- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-65-1059/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16330-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Atsakovas
- D. S., E. S.
- Ieškovas
- T. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. S. ir E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. B. patikslintą ieškinį atsakovams D. S. ir E. S., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žodinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė T. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. S. ir E. S., kurį patikslinusi, prašo pripažinti niekine žodinę sutartį dėl ieškovei neva perleistų nuomininko teisių į butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę (tariamų nuomos teisių iš savivaldybės perleidimą) už 2 400 Eur ir pritaikyti restituciją šiai sumai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį ieškovė su atsakovais pasirašė buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Prieš parduodant butą, skelbime apie butą taip pat buvo nurodyta, kad nuomos teise iš savivaldybės 99 metų terminui priklauso automobilių stovėjimo aikštelė.
3. Susitarus atsakovai ieškovei nuleido buto kainą iki 112 000 Eur, tačiau pasakė, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina į buto kainą nebus įskaičiuota. Šalys pasirašė preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį. Dėl buto klausimų buvo tariamasi žodžiu, su ieškove visais klausimais bendravo atsakovų dukra K. S. – S. Buto klausimais ieškovė susirašinėjo su K. S. – S. jos elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)) ir per programėlę „Messenger“ (su atsakovais ir jų dukra).
4. 2021-07-29 ieškovė paklausė atsakovų atstovės, ar nuomos teisė į automobilių stovėjimo aikštelę yra perduota. Gavusi neigiamą atsakymą, ji išreiškė norą ją įsigyti. K. S. – S., pasitarusi su atsakovais, nurodė, kad kaina yra 2 400 Eur ir pažadėjo perduoti aikštelės dokumentus, kai atsakovai atvyks iš užsienio pasirašyti notarinę sutartį dėl buto pardavimo.
5. Pagal žodinį susitarimą ieškovė tą pačią dieną už nuomos teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, priklausančią butui, adresu (duomenys neskelbtini), pervedė į atsakovės D. S. sąskaitą, esančią „Swedbank“, AB, 2 400 Eur. Buvo pradėta namo ir automobilių stovėjimo aikštelės, esančių (duomenys neskelbtini), renovacija.
6. Ieškovė gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės raštą apie tai, kad lentelė, pažyminti automobilių aikštelės vietos rezervavimą, yra neteisėta, kad tai vieta, priklausanti visam namui ir niekada nepriklausė buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui nuosavybės teise ar nuomos teise. Automobilių stovėjimo aikštelę savo lėšomis praplatino (duomenys neskelbtini) namo kelių butų savininkai visiems namo gyventojams savo noru.
7. Kadangi atsakovai niekada neturėjo nuomos teisės į ginčo aikštelę, ieškovė pareikalavo atsakovės grąžinti sumokėtus pinigus ir nurodė protingą, daugiau nei vieno mėnesio terminą, reikalavimą išsiunčiant tiek atsakovų atstovei elektroniniu paštu, tiek per programėlę „Messenger“. Atsakovai į ieškovės reikalavimą nereagavo.
Šalies argumentai
8. Ieškovė prašė žodinę sutartį pripažinti niekine dėl to, kad sutartis/sandoris buvo sudarytas nesilaikant sąžiningumo principo, nes parduodama /perleidžiamas daiktas (automobilių stovėjimo aikštelė) niekada nepriklausė atsakovams asmeninės nuosavybės teise, ir pritaikyti restituciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia ieškovės T. B. ir atsakovų D. S., E. S. žodinę sutartį dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie namo (duomenys neskelbtini). Priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 2 400 Eur, taip pat lygiomis dalimis priteisė 72 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 36 Eur iš kiekvieno atsakovo. Priteisė lygiomis dalimis valstybei iš atsakovų 19,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 9,95 Eur.
10. Teismas nustatė, kad ieškovė atskirai (ne pagal buto pirkimo – pardavimo sutartį) į atsakovei D. S. priklausančią banko sąskaitą 2021-07-29 pervedė 2 400 Eur, kad ši suma buvo sumokėta esant žodiniam susitarimui dėl automobilio stovėjimo aikštelės, esančios šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo aikštelė).
11. Teismas nustatė, jog ginčo automobilių aikštelė iki žodinio susitarimo atsakovams nei nuomos teise, nei nuosavybės teise nepriklausė (tai patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir atsakovė).
12. Iš byloje esančio ieškovės su atsakove bei jos dukra susirašinėjimo, taip pat atsakovės teismo posėdžio metu duotų žodinių paaiškinimų teismas sprendė, kad atsakovė tuo metu, kai buvo tariamasi su ieškove dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės, buvo įsitikinusi, kad ginčo aikštele gali naudotis išimtinai ji ir jos vyras, kad ji jiems priklauso (taip nurodyta ir skelbime), atitinkamai, vertino, jog jie (atsakovai) turi teisę aikštelę parduoti.
13. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad atsakovai žodinio susitarimo metu klaidingai suprato teisinį automobilių stovėjimo aikštelės statusą, vertino, kad turi teisinį pagrindą ją parduoti (nenustatyta, ar kaip nuosavybę, ar perleidžiant nuomos teisę į ją), atitinkamai, pateikė klaidingą informaciją apie ginčo aikštelės priklausymą jiems ir nesant teisinio pagrindo aikštelę pardavė ieškovei.
14. Nurodė, kad atsakovai klydo dėl esminio sandorio elemento, t. y. pirkimo – pardavimo dalyko (jo priklausymo), atitinkamai, dėl šios sutarties sąlygos suklaidino ir pačią ieškovę. Jei ieškovė būtų žinojusi apie tai, kad ginčo aikštele gali naudotis visi namo gyventojai, kad rezervavimo lentelės buvo pastatytos neteisėtai, nebūtų mokėjusi atsakovei 2 400 Eur sumos.
15. Nurodė, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad ieškovės sumokėta suma buvo kompensacija (pasikeitė pozicija, nei buvo dėstoma susirašinėjime per „Messenger“ programėlę), todėl teismas laikė nesąžiningu atsakovų elgesį, siekiant išvengti grąžinti ieškovės sumokėtas sumas, tačiau toks atsakovų procesinis elgesys nepatvirtina jų nesąžiningumo sandorio sudarymo metu. Teismas pritarė atsakovei, kad ieškovė, prieš sudarydama sandorį dėl ginčo aikštelės, kaip atsakingas pirkėjas, turėjo pareigą pasidomėti ginčo aikštelės dokumentais, tačiau tokią pačią pareigą turėjo ir atsakovai – jie privalėjo įsitikinti, ar jie turi teisę disponuoti ginčo aikštele ir tartis dėl jo perleidimo / pardavimo tretiesiems asmenims. Todėl teismas konstatavo, kad žodinis susitarimas buvo sudarytas esant abiejų sandorių šalių nerūpestingumui ir toks sandoris negali galioti, todėl jį pripažino negaliojančiu vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi.
16. Teismas nenustatė pagrindų ginčo sandorį pripažinti taip pat niekiniu.
17. Nurodė, kad atsakovai yra sutuoktiniai, žodinis susitarimas buvo sudarytas su abiem atsakovais, tik atsiskaitymas vyko į vieno iš jų turimą banko sąskaitą, todėl taikė vienašalę restituciją, ieškovei iš atsakovų 2 400 Eur sumą priteisiant solidariai (CK 3.88 straipsnis).
18. Nors ginčo sandoris buvo sudarytas esant abipusei klaidai, teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai visos bylos nagrinėjimo metu neigė pareigą grąžinti ieškovei 2 400 Eur sumą, sprendė, jog šiuo atveju teisinga ir protinga ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų, nes teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024-10-15 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
20. Nurodo, kad teismas priėmė sprendimą neišnagrinėjęs, nenustatęs visų bylos aplinkybių, t. y. pripažino negaliojančia sutartį dėl nenustatyto sutarties dalyko; padarė neteisingą išvadą, kad atsakovai manė turintys nuosavybės ar nuomos teises į ginčo automobilių stovėjimo aikštelę; padarė neteisingą išvadą, kad apskritai buvo sudaryta žodinė pirkimo – pardavimo sutartis dėl nuosavybės ar nuomos teisės į ginčo automobilių stovėjimo aikštelę; padarė neteisingą išvadą, kad atsakovai ir ieškovė neegzistuojančią sutartį sudarė dėl suklydimo.
21. Nurodo, kad buvo tarp kaimynų žodinis susitarimas (nerašyta taisyklė), kad įrengtose 7 (septyniose) automobilių stovėjimo vietose automobilius stato tik tie gyventojai, kurie investavo į šias vietas. Ir tokia buvo praktika. Pati ieškovė taip pat nenurodė, kad jai yra trukdoma naudotis minėtąja ginčo aikštele. Todėl ieškovės sumokėti atsakovams 2400 Eur yra šalių bendru sutarimu suderinta kompensacija atsakovams už jų turėtas išlaidas už aikštelės įrengimą.
22. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė susirašinėjime su ieškove, pasakojo apie turėtas investicijas įrenginėjant aikštelę, apie atliktus darbus, apie gautus savivaldybės leidimus. Tačiau nė vienu žodžiu neužsiminė, kad buvo su valstybe pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis 100 metų. Savivaldybė leido nuomotis, bet atsakovė nenurodė ieškovei, kad ji realizavo nuomos teisę, kad sudarė su savivaldybe nuomos sutartį ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje komentavo pačios ieškovės 2021-08-12 paruoštą susitarimo projektą. Tačiau šis susitarimo projektas neturi jokios įrodomosios vertės, nes jo nuostatos nėra susijusios su tariama žodine sutartimi dėl ieškovei neva perleistinų nuosavybės ar nuomininko teisių į automobilių stovėjimo aikštelę (dėl tariamų nuomos teisių iš savivaldybės perleidimo). Be to, ieškovė į šį susitarimą nesiekė įtraukti nuostatų dėl tariamų nuomos teisių į aikštelę ar žemės sklypą perleidimo. Susitarimu ieškovė nesiekė užtvirtinti tariamo pardavėjų įsipareigojimo perleisti tariamas nuomos teises iš savivaldybės.
Atsiliepimas
24. Atsakovai šio susitarimo nepasirašė, 2021-08-12 atsakovė atrašė ieškovei ir paaiškino, kad atsakovas nenori daugiau jokių papildomų pervedimų, kad viską susitvarkys pas notarą. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai manė turintys nuosavybės ar nuomos teises į ginčo automobilių aikštelę.
25. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad apskritai buvo sudaryta žodinė pirkimo – pardavimo sutartis dėl nuosavybės ar nuomos teisės į ginčo automobilių stovėjimo aikštelę. Ieškovės pridėti susirašinėjimai per „Messenger“ programėlę įrodo, kad atsakovai jokių įsipareigojimų perleisti aikštelę neprisiėmė, apie 99 metams išnuomotą valstybės žemę nekalbėjo, tačiau nuolat kalbėjo apie jų pačių ir kitų daugiabučių gyventojų atliktus aikštelės įrengimo darbus ir pan.
26. Tai, kad pati ieškovė šiuose susirašinėjimuose vis kalba apie nuomą, arba, kad ji nusipirko ,,orą“, neįrodo to fakto, kad ieškovė ir atsakovai sudarė žodinį susitarimą pirkti – parduoti, perleisti nuomos teises į valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su ant jo įrengta automobilių stovėjimo vieta.
27. Pažymi, kad žemės sklypas su ant jo įrengta automobilių stovėjimo vieta yra nekilnojamas turtas, kurio nuosavybės teisių perleidimo sandoriai turi būti ne šiaip paprastos rašytinės, o notarinės formos. Tad teismo išvada, kad atsakovai remdamiesi žodine sutartimi, pardavė ieškovei nuosavybės teises į aikštelę, yra absoliučiai neteisinga ir atmestina. Nekilnojamojo turto nuomos teisių pardavimo sutartis, kurią teismas pripažino negaliojančia, negali būti žodinė, ji gali būti tik rašytinės formos.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas skundžiamu sprendimu taip pat padarė neteisingą išvadą, kad atsakovai ir ieškovė neegzistuojančią sutartį sudarė dėl suklydimo. Pažymi, kad ieškovė yra praktikuojanti teisininkė – dirba Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje prokuroro padėjėja. Tad būdama teisininke, ieškovė aiškiai turėjo suprasti, kad atsakovai neturi jokių nuosavybės ar nuomos teisių į aikštelę. Atitinkamai turėjo suprasti, kad atsakovai negali perleisti ieškovei to, ko jie neturi, kad nekilnojamojo turto pardavimo sutartis sudaroma tik rašytine tvarka, o ne žodine. Taip pat turėjo suprasti, kad valstybinės žemės nuomos sutartis negali būti pakeista be valstybės sutikimo.
29. Ieškovė nesielgė kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, priešingai, elgėsi neatsakingai ir neapdairiai. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovai ketino ar įsipareigojo perleisti savo tariamas nuomos teises į savivaldybės žemės sklypą ieškovei, todėl teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovai ir ieškovė neegzistuojančią sutartį sudarė dėl suklydimo. Nesant jokios šalių žodinės pirkimo – pardavimo sutarties dėl ieškovei neva parduotų nuosavybės ar nuomininko teisių į 8/8 automobilių stovėjimo aikštelę už 2400 eurų, jokia restitucija nėra galima.
Atsiliepimas
30. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
31. Pažymi, kad teismas teisingai sprendime nurodė, jog ieškovė formuluodama ieškinio reikalavimą, nurodė, kad žodinė sutartis buvo dėl nuomininko teisių į butui, esančiam (duomenys neskelbtini), aikštelę perleidimo, o minėtas daiktas, t. y. automobilių stovėjimo aikštelė niekada jokiomis teisėmis (nei asmeninės nuosavybės, nei nuomos, nei kitomis) nepriklausė atsakovams.
32. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu, atsakovė į užduotą klausimą, ar ieškovė būtų galėjusi statyti automobilį į aikštelę, jei nebūtų už ją sumokėjusi, atsakė, kad ne, automobilį tuomet statytų jos duktė. Šis atsakovės teiginys tik parodo, kad atsakovė aikštelę (daiktą) laikė savo nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
33. Sutinka su teismo sprendimu, kad šalys galimai sudarė žodinę sutartį dėl suklydimo. Visi dokumentai dėl automobilių stovėjimo aikštelės buvo perduoti po pagrindinės sutarties pasirašymo 2021-09-15, o pinigai už aikštelę pervesti dar 2021-07-25.
34. Ieškovė apie aikštelės pastatymo aplinkybes sužinojo, tik tuomet, kai iškilo klausimas apie neteisėtai gautas lėšas už daiktą, kuris neegzistuoja, tai yra po daugiau nei dviejų metų, kuomet prasidėjo namo (duomenys neskelbtini), ir šalia namo esančios aikštelės renovacija. Ieškovė pripažįsta, kad pasitikėdama atsakovais, nepasižiūrėjo į dokumentus, kuomet jie buvo jai perduoti.
35. Sutinka, kad ieškovė privalėjo, prieš pervedant pinigus patikrinti dokumentus, kadangi, be viso ko, yra teisininkė, tačiau tuo metu ji to nepadarė ir pasitikėjo atsakovais.
Atsiliepimas
36. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo reikalavimus spręsti vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu, teismų praktika bei byloje esančiais įrodymais.
37. Nurodo, kad žemės sklypas, kuriame įrengta ginčo aikštelė ir įrengtos techninės eismo reguliavimo priemonės (automobilių stovėjimo vietas rezervuojančios informacinės lentelės), yra nesuformuotas ir nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
38. Tai, kad dalis gyventojų 2010 m. nuosavomis lėšomis praplėtė automobilių stovėjimo aikštelę šalia daugiabučio, nereiškia, kad tos naujai įrengtos stovėjimo vietos tapo gyventojų nuosavybe ir jas gyventojai gali žymėti informacinėmis lentelėmis, kurios klaidina eismo dalyvius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
40. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl žodinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
41. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantai turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visetas įvertintas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
42. Ieškovė su atsakovais 2021-05-27 pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo preliminariąją sutartį, kuria ieškovė, kaip pirkėja, įsipareigojo iš atsakovų, kaip pardavėjų, nupirkti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2021-09-15 buvo pasirašyta notarinė minėto buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartis.
43. Ieškovė atskirai (ne pagal buto pirkimo – pardavimo sutartį) į atsakovei D. S. priklausančią banko sąskaitą 2021-07-29 pervedė 2 400 Eur. Ši suma buvo sumokėta esant žodiniam susitarimui dėl automobilio stovėjimo aikštelės, esančios šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo aikštelė). Mokėjimo pavedime ieškovė nurodė, kad suma sumokėta už aikštelę, priklausančią butui, (duomenys neskelbtini).
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
44. CK 1.90 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
45. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė iki žodinio susitarimo atsakovams nei nuomos teise, nei nuosavybės teise nepriklausė (tai patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracija, taip pat ir apeliantė). Iš byloje esančio ieškovės su atsakove bei jos dukra susirašinėjimo, taip pat atsakovės teismo posėdžio metu duotų žodinių paaiškinimų matyti, kad atsakovė tuo metu, kai buvo tariamasi su ieškove dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės, buvo įsitikinusi, kad ginčo aikštele gali naudotis išimtinai ji ir jos vyras, kad ji jiems priklauso. Taip pat skelbime dėl buto pardavimo buvo nurodoma, jog butui priklauso rezervuota automobilio parkavimo vieta. Šias aplinkybes patvirtino ir patys apeliantai savo apeliaciniame skunde.
47. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad žodinė sutartis buvo sudaryta dėl nuomininko teisių į butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę perleidimo. 2021-07-29 ieškovė pagal žodinę sutartį pervedė atsakovei 2 400 Eur. Mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, kad suma sumokėta už aikštelę, priklausančią butui, (duomenys neskelbtini). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog 2 400 Eur suma buvo sumokėta kaip kompensacija už aikštelės įrengimą.
48. Tai, jog patys apeliantai prieš sudarydami žodinę sutartį buvo įsitikinę, jog jiems nuomos teise priklauso aikštelė patvirtina apeliantės žinutės: „Laba diena, taip pat noriu informuoti jūsų žinion, kad iki tol ten nebuvo jokios stovėjimo aikštelės, buvo krumynai ir šabakštynas, mes, su kitu kaimynu viską išvalėme sutvarkėme, buvo šūsnys doc, įvairūs leidimai, ir taip kaip viską įrengėme iš savo lėšų, savivaldybė leido atlikti žymėjimus ir nuomotis iš valstybės žemę ir ja naudotis, tai, kad viską apsuko ir pakeitė viską po renovacijos, tai nuo mūsų nepriklauso, taip pat, išeina, nukentėjo ir kiti kaimynai, kurie sumokėjo už stovėjimo aikštelę“.
49. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovė tuo metu, kai buvo tariamasi su ieškove dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės, buvo įsitikinusi, kad ja gali naudotis išimtinai atsakovė ir jos vyras, kad automobilių stovėjimo aikštelė jiems priklauso ir atitinkamai vertino, jog jie (atsakovai) turi teisę aikštelę parduoti.
50. Tai, kad tarp ieškovės ir atsakovų buvo žodinis susitarimas dėl ginčo aikštelės naudojimosi/nuomos teisių pardavimo, patvirtina ir atsakovės teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, kur ji nurodė, kad jei ieškovė nebūtų sumokėjusi 2 400 Eur sumos, ji nebūtų galėjusi naudotis aikštele. Taip pat paaiškino, kad buvo leidimas įsirengti aikštelę, vadinasi, kažkokią teisę savivaldybė jiems suteikė – leido naudotis. Taigi, pati apeliantė pripažįsta, jog žodinio susitarimo su ieškove metu, jos manymu, tik ji ir jos vyras turėjo teisę eksploatuoti ginčo aikštelę savo nuožiūra, todėl manė esant savo nuosavybe.
51. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2010 m. šalia namo adresu (duomenys neskelbtini), gyventojų lėšomis įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Žemės sklypas, kuriame įrengta ginčo aikštelė ir įrengtos techninės eismo reguliavimo priemonės (automobilių stovėjimo vietas rezervuojančios informacinės lentelės), yra nesuformuotas ir nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. 2024 m. balandžio 30 d. Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta, jog automobilių stovėjimo vietas rezervuojančios informacinės lentelės buvo pastatytos neteisėtai.
52. Taigi, išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu darytina išvada, jog atsakovai klydo dėl esminio sandorio elemento, t. y. pirkimo – pardavimo dalyko (jo priklausymo jiems), atitinkamai, dėl šios sutarties sąlygos suklaidino ir pačią ieškovę. Akivaizdu, jog jei ieškovė būtų žinojusi apie tai, kad ginčo aikštele gali naudotis visi namo gyventojai, kad rezervavimo lentelės buvo pastatytos neteisėtai, nebūtų mokėjusi atsakovei 2 400 Eur sumos, kas leidžia spręsti, jog ginčo sumą atsakovai įgijo nesant tam pagrindo, t. y. dėl sandorio nesukuriančio ieškovei jokių teisių ir pareigų (nei nuosavybės, nei nuomos).
53. Aukščiau nurodytą teiginį pagrindžia aplinkybė, jog po kurio laiko ieškovė, sužinojusi, kad ji pagal sudarytą sandorį sumokėjusi pinigus (2400 Eur) neįgijo nei nuosavybės, nei nuomos teisės į stovėjimo vietą, o vietą rezervuojančios lentelės yra pastatytos neteisėtai, kreipėsi į atsakovus reikalaudama grąžinti pagal žodinę sutartį už šią stovėjimo vietą sumokėtus pinigus (2400 Eur).
54. Pateiktas šalių susirašinėjimas pagrindžia, jog atsakovė tik po kurio laiko savivaldybės atstovams pašalinus lenteles žyminčias leidimą naudotis stovėjimo vieta ir pabendravusi su savivaldybės atstovu, suprato, jog sandorio dalykas už kurį ji sumokėjo atsakovams 2400 Eur neegzistavo („Pardavėt man orą“; „Sumokėjau už orą“ t. 1, b. l. 20-27), todėl kreipėsi į juos, kad grąžintų už jį nepagrįstai gautus pinigus.
55. Šios nutarties 48 – 54 punktuose išdėstytų motyvų pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 2021-07-29 žodinė sutartis dėl ginčo automobilių aikštelės buvo sudaryta abiem sandorio šalims suklydus dėl jos dalyko, todėl toks sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.
56. Pripažinus žodinę sutartį dėl automobilių aikštelės negaliojančia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją – solidariai priteisė ieškovei iš atsakovų 2 400 Eur sumą (CK 3.88 straipsnis).
57. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl bylos procesinės baigties
58. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo sąlygas bei pasekmes, kitas ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Atsakovų apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
60. Atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, todėl jiems bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.