymą patyrė 500 Eur išlaidų (2 t., 62–63), atsakovės apie patirtas išlaidas kasacinėje instancijoje nepateikė.

29. Pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje ieškovė patyrė 300 Eur, o atsakovės 200 Eur išlaidų advokatų pagalbai apmokėti (2 t., 6–7, 28–31). Bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka pateikti duomenys apie ieškovės patirtas 420 Eur išlaidas, o atsakovių 300 Eur išlaidas (2 t., 183–189 b. l.).

30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovių rašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija) nurodyto dydžio, todėl atmetus apeliantės apeliacinį skundą atsakovėms iš apeliantės priteistina po 250 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Iš ieškovės valstybei taip pat priteistinos 17,75 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinėje instancijoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Z. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct), patirtų teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje, J. D., asmens kodas, (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš Z. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct), patirtų teisinės pagalbos išlaidų apeliainėje instancijoje, S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovės Z. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 17,75 Eur (septyniolika eurų 75 ct) pašto išlaidų kasacinėje instancijoje valstybei, įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB „Swedbank“, banko kodas 73000, į. kodas 5660.