Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (per Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde akcentuoja, kad Migracijos departamentas Sprendimą grindžia tuo, jog „Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei.“ Pareiškėjo vertinimu, šis motyvas – nepagrįstas, nes teismas nustatė, kad psichotropinės medžiagos buvo skirtos asmeniniam naudojimui, todėl nepadarė žalos visuomenei ir nesukėlė grėsmės jai atsirasti. Taip pat mano, kad baudžiamojo nusižengimo niekaip negalima įvardinti „itin pavojinga veika“, nes baudžiamasis nusižengimas yra mažiausiai pavojinga iš visų nusikalstamų veikų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Išklausius šalių paaiškinimus ir ištyrus raštinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. bei 2023 m. vasario 2 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas – Ukrainos Respublikos pilietis, turėjęs Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą darbo pagrindu. Besibaigiant vizos galiojimui, 2022 m. gruodžio 8 d., kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi planavo toliau dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir LLG) 70 punktu, 2022 m. gruodžio 12 d. Policijos departamentui išsiuntė paklausimą Nr. 3083194 su prašymu įvertinti, ar užsieniečio (pareiškėjo) gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Atsakovas 2022 m. gruodžio 16 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-25313, kurioje konstatuota, kad 2022 m. sausio 4 d. Kauno apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu ir nuteisė jį pagal LR BK 199 straipsnio 4 dalį („nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius)“, LR BK 259 straipsnio 1 dalį („neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti“) ir LR BK 259 straipsnio 2 dalį („neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą“). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas užsisakė ir neteisėtai paštu siuntėsi iš Nyderlandų Karalystės per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 13,7449 g. psichotropinės medžiagos, taip pat neteisėtai disponavo ir tokiais savo veiksmais padarė tyčines nusikalstamas veikas: vieną sunkų nusikaltimą, vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. V. V. paskirta 5 000 Eur bauda, kurią jis privalo sumokėti iki 2024 m. sausio 25 d. Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra.

Pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta LR BK 199 straipsnio 4 dalyje, pagal LR BK 11 straipsnio 5 dalį, kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, veika, už kurią atsakomybė nustatyta LR BK 259 straipsnio 1 dalyje, pagal LR BK 11 straipsnio 3 dalį, kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas, o nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta LR BK 259 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas.

Policijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, ir tai, kad jis laikomas turinčiu teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo (bausmė dar neatlikta), pateikė išvadą, kad V. V. laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Atsakovas įvertinęs, kad Policijos departamento atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas minėtą atsakovo sprendimą gavo 2023 m. vasario 2 d. elektroniniu paštu.

Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. vasario 2 d., priėmė sprendimą Nr. 23S11723, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams.

Šį atsakovo sprendimą pareiškėjas gavo 2023 m. vasario 6 d., taip pat elektroniniu paštu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimais, kreipėsi į teismą.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąvoka „gali grėsti“. Tad jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020; kt.).

LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; ir kt.). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse. nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.

Aprašo 12 punkte nustatyta, kad „Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų:“ 12.1 papunktyje – „Jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas”, 13 punkte – „Užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad:” 13.1 papunktyje „Jis buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;”

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38.2 punktu numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

NAS Taisyklės 15 punktu numato, kad į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo reglamento (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. SIS reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Vadovaujantis NAS taisyklių 28 punktu, užsienietis turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad 2022 m. sausio 4 dieną, Kauno apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu ir nuteisė jį už tris nusikalstamas veikas pagal LR BK 199 straipsnio 4 dalį („nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius)“, LR BK 259 straipsnio 1 dalį („neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti“) ir LR BK 259 straipsnio 2 dalį („neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą“). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais padarė tyčines nusikalstamas veikas: vieną sunkų nusikaltimą, vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, kad 2022 m. sausio 4 dieną Kauno apygardos teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal LR BK 199 straipsnio 4 dalį, LR BK 259 straipsnio 1 dalį ir LR BK 259 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad asmens grėsmės kėlimas yra siejamas ne su bausmės paskyrimo dydžiu, o su teistumo buvimo faktu. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis – pareiškėjas nuo 2022 m. sausio 4 d. laikomas teistu.

Teisėjų kolegijos vertinumu, Migracijos departamento informacija bei Policijos departamento parengta ir pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, atsakovui yra pakankamas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Teismas taip pat pažymi, jog sutinka su Policijos departamento argumentais, jog tris nusikalstamas veikas padaręs pareiškėjas, pademonstravo netinkamą požiūrį į įstatymų laikymąsi, nenorą pripažinti ir suprasti savo elgesio pavojingumą. Jo elgesys yra socialiai žalingas ir rodo, kad pareiškėjas nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo teistumas yra galiojantis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuoja, kad nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra itin pavojingos visuomenei dėl didelio žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei. Nusikaltimai, susiję su psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, padeda plėstis narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių, dažnai padaromi savanaudiškais tikslais ar kartu su kitais nusikaltimais (2019-08-29 LVAT nutartis admin. byloje Nr. A-4994-502/2019).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2014 m. spalio 20 dienos Ukrainos įstatymas „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus, todėl skundo argumentai dėl nesaugios karinės situacijos Donbaso mieste yra atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat nebeturi ir teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, teigia, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl ir atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Taigi, nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo skirtos priemonės yra neproporcingai varžančios pareiškėjo teises labiau nei būtina.

Teismas nurodo, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi ne vien tik pateiktomis Policijos departamento išvadomis, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų turinio, šiuose sprendimuose buvo nurodyta visa Migracijos departamentui žinoma informacija apie pareiškėjo padarytus nusikaltimus, paskirtą bausmę bei šios bausmės atlikimą, taip pat buvo nurodyta, kad Policijos departamentas pateikė atsakovui išvadas dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. buvo įvertinta informacija, gauta iš institucijų, kurių kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Taigi, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Pažymėtina, kad ginčijami sprendimai grindžiami ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Tiek Policijos departamento, tiek ginčijamuose sprendimuose nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo elgesys neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vienų kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Be to, pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikio pobūdžio, nenustatyta, kad jis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas akcentuoja, kad viešoji tvarka ir visuomenės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijami Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, ir pritaikius teisės aktų nuostatas, Sprendimuose nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo pakeisti leidimą gyventi, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą pagrindai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimų neteisėtumas. Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamų Sprendimų naikinti, todėl šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvadą, kad Sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.