Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eccua“ atstovei advokatei Simonai Vaičiulytei-Gavorskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eccua“ ieškinį atsakovams P. Č., V. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškovo reikalavimo teisės

Nagrinėjamoje byloje atsakovai į ieškiniu jiems pareikštus reikalavimus atsikerta, be kita ko, tuo, kad ieškovė nebeturi reikalavimo teisės į juos, nes BUAB „Sanvalda“ perleido reikalavimo dėl žalos atlyginimo teisę į atsakovus.

Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-462-460/2017 BUAB „Sanvalda“, atstovaujama bankroto administratoriaus, buvo pareiškusi patikslintą ieškinį V. V. ir P. Č.. Šiuo ieškiniu, be kita ko, buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų 127 131,64 Eur žalą. Prašomą priteisti žalos dydį, be kita ko, sudarė 66 968,15 Eur (231227,64 Lt) BUAB „Sanvalda“ bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma (c. b. Nr. 2-462-460/2017, t. III, psl. 167-177). Vienas iš šių kreditorinių reikalavimų buvo ieškovės UAB „Eccua“ 56 224,30 Eur (16 283,68 Eur) kreditorinis reikalavimas (el. b. t. I, psl. 6-7).

Taip pat nustatyta, kad 2016 m. spalio 17 d. BUAB „Sanvalda“ perleido reikalavimo teisę į 127 131,64 Eur žalos atlyginimą UAB „Prekuva“ (c. b. Nr. 2-462-460/2017, t. V, psl. 125-126). Ši reikalavimo perleidimo sutartis nėra nuginčyta. 2017 m. spalio 5 d. reikalavimų perleidimo sutartimi UAB „Prekuva“ perleido reikalavimo dėl žalos atlyginimo teisę į V. V. ir P. Č. V. T. (c. b. Nr. 2-462-460/2017, t. V, psl. 151-152).

Civilinė byla Nr. 2-462-460/2017 buvo baigta V. T. ir V. V. bei P. Č. taikos sutartimi, kuri yra patvirtinta teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi ir įsiteisėjusi.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstami keli nemokios įmonės kreditoriaus teisės į žalos, padarytos vadovo ir (ar) dalyvio veiksmais, atlyginimą gynimo būdai, be kita ko, bankroto administratoriaus ieškinys bei tiesioginis kreditoriaus ieškinys CK 6.263 straipsnio pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgos 2.2 skyrius). Pažymėtina, kad minėtus nemokios įmonės kreditoriaus teisių gynybos būdus įgyvendina skirtingi subjektai, esant skirtingiems įstatyme ir teismų praktikoje numatytiems pagrindams ir sąlygoms, skiriasi ir žalos atlyginimo mechanizmas (tiesiogiai vienam kreditoriui ar per bankrutuojančią įmonę skirstant visiems kreditoriams). Todėl bankroto administratoriaus, atstovaujant įmonę, pareikštas ieškinys negali būti tapatinamas su kreditoriaus tiesioginiu ieškiniu įmonės vadovams ir (ar) dalyviams dėl žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, šiuo atveju nemokios įmonės kreditoriaus teisę į žalos atlyginimą įgyvendina kreditorių daugetas. Ši teisė galėtų būti laikoma išnykusia tik tuo atveju, jei atsakovai savo prievolę atlyginti žalą būtų įvykdę (CK 6.18 straipsnio 3 dalis). Todėl, teismo vertinimu, bankroto administratoriui perleidus reikalavimo dėl žalos atlyginimo teisę ir vėliau teisių perėmėjui užbaigus bylą teismo patvirtinta taikos sutartimi, pasibaigė atsakovų prievolė atlyginti žalą įmonei, atstovaujamai bankroto administratoriaus, tačiau savaime neišnyko įmonės kreditoriaus teisė kreiptis su individualiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, jei žala bankroto procese jam nebuvo atlyginta.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas (kuris šiuo atveju suprantamas kaip žala) bankroto procese nebuvo patenkintas. Pažymėtina, kad BUAB „Sanvalda“ bankroto byloje jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, yra pasibaigusios kreditoriaus teisės ginti savo pažeistą teisę per bankroto administratorių, aiškus neišieškotos BUAB „Sanvalda“ bankroto byloje skolos dydis, todėl, teismo vertinimu, kreditorius turi reikalavimo teisę į atsakovus, jei būtų nustatyti kiti įstatyme įtvirtinti ir teismų praktikoje pripažįstami atsakovų civilinės atsakomybės pagrindai.

Dėl žalos priteisimo

Konstatavęs, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovus, toliau teismas vertins, ar yra teisinis ir faktinis pagrindas kilti atsakovų civilinei atsakomybei.

Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017 (el. b. t. I, psl. 8-15) BUAB „Sanvalda“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017 (el. b. t. I, psl. 8-15), atsakovų veiksmai, kurių pagrindu BUAB „Sanvalda“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, buvo atlikti 2009 m., taigi iki Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje (2013 m. balandžio 18 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nustatyto teisinio reguliavimo priėmimo ir įsiteisėjimo.

Pagal kasacinio teismo praktiką Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcijoje nurodytų sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas, sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktą).

Vadinasi, 2009 m., kai atsakovai atliko tyčinius veiksmus, privedusius įmonę prie bankroto, materialinė 2013 m. balandžio 18 d. Įmonių bankroto įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalies teisės norma (įtvirtinanti sankcijas atsakingiems dėl tyčinio bankroto asmenims) negaliojo, tuo metu ji nebuvo įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme. Dėl to atsakovo atsakomybė ieškovei negali kilti pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, taikant šią įstatymo nuostatą atgaline tvarka. Kartu, kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, tai nepaneigia dėl tyčinio bankroto kalto asmens atsakomybės taikant kitas neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojusias teisės normas, jei būtų nustatytos jų taikymo sąlygos.

Taigi toliau atsakovų civilinės atsakomybės klausimas nagrinėtinas aiškinant ir taikant CK 2.50 straipsnio 3 dalį, 2.87 straipsnio 7 dalį.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu. Tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius.

Kita vertus, pabrėžtina, kad, plėtodamas kasacinio teismo praktiką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 konstatavo, kad tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios nutarties 39, 40 punktuose nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai pateikti dėl kreditoriaus ieškinio, pareikšto juridinio asmens vadovui bankrutuojančio juridinio asmens bankroto byloje, nesant pripažinto tyčinio bankroto ir kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas. Tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Tai neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (žr. nutarties 39 punktą). Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu.

Pažymėtina, kad, kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017 (el. b. t. I, psl. 8-15) BUAB „Sanvalda“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Taigi, BUAB „Sanvalda“ bankrotą pripažinus tyčiniu, ši pirmiau minėta teismų praktika suponuoja, kad kiekvienam iš kreditorių, taigi ir ieškovei, atsiranda prielaidos atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo.

Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu BUAB „Sanvalda“ veikla pripažinta pasibaigusia dėl bankroto; patvirtintas 16 283,68 Eur ieškovės UAB „Eccua“ nepatenkintas kreditorinis reikalavimas. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, kad yra nustatytas žalos ieškovei padarymo faktas ir dydis.

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-3-464/2017 (el. b. t. I, psl. 8-15), kuria BUAB „Sanvalda“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatuota, kad 2009 m. lapkričio 12 d. įvykusio BUAB „Sanvalda“ akcijų perleidimo O. S. metu įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turimo turto, todėl vėliausiai 2009 m. lapkričio 12 d. konstatuotinas BUAB „Sanvalda“ nemokumas, lėmęs jos valdymo organų ir dalyvių pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepaisant to, ši pareiga nebuvo įvykdyta, o akcijos perleistos O. S. Reikšmingos ir įmonės nemokumą patvirtinančios yra ir tokios nustatytos aplinkybės, kad BUAB „Sanvalda“ 30 000 Lt vertės akcijas V. V. O. S. perleido už 300 Lt, t. y. 100 kartų mažesnę vertę nei akcijų nominali vertė. Pažymėta ir tai, kad įmonė nebeketino toliau tęsti veiklos. Duomenų pripažinimui, kad O. S. buvo perduota įmonė be faktiškai dirbančių darbuotojų, su visais kitais darbuotojais, išskyrus V. V., darbo santykiai nutrūko dar iki akcijų perleidimo O. S., pakanka. Konstatavus apeliantės įmonės nemokumą jau akcijų perleidimo kitam asmeniui momentu, tokie veiksmai, kaip akcijų perleidimas visiškai nepatikimam ir objektyviai net negalinčiam vystyti verslo asmeniui, reiškia ne ką kitą, kaip sąmoningą jau nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą, o tai yra vienas iš tyčinio bankroto nustatymo požymių. O. S., 2010-01-14 paskyrusi save bendrovės vadove, neatliko jokių Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje, CK 2.87 straipsnyje vadovui priskiriamų funkcijų (ūkinės komercinės veiklos vykdymas, įsipareigojimų prisiėmimas ar pan.), neįgyvendino savo pareigų bendrovei, vadove ji buvo paskirta tik formaliai ir ja buvo vos vieną dieną. Atsakovai – bendrovės akcininkai – žinojo realią bendrovės finansinę padėtį, jie, būdami ne tik šios bendrovės akcininkais (vadovais), turėjo ir galėjo pasidomėti akcijų pirkėjos patikimumu, gebėjimu užtikrinti tolesnę įmonės veiklą, mažinant ar likviduojant įsiskolinimus kreditoriams, o to nepadarė turėdami kitą ketinimą – pasitraukiant iš BUAB „Sanvalda“, išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti bankroto procedūra, ir kad ginčijamais sandoriais, kurie teismų galiausiai pripažinti tariamais, buvo sukurtas tik išorinis akcininkų (vadovo) teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo vaizdas. V. V. bei P. Č. fiktyvių sandorių pagrindu tariamai perleidus O. S. BUAB „Sanvalda“ akcijas, kyla pagrįstų abejonių ir dėl BUAB „Sanvalda“ dokumentų bei įmonės turto / piniginių lėšų jai perdavimo, nepaisant surašyto perdavimo–priėmimo akto, juolab kad tokie dokumentai po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorei neperduoti ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atitinkamų dokumentų nebuvimas neleido nustatyti nei tikrosios įmonės finansinės būklės, nei jos turto panaudojimo, taip pat eliminavo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitorinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita. Bankroto administratoriui neperdavus bendrovės dokumentų, atskleidžiančių bendrovės veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, neįmanoma nustatyti, kokie bendrovės sandoriai buvo sudaryti iki bendrovės akcijų perleidimo O. S., ir, nustačius tam pagrindą, juos ginčyti. Akcijų perleidimo O. S. sandoriais buvę įmonės akcininkai turėjo vienintelį tikslą – išvengti teisinių padarinių, kuriuos sukelia bankroto procedūra, t. y. įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Šios bankroto byloje nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę. Apibendrinant jas pažymėtina, kad abu atsakovai V. V. (įmonės vadovas ir akcininkas) ir P. Č. (įmonės akcininkas) atliko fiktyvius akcijų perleidimo sandorius, kurie teismo jau įvertinti kaip eliminavę galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitorinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita ir sudarę pagrindą konstatuoti tyčinį bankrotą. Paminėtina ir tai, kad pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakciją, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei buvo nustatyta vadovui ir įmonės savininkui (savininkams), kuriais buvo laikomi įmonės dalyvis (dalyviai), t. y. akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikė ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualiosios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis). Taigi, atsižvelgiant į BUAB „Sanvalda“ bankroto byloje jau nustatytą aplinkybę, kad BUAB „Sanvalda“ nemokumas konstatuotinas vėliausiai 2009 m. lapkričio 12 d., abu atsakovai jos nevykdė. Vadinasi, yra pagrindas konstatuoti abiejų atsakovų neteisėtus veiksmus.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Taigi atsakovų kaltė taip pat pripažįstama nustatyta.

Dėl priežastinio ryšio teismas pažymi, kad, taikant bendrąsias juridinio asmens dalyvio arba vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, iš tiesų turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Tačiau teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, kaip išaiškinta šios nutarties 29 punkte, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 suformuota tokia teisės taikymo taisyklė: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Dėl atsakovo V. V. atsiliepime išdėstytų argumentų, siekiant paneigti priežastinio ryšio prezumpciją teismas, konkrečiai, kad BUAB „Sanvalda“ 2009 m. grąžino daugiau nei milijoną litų skolų, nebeturėjo turto, todėl nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai būtų likę, nepriklausomai nuo atsakovų veiksmų, teismas pažymi, kad, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje padarytų išvadų, atsakovų veiksmai neleido nustatyti nei tikrosios įmonės finansinės būklės, nei jos turto panaudojimo, taip pat eliminavo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitorinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita, užkirto kelią ginčyti sandorius. Tai, teismo vertinimu, paneigia atsakovo teiginį, esą, net ir esant jų neteisėtiems veiksmams, su ieškove tolesnės įmonės veiklos ar bankroto proceso metu negalėjo būti visiškai ar iš dalies atsiskaityta. Pažymėtina ir tai, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškia ir jų nesavalaikiu kreipimusi dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylos iškėlimas laiku, be kita ko, užtikrina kreditorių lygiateisiškumą, todėl tai, kad atsakovai, nevykdydami pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, savo nuožiūra atsiskaitinėjo su kai kuriais kreditoriais nepaneigia to, kad su ieškove bankroto proceso metu galėjo būti visiškai ar iš dalies atsiskaityta, taigi nepaneigia priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos buvimo. Todėl teismas konstatuoja, kad priežastinio ryšio prezumpcija nėra paneigta ir yra priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir tos įmonės kreditoriaus – ieškovės – žalos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad yra nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, 2.87 straipsnio 7 dalį sąlygos.

Pažymėtina, kad tyčinį bankrotą sukėlė abiejų atsakovų veiksmai. Kaip minėta, abu atsakovai V. V. (įmonės vadovas ir akcininkas) ir P. Č. (įmonės akcininkas) atliko fiktyvius akcijų perleidimo sandorius, kurie teismo jau įvertinti kaip eliminavę galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais debitorinių skolų ar kito įmonės turto sąskaita. Taip pat abu atsakovai nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, ieškinio reikalavimas iš atsakovų žalą priteisti solidariai yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl atsakovo V. V. prašymo taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalį ir mažinti nuostolius teismas pažymi, kad konkretaus įmonės kreditoriaus teisė pasirinkti, kokiu būdu ginti savo galimai pažeistą teisę, šiuo atveju ne ginčijant kreditorių susirinkimo sprendimus, reikalavimo perleidimo sutartis ir pan., o atskiru ieškiniu kreipiantis dėl žalos atlyginimo, negali būti traktuojami kaip kreditoriaus kaltė, kurios pagrindu būtų galima spręsti dėl nuostolių mažinimo arba skolininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Byloje nustatyti atsakovų tyčiniai nesąžiningi veiksmai, dėl kurių kilo ieškovės žala. Ieškovė nėra ir negali būti laikoma kalta dėl tyčinio BUAB „Sanvalda“ bankroto.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas ieškinio reikalavimą dėl 16 283,68 Eur žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovų pripažįsta pagrįstu ir jį tenkina.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovė yra sumokėjusi 404 Eur žyminio mokesčio (el. b. t. I, psl. 16, 23). Ieškinį patenkinus, šios bylinėjimosi išlaidos ieškovei lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų.

Duomenų apie bylinėjimosi išlaidas už ieškovei suteiktą advokato teisinę pagalbą teismui nepateikta, todėl jos neskirstomos.

Ieškinį patenkinus, teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartimi (el. b. t. I, psl. 28-29) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto areštas – galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų V. V. ir P. Č. 16 283,68 Eur (šešiolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 68 euro centus) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 16 283,68 Eur (šešiolikos tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 68 euro centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. sausio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Eccua“.

Priteisti iš atsakovo V. V. 202 Eur (du šimtus du eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Eccua“.

Priteisti iš atsakovo P. Č. 202 Eur (du šimtus du eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Eccua“.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2026-1030/2018 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimui įsiteisėjus, civilinę bylą Nr. 2-462-460/2017 grąžinti Klaipėdos apygardos teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.