- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-15
- Bylos Nr.
- 2-2277-1176/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16330-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Ražanauskienė
- Ieškovas
- T. B.
- Atsakovas
- D. S., E. S.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. B. patikslintą ieškinį atsakovams D. S. ir E. S. dėl žodinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė T. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. S. ir E. S., kurį patikslinusi, prašo pripažinti niekine žodinę sutartį dėl ieškovei neva perleistų nuomininko teisių į butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę (tariamų nuomos teisių iš savivaldybės perleidimą) už 2 400 Eur ir pritaikyti restituciją šiai sumai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodyta, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį ieškovė su atsakovais pasirašė buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), sutartį. Prieš parduodant butą, skelbime apie butą taip pat buvo nurodyta, kad nuomos teise iš savivaldybės 99 metų terminui priklauso automobilių stovėjimo aikštelė. Susitarus atsakovai ieškovei nuleido buto kainą iki 112 000 Eur, tačiau pasakė, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina į buto kainą nebus įskaičiuota. Šalys pasirašė preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį. Dėl buto klausimų buvo tariamasi žodžiu, su ieškove visais klausimais bendravo atsakovų dukra K. S. – S. Buto klausimais ieškovė susirašinėjo su K. S. – S. jos elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)) ir per programėlę „Messenger“ (su atsakovais ir jų dukra). 2021-07-29 ieškovė paklausė atsakovų atstovės, ar nuomos teisė į automobilių stovėjimo aikštelę yra perduota. Gavusi neigiamą atsakymą, ji išreiškę norą ją įsigyti. K. S. – S., pasitarusi su atsakovais, nurodė, kad kaina yra 2 400 Eur ir pažadėjo perduoti aikštelės dokumentus, kai atsakovai atvyks iš užsienio pasirašyti notarinę sutartį dėl buto pardavimo. Pagal žodinį susitarimą ieškovė tą pačią dieną už nuomos teisę į automobilių aikštelę, priklausančią butui, adresu (duomenys neskelbtini), pervedė į atsakovės D. S. sąskaitą, esančią „(duomenys neskelbtini)“, AB, 2 400 Eur. Buvo pradėta namo ir automobilių aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini), renovacija. Ieškovė gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės raštą apie tai, kad lentelė, pažyminti automobilių aikštelės vietos rezervavimą, yra neteisėta, kad tai vieta, priklausanti visam namui ir niekada nepriklausė buto (duomenys neskelbtini) savininkui nuosavybės teise ar nuomos teise. Automobilių stovėjimo aikštelę savo lėšomis praplatino (duomenys neskelbtini) namo kelių butų savininkai visiems namo gyventojams savo noru. Kadangi atsakovai niekada neturėjo nuomos teisės į ginčo aikštelę, ieškovė pareikalavo atsakovės grąžinti sumokėtus pinigus ir nurodė protingą, daugiau nei mėnesį terminą, reikalavimą išsiunčiant tiek atsakovų atstovei elektroniniu paštu, tiek per programėlę „Messenger“. Atsakovai į ieškovės reikalavimą nereagavo. Ieškovė prašo žodinę sutartį pripažinti niekine dėl to, kad sutartis / sandoris buvo sudarytas nesilaikant sąžiningumo principo, nes parduodamas / perleidžiamas daiktas (automobilių stovėjimo aikštelė) niekada nepriklausė atsakovams nei asmeninės nuosavybės, ir pritaikyta restitucija.
3. Byloje gautas atsiliepimas į ieškinį (tinkamai pasirašytas atsakovės D. S.), kuriuo prašoma ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime nurodyta, kad jokio žodinio susitarimo su ieškove parduoti automobilių stovėjimo aikštelę ir perleisti nuomos teisę į ją nebuvo, atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo taikyti restituciją. Priešingai nei nurodo ieškovė, buto skelbime buvo nurodyta tik apie rezervuotą automobilio parkavimo vietą, bet nebuvo nurodyta apie nuomos teisę. Ieškovei buvo paaiškinta, kad automobilių aikštelė yra valstybės žemė, ant kurios (duomenys neskelbtini) gyventojai savo iniciatyva, gavus visus reikalingus dokumentus, savo lėšomis įrengė papildomas stovėjimo vietas. Atsakovei neketino parduoti minėtos aikštelės, perleisti nuomos teisių, nes šių teisių neturėjo, tačiau atsakovai turėjo išlaidų ją įrengiant. Pažymėta, kad buvo pasirašyta preliminarioji sutartis, kurioje buvo aptartas tik buto pirkimas, o dėl automobilių stovėjimo aikštelės jokio susitarimo nebuvo, jo nebuvo ir pasirašant pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. Atsiliepime nesutinkama, kad buvo žodžiu susitarta dėl automobilių aikštelės nuomos teisės įsigijimo. Priešingai nei nurodo ieškovė, 2021-07-29 susitikimo metu buvo aptartos atsakovų turėtos išlaidos automobilių stovėjimo aikštelei pagerinti. Ieškovė sutiko kompensuoti atsakovų turėtas išlaidas ir pervedė 2 400 Eur į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovams žinoma, kad ieškovė dirba Vilniaus apygardos prokuratūroje prokuroro padėjėja, taigi, yra teisininkė. Dėl šios priežasties ieškovė aiškiai turėjo suprasti, kad atsakovai neturi jokių nuosavybės ar nuomos teisių į aikštelę, atitinkamai, negali perleisti to, ko jie neturi. Ieškovei taip pat turėjo ir turi būti žinoma, kad nekilnojamojo turto pirkimo sutartis negali būti žodinė, kad ji privalo būti notarinė, kad keičiantis nuomininkui, turi būti pakeista Valstybinės žemės nuomos sutartis. Ieškovei taip pat turėjo būti žinoma, kad Valstybinės žemės nuomos sutartis negali būti pakeista be Valstybės žinios. Ieškovės pridėti susirašinėjimai per „Messenger“ programėlę dar kartą įrodo, kad atsakovai jokių įsipareigojimų perleisti aikštelę neprisiėmė, apie 99 metams išnuomotą valstybės žemę nekalbėjo, tačiau nuolat kalbėjo apie jų pačių ir kitų daugiabučių gyventojų atliktus aikštelės įrengimo darbus ir pan.
Šalies argumentai
5. Ieškovė pateikė 2024-03-17 rašytinius paaiškinimus, pavadintus dubliku. Juose ieškovė nurodo, kad skelbime apie butą buvo klaidingai nurodyta, kad rezervuota automobilio parkavimo vieta priklauso ginčo butui, tai yra jo nuosavybė arba bent jau nuomininko teisėmis priklausantis daiktas. Į sutartą buto kainą nebuvo įtraukta automobilio parkavimo vietos kaina, nes susitarimas dėl automobilio stovėjimo aikštelės įvyko gerokai vėliau. Atsakovai melagingai teigia, kad valstybinės žemės plotas, kuriame yra automobilio parkavimo vieta, nuomos teise 100 metų priklauso atsakovams, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad 2021-08-12 ji buvo parengusi kitą susitarimą, kurį perdavė atsakovams per „Messenger“ programėlę. Atsakovai šio susitarimo nepasirašė, tačiau jį perskaitę atsakė, kad susitvarkys viską, kai susitiks pas notarą. Atsakovai paminėjo, kur ieškovė dirba, tačiau ieškovė sandorius sudarinėjo kaip fizinis asmuo, o ne valstybinės institucijos atstovė, taigi, po duomenų bazes nelandžioja ir duomenų apie asmenis nerenka.
6. Byloje gauti atsakovų 2024-04-16 rašytiniai paaiškinimai. Rašytiniuose paaiškinimuose pakartota, kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo įrengta namo gyventojų, įskaitant ir atsakovus, asmeninėmis lėšomis, apie tai buvo informuota ieškovė. Pažymi, kad sudarant rašytines sutartis su ieškove nei viename sandoryje nebuvo minima, kad parduodama automobilių aikštelės nuomos teisė. Susirašinėjimo su ieškove metu nebuvo užsimenama, kad su valstybe pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis, tuo labiau 100 metų, buvo kalbama apie tai, kada atsakovų ir kitų daugiabučio namo gyventojų lėšomis buvo atlikti aikštelės įrengimo darbai ir pan. Ieškovė savo ieškinį dėl tariamos žodinės sutarties buvimo grindžia teikdama teismui savo pačios paruoštą susitarimą, kuriame pati ieškovė įtraukė nuostatas apie aikštelę. Atsakovai šio susitarimo nepasirašė, jo nekomentavo. Dėl šios priežasties, akivaizdu, kad pačios ieškovės sukurtas dokumentas negali patvirtinti žodinės sutarties buvimo fakto. Ieškovės sumokėti atsakovams 2 400 Eur yra šalių bendru sutarimu suderinta kompensacija atsakovams už jų turėtas išlaidas už aikštelės įrengimą.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašo dėl ieškovės reikalavimų spręsti vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu, teismų praktika ir byloje esančiais įrodymais.
8. Atsiliepime trečiasis asmuo nurodo, kad 2010 m. šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini), gyventojų lėšomis įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Žemės sklypas, kuriame yra įrengta minėta aikštelė ir įrengtos techninės eismo reguliavimo priemonės (automobilių stovėjimo vietas rezervuojančios informacinės lentelės), yra nesuformuotas ir nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Administracija, gavusi gyventojo pranešimą dėl galbūt neteisėtai įrengtų techninių eismo reguliavimo priemonių (informacinių lentelių su užrašu „Rezervuota“) (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pradėjo lentelių įrengimo teisėtumo tyrimą, taip pat buvo sulaukta ir gyventojų skundų. 2023-09-07 visi (duomenys neskelbtini) gyventojai gavo Administracijos raštą Nr. A51-142886/2023 (3.3.2.26-VŠT). 2023-10-06 Administracijos Viešosios tvarkos grupė priėmė sprendimą Nr. A270-14398/23(2.3.4.15E-VŠT) „Dėl kliūties kelyje“, kuriuo nuspręsta „kelio užtvarus šalia (duomenys neskelbtini) laikyti neteisėtais ir juos demontuoti“ (toliau – Sprendimas). Atsiliepime pažymėta, kad bendro naudojimo teritorijose, tai yra nesuformuotuose žemės sklypuose, kurių teisėtai nevaldo fiziniai ar juridiniai asmenys, gyventojams automobilių stovėjimo vietos nerezervuojamos ir nepriskiriamos. Tai, kad dalis gyventojų 2010 m. nuosavomis lėšomis praplėtė automobilių stovėjimo aikštelę šalia daugiabučio, nereiškia, kad tos naujai įrengtos stovėjimo vietos tapo gyventojų nuosavybe ir jas gyventojai gali žymėti informacinėmis lentelėmis, kurios klaidina eismo dalyvius. 2024-04-30 Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5904-952/2024 atmestas skundas dėl Administracijos sprendimo panaikinimo. Šioje byloje trečiuoju asmeniu įtraukta ir ieškovė.
9. Byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Žodinius paaiškinimus 2024-05-10 teismo posėdyje teikė ieškovė T. B., atsakovė D. S., parodymus davė liudytojai K. S. – S. ir M. S..
Šalies argumentai
10. Ieškovė teismo posėdyje paaiškino, kad 2021 m. gegužės mėnesį ieškojosi butą, stebėjo skelbimus. Atsakovų skelbimas patiko. Įvyko susitarimas, kad pirks butą, pokalbis vyko per „Messenger“ programėlę tarp jos ir atsakovės bei atsakovės dukters. Esminis susitarimas buvo dėl to, kad perka butą, apie aikštelę jokios kalbos nebuvo. Buvo susitarta buto kaina 112 000 Eur be stovėjimo aikštelės. Apie aikštelę preliminarioje sutartyje nebuvo parašyta. Liepos mėnesio gale ji su marčia nuėjo apžiūrėti butą. Butą aprodė atsakovės dukra (duomenys neskelbtini). Butas jai patiko. (duomenys neskelbtini) kažkas paskambino telefonu, girdėjo, jog buvo kalba apie automobilių stovėjimo aikštelę. Ji paklausė (duomenys neskelbtini) už kokią sumą jie nori perleisti automobilių stovėjimo aikštelę. Prašė 2 500 Eur, pasitarus, kaina buvo sumažinta iki 2 400 Eur. Tą pačią dieną ji pervedė minėtą sumą atsakovei. Dėl aikštelės tarėsi su (duomenys neskelbtini). Ji (ieškovė) pateikė atsakovei raštu susitarimą, tačiau vėliau atsakovė nurodė, kad ji su viskuo sutinka, bet nepasirašė. Dėl šios priežasties liko prie žodinio susitarimo dėl aikštelės. Kai buvo pasirašyta buto sutartis, pirmą kartą pamatė atsakovę ir jos žentą. Po sutarties pasirašymo, jai (ieškovei) buvo perduoti aikštelės dokumentai. Ji nepasižiūrėjo dokumentų turinio, juos įsidėjo į portfelį. Kai pradėjo daryti namo renovaciją, buvo atlikta ir aikštelės renovacija. Buvo nuimtos rezervacijos lentelės. Kai paprašė darbuotojų pastatyti atgal lenteles, savivaldybė parašė raštą, kad ta aikštelė jai ir gyventojams nepriklauso ir liepė nuimti rezervacijos lenteles. Tik tada, kai sužinojo iš savivaldybės, kad automobilių aikštelė nepriklauso jai, pasižiūrėjo atsakovų perduotus dokumentus. Pamatė, kad jokios nuomos nėra. Ji kreipėsi į atsakovę, tačiau atsakovė pareiškė, jog jokio susitarimo dėl aikštelės nebuvo. Atsakydama į užduodamus klausimus, papildomai paaiškino, kad dėl automobilių aikštelės tarėsi su (duomenys neskelbtini), nes atsakovų Lietuvoje nebuvo. Buvo susitarta, kad dokumentus dėl aikštelės perduos, kai bus pasirašoma notarinė buto sutartis. Pas notarą nebuvo kalbama apie automobilių aikštelę, nes ji nebuvo įtraukta į sutartį. Ji visada galvojo, kad su savivaldybe yra sudaryta nuomos teise. Atsakovės dukra nepasakojo apie aikštelės atsiradimo aplinkybes. Ji tik žinojo, kad aikštelė buvo pastatyta atsakovų lėšomis. Ji neprašė atsakovų ir dukros aikštelės dokumentų. Tai buvo jos klaida. Buvo žodinis susitarimas dėl nuomos teisės į aikštelę. Tai nurodė atsakovės dukra. Iki susitikimo nebuvo kalbama apie automobilių stovėjimo aikštelę. Kai dėl buto skambino jos (ieškovės) sūnus, jis derėjosi dėl kainos. 120 000 Eur kaina buvo sumažinta iki 112 000 Eur, bet buvo pasakyta, kad į šią kainą automobilių aikštelė neįeina.
Atsiliepimas
11. Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, kad kai buvo pas notarą, ieškovė aikštelės dokumentus padavė notarei, o ne po pasirašymo. Notarė susipažino su dokumentais ir pasakė, kad aikštelės negali įtraukti į pirkimo – pardavimo sutartį, nes jiems aikštelė nepriklauso nei nuomos, nei nuosavybės teise. Ieškovė puikiai žinojo apie aikštelės įrengimo istoriją – kad buvo įrengta jų lėšomis. Nebuvo teigiama, kad priklauso nuosavybės ar nuomos teisė. Kadangi jie įsirengė, jie galėjo naudotis aikštele. (duomenys neskelbtini) buvo kaip tarpininkė, tačiau daugiausia kalbėta su ja. Atsakydama į klausimus, papildomai paaiškino, kad 2 400 Eur ieškovė sumokėjo kaip kompensaciją už aikštelės įrengimą. Jei nebūtų sumokėjusi šios sumos, ieškovė nebūtų galėjusi naudotis aikštele, nes jie įsirengė savo lėšomis aikštelę, būtų galėjusi ja naudotis dukra. Patvirtino, kad aikštelė nei nuomos teise, nei nuosavybės teise jai nepriklauso. Į aikštelės įrengimą investavo apie 1 200 Eur, yra patiekti dokumentai byloje, atsižvelgė į infliaciją. Ieškovė sumokėjo kompensaciją, nes norėjo naudotis aikštele. Nebuvo aikštelė išsinuomota. Ji parašė ieškovei „leido naudotis ir nuomotis valstybine žeme“, nes jai savivaldybė išdavė leidimą įrengti aikštelę. Kadangi buvo leidimas įsirengti aikštelę, vadinasi, kažkokią teisę savivaldybė jiems suteikė – leido naudotis. Vėliau pasakė, kad neatsimena, kodėl taip parašė. Uždavus klausimą, kodėl atsakovė negrąžino ieškovei pinigus, kai paaiškėjo pas notarą, kad aikštelė jai nepriklauso, atsakovė paaiškino, kad ieškovė sumokėjo kompensaciją už aikštelę. Pas notarą ieškovei pateikė dokumentus, o ieškovė tuos dokumentus pateikė notarei. Notarė pasakė, kad nei nuosavybės teise, nei nuomos teise pardavėjai nepriklauso, todėl į sutartį įtraukti negali. Kai buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, ją gyventojai pasidalino burtų keliu. Kaimynas, kuris tvarkė dokumentus dėl aikštelės įrengimo, pasakė, kad galima rezervuotis aikštelę, kad teisiškai viskas tvarkinga. Kiti kaimynai nestatydavo jų aikštelėje, kitur statė. 7 parkavimo vietos rezervuotos. Dėl preliminarios sutarties pakeitimo atsakovė paaiškino, kad šio susitarimo nenorėjo pasirašyti, nes nenorėjome papildomų avansinių mokėjimų. Buvo žodinis susitarimas dėl aikštelės. Atsakovė negalėjo paaiškinti, kodėl raštu nepasirašė susitarimo dėl aikštelės. Uždavus klausimą atsakovei, kodėl kompensacijos neįtraukė į sutartį, atsakovė atsakė reikėjo įtraukti, bet neįtraukė. Atsakovė paaiškino, kad ieškovė išreiškė norą naudotis aikštele, todėl ji paprašė sumokėti kompensaciją.
12. Liudytoja K. S. – S. parodė, kad ji tarpininkavo parduodant jos tėvų butą, įkėlė į internetą buto skelbimą. Dėl buto buvo bendraujama per „Messenger“ programą. Ieškovė buvo atvykusi į butą vieną kartą su marčia ir anūku. Apie ką kalbėjo neatsimena. Ji pardavėjams sakė, kad automobilių aikštelė buvo įrengta savo lėšomis. Ką ieškovei sakė, neatsimena. Paklausius, kodėl susirašinėjime nurodė apie 100 metų nuomą, liudytoja parodė, jog yra girdėjusi, kad yra tokia galimybė išnuomoti valstybinę žemę. Ji tiksliai nežinojo kaip šiuo atveju buvo. Jai yra žinoma, kad ieškovė jos motinai pervedė 2 400 Eur kaip kompensaciją už aikštelę. Ne ji nurodė, kad tokią sumą turi sumokėti už aikštelę. Paklausius, kodėl skelbime buvo nurodyta apie automobilių stovėjimo aikštelę, liudytoja parodė, kad tokią informaciją parašė, nes visada naudojosi aikštele. Dėl skelbime nurodyto žodžio „priklauso“ parodė, kad tai reiškė, kad galima naudotis aikštele. Ji dalyvavo, kai buvo pasirašoma sutartis pas notarą. Apie aikštelę ar buvo kalbama neatsimena. Prieš buto pardavimą ji nesakė, kad aikštelė priklauso nuomos teise.
13. Liudytojas M. S. parodė, kad jis yra K. S. – S. vyras. Jis padėjo aprodyti butą. Abu teikdavo pardavėjams informaciją apie butą. Jis nedalyvavo pokalbyje, kai dalyvavo ieškovė. Parodė, kad pirkėjams aiškindavo, kad yra rezervuota automobilių stovėjimo aikštelė, todėl ten galima parkuoti automobilį. Nedalyvavo, kai buvo sudaroma notarinė sutartis. Jam žmona pasakojo, kad 2 400 Eur suma buvo sumokėta kaip kompensacija už automobilių aikštelės įrengimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
patikslintas ieškinys iš esmės tenkinamas.
14. Ieškovė su atsakovais 2021-05-27 pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo preliminariąją sutartį, kuria ieškovė, kaip pirkėja, įsipareigojo iš atsakovų, kaip pardavėjų, nupirkti butą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2021-09-15 buvo pasirašyta notarinė minėto buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartis.
15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atskirai (ne pagal buto pirkimą – pardavimą) į atsakovei D. S. priklausančią banko sąskaitą 2021-07-29 pervedė 2 400 Eur, kad ši suma buvo sumokėta esant žodiniam susitarimui dėl automobilio stovėjimo aikštelės, esančios šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo aikštelė). Mokėjimo pavedime ieškovė nurodė, kad suma sumokėta už aikštelę, priklausančią butui, (duomenys neskelbtini).
16. Ieškovė, formuluodama ieškinio reikalavimą, nurodo, kad žodinė sutartis buvo dėl nuomininko teisių į butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę perleidimo. Nurodydama faktinį ieškinio pagrindą, ieškovė nurodo, kad ši sutartis buvo sudaryta nesilaikant sąžiningumo principo, nes parduodamas / perleidžiamas daiktas (automobilių stovėjimo aikštelė) niekada nepriklausė atsakovams nei asmeninės nuosavybės teise, nei nuomos teisėmis.
17. Atsakovė žodinio bylos nagrinėjimo metu, taip pat procesiniuose dokumentuose neigia buvus susitarimui dėl nuomos teisių į ginčo automobilių aikštelę perleidimo. Nurodo, kad jie susitarė, jog ieškovė kompensuos atsakovų turėtas išlaidas, įrengiant ginčo aikštelę, tačiau byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo daryti tokią išvadą.
18. Kaip minėta, ieškovė 2 400 Eur sumą atsakovei sumokėjo po preliminarios sutarties pasirašymo ir dar nesudarius notarinės pirkimo – pardavimo sutarties. Byloje ginčo nėra dėl to, kad žodinis susitarimas dėl automobilių stovėjimo aikštelės buvo sudarytas 2021-07-29 (žr. ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį turinį).
19. Iš pateikto susirašinėjimo tarp ieškovės, atsakovė, jos dukros K. S. – S. (tarpininkavo parduodant atsakovams priklausantį butą) per „Messenger“ programėlę, kuris vyko po notarinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir atlikus aikštelės renovaciją, matyti, kad ieškovė atsakovei bei jos dukrai, be kita ko, rašė: „Laba diena, Turiu šiek tiek problemų dėl mašinų stovėjimo aikštelės Pasirodo Jūs man pardavėt automobilių stovėjimo aikštelę, kuri Jums jokiais atvejais nepriklausė. Kitaip sakant ta aikštelė buvo tiesiog už Jūsų lėšas pastatyta, tačiau jokio teisinio pagrindo Jūs į ją neturėjote Savivaldybė už savo lėšas po renovacijos praplėtė aikštelę ir taip išeina, kad Jūs be teisinio pagrindo man pardavėte valstybinę žemę. Žodžiu, įvyko kaip įvyko, nesužiūrėjau iki galo, bet.... 2500 Jums sumokėjau už tai, kas man ir taip priklausė“. Atsakovės dukra ieškovei, be kita ko, atrašė: „100 metų išnuomotas žemės gabalėlis, kur ir pastatėme aikštelę, tiesa @D. S.?“. Atsakovė atrašė: „Laba diena, taip pat noriu informuoti jūsų žinion, kad iki tol ten nebuvo jokios stovėjimo aikštelės, buvo krumynai ir šabakštynas, mes, su kitu kaimynu viską išvalėme sutvarkėme, buvo šūsnys doc, įvairūs leidimai, ir taip kaip viską įrengėme iš savo lėšų, savivaldybė leido atlikti žymėjimus ir nuomotis iš valstybės žemę ir ja naudotis, tai, kad viską apsuko ir pakeitė viską po renovacijos, tai nuo mūsų nepriklauso, taip pat, įšeina, nukentėjo ir kiti kaimynai, kurie sumokėjo už stovėjimo aikštelę“. Taigi, ieškovei pareiškus pretenziją apie stovėjimo aikštelės pardavimą, atsakovė neneigė įvykusio automobilių aikštelės pardavimo fakto bei pinigų sumokėjimo pagal susitarimą fakto. Pažymėtina, kad nors atsakovė susirašinėjimuose, kaip ir bylą nagrinėjant teismo posėdyje, akcentavo, kad buvo investuoti gyventojų, taip pat ir jų pinigai įrenginėjant automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau elektroninio susirašinėjimo metu neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės apie automobilio aikštelės pardavimą. Ieškovei sureagavus į atsakovės ir jos dukros išsakytą nuomonę apie valstybinės žemės nuomą (nurodė: „Nera jokios buomos“), atsakovė atsakė: „Taip, tsip buvo sakyta“; „Net doc buvo paminetas šitas punktas“. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei nurodžius: „As jums tik ziniai parasiau, kad jus nuomos sutarties su savivaldybe pasirase nebuvot... tai tik jusu paciu grazi iniciatyva praplesti aikstele visiems kaimynams“; atsakovės tolimesnis susirašinėjimas su ieškove patvirtina, kad ji neginčijo fakto, kad pardavė automobilių aikštelę, kad, jos vertinimu, valstybinės žemės nuomos teisė egzistavo. Pažymėtina, kad ieškovė siuntė atsakovei per „Messenger“ programėlę 2021-08-12 papildomą susitarimą prie 2021-05-27 preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad 2021-05-27 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo preliminarios sutarties sąlygos išlieka, išskyrus: „<...> 3) Automobilių aikštelės, priklausančios butui (duomenys neskelbtini), dokumentus (už kurią ŠALIŲ susitarimu PRKĖJAS pervedė PARDAVĖJOS D. S. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtni) – 2 400 eurų, PARDAVĖJAI įsipareigoja perduoti kai bus pasirašoma Pagrindinė sutartis“. Gavusi šį susitarimą, atsakovė atsakė: „Laba diena (duomenys neskelbtini), Atleiskit, kad nieko nepasirasem ir neatrasem. Vyras nenori jokiu papildomu pervedimu, sake, atvažiuosime ir viska susitvarkysim iki galo pas notara. <...>“.
20. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir atsakovė laikėsi skirtingos pozicijos dėl žodinio susitarimo sąlygų (ieškovė ieškinyje nurodo, kad buvo susitarimas dėl nuomos teisės į ginčo aikštelę perleidimo; atsakovė – kad buvo susitarimas dėl atsakovų patirtų išlaidų rengiant ginčo aikštelę kompensavimo). Esant prieštaringiems proceso šalių paaiškinimams, teismas negali nustatyti tikslių žodinio susitarimo sąlygų (liudytoja teismo posėdžio metu parodė, kad neatsimena ką sakė ieškovei buto apžiūros metu; nors liudytoja parodė, kad 2 400 Eur ieškovė atsakovei sumokėjo kaip kompensaciją, tikėtina, tokią informaciją ji sužinojo iš atsakovės, nes pati prieš tai nurodė, jog neatsimena ką kalbėjosi su ieškove), byloje nėra ginčo tik dėl to, kad žodinis susitarimas buvo dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės. Kita vertus, byloje surinktų įrodymų visuma paneigia galėjus būti susitarimui dėl kompensacijos sumokėjimo. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad jei ieškovė nebūtų sumokėjusi 2 400 Eur sumos, ji nebūtų galėjusi naudotis aikštele. Taip pat paaiškino, kad buvo leidimas įsirengti aikštelę, vadinasi, kažkokią teisę savivaldybė jiems suteikė – leido naudotis. Susirašinėjimuose atsakovė ieškovei nurodė, kad „<...> savivaldybė leido atlikti žymėjimus ir nuomotis iš valstybės žemę ir ja naudotis <...>“. Taigi, atsakovė buvo įsitikinusi, kad ginčo aikštele galėjo naudotis tik ji ir atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad buto pardavimo skelbime buvo nurodyta, kad „butui priklauso rezervuota automobilių parkavimo vieta, dvigubas rūsys“, todėl tai taipogi patvirtina faktą, kad atsakovai laikė, jog ginčo automobilių stovėjimo aikštele galėjo naudoti tik jie ir jiems priklausė. Sprendimo 19 punkte teismas nustatė, kad atsakovė, susirašinėdama su ieškove, neginčijo ginčo aikštelės pardavimo fakto. Atsakovės teiginius, kad ieškovė pasisiūlė sumokėti kompensaciją, paneigia ir tai, kad: nėra aišku, kodėl ši suma nebuvo įtraukta į buto pirkimo – pardavimo sutartį, o buvo atskiras susitarimas; atsakovė neįrodė, kodėl ieškovei buvo poreikis kompensuoti tokias atsakovų patirtas išlaidas; bylos duomenų pagrindu negalima nustatyti, kokio dydžio išlaidas faktiškai atsakovai patyrė.
21. Teismas konstatuoja, kad esant prieštaringiems šalių paaiškinimams, byloje pateiktų rašytinių paaiškinimų pagrindu negali nustatyti, ar ieškovė su atsakovais susitarė dėl automobilių aikštelės nuomos sutarties perleidimo ar dėl automobilių aikštelės, kaip atsakovų nuosavybės, pardavimo, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai apskritai negalėjo perleisti ginčo aikštelės ieškovei pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Abejotinais vertinami atsakovės teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, kad ieškovė notarui teikė ginčo aikštelės dokumentus ir notaras pasakė, jog aikštelė negali būti įtraukta į notarinę buto pirkimo – pardavimo sutartį. Akivaizdu, kad paaiškėjus šiai aplinkybei, ieškovė būtų iš karto pareikalavusi atsakovei sumokėtų pinigų, tačiau tai padarė tik 2023 metais.
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 6.306 straipsnio 1 dalį, pirkimo – pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės tiesės.
23. Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ginčo automobilių aikštelė iki žodinio susitarimo atsakovams nei nuomos teise, nei nuosavybės teise nepriklausė (tai patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracija; atsakovė šį faktą patvirtino). Iš byloje esančio ieškovės su atsakove bei jos dukra susirašinėjimo, taip pat atsakovės teismo posėdžio metu duotų žodinių paaiškinimų galima spręsti, kad atsakovė tuo metu, kai buvo tariamasi su ieškove dėl ginčo automobilio aikštelės, buvo įsitikinusi, kad ginčo aikštele gali naudotis išimtinai ji ir jos vyras, kad ji jiems priklauso (taip nurodyta ir skelbime), atitinkamai, vertino, jog jie (atsakovai) turi teisę aikštelę parduoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovai žodinio susitarimo metu klaidingai suprato teisinį automobilių stovėjimo aikštelės statusą, vertino, kad turi teisinį pagrindą ją parduoti (nenustatyta, ar kaip nuosavybę, ar perleidžiant nuomos teisę į ją), atitinkamai, pateikė klaidingą informaciją apie ginčo aikštelės priklausymą jiems ir nesant teisinio pagrindo aikštelę pardavė ieškovei.
24. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog, pirma, buvo suklysta, antra, suklydimas buvo esminis ir, trečia, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2013). Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012).
26. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę, bet neprivalo pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą suklydus. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta. Kiekvienu atveju dar būtina išsiaiškinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, svarbu nustatyti, ar klydo tik viena sandorio šalis (vienpusė klaida), ar abi šalys (abipusė klaida). Vienpusės klaidos atveju, kai nėra kitos šalies kaltės, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, kai yra svarbios aplinkybės, dėl kurių ieškovo suklydimą galima pateisinti. Priešingu atveju nepagrįstai nukentėtų kita sandorio šalis, būtų griaunamas sandorių stabilumas ir būtų ginami asmenys, kurių neapdairumas negali būti pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2004).
27. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
28. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovai neturėjo teisinio pagrindo su ieškove tartis dėl ginčo aikštelės pardavimo ar nuomos teisės į ginčo aikštelę pardavimo (perleidimo), nes ginčo aikštelė jiems nuosavybės teise nepriklausė ir ja nesinaudojo nuomos teisės pagrindu. Taigi, atsakovai klydo dėl esminio sandorio elemento, t. y. pirkimo – pardavimo dalyko (jo priklausymo), atitinkamai, dėl šios sutarties sąlygos suklaidino ir pačią ieškovę. Akivaizdu, jei ieškovė būtų žinojusi apie tai, kad ginčo aikštele gali naudotis visi namo gyventojai, kad rezervavimo lentelės buvo pastatytos neteisėtai, nebūtų mokėjusi atsakovei 2 400 Eur sumos.
29. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovai buvo nesąžiningi, jai parduodami ginčo aikštelę, tačiau byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti atsakovų nesąžiningumo žodinio susitarimo sudarymo metu. Priešingai, aukščiau aptarti duomenys leidžia spręsti apie tai, kad atsakovai klydo dėl pirkimo – pardavimo dalyko, klaidingai vertino aikštelės teisinį statusą. Tai, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu laikėsi kitokios pozicijos, t. y. kad ieškovės sumokėta suma buvo kompensacija (pasikeitė pozicija, nei buvo dėstoma susirašinėjimo per „Messenger“ programėlę), šiuo atveju laikomas nesąžiningu atsakovų elgesiu, siekiant išvengti grąžinti ieškovės sumokėtas sumas, tačiau toks atsakovų procesinis elgesys nepatvirtina jų nesąžiningumo sandorio sudarymo metu. Teismas pritaria atsakovei, kad ieškovė, prieš sudarydama sandorį dėl ginčo aikštelės, kaip atsakingas pirkėjas, turėjo pareigą pasidomėti ginčo aikštelės dokumentais, tačiau tokią pačią pareigą turėjo ir atsakovai – jie privalėjo įsitikinti, ar jie turi teisę disponuoti ginčo aikštelę ir tartis dėl jo perleidimo / pardavimo tretiesiems asmenims. Akivaizdu, kad šiuo atveju to atsakovai nepadarė. Dėl aptartų aplinkybių teismas konstatuoja, kad žodinis susitarimas buvo sudarytas esant abiejų sandorių šalių nerūpestingumui ir toks sandoris negali galioti.
30. Nurodytų motyvų pagrindu teismas konstatuoja, jog tarp ieškovės ir atsakovų 2021-07-29 žodinė sutartis dėl ginčo automobilių aikštelės buvo sudaryta abiem sandorio šalims suklydus dėl jos dalyko, todėl ji pripažintina negaliojančia vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi.
31. Teismas nenustatė pagrindų ginčo sandorį pripažinti taip pat niekiniu.
32. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
33. Atsakovai yra sutuoktiniai. Byloje ginčo dėl to, kad žodinis susitarimas buvo sudarytas su abiem atsakovais, tik atsiskaitymas vyko į vieno iš jų turimą banko sąskaitą, nėra. Dėl šios priežasties byloje taikytina vienašalė restitucija, ieškovei iš atsakovų 2 400 Eur sumą priteisiant solidariai (CK 3.88 straipsnis).
34. Nors byloje nustatyta, kad ginčo sandoris buvo sudarytas esant abipusei klaidai, teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai visos bylos nagrinėjimo metu neigė pareigą grąžinti ieškovei 2 400 Eur sumą, sprendžia, jog šiuo atveju teisinga ir protinga ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų, nes teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai. Dėl šios priežasties ieškovei iš atsakovų priteisiama po 36 Eur (72 Eur / 2) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
35. Byloje iš viso patirta 19,90 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Byloje priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, šios išlaidos lygiomis dalimis priteisimos iš atsakovų, t. y. po 9,95 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Teismas konstatuoja:
iš esmės tenkinti patikslintą ieškinį.
Pripažinti negaliojančia ieškovės T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovų D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) žodinę sutartį dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie namo (duomenys neskelbtini).
Ieškovei T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai priteisti 2 400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus eurų).
Ieškovei T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priteisti 72 Eur (septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) iš kiekvieno atsakovo.
Priteisi lygiomis dalimis valstybei iš atsakovų D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 19,95 Eur (devyniolika eurų ir 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 9,95 Eur (devynis eurus ir 95 ct). Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662. Sumokėjus išlaidas, teismo raštinei būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.